Candle with rose

Džirolamas Savonarola—
eretikas iš San-Marko, 4 dalis
(skaitykite pradžią)

    Candle with rose

IV dalis. Florencijos prabudimo aušra

“Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis į Jeruzalę atkeliavo išminčiai iš Rytų ir klausė: ‘Kur yra gimęs Judėjos Karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atėjome Jam nusilenkti’. Įsiklausykite į žodžius ir suvokite paslaptį. <…> Tas, kuriuo viskas sukurta, dabar pats gimsta laike. Visų dalykų pradžia, sukūrusi viską, kas egzistuoja, gimsta iš jaunos mergaitės. <…> Tas, kuris rankoje laiko visą pasaulį, pats išnešiojamas mergelės. Tas, kuris aukščiau visų dalykų, turi tėvynę, tėvynainius, yra žmonių draugas, brolis ir žmogaus Sūnus. Štai kaip Dievas priartėjo prie jūsų. <…> Taigi, broliai, supraskite ir neklyskite. Atverkite savo akis ir išvyskite, kas yra tie, kurie ateina. Šaukiu jums, žmonės, kreipiuosi į žmonių sūnus: štai magai, štai chaldėjai, štai tie, kurie negimė tarp krikščionių ir nebuvo pakrikštyti, štai tie, kurie nebuvo išmokyti Evangelijos tiesų, tie, kurie negirdėjo pamokslų.

Džirolamas Savonarola

Išminčiai iš Rytų, kilę iš negarbingos ir nuodėmingos tautos, keliauja, nepaisydami išlaidų, nuovargio, kelio pavojų. Kada jie pasirodė? Tada, kai visas pasaulis skendėjo stabmeldystėje, kai buvo garbinami akmenys ir medžiai, kai žemė buvo pilna tamsos, o visi žmonės pilni netiesos. <…> Kada jie pasirodė? Kai Jėzus buvo kūdikis, kai gulėjo tvarte, kai Jis dar buvo silpnas ir nedarė stebuklų. <…> ‘Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose: žvaigždę, kuri skelbė Jo atėjimą’. Štai ką jie matė. Žvaigždę, o ne kokius nors stebuklus: ne aklųjų praregėjimą, ne numirusių prikėlimą. Ir vis tiek atėjo Jam nusilenkti. ‘Sukorėme ilgą kelią, kad tik galėtume nusilenkti prie Jo kojų. Jeigu tik galėtume Jį išvysti, pagarbinti Jį, prisiliesti prie Jo, atnešti Jam savo dovanas, būtume tikrai palaiminti. Palikome tėvynę, namiškius, draugus ir visus turtus, kuriuos turime. Atėjome čionai tik tam, kad Jam nusilenktume. Tai mums brangiau nei mūsų karalystės, to savo gyvenime mes trokštame labiausiai’. <…> Ką gi dėl viso to pasakysime, broliai? O, gyvasis tikėjime, o aukščiausioji meile! Dabar matote, kokios kietos buvo judėjų širdys, kurių nejaudino nei stebuklai, nei pranašystės, nei šis žodis! Tačiau nekaltinkime judėjų, verčiau pažvelkime į save. Kodėl ieškome krislo artimo akyje, o nematome rąsto savojoje? Šiandien Viešpats Jėzus Kristus—ne kūdikis ėdžiose, o didis Dievas danguje. Jis jau baigė savo mokymą, padarė stebuklus, buvo nukryžiuotas, prisikėlė, sėdi Tėvo dešinėje, siuntė į pasaulį Šventąją Dvasią, pasiuntė apaštalus. <…> Visur jau plinta Dievo karalystė. Visur atvertos durys. Viešpats nuėjo savo kelią, apaštalai ir kankiniai sekė paskui Jį, tačiau tu esi aptingęs, tave vargina bet kokios pastangos, ir tu nenori eiti Kristaus pėdsakais. Kasdien daugėja godumo, aistrų, o išdidumas siekia net dangų. Jūs—jūsų tėvo velnio sūnūs—norite tenkinti jo geidulius. Iš tiesų jums tinka posakis: ‘Einu pas tautą, kuri nepažino manęs ir nesišaukė mano vardo. Kasdien laikiau ištiesęs rankas į neteisią tautą, einančią pražūties keliu, į tautą, rūstinančią mane’ “.

