Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas

Sidabrinis trimitas: KNYGOS VISAI ŠEIMAI

Romanai apie paskutines Žemės dienas
Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Palikti

Skaitykite romano "Palikti" PIRMĄJĄ dalį (pradžią)
Skaitykite romano "Palikti" 2 dalį

Vieno kataklizminio įvykio metu visame pasaulyje akimirksniu pranyksta milijonai žmonių. Žmonės ištikti siaubo, kai prieš jų akis dingsta mylimieji. Transporto priemonės, tapusios nevaldomos, chaotiškai virsta. Žemę apėmusio chaoso vidury kapitonas Reifordas Stylas turi atrasti savo šeimą, atsakymus, tiesą. Nepaisant milžiniško mąsto pranykimų, tamsiausios dienos dar priešaky.

Paskutinės naujienos apie seriją “Palikti” adresu: http://www.leftbehind.com

Kaina: 16,80 Lt

Romano “Palikti” tęsiniai:

Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Negandų pajėgos”
Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins. “Nikolajus”

Skaitykite romano "Palikti" PIRMĄJĄ dalį (pradžią)

Skaitykite romano "Palikti" 2 dalį
Skaitykite romano "Palikti" 3 dalį


 

Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas


 

Knygų leidykla “Sidabrinis trimitas”
Demokratų g. 3-20, Kaunas LT-3026
Tel. (27) 26 42 36
El.paštas: st@kaunas.omnitel.net


 

Kiti knygų aprašymai:
Daniel Quinn. Izmaelis
E.Gudavičius. Mindaugas
Wolfenbüttelio Postilė
Mauragis: Fatališka klaida
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;

Tim LaHaye, Jerry Jenkins

Palikti
ROMANAS
apie paskutines Žemės dienas

Skaitykite romano PIRMĄJĄ dalį (pradžią)

3 skyrius

Hetė Durhem ir kiti jos komandos nariai ragino keleivius perskaityti saugumo instrukcijas, esančias jų kėdžių kišenėlėse. Mat daug žmonių baiminosi, kad nesugebės nušokti ir nučiuožti pripučiamais latakais, ypač su rankiniu bagažu. Jiems buvo nurodyta nusiauti batus ir sėdomis šokti ant pripučiamo gelbėjimosi latako. Po to lėktuvo komandos nariai numesią jiems batus ir lagaminus. Keleiviams buvo patarta nelaukti stotyje savo registruoto bagažo. Jis, kaip jiems jau pažadėta, būsiąs netrukus po to išsiųstas į namus. Kada konkrečiai, niekas dar negalėjo pasakyti.

Bakas Viljamsas davė Hetei savo vizitinę kortelę ir mainais gavo jos telefono numerį.

– Tam atvejui, jei man pavyks anksčiau už tave susisiekti su tavo žmonėmis.

– O, tu dirbi „Global Weekly“, – nusistebėjo ji. – Aš ir nežinojau.

– Ar uždarysi mane namų areštui dėl to, kad sugadinau telefoną?

Ji lyg bandė nusišypsoti.

– Atleisk, – susizgribo Bakas, – nejuokinga. Leidžiu tau eiti.

Keliaudamas Bakas niekada neimdavo su savimi daug daiktų ir dabar džiaugėsi, kad neužregistravo jokio bagažo. Jis niekada to nedarė, net tarptautiniuose maršrutuose. Atsidaręs virš galvos esančią rankinio bagažo lentyną ir traukdamas iš jos savo odinį lagaminą, rado senuko skrybėlę ir švarką vis dar tebegulint ten, kur buvo padėjęs. Haroldo žmona sėdėjo sukandusi dantis, plačiai atmerktomis, pilnomis ašarų akimis stebėdama Baką.

– Mama, – tyliai pasakė jis. – Jums tikriausiai jų reikės?

Raudanti moteris dėkinga širdimi paėmė skrybėlę su švarku ir taip prispaudė juos prie krūtinės, tarsi niekada daugiau nebepaleistų. Ji pasakė kažką, ko jis negalėjo išgirsti. Paprašė ją pakartoti.

– Aš negaliu šokti iš jokio lėktuvo.

– Tiesiog pasilikite čia, – patarė jis. – Jie būtinai ką nors dėl jūsų atsiųs.

– Ar man tada vis tiek reikės šokti ir čiuožti tuo daiktu?

– Ne, mamyte. Esu tikras, kad jie turės kokios nors rūšies liftą.

Bakas rūpestingai įvyniojo savo nešiojamąjį kompiuterį tarp drabužių lagamine. Užsegęs lagamino užtrauktuką, jis nuskubėjo į eilės priekį, norėdamas pademonstruoti, kaip viskas paprasta. Viljamsas numetė batus pirma savęs, stebėdamas, kaip jie šokinėdami čiuožia takeliu. Po to prisispaudė lagaminą prie krūtinės, skubiai žengė ir šokdamas išmetė kojas pirma savęs į priekį.

Tačiau Bakas truputį persistengė, tad į lataką pirma trenkėsi ne užpakaliu, o pečiais ir jo kojos užvirto virš galvos. Čiuoždamas lataku jis įgavo pagreitį ir žemę pasiekė visu svoriu palinkęs į priekį. Kaip kad pliaukštelėjus botagu, jo galas grįžta, iš kur buvo paleistas, ta pati jėga trenkė jo kojinėmis apautas kojas į žemę ir jis normaliai išsitiesė tik persivertęs per galvą, taip vos neišardamas nosimi betono. Paskutiniu momentu, tebelaikydamas savo lagaminą brangesniu už gyvybę, jis palenkė galvą, tad susitrenkė tik pakaušį, o ne nosį. Viljamsas pasakė likusiems, kad viskas tvarkoje, bet vis čiupinėjo savo pakaušį, kur pro šviesius plaukus truputį sunkėsi kraujas. Tai nebuvo rimta, tik peršėjo. Jis skubiai apsiavė savo batus ir, kad nebūtų taip gėda, ristele nubėgo link stoties. Žinojo, kad ją pasiekus nebus kur skubėti.


Reifordas, Kristoferis ir Hetė trys paskutinieji paliko „Boingą“. Prieš „atsišvartuodami“ jie dar patikrino, ar visi sveikieji nusileido pripučiamaisiais latakais ir ar visi senyvi bei ligoti buvo nuvežti autobusu. Autobuso vairuotojas prašė, kad komanda važiuotų kartu su paskutiniais keleiviais, bet Reifordas atsisakė.

– Aš negalėsiu matyti savo paties keleivių grįžtančių atgal į stotį, – atsakė jis. – Kaip tai atrodys?

Kristoferis tarė:

– Žinokis, kapitone. Tu nieko prieš, jei aš priimsiu šį pasiūlymą?

Reifordas spoksojo į jį.

– Tu nejuokauji?

– Man vis tiek už visa tai niekas pakankamai neužmokės.

– Tarytum tai būtų oro linijų kaltė. Krisai, tu juk ne tai nori pasakyti?

– Aišku, ne. Tuomet, ten nuvykęs, pasigailėsi, kad taip pat nevažiavai.

– Man reiktų užrašyti tavo poelgį.

– Milijonai žmonių pranyko, o aš turėčiau jaudintis dėl to, kad tu užrašysi, jog aš važiavau, o ne ėjau? Iki pasimatymo, Stylai.

Reifordas papurtė galvą ir pasisuko į Hetę.

– Galbūt pasimatysime tenai. Jeigu pavyktų ištrūkti iš stoties, nelauk manęs.

– Tu juokauji, ar ką? Jei tu eini, tai ir aš einu.

– Tau nereikia to daryti.

– Po to, kai tu išpeikei Smitą? Aš eisiu.

– Jis – pirmasis pilotas. Mes privalome paskutiniai palikti lėktuvą ir pirmieji savanoriškai padėti gelbėtojams.

– Na, gerai jau, tada suteikite man malonę ir laikykite mane savo komandos nare. Tik dėl to, kad nemoku skraidinti šito daikto, dar nereiškia, kad man svetimas pareigos jausmas. Ir nesielkite su manim kaip su maža mergaite.

– Aš niekada taip nedaryčiau. Turi savo daiktus?

Hetė stūmė savo lagaminą ant ratų, o Reifordas nešėsi odinę navigatoriaus dėžę. Eiti reikėjo ilgai, ir jie keletą kartų rankų mostais atsisakė avarinių transporto brigadų pasiūlymo pavežti. Pakeliui jie pralenkė kitus kartu skridusius keleivius. Daugelis dėkojo Reifordui, nors jis nežinojo už ką. „Gal kad nepanikavau?“ – spėjo kapitonas. Bet jie atrodė lygiai taip pat įbauginti ir sukrėsti kaip ir jis. Jie užsidengdavo ausis, saugodami jas nuo besileidžiančių lėktuvų kauksmo. Reifordas bandė apskaičiuoti, kiek laiko truks, kol bus uždarytas ir šis nusileidimo takas. Bandė įsivaizduoti kitą tokį atvirą ir lygų kelio ruožą. Gal kas nors bandys leistis automagistralėse ar atviruose laukuose? Ir kaip toli nuo didžiųjų miestų jie turėtų ieškoti atvirų magistralės ruožų? Pagalvojęs apie tai, jis gūžtelėjo pečiais.

Visur aplinkui greitosios pagalbos bei kitų pagalbos tarnybų automobiliai bandė nusigauti iki duženų subjaurotų vietų.

Pagaliau pasiekęs stotį, Reifordas pamatė minias išsirikiavusias eilėse prie telefonų. Prie daugelio iš jų suirzę žmonės šaukė ant skambinančiųjų, kurie tik trūkčiojo pečiais ir rinko numerius iš naujo. Oro uosto barai, užkandinės bei restoranai jau buvo arba viską išpardavę, arba maisto tebuvo likę mažai, o laikraščių ir žurnalų visai nebebuvo. Iš parduotuvių, kurių darbuotojai pranyko, grobikai išsinešdavo prekes.

Labiau už viską Reifordas norėjo atsisėsti ir pakalbėti su kuo nors apie tai, ką dabar daryti. Bet visi, kuriuos jis matė – draugai, pažįstami ir nepažįstami, – buvo užsiėmę ką nors tvarkydami. O’Hare pasidarė panašus į didžiulį kalėjimą, kurio atsargos seko, o jame esančių žmonių daugėjo. Niekas nemiegojo. Visi lakstė aplinkui bandydami rasti kokį nors ryšį su aplinkiniu pasauliu, susisiekti su savo šeimomis ir kaip nors ištrūkti iš oro uosto.

Pačiame skrydžių valdymo centre Reifordas taip pat pamatė panašų vaizdą. Hetė pasakė bandysianti skambinti iš fojė ir susitiksianti su juo vėliau. Gal kuriam nusišypsos laimė rasti galimybę išvykti į priemiesčius. Jis žinojo, kad vargu ar jie ras ką nors kur nors važiuojantį. Ir susitaikė su ta mintimi, jog reikės eiti pėsčiomis dvidešimt mylių. Visi viešbučiai aplinkui oro uostą jau buvo užimti.

Po kurio laiko pranešėjas paprašė visų požeminiame valdymo centre esančių lakūnų dėmesio.

– Turime keletą viešai nenaudojamų telefono linijų, apie penkias, – pasakė jis. – Ar jums pavyks susisiekti, mes nežinome, bet tai jūsų geriausias šansas. Kadangi aplenkiamos įprastos pagrindinės linijos, tai jums netrukdys stotyje esantys mokami telefonai. Galite skambinti. Taip pat yra galimybė skristi malūnsparniu, bet pirmenybė bus teikiama medicinos pagalbos tarnyboms. Čia kur nors sustokite į eilę skambinti ir skristi į priemiesčius. Dabar mes nesame gavę jokių pranešimų apie lėktuvų reisų atšaukimą, išskyrus likusius šios dienos skrydžius. Jūs privalote sugrįžti čia kitam savo skrydžiui arba paskambinti ir sužinoti, ar jis įvyks.

Reifordas atsistojo į eilę. Dabar jis pradėjo jausti įtampą dėl to, kad taip ilgai skrido ir tiek mažai žinojo. Blogiausia buvo tai, kad jis geriau nei dauguma žmonių suprato, kas įvyko. Jeigu jis teisus, jei tai tiesa, tai paskambinęs namo nesulauks atsakymo. Jam bestovint televizorius, buvęs virš galvos, transliavo chaoso vaizdus. Iš visų Žemės rutulio kampelių rodė raudančias motinas, nelaimingas šeimas, pranešinėjo apie mirtis ir sugriovimus. Tuzine parodytų istorijų buvo gyvi liudytojai, savo akimis matę pranykus artimuosius bei draugus.

Labiausiai Reifordą sukrėtė begimdanti moteris, einanti į gimdymo kambarį ir staiga pasijutusi tuščia. Gydytojai ištraukė virkštelę. Jos vyras vaizdajuostėje užfiksavo gemalo pranykimą. Filmuodamas jos didžiulį pilvą ir prakaituotą veidą, jis klausinėjo:

– Kaip tu jautiesi?

– O kaip, tu manai, aš jaučiuosi, Erlai? Išjunk visa tai.

– Ko tu tikiesi?

– Kad tu preisi pakankamai arti, ir aš galėsiu tau trenkti.

– Ar tu įsivaizduoji, kad po akimirkos mes tapsime tėvais?

– Po minutės tu būsi išsiskyręs.

Po to pasigirdo šauksmai ir nukrito kamera. Girdėjosi persigandę balsai, matėsi lakstančios slaugės ir gydytojas. CNN iš naujo pakartojo sulėtintą vaizdą. Buvo matyti, kaip nėščios moters pilvas staiga susiplojo, tarsi ji akimirksniu būtų pagimdžiusi.

– O dabar pažiūrėkime iš naujo, – pabrėžė diktorius, – ir atkreipkite dėmesį į kairįjį ekrano kraštą, kuriame slaugė sekė spausdinamą vaisiaus širdies kardiogramą. Čia, matote?

Veiksmas sustojo, kai nėščios moters pilvas sumažėjo.

– Slaugės uniforma, atrodo, vis dar tebestovi, tarsi ją dėvėtų koks nors nematomas asmuo. Po pusės sekundės — stebėkite.

Juostelė pasisuko į priekį ir sustojo.

– Jos uniforma, pėdkelnės ir visas apatinis trikotažas guli krūvelėje ant batų viršaus.

Vietinės televizijos stotys iš viso pasaulio pranešinėjo apie bjaurius atsitikimus, ypač iš tų laiko zonų, kuriose šis fenomenas įvyko dieną arba anksti vakare. CNN per palydovą parodė vaizdo įrašą, kuriame jaunikis pranyksta bedėdamas žiedą ant nuotakos piršto. Laidotuvių namai Australijoje pranešė, kad beveik visi žmonės, atėję išlydėti numirusiojo, pranyko iš palydų, įskaitant ir patį lavoną, tuo tarpu kitose laidotuvėse pranyko tik keletas, o lavonas liko. Lavoninės taip pat pranešė apie pranykusius lavonus. Laidojant trys iš šešių nešikų suklupo ir numetė karstą, nes dingo kiti trys jų porininkai. Kai jie pakėlė karstą, šis taip pat buvo tuščias.

Eilėje prie telefono Reifordas buvo antras, bet tai, ką vėliau pamatė ekrane, įtikino jį, kad savo žmonos daugiau nepamatys. Misionierių būstinėje, Indonezijoje, per krikščionių vidurinės mokyklos futbolo varžybas dauguma žiūrovų ir visi žaidėjai, išskyrus vieną, pranyko, palikdami savo aprangą ant žemės. CNN paskelbė, jog išlikęs žaidėjas iš širdgėlos nusižudė.

Bet Reifordas žinojo, kad tai buvo daugiau nei širdgėla. Iš visų likusių žmonių tas krikščioniškos mokyklos moksleivis tiesą suvokė iš karto. Paėmimas įvyko. Jėzus Kristus sugrįžo pas savo žmones, o jis nebuvo vienas iš jų. Kai Reifordas atsisėdo prie telefono, ašaros pasruvo jo veidu. Kažkas pasakė: „Jūs turite keturias minutes“, ir jis žinojo, kad tai bus daugiau negu jam reikia. Jo atsakiklis namuose atsiliepė iš karto, ir Reifordas sudrebėjo išgirdęs malonų savo žmonos balsą: „Jūsų skambutis mums yra svarbus. – Ir dar ji pridūrė: – Po signalo prašom palikite žinutę“.

Reifordas paspaudė keletą mygtukų, kad patikrintų naujas žinutes. Perklausęs tris ar keturias nereikšmingas, jis nustebo išgirdęs Chlojės balsą: „Mama? Tėti? Ar jūs čia? Ar girdėjote, kas vyksta? Paskambinkite man kaip galima greičiau. Mes netekome bent dešimties studentų ir dviejų profesorių, o visų vedusių studentų vaikai pranyko. Kaip Reimis?“ Na, jis bent jau žinojo, kad Chlojė vis dar čia. Jis nenorėjo nieko daugiau, kaip tik pamatyti ją. Reifordas perskambino iš naujo ir paliko žinutę atsakiklyje: „Irena? Rėjau? Jeigu esate, išklausykite, prašau. Jeigu jus pasieks ši žinutė, tai aš esu O’Hare oro uoste ir bandau parvykti namo. Galiu šiek tiek užtrukti, jei nepavyks parskristi malūnsparniu. Aš tikrai viliuosi, kad jūs vis dar esate čia“.

– Na, greičiau, kapitone, – pasakė kažkas. – Visi nori paskambinti.

Reifordas linktelėjo ir greitai surinko savo dukters numerį Stenfordo universiteto bendrabutyje. Susilaukė piktos užuominos, kad, kai susijungs, tai gali nespėti pakalbėti.

Reifordas susirinko savo daiktus ir patikrino asmeninę pašto dėžutę. Šalia įprastos šiukšlių krūvos rado iš kietos medžiagos padarytą voką, ant kurio buvo užrašytas jo namų adresas. Pastaruoju metu Irena įprato atsiųsti jam nedidelius siurprizus. Šiuo kartu ji ragino jį perskaityti knygą apie sutuoktinių santykius. Jis įbruko ją į savo portfelį “diplomatą” ir nuėjo ieškoti Hetės Durhem. Juokinga, tačiau kaip tik dabar jis nejautė jai jokio emocinio potraukio. Bet jautė pareigą žinoti, kad ji tikrai pasiekė namus.

Stovėdamas eilėje prie kylančių laiptų, jis išgirdo pranešimą, jog malūnsparniu, kuris skris į Mount prospektą Arlingtono aukštumose ir Des Plaines, galės skristi ne daugiau kaip aštuoni pilotai. Reifordas nuskubėjo į malūnsparnių aikštelę.

– Ar yra viena vieta į Mount prospektą?

– Ta-aip.

– O kita į Des Plaines?

– Galbūt, jei jis atsiras čia per dvi minutes.

– Tai ne jis. Ji skrydžių instruktorė.

– Atsiprašau, skrenda tik pilotai.

– O ką, jei jūs turėsite vietos?

– Na, galbūt. Bet aš jos nematau.

– Aš paprašysiu ją pakviesti per informacinius stoties garsiakalbius.

– Jie neskelbia nei vieno.

– Palaukite sekundėlę. Nepakilkite be manęs.

Malūnsparnio pilotas pažiūrėjo į savo laikrodį.

– Trys minutės, – pasakė jis. – Išskrendu pirmą.

Reifordas paliko lagaminą ant žemės, vildamasis, jog tai padės sulaikyti malūnsparnio pilotą, jei jis truputį vėluotų. Jis užlipo laiptais ir įbėgo į koridorių. Rasti Hetę bus neįmanoma. Jis griebė pagalbos telefoną.

– Atleiskite, bet mes dabar negalime skelbti nė vieno paieškos pranešimo.

– Tai avarinė situacija, o aš esu „Pan Continental“ kapitonas.

– Kas tai?

– Tegu Hetė Durhem atvyksta prie K-17.

– Aš pabandysiu.

– Padarykite tai.

Bandydamas pamatyti Hetę, Reifordas stovėjo ant pirštų galiukų, ir ji sugebėjo jį nustebinti.

– Aš stovėjau ketvirta eilėje prie telefono ten fojė, – tarė ji, atsirasdama jo pašonėje. – Turi pasiūlyti ką nors geriau?

– Galime skristi malūnsparniu, jei paskubėsime, – atsakė jis.

Jiems skriejant laiptais žemyn, ji paklausė:

– Ar ne siaubinga, kas atsitiko su Krisu?

– Kas gi?

– Tu iš tiesų nežinai?

Reifordas norėjo sustoti ir pasakyti Hetei, kad ji liautųsi kalbėti užuominomis. Dėl to jį dažnai nuvildavo panašaus amžiaus žmonės. Jų bendravimas buvo panašus į teniso kamuoliuko atmušinėjimą.

– Papasakok, – sviedė jis, o jo balsas nuskambėjo truputį pikčiau nei tikėjosi.

Jiedviem išvirtus pro duris į lauką, besisukantis malūnsparnio propeleris plaikstė jų plaukus ir užgulė ausis. Reifordo lagaminas jau buvo įkeltas į vidų ir telikusi vienintelė vieta. Pilotas parodė pirštu į Hetę ir papurtė galvą. Belipdamas pats Reifordas pagriebė jai už alkūnės ir įstūmė vidun.

– Ji neskris tik tuo atveju, jei jūs negalėsite pakelti svorio!

– Kiek sveri, lėlyte? – paklausė pilotas.

– 55 kg!

– Galiu pakelti! – šaukė pilotas. – Bet jeigu ji neįsispraus, aš neatsakau!

– Pirmyn! – sušuko Reifordas.

Jis įsispraudė pats, o Hetė atsisėdo jam ant kelių. Reifordas apkabino ją per liemenį. Pagalvojo, kaip ironiška buvo, kad apie šitai svajojo ištisas savaites, o dabar tame nebuvo jokio džiaugsmo, jokio laimės ar kitokio jausmo. Jis jautėsi apgailėtinai, nors džiaugėsi galėdamas padėti jai ištrūkti.

Hetė droviai pažvelgė į Reifordą ir jis pastebėjo, kaip ji lyg avelė žvilgtelėjo į kitus septynis malūnsparnyje buvusius pilotus. Bet jos žvilgsnis niekam nerūpėjo. Niekas dar nebuvo atsitokėjęs po šios nelaimės ir dar daug kas likę neaišku. Reifordui pasigirdo arba jis iš lūpų suprato vieną iš jų sakant: „Kristoferis Smitas“. Bet per malūnsparnio keliamą triukšmą negalėjo gerai girdėti. Jis pridėjo burną prie Hetės ausies.

– Na, kaip ten su Krisu? – sušuko jis.

Hetė pasisuko ir garsiai pasakė jam į ausį:

– Jie nuvežė jį ant ratų, kai aš ėjau į fojė. Visur buvo kraujo!

– Kas atsitiko?

– Aš nežinau, Reifordai, bet jis neatrodė gerai!

– Kaip — blogai?

– Manau, kad jis buvo miręs. Noriu pasakyti, jog jie jį gaivino, bet stebėčiausi, jei tai pavyktų.

Reifordas papurtė galvą.

– Kas nutiko? Ar į jį buvo šauta? Ar tas autobusas sugriuvo? Likimo ironija?

– Nežinau, – atsakė ji. – Kraujas, atrodo, tekėjo iš jo rankos riešo arba net iš abiejų.

Reifordas pabarbeno pilotui per petį.

– Ar jūs žinote ką nors apie pirmąjį pilotą Kristoferį Smitą?

– Kuris skrido su „Pan Con“? – paklausė pilotas.

– Taip!

– Ar jis buvo savižudis?

Reifordas pamąstė.

– Aš taip nemanau! Įvyko savižudybė?

– Daugybė jų, bet daugiausia tarp keleivių. Vienintelis komandos narys, apie kurį girdėjau, tai Smitas iš „Pan“. Persipjovė riešus.

Reifordas žvilgsniu permetė kitus, buvusius malūnsparnyje, norėdamas pamatyti, ar tarp jų nėra pažįstamų. Tokių nebuvo, tačiau vienas liūdnai palingavo galvą, išgirdęs piloto šneką. Jis palinko į priekį.

– Krisas Smitas? Jūs pažįstate jį?

– Mano pirmasis pilotas.

– O, užjaučiu.

– Ką jūs girdėjote?

– Nežinau kiek tai tikra, bet sklinda gandas, kad jis sužinojo, jog jo berniukai pranyko, o žmona žuvo avarijoje!

Pirmą kartą tragedijos mastas palietė patį Reifordą. Jis gerai nepažinojo Smito, tik neaiškiai prisiminė, kad tasai turėjo du sūnus. Atrodo, jie buvo paaugliai beveik to paties amžiaus. Smito žmonos kapitonas niekada nebuvo sutikęs. Bet savižudybė! Ar jam, Reifordui, tiktų toks pasirinkimas? Ne, kol Chlojė vis dar buvo čia. Bet kaip būtų, jei jis sužinotų, jog Irena ir jaunasis Rėjus dingo, o Chlojė žuvo? Dėl ko jis tada turėtų gyventi?

Tačiau jis dėl jų negyveno, bent jau paskutinius kelis mėnesius. Mintyse jis žaidė su mergina, pasisodinęs ją ant kelių, nors niekada nebuvo taip toli pažengęs, kad ją bent paliestų. Ar jis norėtų gyventi, jei Hetė Durhem būtų vienintelis rūpimas asmuo? Ir kodėl ji jam turėjo rūpėti? Taip buvo graži, seksuali ir protinga, bet tik tarp bendraamžių. Jie mažai ką turėjo bendro. Ar viskas buvo tik todėl, kad Reifordas buvo įsitikinęs, jog Irena dingo ir jam norėjosi laikyti apkabinus savo paties žmoną?

Tik dabar jau nesinorėjo apkabinti Hetės Durhem beje, kaip ir jai pačiai. Abudu buvo mirtinai persigandę ir flirtas jiems visai nerūpėjo. Jam tai atrodė ironiška. Reifordas prisiminė, jog paskutinis dalykas, apie kurį jis svajojo – prieš Hetės pranešimą – pagaliau pajudėti arčiau jos. Kaip galėjo žinoti, kad praėjus vos kelioms valandoms jis laikys ją ant kelių ir ji domins jį tiek pat kiek ir bet kuris kitas nepažįstamasis?

Pirmasis sustojimas buvo Des Plaines policijos nuovada, kur Hetė ir „atsišvartavo“. Reifordas patarė jai, kad paprašytų pavėžėti, jei rastų budinčią ar gelbėtojų mašiną. Bet dauguma jų buvo išsiųstos į “tirštesnes” vietas, tad vargu ar pavyks.

– Man tik viena mylia nuo čia, kaip ten bebūtų! – sušuko Hetė, perrėkdama ūžesį, kai Reifordas padėjo jai išlipti iš malūnsparnio. – Aš galiu pareiti!

Hetė karštai apsivijo rankomis aplink jo kaklą, ir jis jautė jos virpėjimą ir baimę.

– Viliuosi, kad taviškiams viskas tvarkoje, – pasakė ji. – Paskambink ir pranešk apie tai, gerai?

Jis linktelėjo.

– Gerai? – nepaliovė ji.

– Gerai.

Jiems kylant Reifordas žiūrėjo, kaip mergina apžvelgė stovėjimo aikštelę. Nematydama jokios budinčios mašinos, apsisuko ir nuskubėjo su savo lagaminu ant ratų. Tuomet, kai malūnsparnis pradėjo siūbuoti link Mount prospekto, Hetė žingsniavo savo apartamentų link.

–––––––––––––––––––––––––––

Bakas Viljamsas buvo pirmasis iš kartu skridusių keleivių pasiekęs stotį O’Hare oro uoste. Čia jis rado suirutę. Nė vienas iš stovinčiųjų eilėje prie telefonų nesitaikstytų, jei jis bandytų ten prijungti savo kompiuterio modemą, o jo mobilusis telefonas vis dar neveikė. Taigi jis nusiyrė į uždarą „Pan Con“ klubą. Čia taip pat buvo sausakimša, bet, nepaisant kelių personalo darbuotojų netekimo, tarp jų ir kelių pranykusių tiesiog bedirbant, kažkoks tvarkos įvaizdis vis tiek išliko. Netgi čia žmonės stovėjo eilėse prie telefonų, ir būtų visai suprantama, kad jei tik kuris nors taptų laisvas, kai kas bandytų siųsti faksus arba prisijungti tiesiogiai per modemą. Belaukdamas Bakas vėl užsiėmė savo kompiuteriu, iš naujo prijungdamas vidinį modemo laidą prie galinio lizdo. Paskui išsišaukė visas žinutes, kurias greitai buvo įrašęs į jo atmintį prieš nusileisdamas.

Pirmoji buvo nuo Stivo Planko, vyriausiojo redaktoriaus, skirta visiems pas jį dirbantiems žurnalistams.

„Dirbkite. Nesistenkite atvykti į Niujorką. Čia neįmanoma. Skambinkite kada galite. Nuolatos tikrinkite savo balso ir elektroninį paštą. Kiek tik įmanoma, stenkitės palaikyti ryšį. Mes turime pakankamai darbuotojų, kad išleistume numerius laiku, ir mums reikia jūsų asmeninių rašinių, na, apie tuos dalykėlius, kurie vyksta, tiek, kiek jums įmanoma juos perteikti. Nesame tikri dėl transporto bei ryšių linijų tarp mūsų ir spaustuvės, nei kiek jie tebeturi darbuotojų. Jei tik bus įmanoma, viską išspausdinsime laiku.

Tarp kitko, pradėkite galvoti apie priežastis to, kas įvyko. Karinės? Kosminės? Mokslinės? Dvasinės? Kol kas užsiimsime vien tik tuo, kas įvyko.

Pasisaugokite. Palaikykite ryšį.“

Antroji žinutė taip pat buvo nuo Stivo Planko ir skirta tik Bakui.

„Bakai, nekreipk dėmesio į bendrus nurodymus darbuotojams. Kuo greičiau atvyk į Niujorką, ir bet kokia kaina. Pasirūpink, aišku, ir šeimos reikalais, taip pat atsiųsk savo asmeninius išgyvenimus bei apmąstymus, kaip ir visi kiti. Bet tu vadovausi visiems bandymams sužinoti, kas slypi už šio fenomeno. Idėjų yra tiek, kiek žmonių – kiekvienas turi savo.

Ar mes prieisime kokių nors išvadų, nežinau. Bent jau surinksime visas logiškai paaiškinamas galimybes. Tu gali nustebti, kodėl man reikia tavęs čia, taip pat kodėl noriu, kad tu tai padarytum. Aš turiu kilnesnių motyvų. Kartais galvoju apie savo užimamą padėtį: esu vienintelis, galintis žinoti apie visus šiuos dalykus. Tačiau trijų skirtingų skyrių redaktoriai prabilo apie naujos temos idėją įvairių tarptautinių grupių susirinkime Niujorke šį mėnesį. Politikos skyriaus redaktorius nori apžvelgti žydų nacionalistų konferenciją Manhetene, kuri kažkaip susijusi su naujosios pasaulio santvarkos vyriausybe. Kiek jiems tai rūpi, aš nežinau, taip pat nežino ir politikos skyriaus redaktorius. Religijos skyriaus redaktorius atsiuntė į mano pašto dėžutę kažką apie artėjantį žydų ortodoksų susirinkimą. Šitie susirinks ne vien tik iš Izraelio, bet, matyt, iš visur, ir daugiau nediskutuos apie Negyvosios jūros radinius. Jie vis dar nežino visų atsakymų dėl Rusijos ir jos sąjungininkų sunaikinimo, kuris, — aš žinau, tu vis dar manai, buvęs antgamtinis. Bet aš vis tiek myliu tave! Religiją skyriaus redaktorius mano, jog jie ieškos paramos šventyklos atstatymui. Tai galėtų būti nedidelis reikalas ir nemaniau, kad tai galėtų turėti ką nors bendro su kuo nors kitu, išskyrus religijos skyrių, bet buvau priblokštas sutapimų: visos žydų grupės susirenka maždaug tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Man čia visur labai kvepia politika. Kita konferencija mieste yra tarp svarbiausių religijų lyderių, pradedant tradicinėmis ir baigiant “Naujuoju Amžiumi”. Jie taip pat kalba apie vieningą pasaulio religiją. Tikriausiai jie susigiedos su žydų nacionalistais, a? Čia reiktų tavo smegenų. Nežinau, ką iš viso to galima išpešti, greičiausiai nieko.

Žinau, kad labiausiai visiems rūpi pranykimai. Bet mums nereikia pamiršti viso likusio pasaulio. Žinai, artėja ta Jungtinių Tautų tarptautinė monetaristų konferencija, kur jie bandys išanalizuoti, kaip mums sekasi su tomis trimis valiutomis. Asmeniškai man tai patinka, bet aš truputį susilaikau dėl ėjimo prie vienos valiutos, nebent tai būtų doleris. Ar tu gali įsivaizduoti čia cirkuliuojančias jenas arba eurus? Manyk ką nori, bet aš vis dar provincialus.

Visi gerokai susižavėję tuo vaikinu, Karpatijumi iš Rumunijos, kuris tiesiog apžavėjo tavo draugą Rozencveigą. Savo paties šalyje jis jau vieningai palaikomas Aukštuosiuose rūmuose, o po kelių savaičių yra pakviestas kalbėti Jungtinėse Tautose. Niekas nežino, kaip jis išsirūpino pakvietimą, bet jo tarptautinis populiarumas dabar man labai primena Valensą ar netgi Gorbačiovą. Atsimeni juos? Cha!

Ei, drauguži, atsiųsk žinutę, kad esi nedingęs. Kiek žinau, dabar aš netekau dukterėčios ir dviejų sūnėnų, pusseserės, kurios nemėgau, ir galbūt kelių kitų tolimų giminaičių. Ar manai, kad jie sugrįš atgal? Na, apsaugok Dieve nuo to bent iki tol, kol mes sužinosime, kas už viso to slypi. Jeigu man reiktų spėti, tai numanyčiau kokį nors baisų Dievo bandymą sužadinti atgailą ar kažką panašaus. Noriu pasakyti, kad neatrodo, jog pranykę žmonės būtų mirę. Kas gi atsitiks gyvybės draudimo kompanijoms? Aš nesu pasiruošęs pradėti tikėti lėkštėmis. Tu juk žinai, jie pradės sakyti, jog ateiviai iš kosmoso pagaliau mus pričiupo.

Atvyk čia, Bakai.“

(PABAIGA)