Lako paslaptys Japonijoje  

Japonija dar Viduramžiais garsėjo lako meistrais – reta ir originalia meno šaka. Dažniausiai laku buvo gražinamos vazos, dėžutės, taurės. Paprastai daiktai buvo dengiami keliais lako sluoksniais – ir tai buvo ilga bei sudėtinga procedūra. Paskutinieji lako sluoksniai buvo spalvoti, kurie ir perteikdavo įvairiausius piešinius.

Japonų meistrai žinojo daugybę lakavimo būdų. Tarkim, vadinamoji „raden“ technika – kai į laką merkiamos iš plonyčių perlamutro plokštelių išpjaustytos figūros. Kitokia „chiomon“ technika: meistrai prie lakuoto paviršiaus priklijuoja ir nušlifuoja įvairiausius raštus, išpjaustytus iš aukso ar sidabro folijos. Dirbant „cuisiu“ metodu metalinio daikto paviršius dengiamas daugeliu lako sluoksnių. Paskui be galo kruopščiai lakas išpjaustamas pagal piešinio kontūrus. Ypatingi savo sodriomis, ryškiomis spalvomis kūriniai būna panaudojus „tesicu“ techniką – daiktas dengiamas keliais skirtingų spalvų lako sluoksniais. Tarkim, pirmas sluoksnis pilkas, ant jo tepamas sodriai juodas lakas, o pastarąjį dengia ryškiai raudonas. Tokių sluoksnių gali būti tiek, kiek menininkui reikia spalvų ir atspalvių. Galiausiai ant paskutinio sluoksnio (mūsų atveju - raudono) daromi nežymūs piešinio kontūrai. O tada jau prasideda juvelyrinis darbas: raudonas lakas pagal kontūrą reikiamose vietose atsargiai nuskutamas iki juodo, paskui taip pat kruopščiai skutinėjamas juodasis lakas iki pilkojo. Taip gimsta spalvotas piešinys, pvz., pilkame fone juodos šakelės su ryškiai raudonais žiedais. Ypatingai kruopščiai skutinėjant, galima perteikti daugybę subtiliausių atspalvių – kai viena spalva nuskutama ne visiškai iki kito sluoksnio, o paliekama plonytė lako plėvelė, pro kurią jau šviečiasi apatinio sluoksnio spalva. Taip padaromi fantastiškiausių spalvų piešiniai. Be to, minėtų dirbinių paviršius nelygus, o tai labiau sustiprina efektą. Ogata Korina dėžutė

Šio meno virtuozu 18 a. pradžioje buvo Ogatas Korina (1658-1716), kurio darbai (užuolaidos ir kt.) išlikę iki dabar ir yra japonų kultūrinio paveldo dalis. Šių laikų vienu žinomiausių lako menininkas buvo Macuda Gonruku (Gonroku Matsuda, 1896-1986), kuris spalvotu laku piešia sudėtingiausiu lakavimo metodu, „makie“. Šviežiame lako fone spalvotu laku gali būti piešiamas kelių spalvų raštas. Paskui fonas barstomas auksiniais ar sidabriniais milteliais – taip piešinys ima mirgėti neryškiais besikaitaliojančiais atspalviais. Baigtas ir išdžiovintas darbas dar kartą padengiamas skaidriu bespalviu laku ir poliruojamas.

Labiausiai Macuda Gonruku mėgo vaizduoti paukščius: putpeles, gerves, fazanus. Tačiau čia jis susidurdavo su tam tikromis problemomis: lake labai sunku išgauti gryną išraiškingą baltą spalvą, kurios taip reikėjo menininko paukščiams. Vietoj balto lako, kuris atrodo labai negyvai ir negražiai, jis, kaip ir senieji bei kiti naujieji menininkai, naudojo susmulkintus kiaušinių lukštus. Tačiau anaiptol ne kiekvieno kiaušinio lukštas tam tinka. Švelniam, pilnam subtiliausių atspalvių balto paukščio plunksnoms tetinka tik plonutėliai putpelės kiaušinių lukštai, mat jie būna įvairiausių atspalvių: pilkšvi, žalsvi, melsvi. Pririnkti reikiamą kiekį reikalingų atspalvių lukštų – nelengvas darbas.

Šis menas Japonijoje atsirado ne atsitiktinai. Šalis jau nuo seno garsėjo savo laku: jis tvirtas ir plastiškas, bespalvis ir lengvai nudažomas, nebijantis nei karščio, nei rūgščių, netrūkinėjantis ir amžinas. Tik iš kur jo gauti?

Japonijoje auga lako medis, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų augalų – pilkšvoka žievė, smulkūs ovaliniai lapai. Tačiau kiekviename botanikos sode jis, greičiausiai, yra aptvertas aukšta tinkline tvorele - ogi kad kas nors nesusigundytų nusiskinti šio medžio lapą, mat medis labai nuodingas, kur kas labiau už garsųjį ančarą.

Tas jo nuodingumas ir vertė lako gamintojais tapti šeimas, šį amatą perduodančiomis iš kartos į kartą. Ne dėl paslapčių – tiesiog priprantama prie mažų apsinuojimo dozių įgaunant jiems imutitetą. Gerai, kad išdžiūvęs lakas jau nepavojingas.

Tolimuosiuose rytuose lakas naudojamas jau per 2 tūkst. metų. Lakuojami ne tik baldai, indai, kiti namų apyvokos daiktai. Neretos ir šventyklos su lakuotomis kolonomis. Senovėje, kai lako giraičių buvo daug, o statybų maža, lakas buvo populiarus ir namų apdailoje. Yra išlikęs padavimas apie išpuikėlį imperatorių, norėjusį laku padengti sostinės įtvirtinimų sienas, kad jos nesupūtų, būtų amžinos. Tikriausiai lako būtų pakakę tam, bet ... imperatorius neturėjo jokio supratimo apie lako džiovinimo technologiją. Pakviestas meistras išklausė pageidavimą, o tada ramiai paklausė, kur valdovas įsakysiąs iškasti duobę, kurioje džiovinimui galėtų patalpinti visą tvirtovę. Mat japoniškas lakas turi paradoksalią savybę: jis nedžiūsta įprastinėmis sąlygomis – nei sausoje, nei karštoje vietoje, nei saulėje. Jį išdžiovinti galima tik tamsioje, vėsioje ir labai drėgnoje vietoje. Matyt, taip gamta kantrybe apdovanojo ir tos šalies gyventojus.

Daosizmas
Japonų 'Kodziki'
Kas buvo Laozi?
Samurajų atsiradimas
Šinto ir japonų tikėjimai
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Viceadmirolo Onisio „dievai“
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Samurajų ideologija
Fudži kalnas
Om Simrikė
Vartiklis