Aldous Huxley. Suvokimo durys    
Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

Tekste [ ... ] pažymėta papildoma pastaba; tiesiog išskirtas tekstas - svarbesnė mintis.

Taip, Vermeer.
J. Vermeer. Delfto vaizdas Nes šis mįslingas menininkas buvo trigubai apdovanotas: Dharma-kūno kaip tvoros tolimajame sodo kampe regėjimu, tos regėjimo dalies kurią teleidžia žmogaus galimybių ribojimai perdavimo talentu, ir supratimu riboti save savo vaizdiniuose labiau valdomais realybės aspektais; nes, nors Vermeer ir buvo žmonių giminės atstovu, jis visąlaik tapė natiurmortus. Cezanne, savo modeliams sakęs, kad jie stengtųsi būti panašūs į obuolius, bandė tokia pat dvasia tapyti portretus. Tačiau jo moterys, panašios į pepininius obuoliukus, artimesnės Platono idėjoms nei Dharma kūnui tvoroje. Jie Amžinybė ir Begalinumas, įžiūrimi ne smėlyje ar žiede, o kokios nors geometrijos aukštesnio lygio abstrakcijose; Vermeer niekada neprašė savo merginų būti panašių į obuolius. Atvirkščiai, jis skatino, kad jos liktų mergaitiškomis iki kraštutinumo – tačiau visad su sąlyga, kad jos susilaikys nuo mergaitiško elgesio.

Jos gali sėdėti ar ramiai stovėti, tačiau niekaip nekikenti, nesigėdyti, nesimelsti ar liūdėti savo nesančio mylimojo, nepletkinti, nežvelgti pavydžiai į kitų moterų vaikučius. Neflirtuoti, nemylėti, ne neapkęsti ir nedirbti. Bet kurio minėtu veiksmu jos, be jokių abejonių, taptų labiau savimi., tačiau tuo pačiu liautųsi rodžiusios savo dieviškąsias ne-Aš esmes. Bleiko išsireiškimu, Vermeer suvokimo durys tik iš dalies buvo tyros. Tik viena panelė buvo tapusi beveik skaidri, likusi durų dalis pasiliko purvina.

Esminį ne-Aš galima labai aiškiai suvokti daiktuose ir gyvose būtybėse šioje gėrio ir blogo pusėje. Žmogiškose būtybėse jis matomas tik joms esant ramybės būklėje – jų protai neveiklūs, jų kūnai nejuda. Tokiomis aplinkybėmis Vermeer galėjo matyti Esatį visu jos dangišku grožiu ir kažkiek perteikti ją subtiliu ir ištaigingu natiurmortu. Tačiau buvo ir kitų - pvz., Vermeer amžininkai prancūzai broliai Lenainai44). Jie, manau, rengėsi tapti žanriniais dailininkais; iš tikro, jie sukūrė eilę natiurmortų su žmonėmis, kuriuose jų begalinės visų daiktų svarbos apvalytas suvokimas perteiktas ne kaip pas Vermeer – subtiliu spalvos ir tekstūros praturtinimu, o sustiprintu aiškumu, besiribojančiu su formos aiškumo pojūčiu griežto, beveik monochromatinio tonalumo viduje. Jau mūsų laikais turėjome Vuillard45) – dailininką, savo geriausiuose kūriniuose sukūrusio neužmirštamus Dharma-kūno, apreikštos buržuaziniame miegamajame, paveikslus; Absoliutą, spindintį kokio nors biržos maklerio šeimoje priemiesčio sode prie arbatos stalo.
Kas tai, kas už seno bandažisto durų
Savo puošnumu užburia praeivius;
Tai Otiojo sodai46) ar našlės visų kvapų,
Gvaizdūnės lakuotais plieno aprėdais.
[Laurent Tailhade. Au pays du Mufle]
Ce qui fait que l'ancien bandagiste renie
Le comptour don't le faste allechait les passants,
C'est son jardin d'Auteuil, ou, veufs de tout encens,
Les Zinnias ont l'air d'etre en tole vernie.

Loranui Tajadui47) vaizdas buvo tiesiog nepadorus. Tačiau jei išėjęs į pensiją prekiautojas gumos gaminiais būtų sėdėjęs gana ramiai, Vuillard jame būtų įžvelgęs vien Dharma-kūną ir nutapęs, su gvaizdūnėmis, tvenkiniu su auksinėmis žuvelėmis, maurų bokštu ir kiniškais žibintais Rojaus kampelį prieš Pirmąjį nuopuolį.

