Candle with rose

Džirolamas Savonarola—
eretikas iš San-Marko, 3 dalis
(skaitykite pradžią)

    Candle with rose

III dalis. Bekompromisinis širdies pamokslininkas

Daugiausia kartų Savonarolai dar gyvam esant buvo išleistas vienas iš pirmųjų jo kūrinių—traktatas “Apie meilę Jėzui Kristui”. “Meilė Jėzui—tai gyvas jausmas, kai tikintysis trokšta, kad jo dvasia taptų Kristaus dvasios dalimi, kad Viešpaties gyvenimas atsiskleistų jame ne tik išoriškai, bet ir vidumi. Jis turi trokšti, kad Kristaus mokymas būtų jam gyvas, kad norėtų kentėti kartu su Juo ir būti nukryžiuotas su Juo. Ši meilė visagalė, tačiau ji suteikiama iš ypatingos malonės, nes ji išaukština žmogų aukščiau jo paties ir ribotą kūrinį sujungia su beribiu Kūrėju. Iš tiesų žmogus, kai yra įkvėptas to saldžiausio jausmo—meilės, iš savo žmogiškumo ima veržtis prie dieviškumo”.

Džirolamas Savonarola

Knygoje “Apie našlių gyvenimą” Savonarola samprotauja apie našlių gyvenimo būdą ir duoda joms įvairių patarimų. Anot jo, našlės yra tartum našlaitės, turinčios ypatingą Dievo globą. Jų gyvenimas turėtų pasižymėti visišku pasitikėjimu Dievu ir ištikimybe Jam. “Našlė turi būti panaši į tuos paukščius, išmintingas būtybes, kurios praradusios savo gyvenimo draugą niekada nebeieško kito, bet likusį laiką praleidžia vienatvės liūdesy. Tačiau jei ji vėl panorėtų ištekėti, kad galėtų užauginti vaikus, ar dėl to, jog nesuduria galo su galu, ar dėl kūno nesusilaikymo, tegu teka: tai bus kur kas geriau, nei gyventi gerbėjų apsupty, suteikti galimybę sklisti apkalboms ir patirti tūkstančius pagundymų. Tačiau tos našlės, kurios turi pakankamai jėgų gyventi vienatvėje, tebūna pavyzdžiu visoms moterims”. Jei Savonarolos pamokslai stipriai įtakojo Florencijos eilinę liaudį, tai jo pirmieji traktatai privertė apie jį pagarbiai kalbėti mokslo žmones, iki tol nežinojusius, kaip vertinti Džirolamą.

Dėl nuoširdžios pastoracinės Savonarolos veiklos kilo konfrontacija su Lorencu Mediči, nes Džirolamas ėmė viešai pamokslauti tai, apie ką kiti tik šnibždėdavo. Be to, visus ištiko šokas, išgirdus, kad, tapęs preoru, Savonarola, priešingai nei ankstesni vienuolyno vyresnieji, atsisakė iškilmingo priėmimo pas Lorencą Medičį, tvirtindamas, jog pastarajam nieko neskolingas. “Tik Dievui esu skolingas meilę bei dėkingumą”. Nors Medičis ir buvo turtingiausias miesto žmogus, mecenuojantis garsius Renesanso menininkus (Mikelandželą ir kt.) bei puoselėjantis Florencijos kultūrą, vis dėlto Savonarola išdrįso parodyti jam savo panieką. Savo pamoksluose jis vis dažniau kalba prieš Medičių dinastiją ir Romą: “Viešpatie, ateik ir išlaisvink savo bažnyčią iš velnių ir tironų rankų”.

Pats Džirolamas gyveno labai kukliai—mažoje vienuolyno celėje. Miegodavo tik 4 valandas per parą, likusį laiką skirdamas maldai, Biblijos studijoms ir korespondencijos tvarkymui. Taip tarp Medičių ir Savonarolos niekada ir neįsivyravo taika. Kaip Džirolamui nesisekė “atversti” Lorenco, taip šiam nepavyko užgesinti Savonarolos ugnies. Džirolamui nuolat iškildavo dilema: pasukti plačiu, bet ramiu keliu—pamoksluose kalbėti tik apie moralinius klausimus, ar toliau eiti siauru ir labai pavojingu keliu— remiantis dvasiniais regėjimais ir apreiškimais iš Biblijos kalbėti prieš religinę ir politinę Florencijos ir visos Italijos gyventojų tironiją. “Apreiškimų rinkinyje” jis aprašo savo vidinį konfliktą ieškant tvirto apsisprendimo. “Viskas, kas vertė mane atsisakyti pasirinkto kelio, atnešdavo man nuobodulį, kad ir kiek kartų aš bandžiau keisti savo taktiką, visada būdavo šlykštu prieš save. Pamenu, kai kartą 1491 m. ruošiausi sekmadieniniam pamokslui ir, galvodamas, ar kalbėti savo apreiškimus, nusprendžiau kurį laiką tai atidėti į šalį. Dievas gali paliudyti, kad visą šeštadienio dieną ir naktį budėjau maldoje, norėdamas teisingai nuspręsti, tačiau širdis kalbėjo, jog turėčiau apie tai mokyti. Paryčiui, kai jau buvau išvargintas naktinio budėjimo ir nusilpau dvasia, maldos metu išgirdau balsą, man sakantį: “Kvaily, argi nesupranti, kad Viešpats nori, jog eitumei ankstesniuoju keliu?” Sustiprintas šio žodžio tą sekmadienį pasakiau pamokslą, kuris uždegė visą auditoriją”.

Savonarola demaskavo bažnyčios dvasininkiją, kuri, jo manymu, siekė tik praturtėti ir išorinius ritualus pavertė pasipelnymo šaltiniu. “Tėvai, nusilenkdami šiam stabui, skatina sūnus tapti dvasininkais, kad galėtų naudotis bažnytinėmis pajamomis ir privilegijomis. Todėl jūs dažnai girdite: palaiminti tie namai, kuriuose yra nors vienas asmuo, turintis gerą vietą bažnyčios pasaulyje. O aš jums sakau: ateis laikas, kai sakys: vargas tokiems namams, visi jūs pajusite kybantį virš savęs kalaviją. Paklausykite manęs ir neverskite savo sūnų rinktis dvasininko karjeros dėl naudos. Šiandien visos Šventosios Dvasios dovanos perkamos ir parduodamos”. Florencijos bažnyčios hierarchams ir turtingiesiems gyventojams jis pamokslavo: “Jūs mane atmetate, pašiepiate, bet aš surinksiu nedidelį būrį mokinių, kurie dėl Jėzaus Kristaus visko atsisakys. Jie netrokš nei privilegijų, nei bažnyčios pajamų, nepriims nei dovanų, nei išmaldų, o tik kasdienę duoną. Tie mokiniai bus teisingi, tvirto tikėjimo, gaus apreiškimus ir didelę išmintį,—ne rašytojų ar poetų, o savo sąžinės ir Šventojo Rašto išmintį. Jie nekalbės savo regėjimų tol, kol Viešpaties šlovė neapšvies viso pasaulio. Tada jūs suprasite, ką jums kalbu. Dabar to negalite suvokti. Todėl prašykite Viešpatį, kad Jis jus apšviestų. Nieko kito jums nelieka”. 1491-ieji—svarbūs metai Savonarolos veiklai Florencijoje. Jis susilaukė ne tik didžiulio pasisekimo, bet ir ne mažesnio pasipriešinimo. Viename laiške pažįstamam vienuoliui pamokslininkui jis rašė: “Nors vieni paprasčiausiai bijo, o iš kitų, įtakingų miesto žmonių, sutinkame pasipriešinimą, tačiau reikalai klostosi gerai, nes Viešpats stebėtinai mums padeda. Aš viliuosi Viešpačiu, kuris nuolat stiprina mano dvasią ir padeda man būti atkakliam. Pamokslauju apie bažnyčios atsinaujinimą, remdamasis tik Šventuoju Raštu”.

Išliko spausdintas Savonarolos pamokslas, kuriame galima įžvelgti dvasinius jo sumanytos reformacijos kontūrus Florencijoje. “Štai jau 27 mėnesius pamokslauju iš Apreiškimo knygos, t. y. pradėjau kalbėti naujus dalykus ir nauju būdu. Kartą maldoje buvau tarsi ant kalno, nuo kurio išvydau įtvirtintą miestą, kuris staiga ėmė griūti lyg būtų ėmusi drebėti žemė. Jo gyventojai nuolat riedavosi. Tada pagalvojau: turbūt šis miestas neturi tvirto pamato, o gyventojai—gailestingumo. Nusileidęs į slėnį pamačiau, kad po miestu buvo didžiulė ola. Tuojau pradėjau statyti naują miestą lygioje vietoje, prašydamas pagalbos iš kitų. Tačiau kai kurie vogė iš manęs statybinius akmenis, kiti juokėsi ir nuo apgriuvusių sienų laidė į mane strėles. Apimtas nevilties jau norėjau pasitraukti, bet Viešpats paliepė man tęsti tai, ką pradėjau”. Toliau Džirolamas aiškina, jog strėles jis suvokia kaip neteisingus mokymus, o naują miestą—kaip dvasinį gyvenimą, šio pasaulio žmonių nekenčiamą ir persekiojamą. “Melskitės dvasioje, nes Viešpats nori, kad būtų pasiekta pergalė, atkakliai prašykite Jo, kad apsaugotų nuo daugelio pavojų. Lengva išmokyti žmones laikytis tam tikrų išorinio gyvenimo normų: lankyti bažnyčią, vaikščioti išpažinties. Tačiau labai sunku išmokyti juos gyventi dvasia, patirti malonę. Venkime nenaudingų išorinių apeigų. Juk tai nėra tikėjimo pagrindas, nes jos skiriasi priklausomai nuo laikmečio ir vietovės. Pirmoji bažnyčia ir be apeigų gyveno dievotai. Vaisiai rodo tikrąsias nevaisingumo priežastis: jūsų miestui (t. y. Florencijai) trūksta krikščioniškos meilės, o tai reiškia, ir tvirto pamato. Melskitės karščiau dvasioje, kad naujam mokymui Viešpats dovanotų pergalę. Nesekite klaidingu mokymu, bet viską ištirkite pagal Raštą”.

