Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas Sidabrinis trimitas: KNYGOS VISAI ŠEIMAI Romanai apie paskutines Žemės dienas Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Palikti Skaitykite romano "Palikti" PIRMĄJĄ dalį (pradžią) Skaitykite romano "Palikti" 2 dalį Vieno kataklizminio įvykio metu visame pasaulyje akimirksniu pranyksta milijonai žmonių. Žmonės ištikti siaubo, kai prieš jų akis dingsta mylimieji. Transporto priemonės, tapusios nevaldomos, chaotiškai virsta. Žemę apėmusio chaoso vidury kapitonas Reifordas Stylas turi atrasti savo šeimą, atsakymus, tiesą. Nepaisant milžiniško mąsto pranykimų, tamsiausios dienos dar priešaky. Paskutinės naujienos apie seriją “Palikti” adresu: http://www.leftbehind.com Kaina: 16,80 Lt Romano “Palikti” tęsiniai: Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Negandų pajėgos” Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Nikolajus” Skaitykite romano "Palikti" PIRMĄJĄ dalį (pradžią) Skaitykite romano "Palikti" 2 dalį   Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas   Knygų leidykla “Sidabrinis trimitas” Demokratų g. 3-20, Kaunas LT-3026 Tel. (27) 26 42 36 El.paštas: st@kaunas.omnitel.net   Kiti knygų aprašymai: Daniel Quinn. Izmaelis E.Gudavičius. Mindaugas Wolfenbüttelio Postilė Mauragis: Fatališka klaida Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas; Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas; Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas; MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;

Tim LaHaye, Jerry Jenkins Palikti ROMANAS apie paskutines Žemės dienas Skaitykite romano PIRMĄJĄ dalį (pradžią) 2 skyrius Kameronas Viljamsas pabudo, kai prieš jį esančioje eilėje sėdėjusi senyva moteris pašaukė pilotą. Šis liepė jai patylėti, ir ji atsigręžusi žvilgtelėjo į Baką. Jis perbraukė pirštais per savo ilgus šviesius plaukus ir prisivertė nusišypsoti. – Mamyt, ar kas nors atsitiko? – Mano Haroldas… – ištarė ji. Įlipus į lėktuvą, Bakas padėjo senam žmogui į aukštai esančią lentyną pasidėti vilnonį švarką ir fetrinę skrybėlę. Haroldas buvo neaukštas guvus vyriškis, avėjęs mokasinais iš odos skiautelių ir trumpomis rudomis kelnėmis. Buvo apsivilkęs marškinėlius iš verstos odos bei užsirišęs kaklaraištį. Senukas buvo bepradedąs plikti, ir Bakas pamanė, kad jam vėl prireiks skrybėlės, kai bus įjungti oro kondicionieriai. – Ar jam ko nors reikia? – Jis dingo! – Atsiprašau? – Jis pranyko! – O, esu įsitikinęs, kad, kol jūs miegojote, jis nutipeno į tualetą. – Ar negalėtumėte to patikrinti už mane? Ir paimkite su savimi antklotą. – Ponia? – Bijau, kad jis išėjo neapsirengęs. Jis tikintis žmogus ir nuogas jausis labai nepatogiai. Bakas šyptelėjo pastebėjęs skausmingą moters veido išraišką. Perlipo per miegantį jo eilėje vadybininką, kuris buvo gerokai viršijęs leistiną alkoholinių gėrimų ribą, ir pasilenkė paimti iš senyvos moters antklotą. Iš tikrųjų Haroldo drabužiai gulėjo sumesti mažu kauburėliu ant jo sėdynės, o akiniai ir klausos aparatas buvo ant viršaus. Trumpikės tebekarojo ant krašto, nutįsusios link batų ir kojinių. „Vulgaru, – pagalvojo Bakas. – Kodėl senukui taip atsitiko?“ Jis prisiminė draugą mokykloje, sirgusį kažkokia epilepsijos forma, dėl kurios kartais prarasdavo sąmonę, nors tuo metu atrodydavo visiškai sveikas. Jis galėdavo viešai nusiauti batus ir kojines ar išeiti iš tualeto su atsegtais drabužiais. – Ar jūsų vyras yra sirgęs epilepsija? – Ne. – Vaikščiojo miegodamas? – Ne. – Aš tuojau sugrįšiu. Pirmos klasės tualetai buvo neužimti, bet, pradėjęs eiti link laiptų, Bakas praėjime tarp kėdžių eilių jis sutiko keletą kitų keleivių. – Atsiprašau, – pasakė jis, – aš ieškau vieno žmogaus. – O kas jų neieško?! – atsakė moteris. Bakas prasistūmė pro kelis žmones ir pamatė eilę prie tualetų biznio klasėje. Pro jį, netardamas nė žodžio, praėjo pilotas ir tuojau pat į Baką kreipėsi vyriausioji skrydžio instruktorė: – Pone, turiu jūsų paprašyti sugrįžti į savo vietą bei prisisegti saugos diržą. – Aš ieškau… – Kiekvienas ko nors ieško, – tarė ji. – Mes viliamės, jog po kelių minučių galėsime suteikti daugiau informacijos. O dabar, — prašau. Ji palydėjo žvilgsniu einantį link laiptų Baką ir tuoj pralenkė jį lipdama iš karto per du laiptelius. Vidury laiptų Bakas atsigręžė ir apžvelgė visą vaizdą. Buvo vidurnaktis ir, dievulėliau, užsidegus vidaus apšvietimui, jį nukrėtė šiurpas. Visas lėktuvas buvo pilnas žmonių, be žado stovinčių su drabužiais rankose arba šaižiai rėkiančių, kad ko nors trūksta. Kažkaip Bakas susivokė, jog tai ne sapnas, ir pajuto tą patį jį apėmusį siaubą kaip ir tada, belaukiant mirties Izraelyje. Ką jis pasakys Haroldo žmonai? „Tu ne vienintelė? Daug žmonių paliko savo drabužius ant sėdynių?“ Jam beskubant į savo kėdę protas atminties saugyklose ieškojo ko nors, ką jis būtų skaitęs, matęs ar girdėjęs apie technologijas, galinčias paimti žmones iš jų drabužių taip, kad jie pranyktų iš ganėtinai saugios aplinkos. Ar tie, kurie tai padarė, buvo lėktuve? Ar pagrobėjams pakaks tų, kuriuos pagrobė, ar bus kita pranykimų banga? Ar jis taps auka? Kur jis atsidurs? Kai Kameronas Viljamsas vėl lipo per savo miegantį bendrakeleivį, atrodė, kad baimė pasklidusi po visą salę. Jis atsistojo į savo vietą ir persisvėrė per priešakinės kėdės atlošą. – Atrodo, jog trūksta ne vieno žmogaus, – pasakė jis senutei. Buvo matyti, kad ji jautėsi lygiai taip pat nieko nesuprantanti bei išsigandusi kaip ir jis. Jis atsisėdo kaip tik tada, kai kapitonas per vietinės komunikacijos sistemą perdavė žinią keleiviams. Davęs nurodymą visiems užimti savo vietas, jis paaiškino: – Aš paprašysiu skrydžio instruktorių patikrinti visus tualetus, kad galėtume suskaičiuoti keleivius. Po to paprašysiu instruktorius išdalyti atvykstančiųjų iš užsienio sąrašus. Jei jūsų dalyje ko nors trūksta, norėčiau, kad užpildytumėte lapą jo arba jos vardu ir išvardytumėte visas, kokias tik žinote, smulkmenas apie savo dingusį bendrakeleivį, pradedant gimimo data ir taip toliau. Esu tikras, jog suprantate, kokioje keblioje situacijoje esame. Tie lapai padės mums sužinoti trūkstamų keleivių skaičių ir galėsime tai perduoti vadovybei. Mano pirmasis pilotas, ponas Smitas, pabandys greitai suskaičiuoti tuščias vietas. O aš pamėginsiu susisiekti su „Pan-Continental“. Tačiau turiu jums pranešti, jog mūsų koordinatės labai apsunkina radijo ryšį su žeme. Net šiame palydovų amžiuje mes esame gana izoliuotoje erdvėje. Kai tik ką nors sužinosiu, būtinai jums perduosiu. Dėkoju jums už bendradarbiavimą bei susitvardymą. Bakas stebėjo, kaip pirmasis pilotas be kepurės išraudęs išlėkė iš kabinos. Jis nuskubėjo vienu taku į priekį ir grįžo atgal kitu, akimis perbėgdamas nuo sėdynės prie sėdynės, o skrydžio instruktoriai dalijo lapus. Šalia Bako sėdėjęs keleivis atrodė kvailokai, kai instruktorius jo paklausė, ar šioje dalyje ko nors trūksta. – Trūksta? Ne. Šioje dalyje, be manęs, nieko daugiau nėra. Nė kiek nesijaudindamas jis vėl susirietė į kamuolį miegoti toliau. –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Praėjo tik kelios minutės, kol pirmasis pilotas buvo išėjęs. Reifordas vėl išgirdo jo raktą krebždant kabinos duryse, ir šios garsiai atsilapojo. Kristoferis krito į savo fotelį neužsisegdamas saugos diržo ir sėdėjo susiėmęs galvą rankomis. – Kas čia vyksta, Rėjau? – jaudinosi jis. – Turime apie šimtą dingusių žmonių, ir nieko daugiau, išskyrus jų drabužius, neliko. – Tiek daug? – Na, taip, tarsi būtų geriau, jei dingtų penkiasdešimt. Kaipgi mes, po galais, paaiškinsime tai, kad leidžiamės su mažiau keleivių nei pakilome? Vis dar užsiėmęs radiju Reifordas papurtė galvą, bandydamas susisiekti su kuo nors, bet kuo, Grenlandijoje ar kokioje kitoje saloje vandenų platybėse. Bet jie buvo per daug izoliuotoje vietoje, kad surastų bent žinias transliuojančią radijo stotį. Pagaliau jam pavyko užmegzti ryšį su „Konkordu“, skrendančiu už kelių mylių priešinga kryptimi. Jis linktelėjo Kristoferiui, kad šis užsidėtų ausines. – Ar turite pakankamai kuro grįžti atgal į Valstijas? – paklausė „Konkordo“ pilotas. Reifordas žvilgtelėjo į Kristoferį, šis linktelėjo ir sušnibždėjo: – Mes pusiaukelėje. – Galiu pasiekti Kenedžio oro uostą Niujorke, – tarė Reifordas. – Pamiršk tai, – buvo atsakyta. – Niekas nesileidžia Niujorke. Du nutūpimo takai vis dar veikia Čikagoje. Mes ten ir vykstame. – O mes iš ten skrendame. Ar negalime nusileisti Hitrou oro uoste Londone? – Ne. Uždarytas. – Paryžiuje? – Žmogau, turite grįžti ten, iš kur išvykote. Mes išvykome iš Paryžiaus prieš valandą, gavome žinutę apie tai, kas vyksta, ir mums buvo nurodyta skristi tiesiai į Čikagą. – O kas gi vyksta? – Jei jūs nežinote, tai kodėl pasiuntėte nelaimės signalą? – Pas mus tokia situacija, kad net nesinori apie tai kalbėti. – Ei, drauguži, ar žinai, jog tai vyksta visame pasaulyje. – Ne, aš nežinau, – atsakė Reifordas. – Papasakok man. – Jums trūksta keleivių, ar ne? – „Konkorde“ daugiau nei šimto. – Oho! Mes netekome beveik penkiasdešimties. – Ką jūs dėl to manote, „Konkorde“? – Pirmasis dalykas, apie kurį pagalvojau, – tai savaiminis užsidegimas, bet nebuvo jokių dūmų. Jokio kvapo. Tie žmonės tiesiog materialiai išnyko. Vienintelis dalykas, su kuriuo galiu palyginti šį reiškinį, tai „Star Trek“ šou, kur žmonės buvo išmaterializuojami ir įmaterializuojami atgal. Jie nukrisdavo toje pačioje vietoje. – Aš tai, žinoma, norėčiau savo žmonėms pasakyti, kad jų mylimieji atsiras lygiai taip pat greitai ir saugiai, kaip kad pranyko, – tarė Reifordas. – Bet tai nėra blogiausia, „Pan Heavy“. Žmonių dingo visur. Arli oro uostas neteko lėktuvų srautų bei tvarkos reguliuotojų. Kai kurie laineriai liko be skrydžių komandų. Ten, kur šiuo metu diena, yra mašinų sangrūdos, visur chaosas. Lėktuvai ant žemės bei pagrindiniuose oro uostuose. – Vadinas, tai įvyko akimirksniu? – Visur vienu metu, truputį daugiau nei prieš valandą. – Aš vos nepagalvojau, kad tai įvyko tik šiame lėktuve. Kokios nors dujos ar kas nors klaidingai suveikė. – Kad tik jūs esate išrinktieji, ar ne? Reifordas pajuto sarkazmą. – Suprantu, ką nori pasakyti, „Konkorde“. Turiu pripažinti, kad įvyko kažkas, ko mes niekada iki šiol nebuvome patyrę. – Ir tikrai nenorėsime tai patirti dar kartą. Aš vis sau sakau, kad tai tik blogas sapnas. – Košmaras. – „Pan Heavy“, bet taip nėra, ar ne? – Ką jūs pasakysite savo keleiviams, „Konkorde“? – Neturiu supratimo. O jūs? – Tiesą. – Žalos dabar tai nepadarys. Bet kokia yra tiesa? Ką mes žinome? – Na, tai tikrai ne palaiminimas. – Gerai parinkote žodžius, „Pan Heavy“. Žinai, ką kai kurie žmonės sako? – „Konkorde“, – tarė Reifordas. – Verčiau tie žmonės būtų danguje, nei kad kokia nors pasaulio jėga darytų triukus su stebuklingais spinduliais. – Gavome žinutę, jog tai įvyko kiekvienoje šalyje. Pasimatysime Čikagoje? – Gerai. Reifordas Stylas pažiūrėjo į Kristoferį, kuris, norėdamas apsukti didįjį monstrą atgal link Valstijų, keitė informaciją prietaisuose. – Ponai ir ponios, – per mikrofoną pranešė Reifordas. – Mes nesugebėsime nusileisti Europoje. Mes grįžtame į Čikagą. Esame beveik pusiaukelėje nuo mūsų pradžioje numatytos vykimo vietos, taigi neturėsime jokių problemų dėl degalų. Manau, kad tai šiek tiek nuramins jus. Aš pranešiu, kai tik priartėsime pakankamai, kad veiktų telefonai. Iki tol, kol pranešiu, galite nevargti bandydami prisiskambinti. ––––––––––––––––––––––––––––– Kai per vietinės komunikacijos sistemą vėl pasigirdo kapitono balsas, informuojantis apie grįžimą į Jungines Valstijas, Bakas nustebo lėktuvo salone išgirdęs aplodismentus. Šokiruoti ir apimti siaubo, kaip ir visi kiti, dauguma keleivių buvo iš Valstijų ir norėjo bent jau pažįstamoje aplinkoje išsiaiškinti tai, kas čia vyko. Bakas kumštelėjo savo dešinėje buvusį verslininką: – Atleisk, drauguži, bet tau reikėtų pabusti dėl to, kas čia vyksta. Vyras su nieko nesakančia veido išraiška pažvelgė į Baką ir nerišliai pratarė: – Jei dar nekrentame, tai netrukdyk manęs. ––––––––––––––––––––––––––––– Kai „Pan Continental 747“ pagaliau vėl buvo Jungtinių Valstijų palydovinio ryšio zonoje, kapitonas Reifordas Stylas susijungė su radijo stotimi, transliuojančia žinias dideliu atstumu, ir sužinojo apie žmonių pranykimo iš visų žemynų mastą. Ryšių linijos buvo perkrautos. Visame pasaulyje dingę nemažai medicinos, technikos bei aptarnavimo sričių darbuotojų. Civilinės pagalbos tarnybos dirbo visu pajėgumu, bandydamos susidoroti su nesibaigiančiomis tragedijomis. Reifordas prisiminė prieš kelerius metus Čikagoje įvykusią elektrinio traukinio avariją. Kaip tuomet dirbo greitosios pagalbos, ugniagesių bei policijos brigados! Dabar jis galėjo tai įsivaizduoti tik tūkstančius kartų padauginęs. Net žiniasklaidos pranešėjų balsai buvo pilni baimės, nors ir kaip mėgintų tai paslėpti. Pateikta daug nors kiek įmanomų, paaiškinimų, bet visas tokias diskusijas ir netgi bendrą katastrofos panoramą nustelbė praktiniai aspektai. Žmonės iš žinių tenorėjo paprastos informacijos: kaip galima būtų nuvykti ten, kur jie vyko ir kaip galima susisiekti su savo artimaisiais ir sužinoti, kur jie yra. Reifordas gavo nurodymą nusistatyti avarinį skrydžio režimą, kad galėtų tiksliu laiku nusileisti O’Hare oro uoste. Veikė tik du nusileidimo takai ir atrodė, jog kiekvienas didelis lėktuvas šioje šalyje skrido būtent ten. Tūkstančiai žmonių žuvo oro katastrofose bei mašinų sangrūdose. Avarinės pagalbos komandos bandė išvalyti greitkelius, pakilimo ir nusileidimo takus, tuo pat metu apraudodamos pranykusius mylimuosius ir bendradarbius. Viename pranešime buvo sakoma, jog tiek daug taksistų pranyko iš taksi stovėjimo aikštelės O’Hare oro uoste, kad savanoriai atsiųsti patraukti mašinų, kurios buvo paliktos bevažiuojančios su buvusių vairuotojų drabužiais ant sėdynių. Mašinos, spontaniškai pradingus žmonėms, be abejo, nevaldomos apvirsdavo ar susidurdavo. Avarinės tarnybos personalui sunkiausia buvo nuspręsti, kas pranyko, kas žuvo ir kas buvo sužeistas, o paskui pranešti tai išlikusiems jų giminaičiams. Pakankamai priartėjus prie O’Hare oro uosto bokšto, kad būtų galima užmegzti su juo ryšį, Reifordas paklausė, ar skrydžių valdymo centras nepabandytų jį telefonu sujungti su namais. Ausinėse pasigirdo juokas. – Atleiskite, kapitone, bet telefonų linijos taip apkrautos ir telefonus aptarnaujantis personalas taip išretėjęs, kad vienintelė viltis sulaukti gero signalo – tai naudoti telefoną, kur būtų automatinis pakartotinio numerio rinkimo mygtukas. Reifordas pranešė savo keleiviams apie fenomenalaus reiškinio dydį ir maldavo, kad jie liktų ramūs. – Šiame lėktuve mes negalime padaryti nieko, kad pakeistume situaciją. Mano lėktuvas jus nuleis ant žemės Čikagoje taip greitai kaip tik įmanoma, kur jūs tikriausiai gausite kai kuriuos atsakymus ir, viliuosi, ten sulauksite reikiamos pagalbos. –––––––––––––––––––––––––––––– Tik skrydžio metu naudojamas telefonas, įtaisytas priešais Baką Viljamsą buvusios sėdynės nugarėlėje, neturėjo specialaus lizdo prijungti vidiniam kompiuterio modemui, kokius turėjo namuose esantys telefonai. Taigi niekas negalėjo taip paprastai prisijungti prie telefono linijos ir užmegzti ryšį su žeme. Bakas spėjo, kad telefono viduje buvo standartinis prijungimo įtaisas, ir, jeigu pavyktų ten patekti nesugadinant aparato, tai jis galėtų prijungti savo „laptopą“ tiesiai prie ryšio linijos. Jo paties mobilus telefonas tokiame aukštyje neveikė. Priešais jį, rankomis užsidengusi veidą, šokinėjo ir raudojo Haroldo žmona. Šalia Bako sėdėjęs atsakingas asmuo knarkė. Prieš nusigerdamas tuojau pat po pakilimo, jis kažką pasakė apie svarbų susirinkimą Škotijoje. Ar jį nustebins tai, ką pamatys leisdamasis ant žemės? Aplink Baką buvę žmonės verkė, meldėsi ir kalbėjo. Skrydžio grupės nariai siūlė užkandžius bei gėrimus, bet tik keli juos priėmė. Pasirinkęs eilėje vietą, kur buvo truputį daugiau erdvės kojoms, Bakas dabar džiaugėsi bent iš dalies pasislėpęs nuo smalsuolių. Jis paėmė iš savo kompiuterio dėžės nedidelį įrankių rinkinėlį, kurio net nesitikėjo kada nors panaudoti, ir ėmėsi telefono. Nusivylęs, kad netgi aparato viduje nerado modeminės jungties, Viljamsas nusprendė suvaidinti meistrą elektriką. Nusprendęs, jog visos telefono linijos yra tokios pačios spalvos, jis atidarė savo kompiuterį ir nupjovė laidus, einančius prie išorinės jungties. Telefono viduje taip pat nupjovė laidą ir numovė guminį apsauginį apvalkalą. Iš tiesų, keturi vidiniai kompiuterio ir telefono laidai atrodė identiškai. Per keletą minučių jis juos sujungė. Kompiuteryje Bakas surinko skubią žinutę savo vyriausiajam redaktoriui Stivui Plankui Niujorke, papasakodamas apie tai, kur dabar skrenda: „Aš išklosiu viską, ką žinau, bet esu tikras, jog tai bus tik viena iš daugelio panašių istorijų. Tačiau ši bus bent jau paruošta iškart po įvykio. Ar ji bus naudinga, aš nežinau. Tik manau, kad kartais ir tu, Stivai, gali būti tarp dingusiųjų. Kaip man žinoti? Žinai mano elektroninio pašto adresą. Pranešk, jei vis dar esi su mumis“. Bakas įrašė žinutę į kompiuterio atmintį ir nustatė modemą siųsti ją rezidentiniu režimu į Niujorką, o pats tuo metu ėmė rašyti straipsnį. LCD ekrano viršuje kas dvidešimt sekundžių žybčiojo pranešimas, informuojantis, kad susijungti su redakcija perkrautoje informacijos magistralėje kol kas neįmanoma. Jis tęsė savo darbą toliau. Vyriausioji skrydžio instruktorė nustebusi žiūrėjo, kol jis kompiuterio ekrane rašė, kaip suprato tai kas vyko ir kaip tuo metu jautėsi. – Ką gi jūs čia darote? – paklausė ji, pasilenkusi žvelgdama į susiraizgiusius laidus, einančius nuo jo nešiojamo kompiuterio iki lėktuvo vietinio ryšio telefono. – Aš negaliu jums to leisti! Jis žvilgtelėjo į jos kortelę su užrašytu vardu. – Paklausyk, miela Hete, dabar pasaulio pabaiga ar ne pabaiga, kaip tu manai? – Prašau nesimeilinti, pone. Aš negaliu jums leisti čia sėdėti ir gadinti kaip vandalui oro linijų kompanijos nuosavybę. – Aš nesielgiu kaip vandalas. Padariau tai tik susidarius avarinei situacijai. Taip turiu nors menkutę viltį užmegzti ryšį, kai šiuo metu nėra jokių kitų galimybių. – Aš negaliu jums leisti to daryti. – Hete, ar galiu tau kai ką pasakyti? – Tik tai, jog tuoj pat sutvarkysite telefoną, kad jis būtų lygiai toks pat, koks buvo iki jūsų brutalaus įsikišimo. – Aš padarysiu tai. – Dabar. – Ne, jokiu būdu. – Tai vienintelis dalykas, kurio prašau ir, jeigu norite, reikalauju. – Aš suprantu tai, bet, prašau jūsų, paklausykite. Šalia Bako sėdėjęs vyras žiūrėjo tai į jį, tai į Hetę. Jis riebiai nusikeikė ir, paėmęs pagalvę, užsidengė ja savo dešinę ausį, kairiąją prispausdamas prie sėdynės atlošo. Hetė išsitraukė iš kišenės spausdintuvu išspausdintą lapą ir susirado Bako vardą. – Pone Viljamsai, tikiuosi, kad jūs bendradarbiausite. Nenoriu dėl viso šito eiti ir trukdyti piloto. Bakas paėmė jos ranką. Ji įsitempė, bet jos neištraukė. – Ar galime dar nors sekundę pakalbėti? – Pone, aš nekeisiu savo sprendimo. O dabar malonėkite, lėktuvas pilnas išsigandusių žmonių. – Ar jūs nesate viena iš jų? – jis vis dar laikė jos ranką. Ji sučiaupė lūpas ir linktelėjo. – Ar nenorėtumėte su kuo nors susisiekti? Galiu pasiekti tokius žmones, kurie paskambintų ir praneštų jūsų šeimai, kad jums viskas gerai, ir net galėtų perduoti žinią atgal. Aš dar nieko nesugadinau ir pažadu, jog viską sutvarkysiu taip, kaip ir radau. – Jūs tai galite? – Galiu. – Ir jūs man padėtumėte? – Be abejo. Duokite man kelis vardus bei telefonų numerius. Aš pasiųsiu tai kartu su tuo, ką ruošiu siųsti į Niujorką, ir primygtinai paprašysiu ką nors paskambinti dėl jūsų ir man pranešti. Nesu užtikrintas, kad pavyks susisiekti, arba jei pavyktų, nežinau, ar jie susisiektų su manimi, bet aš pabandysiu. – Būčiau dėkinga. – O ar galite apsaugoti mane nuo kitų, per daug uolių skrydžio instruktorių? Hetė pabandė šyptelėti. – Jiems visiems gali prireikti jūsų pagalbos. – Žinoma, tai ne taip jau paprasta. Nieko neleiskite prie manęs, o man leiskite toliau bandyti. – Sutarta, – pasakė ji, bet atrodė susirūpinusi. – Hete, jūs pasielgėte teisingai, – patvirtino jis. — Tokioje situacijoje kaip ši geriau apie save daug negalvoti. Tai aš ir darau. – Bet, pone, visi esame toje pačioje valtyje. O aš dar turiu ir savo pareigas. – Jūs turėtumėte sutikti, kad pranykstant žmonėms kai kurios taisyklės paprasčiausiai lekia per bortą. ––––––––––––––––––––––––––––– Reifordas Stylas pilku veidu sėdėjo kabinoje. Likus pusvalandžiui iki nusileidimo Čikagoje, jis pasakė keleiviams viską, ką žinojo. Milijonų žmonių pranykimas viena akimirka visame Žemės rutulyje baigėsi chaosu, pranokstančiu bet kokį įsivaizdavimą. Jis sakė komplimentus visiems, kurie išliko ramūs ir išvengė isterijų, nors ir gavo pranešimus iš lėktuve buvusių gydytojų, dalijusių validolį kaip saldainius. Reifordas viską papasakojo taip, kaip buvo, nes kitaip elgtis nemokėjo. Jis suvokė, jog pasakė žmonėms daugiau, negu reiktų pasakyti, jei sugestų variklis ar jo hidraulika, ar netgi nusileidimo ratai. Taip pasielgė todėl, kad tie žmonės, kurių artimieji nepranyko, grįžę į namus galėjo sužinoti, jog šie tapo daugelio vėlesnių tragedijų aukomis. Kapitonas pagalvojo, bet garsiai neištarė, koks jis dėkingas, kad viskas įvyko jiems būnant ore. Kokia sumaištis jų turėtų laukti žemėje! O čia, tiesiogine to žodžio prasme, jie buvo viršum viso to. Aišku, ir jie susidūrė su panašiomis problemomis. Žmonių buvo dingę visur. Bet, išskyrus sumažėjusią komandą, pranykus trims jos nariams, keleiviai nenukentėjo taip, kaip galėjo nukentėti, jei būtų buvę automobilių kamščiuose kelyje arba jei jis ir Kristoferis būtų tarp pranykusiųjų. Kai jis, likus kelioms mylioms iki O’Hare, perjungė lėktuvo valdymą į rankinį, pradėjo ryškėti tragedijos padariniai. Visoje šalyje skrydžiai buvo nukreipiami į Čikagą. Lėktuvų nusileidimo tvarka buvo sudaroma atsižvelgiant į jų turimas degalų atsargas. Perskridus rytinę jūros pakrantę, o po to prieš pasukant atgal ir dar ilgokai skrendant virš Atlanto, Reifordui reikėjo pasilikti pirmumo teisę. Paprastai prieš nusileisdamas jis nesusisiekdavo su kontrolės komanda žemėje, tačiau dabar tai rekomendavo skrydžių valdymo centras. Reifordui pranešė, kad matomumas puikus, nepaisant protarpiais atsirandančių dūmų, kylančių nuo apačioje sudužusių lėktuvų. Bet nusileidimas bus rizikingas ir nenuspėjamas dėl to, kad du veikiantys nusileidimo takai pilni lėktuvų. Jie stovėjo išsirikiavę linija abiejose tako pusėse. Visi angarai buvo pilni ir niekas nesiruošė išskristi. Visos, kokios tik įmanoma, antžeminio transporto priemonės buvo pritaikytos nuvežti žmonėms nuo pakilimo takų atgal į stotį. Bet Reifordui pranešė, kad greičiausiai jo žmonėms – bent jau daugumai iš jų – teks nueiti šį kelią pėsčiomis. Visas likęs personalas buvo kviečiamas padėti, nes oro uosto darbuotojai labai užsiėmę lėktuvų nukreipimu į saugias stovėjimo vietas. Keli autobusai buvo rezervuoti neįgalintiems, senyviems bei skrydžių komandų nariams. Reifordas paskelbė saviesiems, jog jo komanda eis pėsčiomis. Keleiviai pranešė, kad jiems nepavyko susisiekti su artimaisiais per lėktuvo viduje įmontuotus telefonus. Hetė Durhem papasakojo Reifordui, kad vienas išradingas keleivis pirmoje klasėje kažkokiu būdu prijungė savo kompiuterį prie telefono ir, kol jis kūrė žinutes laikraščiui, kompiuteris automatiškai rinkdavo numerius. Jei tik linija taps laisva, jis bus tas žmogus, kuriam tikrai pavyks prisiskambinti. ––––––––––––––––––––––––––– Prieš lėktuvui pradėjus leistis Čikagoje, Bakui pavyko šmurkštelėti tik į vieną trumpai palaisvėjusią jo serverio liniją, tad galėjo parsisiųsti susikaupusį paštą. Tai įvyko kaip tik tada, kai Hetė pranešė, jog visi elektriniai įrenginiai turi būti tuoj pat išjungti. Su neįtikėtinu tikslumu Bakas skubiai spaudė klavišus ir taip parsisiuntė bei išsaugojo savo kompiuterio atmintyje visas jam adresuotas žinutes ir per kelias sekundes atsijungė nuo ryšio linijos. Kaip tik tada, kai jo kompiuteris galėjo sutrukdyti skrydžio ryšio priemonėm, Bakas jau buvo tai padaręs, ir tik laukė, kada galės peržiūrėti duomenis: ar yra naujienų iš draugų, bendradarbių, giminių, ar ko nors kito. Prieš paskutiniuosius pasiruošimus nusileisti, Hetė nuskubėjo pas Baką. – Yra kas nors? Jis papurtė galvą atsiprašydamas. – Ačiū, kad stengėtės, – padėkojo ji ir pradėjo raudoti. Viljamsas sugriebė ją už riešo. – Hete, šiandieną mes visi grįšime namo ir verksime. Bet ne čia. Išlaipinkite savo keleivius iš lėktuvo ir bent jau dėl to galėsite gerai jaustis. – Pone Viljamsai, – kūkčiojo ji. – Mes netekome kelių senų žmonių, bet ne visų. Mes netekome kelių vidutinio amžiaus žmonių, bet irgi ne visų. Taip pat mes netekome kelių mano ir jūsų bendraamžių, bet ne visų. Mes netgi netekome kelių paauglių. Jis žiūrėjo klausiamai: „Kur link ji suka?“ – Pone, mes netekome visų vaikų bei kūdikių, buvusių šiame lėktuve. – Ar daug jų buvo? – Daugiau nei tuzinas. Bet visi jie dingo! Nė vieno neliko. Šalia Bako sėdėjęs vyras pakilo ir prisimerkęs žiūrėjo į vėlyvo ryto saulę, liepsnote liepsnojančią už lango. – Apie ką, po galais, jūs abu čia kalbate? – paklausė jis. – Mes netrukus leisimės Čikagoje, – trumpai atsakė Hetė. – Aš turiu bėgti. – Čikagoje? – Tau tai tikriausiai neįdomu, – kandžiai atsakė Bakas. Vyriškis, norėdamas pažvelgti pro langą, vos neatsisėdo jam į glėbį. Alkoholio tvaikas trenkė Bakui į veidą. – Karas? Maištai? Kas? Lėktuvui prakirtus susitelkusius debesis, pasirodė Čikagos apylinkių vaizdas. Dūmai. Ugnis. Mašinos nuvirtusios nuo kelio, įsirėžusios viena į kitą ar į kelio užtvaras. Lėktuvų nuolaužos ant žemės. Pagalbos automobiliai, žybčiodami šviesomis, skynėsi kelią pro tikras metalo laužo krūvas. Pasirodžius O’Hare, paaiškėjo, jog niekas niekur greitai nevyks. Kiek tik akys galėjo aprėpti, matėsi vien lėktuvai. Kai kurie nukritę degė, kiti stovėjo išsirikiavę eilėje vienas paskui kitą. Žmonės traukė per žolę tarp transporto priemonių link stoties salės. Greitkeliai, einantys į oro uostą, atrodė kaip per didžiausias Čikagos sniego audras, tik juos buvo užvertęs ne sniegas. Kranai ir buldozeriai bandė išvalyti taką nuo oro uosto stoties pastato, kad mašinos galėtų įvažiuoti ir išvažiuoti, bet tai užtruks ištisas valandas, jei ne dienas. Iš didžiulių stoties rūmų lėtai vingiavo žmonių virtinė, vinguriuojanti tarp nejudančių mašinų ir ant privažiavimo rampų. Žmonės vaikščiojo, vaikščiojo ir vaikščiojo, ieškodami taksi ar limuzino. Bakas pradėjo kurti planus, kaip jam įveikti visą šį naują chaosą. Kažkaip juk reikės išvykti iš tokios perpildytos vietos. Bet blogiausia buvo tai, kad jam reikėjo vykti į dar tirštesnę kamšatį, į Niujorką. ––––––––––––––––––––––––––––– – Ponios ir ponai, – pranešė Reifordas. – Noriu dar kartą jums padėkoti už šiandieninį bendradarbiavimą. Mūsų paprašė nusileisti ant vienintelio nusileidimo tako, talpinančio tokio dydžio lėktuvus, o po to bandyti keleiviams surasti taksi ir nuvažiuoti į laisvesnę vietą, esančią už dviejų mylių nuo oro uosto. Aš jaudinuosi, kad turiu paprašyti jūsų pasinaudoti mūsų pripučiamais avarinio išsilaipinimo latakais, nes mums nepavyks prisijungti prie važiuojančių laiptelių. Jeigu jums nepasiseks nueiti iki stoties, prašau, pasilikite lėktuve, ir mes atsiųsime ką nors jūsų paimti. Kapitonas nepadėkojo keleiviams, kad jie pasirinko „Pan-Continental“, ir nepasakė įprastų žodžių: „Mes viliamės, jog kitą kartą, prireikus oro tarnybų paslaugų, jūs ir vėl mus pasirinksite“. Jis jiems priminė, kad sėdėtų užsisegę saugos diržus tol, kol išjungs specialų ženklą, nes žinojo, kad tai bus sunkiausias jo nusileidimas per visą skrydžių laiką. Jis žinojo galįs tai padaryti, bet jau buvo praėję gana daug laiko nuo to karto, kai jis tupdė oro lainerį į tarpą tarp kitų lėktuvų. Reifordas pavydėjo tam, nesvarbu kas jis toks, kuris pirmoje lėktuvo klasėje turėjo telefoninį ryšį per modemą. Jam desperatiškai reikėjo paskambinti Irenai, Chlojei ir Rėjui jaunesniajam. Tačiau jis ir baiminosi, jog daugiau niekada nebegalės su jais pasikalbėti. Skaitykite romano TRECIĄJĄ dalį