Mano gi klausimas, tuo tarpu, liko neatsakytas. Kaip sutaikyti šį išgrynintą pojūtį su privalomu rūpesčiu dėl žmonių santykių, užduotimis ir įsipareigojimais, jau nekalbant apie labdarą ir praktišką užuojautą? [šis išgrynintas pojūtis leidžia pamatyti kitą kaip tą pačią tikrovę, per kurią jis pažįsta save. Galite jį pamatyti kaip besiblaškantį, su jo išankstinėmis nuostatomis, neužtikrintumu, valdomą jėgų, kurių jis nežino, žaidžiantį žaidimus, kurių taisyklių nežino, ir įsivaizduojantį, kad tai tikras gyvenimas. Tai tegali sukelti užuojautą]

Amžius trunkantis ginčas tarp aktyviųjų ir mąsliųjų buvo atnaujintas, kiek man atrodo, su ypatingu aštrumu. Juk iki šio ryto aš žinojau suvokimą tik jo kuklesnėmis, įprastinėmis formomis – kaip diskursyvų mąstymą, kaip susižavėjimą poezija, daile ar muzika, kaip kantrų tų įkvėpimų, be kurių net proziškiausias rašytojas negali tikėtis ką nors sukurti, laukimą, kaip atsitiktinius protrūkius vordsvortiško „kažko, sumaišyto gerokai giliau“, kaip sistemingą tylėjimą, kartais atvedanti prie užuominų apie „slaptą žinojimą“. Tačiau dabar patyriau suvokimą aukščiausia apsireiškimo forma. Nes savo pilnume Marijos kelias apima Martos kelią ir jį pakylėja, taip sakant, iki savosios aukščiausios galios. Meskalinas atveria Marijos kelią. Tačiau užtrenkia duris Martos keliui. Jis leidžia įmanomu suvokimą, - tačiau suvokimui, nesulyginamam su veikimu ir net valia veikti, pačia mintimi apie veikimą. Tarpuose tarp savo atvėrimų naudojantis meskaliną linkęs jausti, kad, nors, iš vienos pusės, visa yra aukščiausiu laipsniu taip, kaip privalo būti, tačiau, iš kitos pusės, kad kažkas ne taip. Jo problema, iš esmės, tokia pat su kokia susiduria kvietistas48), archatas49) ar, kitame lygmenyje, peizažų ir žmogiškųjų natiurmortų dailininkas. Meskalinas niekaip negali išspręsti tos problemos: jis gali tik ją iškelti apokaliptiškai – tiems, kuri iki tol nebuvo iškilusi. Pilną ir galutinį sprendimą gali surasti tik tie, kurie pasirengę priimti teisingą Weltanschauung [pasaulio sampratą, pasaulėžiūrą] teisingo elgesio ir teisingo, nuolatinio, niekuo nevaržumo budrumo dėka.

Konsteblis. Solsberio katedra Prieš kvietistą stoja aktyvus suvokėjas, šventasis, žmogus, kuris pagal Ekchartą pasirengęs nusileisti iš septinto dangaus, kad savo sergančiam broliui atneštų puodelį vandens. Prieš archatą, iš regimybės pasitraukiantį į visiškai transcendentalią Nirvaną, stoja Bodhisatva, kuriam Esamybė ir atsitiktinumų pasaulis vientisas ir dėl kurio begalinės užuojautos kiekvienas iš tų atsitiktinumų pretekstas ne tik giluminiam pertvarkymui, bet ir pačiai praktinei labdarai. O meno pasaulyje prieš Vermeer‘į ir kitus žmogiškųjų natiurmortų dailininkus, kinų ir japonų peizažų meistrus, Konsteblį50) ir Ternerį, Sislėjų51), Sera ir Sezaną stoja visaapimantis Rembranto menas. Tie vardai didingi, jų pranašumas nepasiekiamas. Kas dėl manęs tą atmintiną gegužės rytą, tai galiu būti dėkingas tik už patirtį, man aiškiau nei anksčiau parodžiusią tikrąją iššūkio prigimtį ir absoliučiai išlaisvinančią reakciją.