Ypatingai brangi Džirolamo širdžiai buvo Šventojo Rašto mintis apie “gyvenimo žodį”. Gana radikaliai jis aiškino ją tradicinei to meto tikinčiųjų visuomenei. “Mūsų žodis, mąstant apie ištariamų skiemenų nuoseklumą, atsiranda ne iš karto, bet atskiromis dalimis, ir nors viena jo dalis gyvuoja, kita dar vis neegzistuoja. O kai išsakomas visas žodis, visas ir išnyksta. Tačiau logosas, dieviškasis žodis, neturi dalių: jis ateina iš karto pilnatvėje, kaip nedaloma esybė, išsiliejanti kūrinijoje, gyvenanti ir egzistuojanti amžinai lyg dangiška šviesa. Štai kodėl logosas yra “gyvenimo žodis”, netgi pats gyvenimas, esantis viena su Tėvu. Aišku, žodį “gyvenimas” mes suprantame įvairiai: kartais kaip gyvų kūrinių egzistavimą, o kartais jis mums reiškia tų kūrinių veiklą. Todėl sakome: žmogaus gyvenimas yra mokslas ir darbas, o paukščio—giedojimas. Tačiau tikrasis gyvenimas yra vienas: jis yra Dievas, kadangi Jame vieninteliame viskas įgauna prasmę. Jis ir yra tas palaimintas gyvenimas, kuris turėtų būti žmogaus tikslas ir kuris neša amžiną, absoliučią laimę. Žemiškas gyvenimas ne tik apgaulingas, bet juo net neįmanoma naudotis visapusiškai, nes jam trūksta vienybės, kaip ir kiekvienam mūsų išsakytam žodžiui“.

Savonarolai visada rūpėjo, kaip pasiekti klausytojų dvasią. Dera pripažinti, jog jam tai puikiai sekėsi, bet jis gerai suvokė, jog ne jis pats esąs tikinčiųjų širdžių reformatorius. “O, jeigu aš galėčiau įtikinti jus nebesirūpinti žemiškais reikalais ir atsisukti į dangiškuosius! Neabejoju, kad jeigu Viešpats man ir jums suteiktų tokią malonę, būčiau laimingiausias tarp mirtingųjų! Tačiau tai—Dievo dovana. ‘Niekas negali ateiti pas mane,— sako Viešpats,—jeigu Tėvas jo nepatrauks’. Aš negaliu apšviesti jūsų dvasių, galiu tik šaukti. Bet ar visa tai padės, jei jūsų protas neapšviestas iš vidaus, jeigu jumyse neįžiebtas meilės jausmas? Ir kas gali tai atlikti, jeigu ne Dievo žodis? Todėl stenkitės jį suprasti, dirbkite su juo lygiai taip pat kaip su grūdais, juos malate, kad gautumėte miltus. Nes antraip kam reikalingi pilni aruodai?Kam reikalingas Šventojo Rašto lobynas, jei iš jo neištraukiami dvasiniai turtai? Todėl stengsiuosi iš visų jėgų vykdyti apaštališką tarnystę—skelbti jums Dievo žodį,—tačiau jūsų reikalas būti ne tik klausytojais, bet ir vykdytojais”.

Savonarola teisėtai gali būti laikomas pirmuoju Naujųjų amžių oratoriumi, nes būtent jis vietoj scholastinio katalikiško pamokslavimo pateikė gyvą biblinį žodį. Jis kalbėdavo kalba, kuri liesdavo besiklausančios minios širdį, aptarinėjo klausimus, tiesiogiai susijusius su realiu auditorijos gyvenimu, giliai jautė tikinčiųjų sielvartą. Nuo to laiko, kai užgeso I-IV a. bažnyčios tėvų žodis, ilgus amžius (išskyrus trumpus dvasinius atsinaujinimo judėjimus viduramžiais) neatsirado nė vieno, kurio žodis, išsakytas iš bažnyčios sakyklos, būtų vertas perduoti kitoms kartoms. Savonarolos dėka pamokslavimas vėl užėmė garbingą vietą, tapo įkvėptas gyvenimo.

(Skaitykite daugiau - 4 dalis)

Parengė Deimantas Karvelis

Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko, 1 dalis)
Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Eusebijus iš Cezarėjos
Biblijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis