Kas bus po mirties – arba mitas apie reinkarnaciją? Bible. Vartiklis

Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad jis, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.

Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.

Tas vėl tarė: ‘Meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.

Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę (t.y. įstatymą) bei pranašus (NT sako, jog Jėzus daugiau nei pranašas), tegul jų klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’

Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’.

3020 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Demiurgas pakėlė akis ir nužvelgė oponentą: - Taigi tu laikai, kad atėjo laikas sunaikinti šį pasaulį?
- Taip, aš taip manau, - linktelėjo oponentas.
- O kokiu pagrindu leidi taip manyti?
- Žmonių elgesys, - gūžtelėjo pečiais oponentas, - kas gi daugiau!
- Taip? Ir kuo gi jie nusikalto?
- Žmonės iškraipo dievišką sumanymą, - suraukė kaktą oponentas. – Jie keičia gamtą. Jie sulygina su žeme, keičia upių vagas, iškerta miškus ir apželdina dykumas. Argi tai nereiškia, kad jie nachališkai parodo, kad tavo pasaulis netobulas? Kaip jie išdrįso keisti tavo rankų tvarinį? Argi tai ne pasikėsinimas į dieviškąjį sumanymą?
- Na, supratau, - linktelėjo demiurgas. – Tęsk.
- Žmonės kovoja prieš ligas – argi tai ne maištas? Juk ligos jiems siunčiamos iš aukščiau. Jie net išmoko prisiūti nutrauktas galūnes ir prikelti iš numirusiųjų neseniai mirusius! Jie atlieka organų persodinimą ir kuria dirbtinius pakaitalus! Tai jau visai su niekuo nedera, argi ne taip?!
- Tęsk, - paprašė demiurgas.
- Jie gamina mašinas ir prietaisus skraidymui. Argi tai teisinga? Jei žmonėms būtų skirta skraidyti, jie gimtų su sparnais. Jie užsiima elementų transmutacija, kišasi į genetiką, kuria naujas gyvybės formas... Ir aplamai, ką jie sau leidžia?!
- Ką gali, tą ir leidžia… - ramiai atsako demiurgas. – Jie turi tokią gyslelę, kūrybinę. Galiausiai, aš juk sukūriau juos pagal savo atvaizdą ir pavidalą.
- Tai ką, tegu tęsia savo piktadarybes? ir jiems nieko už tai nebus?
- Bus, tikriausiai, - atsiduso demiurgas. – Tačiau kūryba – aplamai baisus užsiėmimas. Jie dar nudegs pirštus ne kartą ir ne du,... tačiau patys. Aš neturiu už ką juos bausti.
- Tačiau jie laužo gamtos dėsnius!
- Gamtos dėsniai, - nusišypsojo demiurgas, - ne baudžiamasis kodeksas. Tegu laužo...