Prieš paliekant šią temą, leiskit man pridėti, kad be etinių vertybių neegzistuoja suvokimo būdas, net labiausiai kviestistinis. Bent jau pusė visos moralės negatyvi ir yra apie tai, kaip išvengti blogio. „Tėve mūsų“ sudaro mažiau nei 50 žodžių, ir 6-i jų yra prašymas negundyti. Vienpusis suvokėjas palieka nepadarytu daug iš to, ką jam reikėtų padaryti, tačiau kompensacijai jis susilaiko nuo daug to, ko jam daryti nereikėtų. Paskalis pastebėjo: „Blogio suma būtų gerokai mažesnė, jei žmonės išmoktų vien tik tyliai sėdėti savo kambariuose“. Suvokėjas, kurio suvokimas apvalytas, nebūtinai privalo likti kambaryje. Jis gali užsiimti savo reikalais, tiek visiškai patenkintas tuo, ką jis mato ir pats yra dieviškos Dalykų tvarkos dalim, kad niekad net nebus sugundytas įtraukiamas į tai, ką Traernas52) pavadino „purvinais pasaulio įrankiais“. Kai mes jaučiamės vieninteliais Visatos įpėdiniais, kai „jūra teka mūsų venomis... ir žvaigždės – mūsų deimantai“, kai visi daiktai suvokiami kaip beribiai ir šventi, koks motyvas gali būti mums godumui ir savęs įtvirtinimo, valdžios siekimo ar dar baisesnių malonumo formų? Suvokėjai vargiai taps žaidėjais, sąvadautojais ar girtuokliais; kaip taisyklė, jie neskelbia netoleravimo, nesukelia karų, nelaiko esant būtinybe grobti, sukčiauti ar žeminti vargšus.

Prie šių didelių neigiamų privalumų galime pridėti dar vieną, kuris nors ir sunkiai apibrėžiamas, tačiau yra ir teigiamas bei svarbus. Archatas ir kvietistas gali pilnai nepraktikuoti suvokimo; tačiau jei jie jį vis tik praktikuoja, tai gali apžvelgti kitą, transcendentalią proto šalį, o jei jie jį praktikuoja visu smarkiu, tai tampa laidininkais, kuriais ir šios, kitos šalies gali atitekėti tam tikras palankus poveikis į aptemdytų „Aš“, pastoviai mirinėjančių dėl jo trūkumo, pasaulį.

Tuo metu aš, tyrinėtojo prašymu, nuo Sezano portreto (žr. autoportretą >>>>>) atsitraukiau prie to, kas vyksta mano galvoje, kai užsimerkiau. Šįkart mano vidinis vaizdas nieko įdomaus neišreiškė. Regėjimo laukas buvo užpildytas ryškių spalvų, nuolat kintančių struktūrų, sudarytų, atrodytų, iš plastiko ar emaliuoto alavo.

„Pigu, - pakomentavau. – Trivialu. Tarsi daiktai už 5-ir-1051) ”.

Ir visas tas baisumas egzistavo uždaroje, ankštoje visatoje.

„Tarsi randiesi po laivo deniu, - pasakiau. - 5-ir-10 centų laivo deniu”.

Kol aš žiūrėjau, tapo aišku, kad šis 5-ir-10 laivas buvo kažkaip susiję su žmogiškomis pretenzijomis, su Sezano portretu, su A.B.54) Dolomituose pamėgdžiojant savo pamėgtą personažą. Tasai slegiantis pigių prekių parduotuvėlės interjeras buvo mano paties „aš“; tie blizgučiai iš alavo ir geležies buvo mano asmeniniu indėliu į visatą.

Aš jaučiau, kad pamoka naudinga, tačiau vis tik man buvo gaila, kad jis buvo administruojamas tuo momentu ir tokia forma. Kaip taisyklė, vartojusiam meskaliną vidinis pasaulis atsiskleidžia kaip akivaizdžiai pradiniame būvyje, „begalinį ir šventą“, kaip ir tas modifikuotas išorinis pasaulis, mano matytas atmerktomis akimis. Iš pat pradžių mano paties atvejis buvo kitoks. Meskalinas laikinai suteikė man galią regėti užsimerkus; tačiau jis nepajėgė – arba, bent jau šiuo atveju – man apreikšti vidinį vaizdą, net iš toli palyginamą su mano gėlėmis, kėde ar kelnėmis, „ten, išorėje“. Tai, ką jis leido man suvokti mano viduje, buvo ne Dkarma-kūnu, vaizdais, o mano paties mąstymu; ne Tapatumu, o simbolių rinkiniu – kitais žodžiais, savadarbiu Tapatumo pakaitalu.