Klausytojus pavergdavo Savonarolos pamokslas apie Rytų šalies išminčius, ieškančius ir trokštančius nusilenkti kūdikėliui Jėzui, ir visišką krikščionių abejingumą.

1492 m. mirus Lorencui Mediči atėjo pasikeitimai į Florencijos miestiečių gyvenimą ir Savonarolos tarnavimą. Įdomiausia tai, kad Lorenco, labiausiai iš visų florentiečių nekentęs Džirolamo, mirties akivaizdoje panoro pamatyti ir išpažinti savo nuodėmes būtent jam. “Nepažįstu nė vieno tikro vienuolio, nebent jį”,—sakė Mediči. Savonarolą taip nustebino kvietimas atvykti į Mediči rūmus, kad jis sunkiai tuo patikėjo. Lorenco sąžinę slėgė dvi nuodėmės, už kurias jis norėjo gauti atleidimą: tai nuolatinis miestui skirtų pinigų pasisavinimas, vagiant net lėšas, skirtas našlaitėms, kurios dėl to būdavo priverstos tapti prostitutėmis, ir politinių priešininkų žudymas. Išgirdęs šias nuodėmes, Savonarola tarė: “Dievas geras, Dievas gailestingas”. Po to pridūrė: “Tačiau, kad nuodėmės būtų atleistos, reikės įvykdyti tris sąlygas: pirma, turite turėti gyvą ir tvirtą tikėjimą Dievo gailestingumu; antra, turite atlyginti už visą blogį, kurį padarėte žmonėms, arba tai turės atlikti jūsų sūnūs”. Lorencas patvirtino, kad tiki Dievu ir sutinka su antrąja sąlyga. “Trečia, turite grąžinti Florencijos žmonėms laisvę”. Po šių žodžių Mediči, neatsakęs nė žodžio, nusisuko į sieną. Savonarola taip ir išėjo nesuteikęs nuodėmių atleidimo. Lorencas Mediči mirė balandžio 8 dieną.

Žlugus Medičių diktatūrai, Savonarola tapo faktiniu Florencijos valdovu. Jis buvo tas žmogus, kuris iškrypusiai Medičių dinastijos moralei priešpastatydavo Evangelijos reikalavimus, pats išlikdamas neabejotinos reputacijos,—todėl jo auditorija nuolat augo. Tuo metu stiprėjo konfrontacija su katalikų bažnyčia, Romą imta vadinti bibline Babele, todėl ji susilaukė įvairių grasinimų. Pastarieji ypač paaštrėjo, kai po Lorenco Mediči mirties Florencijos valdytoju tapo jo sūnus Petras Mediči, o popiežiumi buvo išrinktas Aleksandras VI Bordžia—tarp savo amžininkų garsėjęs palaidu gyvenimo būdu. Petras Mediči uždraudė Savonarolai pamokslauti, ir šis 1493 m. turėjo trauktis iš Florencijos į Boloniją.

Bolonijoje jis pakliuvo į miesto valdytojo žmonos nemalonę, nes bažnyčioje ją pavadino velniu. Šis įvykis iš tiesų buvo ne eilinis, tačiau tik nedaugelis žinojo gilias jo šaknis. Minėta moteris buvo ta pati mergina, kuri prieš daugelį metų pasityčiojo iš Džirolamo, ir tai nulėmė tolimesnį jo likimą. Į Bolonijos katedroje vykstančius Savonarolos—populiaraus pamokslininko—tarnavimus, kuriuose dėl gero tono dalyvaudavo netgi aukštuomenė, miesto mero Bentivolijo žmona su savo palyda ateidavo demonstratyviai pavėlavusi, taip sutrukdydama pamokslą ir norėdama plačiam savo draugų ratui įrodyti, jog ir toliau gali manipuliuoti Džirolamu. Savonarola su tuo ilgai taikstėsi ir romiai trumpam nutraukdavo pamokslą. Tačiau vieną dieną garbiai damai įėjus pačiu karščiausiu pamokslo momentu, šis neišlaikė ir sušuko: “Štai eina velnias, kad sutrukdytų Dievo žodį!” Po šio įvykio ponia įsakė savo sargybiniams nužudyti pamokslininką. Bentivolijos tarnai nedrįso užmušti Savonarolos katedroje, todėl vakare dviese atėjo į jo celę. Tačiau juos taip paveikė pamokslininko žodžiai, kad šie išėjo visiškai pasimetę ir suglumę. Savonarola buvo toks drąsus, kad atėjus išvykimo iš Bolonijos dienai garsiai iš sakyklos paskelbė: “Šiandien vakare išvykstu į Florenciją. Keliausiu tik su savo lazdele ir medine gertuve, o pernakvosiu Pianoro miestelyje. Jei kas nors turi kažką prieš mane, tegul apsilanko, kol aš išvyksiu. Tačiau žinokite, kad mirtis ištiks mane ne Bolonijoje”.

Popiežius ne kartą stengėsi patraukti Savonarolą į savo pusę, siūlydamas Florencijos arkivyskupo kėdę, vėliau—kardinolo kepurę. Pamoksluose Savonarola negailestingai kritikavo popiežiaus Aleksandro VI asmeninius poelgius ir Romoje sklindantį moralinį blogį. Pradžioje popiežius nereagavo į Florencijos vienuolio išpuolius. Prieš jį ėmė veikti tuomet, kai užplūdo Florencijos dvasininkų ir kitų vienuolijų atstovų skundai, o ypač po to, kai į Romą buvo atgabentas pagrobtas Savonarolos laiškas imperatoriui Karoliui VIII. Jame buvo rašoma: “Bažnyčia nuo galvos iki kojų pilna niekšiškumo ir nusikaltimų. Aleksandras nėra tikras popiežius ir negali toks būti. Net jei ignoruočiau jo poelgius, kuriuos žino visas pasaulis, tvirtinu, kad jis nėra krikščionis ir netiki Dievo buvimu”.

Florencijoje Savonarola ėmė pertvarkinėti San-Marko vienuolyną. Savo vienuolyną jis norėjo paversti reformų židiniu, o nuo jo pradėti ordino, miesto ir visos bažnyčios atnaujinimą. Vienuolyną troško paversti krikščioniškų dorybių ir šventumo pavyzdžiu. Išrinktas vienuolyno vyresniuoju, demokratizavo vienuolių gyvenimą, privertė juos dirbti. Pardavė bažnyčios turtą. Rūpindamasis vienuolių evangelizaciniu paruošimu, įsteigė graikų, žydų, turkų ir arabų kalbų katedras. Labai rūpestingai atrinkdavo novicijus (t.y. naujokus). Pasinaudodamas intrigomis, viešpataujančiomis popiežiaus rūmuose, siekė išgauti iš popiežiaus Florencijos vienuolyno autonomijos raštą. Savonarolos pamokslų įtaka buvo didžiulė: po pamokslo prieš moteriškų papuošalų prabangą, damos eidamos į bažnyčią nebesipuošdavo papuošalais. Turtingieji pirkliai Savonarolos pamokslų paveikti neretai grąžindavo nedorai įsigytą turtą.

1494 m. prancūzų karaliui Karoliui VIII įžengus į Italiją, Petras Mediči buvo išvytas iš Florencijos kaip išdavikas. Florencija tapo politiškai laisva. Savonarola, svajojęs apie dvasinės laisvės Florencijoje įgyvendinimą, buvo miesto delegacijos, vykusios pas Karolį VIII, priešakyje. Aplinkybės klostėsi kuo palankiausiai…

(Skaitykite daugiau - 5 dalis)

Parengė Deimantas Karvelis

Mitai apie katarus
Džirolamas Savonarola — eretikas iš San-Marko, 1 dalis)
Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Nikėjos susirinkimas
Susanos istorija
Biblijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis