Kaimyninės izraelitų tautos. Vartiklis

Finikiečiai. Finikiečiai gyveno Viduržemio jūros pakraštyje, netoli Libano. Tai buvo jūrininkų ir pirklių tauta. Vienas miestas vadinosi Biblas. Sakoma, jog ten buvo išrastas alfabetas, ir todėl miestas gavo tokį pavadinimą “Biblas” – knyga. Finikiečiai turėjo savo uostus Viduržemio jūros pakraščiuose.

Aramėjai. Aramėjai buvo semitų kilmės. Jie gyveno labai išsklaidyti: Asirijoje, Babilone, Sirijoje.Jėzaus laikais žydai kalbėjo aramėjiškai.

Araratiečiai/armėnai. Araratiečių/armėnų kilmė neaiški. Jų gyvenvietėje – ant Ararato kalno – sustojo Nojaus arka. Taip pat žinoma, kad jie priglaudė Sanheribo sūnus, kai jie nužudė savo tėvą (žr. Pradžios 8:4; 2 Karalių 19:37).

Hetitai. Hetitai – indoeuropiečiai. 1600 – 1300 pr. Kr. jų sostinė buvo Hatusa (netoli dabartinės Ankaros, Turkijoje). 1200 pr. Kr. jų valstybė sunyko ir jie vedybomis susimaišė su kitomis tautomis (paskaitykite Kur išėjo hetitai?).

Koritai (choritai). Koritų kilmė neaiški. Biblijoje jie minimi Pradžios 14:6; 34:2.

Luditai. Luditai – indoeuropiečių kilmės. Jų sostinė buvo Sarduose. Nugalėjęs juos, persų karalius Kiras paėmė didelį grobį. (žr. Ezechielio 27:10; 38:2; Obadijo 20).

Prygai. Prygai – indoeuropiečių kilmės, minimi Ezechielio 32:26; 38:2-3; 27:13; 38:39.

Amalekitai. Amalekitai buvo Ezavo palikuonys. Jie su žydais nesugyveno, dažnai kariavo (žr. Pradžios 36; Išėjimo 17; Skaičių 14; Teisėjų 3; 6; 5; Pakartoto įstatymo 25; 1 Samuelio 15.

Amonitai. Amonitai buvo Loto palikuonys. Dovydo laikais ir vėliau jie kariavo su izraelitais. Jų kalba buvo labai panaši į žydų kalbą (žr. Pradžios 19:38; Teisėjų 3:13; 10:11; 1 Samuelio 11; 12; 14; Nehemijo 2:4).

Dedaniečiai. Apie juos rašoma Izaijo 21:13; Jeremijo 25:23; 49:8; Ezechielio 27:20.

Edomitai. Edomitai buvo Izaoko palikuonys. Iš jų kilo Erodo karalių dinastija, kuri Jėzaus laikais valdė Palestiną (žr. Pradžios 36; 1 Karalių 9; 22; 2 Karalių 14; Amoso 1; Jeremijo 49).
Tai tauta, pradžioje gyvenusi Transjordane, į rytus nuo Negyvosios jūros. Edomas turėjo mažiausiai dirbamos žemės. Žemdirbystei naudojamas buvo tik labai siauras žemės ruožas kalnuose, tad svarbiausia ekonomijos veikla buvo prekyba, nes Edomas jungė Damaską su Akabos įlanka. Per Arabijos dykumą keliai vedė į senovės Jemeną Smilkalų kelias. Pagrindinis miestas buvo Bozra.

Kritus Jeruzalei (587 m. pr.m.e.) edomitai ėmė slinkti į šiaurės pusę. 312 m. pr.m.e. nabatėjai juos išstūmė iš Petros. Jie palaipsniui atsidūrė Judėjos pietuose, aplink Hebroną (vėliau graikų pavadintą Idumėja). Judas Makabėjus kariavo prieš juos, o vėliau pusamžio visiškai pavergė Jonas Hirkanas (164-104 m. pr.m.e).

Elamiečiai. Elamiečių karalius Kedorlaomeras žinomas iš Abraomo laikų. Dalį elamiečių asirai ištrėmė į Samariją (žr. Pradžios 14:1; Ezdro 4:9; Izaijo 11:11;Jeremijo 25:15; apaštalų darbai 2:9).

Kreta. Senovėje Kreta buvo vadinama Kaftaru. Sakoma, kad filistinai yra kilę iš Kretos (žr. Jeremijo 47:4; Apaštalų darbų 18:28; Titui 1:12).

Kušitai. Kušitai (etiopai) gyveno pietų Egipte. Faraonas Tirhakas buvo kušitas. Vienas kušitas ištraukė pranašą Jeremiją iš maurų duobės (žr. Jeremijo 38:7; 2 Karalių 19:9; Apaštalų darbų 8:27).
Daugiau skaitykite >>>>>

Medai. Medų karalius Kijaksaras 612 m. pr. Kr. kartu su skitais ir babiloniečiais nugalėjo asirus. Vėliau medus užvaldė persai (žr. Jeremijo 25:25; 51:11,28; Danieliaus 5:28).
Medija - regionas ir vėliau nuo 6 a. pr.m.e. valstybė dabartiniame šiaurės vakarų Irane. Medai į čia atsikraustė prieš 3,5 tūkst. m. ir jie laikomi vienais iš kurdų protėvių. Jų valstybė gyvavo 60 m. (612-549 m. pr.m. e.) iki Kirui Didžiajam įkuriant Achemenidų imperiją. Jų rašto paminklų neišlikę. Tuo metu jie išpažino zoroastrizmą; ypač garbinta Ardvisura Anahita. Islamiškaisiais laikais šiaurinė Medija imta vadinti Azerbaidžanu.

Madianiečiai. Madianiečiai buvo Abraomo palikuonys nuo antrosios žmonos Keturos. Mozė buvo vedęs madianietę (žr. Pradžios 37; Teisėjų 6-8; Išėjimo 2).

Moabitai. Moabitai buvo Loto palikuonys, kaip ir amonitai (žr. Pradžios 19:37; Skaičių 21; Teisėjų 11:3; 1 Samuelio 14; 2 Karalių 13:20).

Nabatėjai. Jų sostinė buvo Petra. Nabatiečius 106 m. po Kr. nugalėjo Romos ciesorius Trojanas. Vėliau jie vedybomis susimaišė su kitomis tautomis ir nutautėjo.

Nabatėjai - semitų etninė grupė, 4 a. pr.m.e. – 7 a. gyvenusi Artimuosiuose Rytuose (istorinis regionas Nabatėja), kalbėję aramėjų kalbai gimininga nabatėjų kalba. Iš aramėjų nabatėjai perėmė ir rašto sistemą, kurią pritaikė savo kalbai. Vėliau šis raštas ilgainiui išsivystė į arabų raštą. 168 m. pr.m.e.-106 m. turėjo Nabatėjos karalystę, kurios sostinė buvo Petra. 106 m. Romos imperatorius Trajanas užėmė Petrą ir įjungė Nabatėją į Romos imperiją kaip atskirą Petros Arabijos provinciją. Iš kadaise buvusių nuožmių klajoklių, nabatėjai pagaliau virto tvarkinga ir sėslia tauta. 4 a. nabatėjai priėmė krikščionybę.
Nabatėjų veikiami susiformavo prekybiniai arabų miestai Meka, Medina ir kt., o iš nabatėjų prekybiniais keliais plintančios idėjos turėjo didelę reikšmę islamo ideologijos susiformavimui.
Sabatėjai susiję su Jono Krikštytojo nužudymu (Mat. 14:1-12; Mark. 6:17-29). Jų karalius Aretas IV Filopatris (valdęs nuo 9 m. pr.m.e. iki 40 m.) savo dukrą ištekino savo dukrą Fazelę už Erodo sūnaus Antipos, kuris ją 35 m. pametė. Už tai Jonas Krikštytojas smarkiai kritikavo Antipą už žydų papročių nesilaikymą. Už tai Jonas buvo suimtas ir galiausiai jam nukirsta galva. Už tai Aretas įsiveržė į Antipos valdas, sumušė jo kariuomenę, o pats Antipa pabėgo tik padedamas romėnų. Romėnai pasiuntė į pagalbą savo legionus, tačiau juos sustabdė žinia apie imperatoriaus Tiberijaus mirtį.

Persai. Persai – indoeuropiečiai. Persų religija liepė: “Kovok su piktu”. Jų religijos pradininkas buvo Zaratustra. Persai nugalėjo ir užvaldė medus.