Mauragis, Aleksandras.         Fatališka klaida / – Vilnius : Žara, 1995. 408 p. Keletą žodžių noriu pasakyti apie šios knygos kilmę. Šią knygą parašiau ne pirmo įspūdžio pagautas, man reikėjo 50 metų, kol aš priėjau prie tvirto nusistatymo. Autorius Autorius išleido DVI knygas (kitos pavadinimas "Nepraraskime vilties", 1997), kuriose permąsto Dievo ir religijos sampratą. Skaitykite ištraukas Siono kalno niekšybės (p.384-394) bei Abraomo Dievas - ne mano Dievas, o taip pat Šėtono teologija pagal senįjį įstatymą (iš 'Nepraraskime vilties') Vėliau bus pateikta daugiau ištraukų iš šių dviejų knygų.

Pastaba: Jei jus sudomino abi Mauragio knygos, knyga apie karalių Mindaugą ar Wolfenbüttelio Postilė, dėl jų įsigijimo sąlygų galite kreiptis pasiuntę laiškelį adresu aidas@ktl.mii.lt
Galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;

NAUJA KRIKŠČIONYBĖS INTERPRETACIJA
(Autoriaus žodis)

I	Pakeiskime Dievo sąmpratą, pasikeisime patys, pasikeis ir pasaulis.

Apie autorių >>>>>

Kristus atėjo į pasaulį ne Dievo pakeisti, o jį apreikšti. Pasikeisti turime mes patys – tai mūsų uždavinys. Žmogus negali nei pasaulio pakeisti, nei pats pasikeisti, kol jo sąmonėje tebėra tas pats senas Dievas. Žmogus turi turėti idėją, turi norėti, turi siekti idealo, turi tobulėti. Kol tokio noro nėra, tol nei jis pats, nei pasaulis negali pasikeisti. Kristus apreiškė žmonijai Naują Dievą, taip pat ir žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Taigi žmogui paliko pačiam apsispręsti. Žmogui duota laisva valia, kad jis pats save susikurtų (sukurtas žmogus taptų daiktu). Minia greitai įtikėjo į Kristaus skelbiamas tiesas, bet rašto žinovai ir fariziejai pasipriešino, jie negalėjo atsisakyti savų dievų ir įpročių. Minia, nors ir priėmė Kristaus atneštus idealus, bet Dievo neįstengė pakeisti. Dievai paliko seni, ir pasaulis paliko senas. Kristaus apreikšti idealai liko vakarykščio teatro plakatais – miniai pritraukti. Garbiname, tarnaujame, aukas aukojame seniems dievams, o reikėjo tik meilės artimui, meilės Dievui Tėvui, nieko dau giau.

Krikščionybė pasiliko su senais dievais – valdovais, karaliais, viešpačiais,– reikšdama jiems savo ištikimybę, paklusnumą, pamaldumą liturginėmis apeigomis. Pamėgo meną, muziką ir teatrą. Tai ir visi Bažnyčios nuopelnai. Šiandien Bažnyčia kinta savo taktika, rūpinasi daugiau vargdieniais, bet neturi nė mažiausio noro pakeisti Dievą, kanonus, atsiskirti nuo Senojo Įstatymo dogmų ir pasaulėžiūros, kuri visiškai netinka prie mūsų laikų aukštos kultūros. Toji visa seniena demoralizuoja mokslus einantį jaunimą, tikėjimas į Dievą tapo pajuokos objektu. Todėl ir reikia skubios krikščionybės reformos, kitaip mes pražudysime ne tik tikėjimą į Dievą, bet prarasime ir savo humaniškąją prigimtį – tapsime gyvulių banda, kurioje patys susinaikinsime.

Žmonija negali gyventi kaip gyvulių banda, jai skirta eiti pirmyn ir kilti aukštyn. Istorija ir mokslas tvirtina, kad daug aukštų civilizacijų bei kultūrų žuvo. Nėra abejonių, kad jos žuvo dėl moralinio ištižimo, pasileidimo, kaip Sodoma ir Homora. Bet tai buvo vietinės reikšmės pasekmės. Šiandien kitos sąlygos ir kitos aplinkybės: kai žus šitoji civilizacija, žus ir žmonija. Pavojai tapo realūs, daug protingų žmonių tai mato ir dėl to įspėja, bet kad nėra kam tvarkyti, kai chaosas tampa visuotinis. Tada reikia šauktis Dievo. Atsiranda daug pranašų – vieni tikri, kiti ne. Aš nesu joks pranašas, rašau, ne kas bus ateityje, o kas buvo praeityje. Išvadas pasidarys pats šios knygos skaitytojas, ateitis priklauso nuo šiandien gyvenančių, vadinasi, ir atsakomybė.

Keletą žodžių noriu pasakyti apie šios knygos kilmę. Šią knygą parašiau ne pirmo įspūdžio pagautas, man reikėjo 50 metų, kol aš priėjau prie tvirto nusistatymo. Kražių Žiburio katalikų gimnazijoje turėjau progos pasireikšti jaunimo organizacijose: vadovavau skautams, ateitininkams, pavasarininkams, klebonas buvo išrūpinęs stipendiją į kunigų seminariją. Būdamas tvirtas katalikas, atsisakiau kunigystės, įstojau į Kauno universiteto Teisių fakultetą. Baigęs universitetą, ėmiau abejoti, ar viskas tie sa, ką Bažnyčia skelbia ir moko. Atėjo liūdnos dienos, sovietai okupavo Lietuvą, pilnos bažnyčios žmonių meldžiasi, o mūsų Dievas nė krust, niekam neateina į pagalbą. Bolševikai drasko šeimas: vienus į kalėjimą kiša, kitus į Sibirą siunčia be jokių teismų, be jokios kaltės, palikome patys vieni be jokios pagalbos. "Kur tu, mūsų Tėve, negi nematai, k aip kenčiame, juk esi gailestingas Tėvas ir galingas Valdovas, gelbėk mūsų tautą". Jokio atsakymo, jokios pagalbos iš dangaus į mūsų verksmus ir skundus. Nuo tada ir pradėjau galvoti, kad nėra taip, kaip Bažnyčia skelbia. Su tautos tragedija iškilo tikėjimo problema, kuri tapo mano gyvenimo pagrindiniu rūpesčiu. To rūpesčio slegiamas ir parašiau šią knygą su dideliu skausmu širdyje, nes Kristaus skelbtieji idealai nesiderino su Bažnyčios veikla, nesiderino ir teologų komentarai su Gerosios naujienos principais. Savo abejones kėliau spaudoje, pasikalbėjimuose su kunigais per išpažintį, rašiau laiškus žymesniems teologams ir net popiežiui, bet, be maldų ir palaiminimų, kitokių patarimų negavau. Ir kai įsitikinau, kad Bažnyčia nesiruošia grįžti į pirmųjų krikščio nių tikėjimą, kad jai lengviau yra numirti, kaip atsižadėti savo teisių į išganymą, – mat tam ji esanti pa šaukta, jos suvereninė teisė "išrišti ir surišti" į Dangaus karalystę įeinančius yra duota paties Kristaus ir šv. Jono Apreiškimu patvirtinta dogma, – man nieko kito nebeliko daryti, tik atiduoti šį klausimą pačių tikinčiųjų sąžinei. Tam aš ir parašiau šią knygą. Aš parašiau kaltinamąjį aktą, bet teisėjai būkite jūs patys, Gerbiamieji Skaitytojai.

II

Sekuliarizuotame pasaulyje žmogaus humaniškoji prigimtis praranda moralinę atramą. Prarasda mi tikėjimą, prarandame ir moralinį imperatyvą. Be tikėjimo į Dievą, žmogus grįžta į gamtą. O kultūra, kaip ir religija, aiškiai skiria žmogų nuo gyvulio. Šitokioje situacijoje iškrypo iš pusiausvyros žmonijos sąmonė: nieko švento nebeliko, ko žmogui būtų negalima.

Kultūra nėra religija, tačiau kultūra padeda žmogui susiorientuoti tikėjime. Ten, kur nėra kultūros, negali būti ir religijos. Tačiau kaip kultūra nepriklauso nuo religijos, taip ir religija negali priklausyti vien nuo kultūros, reikia rasti harmonij ą. Kitu atveju, toje nedarnoje, turime socialinį chaosą, kuris reiškiasi nesantaika ir kultūriniu dekadansu. Šiandien kaip tik tokiame suirime ir gyvename: juk ne dėl duonos žudome vieni kitus, o iš neapykantos svetimam žmogui ir baimės, kad neužteks žemėje visiems vietos ir duonos.

Sekuliarizuoto pasaulio viešoji opinija stengiasi paneigti Dievo buvimą ir reikalingumą; o senų pasaulėžiūrų religijos mokslo šviesoje neįstengia apginti nei savo dogminių tiesų, nei teologinių tezių. Todėl žmonijos sąmonė klaidžioja tamsoje: nuo to kenčia ir religija, ir kultūra. Mokslas, ir ypač technika, daro didelę pažangą, kurią apvaldyti gali pritrūkti moralinės atsakomybės. Šiandien bet kas gali lengvai išprovokuoti atominį karą ir mūsų civilizacijos pabaigą. Tai ir būtų sekuliarizuoto pasaulio galas.

Atsidūrėme labai pavojingoje situacijoje prieš savo norą ir valią. Per vėlai pradėjome tuo rūpintis, nes nežinome, nuo ko pradėti.

Mano giliu įsitikinimu senų formų religijos atgyveno savo amžių. Reikia, kad jos persiformuotų, kad pavytų ir sutaptų su į priekį besiveržiančia kultūra; o toms, kurios negali to padaryti, leisti pačioms numirti savo mirtimi, be persekiojimų ir be kraujo praliejimo. Reikia žmonijai vienos racionalios religijos, kad ji galėtų eiti kartu su mokslo šviesa, atviromis akimis ieškotų tiesos, artimo meilės šiluma respektuotų kiekvieną žmogų kaip savo brolį.

Krikščionybė yra viena iš tų religijų, kuri galėtų ir kuri privalėtų tokia universalia religija tapti, bet tik ne tokios formos, kokios šiandien ji yra. Ji nuo pradžios iki šios dienos yra patekusi į fatališką klaidą: Kristus liko nesuprastas, o Geroji naujiena užmiršta. Krikščionybė, kaip Dievo išrinktoji tauta, pateko į antrąjį Izraelio getą. Todėl ji prarado savo originalumą ir prasmę, tapdama Abraomo Dievo tarnaite. Fatališka klaida yra aiškiai suprantama, tik nelengvai pataisoma: reikia ne vien geros valios ir pasiryžimo, bet ir pasiaukojimo. Pirmiausia kreipiuosi į kunigus, į mokytojus, į tėvus – į jaunimo auklėtojus, kad jie suprastų savo atsakomybės reikšmę. Ateitis yra visų mūsų rankose, bet labiausiai tų, kurie jaunąją kartą ugdo.

Noriu dar keletą žodžių pasakyti apie šios knygos genezę. Niekada nemaniau rašyti knygos religine tema, turėjau iš jaunų dienų pamėgimą svarstyti būties klausimus, mėgau skaityti teologinius filosofinius raštus, kritiškai ėmiau žiūrėti į Bažnyčios veiklą ir į teologines spekuliacijas. Perskaitytų knygų tekstai sukeldavo norą ir reikalą komentuoti svarstomus klausimus. Rašiau sau dienoraščio forma. Vėliau pradėjau spausdinti atskirus straipsnius Amerikos, Australijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Daug mano straipsnių katalikiški laikraščiai nespausdino. Vienas mano straipsnis grįžo su tokiu redaktoriaus prierašu: "Jūsų 5–osios Evangelijos nespausdiname. Ačiū". Patiko man šis pavadinimas – Penk toji evangelija – aš apie tą kaip tik ir rašau, ir skelbiu. Kodėl man neparašyti knygos "Penktoji evangelija"? Tad ir pradėjau vartyti savo dienoraštį, iš kurio ir sulipdžiau šią knygą, bet pavadinimo – 5–oji Evangelija – nedrįsau užrašyti.

Žinau, kad atsiras įvairių kritikų, bus ir tokių, kurie neras to, ko ieško, būtent: moksliškai parengtos, teologijai būdingos spekuliacijos. Ras pasikartojančių faktų ir minčių, kadangi rašau ne mokslinį traktatą, o einu dienos sukeltais rūpesčiais prie evangelinių tiesų išryškinimo – ieškau fatališkos klaidos ir skelbiu Kristaus įvykį ir jo Gerąją naujieną. Kai kurie mano ankstyvesnieji straipsniai ir dienoraščių prisiminimai privertė mane parašyti šią knygą, todėl radau reikalinga jais pasinaudoti, idant skaitytojai galėtų plačiau susipažinti su temos reikšme ir jos gelme, mano paties per 50 metų giliai iš austa ir išgyventa.

Gerbiamieji Skaitytojai, Jūs būsite pamiršę Kristaus pasakytą pamokslą nuo kalno (žr. Mt 5, 1– 12). Nieko nuostabaus, Bažnyčia, tapusi antruoju Izraeliu, taipogi pamiršo, o juk tai šedevras, krikščionybės esmė, kuri tvirtai laikėsi 300 metų po Kristaus mirties. Krikščionybę, be Pamokslo nuo kalno, galima palyginti su tuščiu augalo žiedu, neduodančiu vaisiaus. Taip, krikščionybė yra tuščias žiedas, neduodantis vaisiaus nuo to laiko, kai ji tapo Romos katalikų Bažnyčia, kai popiežiai tapo Romos imperijos valdovais, tvirtai laikančiais dviašmenį kardą savo rankose, kai karaliai lenkėsi ir bučiavo po piežiui kojas.

Krikščionybę, be Kalno pamokslo, galima būtų palyginti su nešviečiansia saule: kur bepažvelgsi – visur tamsu, visur prieštaravimai. Žvakės šviesos neužtenka šių laikų krikščioniui. Šioje knygoje rasite daugiau šviesos, kaip kad Bažnyčia leidžia. Šiandien tai mums labai svarbu, nes turime pasirinkti: žūti ar būti?

Šios knygos nepakanka pasauliui pakeisti, reikia sukrikščioninti pačią socialinio gyvenimo santvarką. Šiam tikslui pasiekti, aš kreipiuosi į plačiąją visuomenę, prašydamas atsiliepti savo pastabomis, recenzijomis. Jos bus man naudingos rašant antrąją šios knygos dalį.

Recenzijas ir atsiliepimus prašau siųsti elektroniniu paštu arba tiesiogiai man tokiu adresu:

          Aleksandras Mauragis,
          82 Victor Ave,
          Picnic Point N.S.W. 2213,
          Australia

Autorius

Skaitykite ištraukas Siono kalno niekšybės (p.384-394) bei
Abraomo Dievas - ne mano Dievas, o taip pat
Šėtono teologija pagal senąjį įstatymą (iš 'Nepraraskime vilties')
Vėliau bus pateikta daugiau ištraukų iš šių dviejų knygų.

Pastaba: Jei jus sudomino abi Mauragio knygos bei Wolfenbüttelio Postilė, dėl jų įsigijimo sąlygų galite kreiptis pasiuntę laiškelį adresu aidas@ktl.mii.lt
Galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Gūgliška banalybė
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
Susanos istorija
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį
Elohimų alchemija