Daugelis vizualizatorių meskalino buvo paversti aiškiaregiais. Kai kuriems jų – o jų, galbūt, daugiau nei priimta laikyti – visai nereikia jokios transformacijos; jie aiškiaregiai nuolat. Mentalinis tipažas, kuriam priklausė Bleikas, yra gana plačiai paplitęs net urbanistinėse-industrinėse šių dienų bendruomenėse. Poeto-menininko unikalumas nėra tame, kad (cituojant jo „Aprašomąjį katalogą55) “) jis iš tikro regėjo „tuos nepaprastas esybes, Šv. Rašte vadinamus ‚cherubinais‘“. Jo nėra tame fakte, kad „kai kurios tu nepaprastų esybių, išvystų mano regėjimuose, buvo 100 pėdų aukščio... ir visos turėjo mitinę ir nesuvokiamą reikšmę“. Ji yra vien jo sugebėjime išreikšti žodžiais ar (tam tikru lygiu, mažiau) linija ir spalva kažkokią užuominą bent jau į nevisai neįprastą patirtį. Netalentingas aiškiaregys gali suvokti vidinę tikrovę, ne mažiau plačią, puikią ir reikšmingą nei tas pasaulis, kurį apžvelgė Bleikas; tačiau jis visiškai neturi gebėjimo išreikšti literatūriniais ar skulptūriniais menais tai, ką pamatė.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  (bus daugiau...)

Pastabos

44) Lenainai (Le Nain) – trys prancūzų broliai-dailininkai: Antuanas (apie 1600-1648), Liuisas (apie 1603-1648) ir Matjė (1607-1677). Tapė paveikslus apie valstiečių ir smulkiųjų buržua gyvenimą. Pasirašinėjo tuo pačiu vardu, tad jų kūriniai sunkiai atskiriami.

45) Žanas-Eduaras Viujaras (Jean-Edouard Vuillard, 1868-1940) - prancūzų tapytojas, rafikas, dekoratorius, dizaineris. 1889 m. kartu su kitais įkūrė grupę „Nabiai“, kurioje kūrė aukšto dekoratyvumo laipsnio kūrinius. Prieš 1900 m. E. Viujaras grįžo prie natūralesnės dailės. Dažniausiai vaizdavo namų interjerą, todėl priskiriamas „intymistams“. Nuo 1920 m. jo kūryboje ima dominuoti portretai.

46) Otiojo sodai (Jardin des Serres d'Auteuil) - oranžerijų parkas Bulonės miške, vienas iš 4-ių Paryžiaus botanikos sodo padalinių (nuo 1998 m.). Sodu tapo 1761 m. valdant Liudvikui XV.

47) Loranas Tajadas (Laurent Tailhade, 1854-1919) – prancūzų poetas, satyrikas, polemistas, vertėjas ir anarchistas. Žinomiausi poezijos rinkiniai „Svajų sodas“ (1880), „Gyvulių šalyje“ (1891), „Aristofano poemos“ (1904), „Imbecilai ir sukčiai“ (1900) – ryškus ir šmaikštus Paryžiaus priemiesčių gatvės žargono ir aukštosios kultūros kalbos mišinys. Atvykęs į Paryžių, įniko į opiumą; vėliau apie narkotinę priklausomybę parašė straipsnį „Tamsusis stabas“, kurio ypatybe buvo labai turtinga ir išraiškinga kalba.

48) Kvietizmas (lot. quietismus - „ramybė“) - 16-18 a. asketinis-mistinis katalikiškas judėjimas, kuriame buvo pabrėžiama neaktyvi („įdėmi“) sielos būsena mistinio susijungimo su Dievu metu. Kvietizmo elementų galima pastebėti jau pas Terezą iš Avilos ir Chuaną de la Kruzą. Kvietizmą, išnagrinėjęs Terezos rašinius, išvystė Pranciškus iš Salų (1567-1622), laikęs, kad didžiausią poveikė žmogaus valiai daro meilė. Jo mokyme aiški katalikybei būdinga mintis apie tam tikrą kančių „pakaitalą“. Pagal kvietistus, žemiškos kančios, žmogui sekant Kristų, atitinka kančias skaistykloje ir tokiu būdu iš jų išlaisvinamas. Viršūnę kvietizmas pasiekė Migelio de Molinos (1628-1696) „Dvasiniame vadove“ (1675).

49) Archatas - budizme žmogus, pasiekęs visišką išsivadavimą iš klešų ir jau šiame gyvenime ištrūkęs iš samsaros rato. Arhato sąvoka ir idealas susidarė ankstyvojoje budizmo Theravados mokykloje. Kai kurios kitos kryptys kritikavo archato sąvoką. Taip pat žr. >>>>>

50) Džonas Konsteblis (John Constable, 1776-1837) – anglų peizažistas, tapęs natūralistine maniera. Jo paveikslai dažnai tapyti Safolko apylinkėse (vietos netoli jų namų, Dedham Vale, dabar vadinamos Konsteblio kraštu ). Garsiausi jo paveikslai - „Šieno vežimas“ (1821), „Dedham Vale“ (1802), „Baltas žirgas“ (1819), „Užtvara“ (1824), „Solsberio katedra“ (1823) ir kt. Daug eskizų padarė stebėdamas debesis, tuo beveik priartėdamas prie mokslinio oro sąlygų tyrimo – kitoje etiudų pusėje jis užrašydavo oro sąlygas, šviesos kryptį, dienos metą. Vienu išraiškingiausių šio tipo paveikslų – „Jūra per lietų“ (1824). 51)Sisley. Temzė prie Charing Cross tilto

Alfredas Sislėjus (Alfred Sisley, 1839-1899) – anglų kilmės prancūzų peizažistas, tapęs impresionizmo maniera. Nuo 9-o dešimtm. vidurio buvo Monė įtakoje, atsirado dekoratyvumo elementai, naudojami chromatiniai, mirgantys dažai, paveikslas suteikiantys dematerializacijos pojūtį. Jo peizažai [pasižymi giliu lyrizmu, perteikia gamtos reiškinių skaidrumą. Tarp išskirtinesnių pažymėtini Temzės vaizdai (1874, daugiausia prie Hemptono rūmų) ir peizažai prie Moret-sur-Loing, o taip Sena ir jos tiltai buvusiuose Paryžiaus priemiesčiuose.

52) Tomas Traernas (Thomas Traherne, apie 1637-1674) – anglų poetas, dvasininkas, teologas. Paskelbė poleminius „Romos padirbinius“ (1673), kuriame atskleidė katalikų bažnyčios falsifikavimus, traktatą Krikščioniška etika“ (1675). Poetinis palikimas baroko stiliumi paskelbtas tik 20 a.: „Poetiniai kūriniai“ (1903), „Meditacijos šimtinės“ (1908, parašytos ritmine proza). Jo kūryboje buvo įpinami mistiniai elementai, siekiant paaiškinti Dievo prigimtį sutvėrimo metu ir žmogaus sieloje.

53) 5-ir-10 - parduotuvėje siūlomas platus asortimentas prekių už pastovią žemą kainą, pradžioje už 5 ir 10 centų. Terminas pirmąkart užfiksuotas apie 1875–80 m.

54) T.y. Arnoldas Benetas, žr. >>>>>

55) Aprašomasis katalogas - 1809 m. V. Bleiko parodos aprašomasis prospektas. Parodoje pateiktos ir iliustracijos Dž. Čoserio „Kenterberio pasakojimams“, o „Kataloge“ pateikta Čoserio kūrinio analizė (dažnai pateikiama antologijoje kai klasikinė Čoserio kritika), o taip pat ir kitų jo paveikslų paaiškinimai. Vis tik paroda buvo mažai lankoma ir sulaukė tik vienos recenzijos.

Dailė fiziko akimis
Kvaišinantys augalai
Teofilis Gotjė. Hašišas
Trumpa peyoto istorija
Pranašiškas Aldous Huxley
Soma, gėrimas iš musmirės?
Jim Morrison, Amerikos poetas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Aldous Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Pirmoji pasaulio šypsena
Lako paslaptys Japonijoje
Alisa ir musmirės
Fantastikos skiltis
Lužino gynyba
Vartiklis