Garo tramdytojas: Vartiklis

Dėl cheminės vandens sudėtie atradėjo prioriteto varžėsi daugelis: G. Kavenšas, D. Pristlis, A.L. Lavuazjė ir kt. Bet kai šveicarų fizikas Ž.A. Deliukas pasiūlė į ginčą įsitraukti Džeimsui Vatui¹⁾ (nes kartą tasai pasisakė, kad „deguonis – tai vanduo be vandenilio“), tasai atsisakė, pasakęs, kad „Aš ne garbėtroška“.

Įdomu, kad ir savo indėlį į garo mašinos atradimą Vatas nelabai vertino, kartą sūnui parašęs: „Nors ir nesu didelis garbėtroška, bet lygiagreios krypties išradimu didžiuojuos labiau, nei bet kuo kitu“.. Taip jsi sakė apie savo „paralelogramą“ – mechanizmą, naudotą tik mašinose su vertikaliu cilindru, kuri, tarp kitko, netrukus liovėsi naudoję. O mokslo istorikai didžiausiu Dž. Vato indėliu laiko atskiro kondensatoriaus išradimą, garo mašinos naudingo veikimo koeficientą padidinusį beveik 3 kartus. Janes Watt

O atskiro kondensatoriaus idėja išradėjui kilo išvydus pro skalbyklos langus besiveržiančio garo kamuolius.

O išradėjo kelias buvo toks. Kartą 22-metis Džeimsas nusprendė Glazgo mieste atidaryti savo tikslių instrumentų gamybos dirbtuvę. Ir iškart susidūrė su rimta problema – miesto kalvių cechas atsisakė išduoti leidimą.

18-me a. amatininkų cechai buvo monopolistais savo srityje, ir taip buvo palaikoma šiokia tokia tvarka ir kokybės garantijos. Amatininkų cechai aktyviai priešinosi bet kokios konkurencijos atsiradimui ir stengėsi riboti naujų žmonių įsiliejimą. Norint tapti cecho meistru reikėjo daug metų atidirbti mokiniu, o vėliau pameistriu. Tokiai tvarkai nepritariantys meistrai už miesto ribų kūrė savo „nelegalias“ dirbtuves, kurios neturėjo jokių lengvatų, o jų produkcija buvo be kokybės kontrolės. Tokius meistrus vadino „a parte“ (nuo italų – „iš šalies“). Tad Glazgo kalviams Dž. Vatas, nesantis Glazgo miestiečiu ir neatitarnavusiu pameistriu, buvo toks „prašalaitis“. Tačiau išeitis atsirado.

Glazgo universitetas leido atidaryti dirbtuves savo teritorijoje, suteikdamas jam matematinių instrumentų universitetinio meistro vardą. Juk universitetų teritorijoms amatininkų cechų reikalavimai buvo netaikomi. Būtent šiose dirbtuvėse Vatas ir pradėjo savo darbus su garo mašinomis.

O kartą pas Vatą atėjo jaunuolis ir paprašė priimti pagalbininku. Vatas buvo užsiėmęs vožtuvo derinimu ir pradžioje atsisakė, tačiau, pakalbėjęs su jaunuoliu, pakeitė savo sprendimą. Vėliau Viljamas Merdokas tapo nepakeičiami pagalbininku ir dėl savo šlovės Vatas nemaža dalimi turi būti dėkingas jam. Merdokas sumąstydavo ir gamina naujas stakles, tobulino matavimo prietaisus ir išrasdavo montažinius įrenginius. Jis įnešė daug patobulinimų į Vato garo mašiną. Tik dėl nepaaiškinamų (o gal kaip tik dėl paaiškinamų) Dž. Vatas niekada viešai negyrė V. Merdoko.

Tad ir pakalbėkime apie vežėčias – tik ne apie paprastas, o „nepaprastas“. Yra sakančių, kad dar 1663 m. I. Niutonas užsiiminėjo garomobiliu, o Kunjo²⁾ 1769 m. bandė savuosius garomobilius. Po 3 m. Merdokas pademonstravo savo „garo vežimo“ variantą, o 1825 m. Burstelis⁴⁾ ir Gilis garo katilą įrengė karietoje. Tik garomobiliams nepavyko nepavyko įsitvirtinti transporto priemonių tarpe. Garomobilis

O kalbant apie tuos laikus, nulėmė arklio traukiamosios galios pranašumai. O pačią „arklio jėgą“ kaip galingumo matą ėmė naudoti Dž. Vatas, nors pačią sąvoką T. Severi³⁾ naudojo dar 1698 m. Tik įdomu, kad Vatas ir Severi skirtingai skaičiavo garo mašinos galią. T. Severi, sukūręs garo mašiną vandens pumpavimui iš šachtos, žinojo, kad paprastam siurbliui per parą reikia 10 pasikeičiančių arklių. Vatas ėmė tik poros tuo metu įkinkytų arklių galią. Tad praktiškai tokio pat galingumo garo mašiną T. Severi vertino 10 AJ, o Vatas – tik 2 AJ. Be to, Vatas ėmė pačius stipriausius arklius ir tokio arklio galią vertino kaip 33 tūkst. pėdų-svarų per minutę. Prancūzai manė, kad Vatas perdau pakėlė arklio galią ir nustatė savąją arklio jėgos reikšmę – 75 kg-m/sek. Tad anglų „arklys“ tapo 1,3% galingesnis. Taip ir atsirado skirtumas tarp paskaičiuotų (nominalių) arklio jėgų ir tikrųjų (indikatorinių) – ir 19 a. pabaigoje nominali AJ buvo 2-8 kartus didesnė.

Tačiau tai tik skaičiai, o įdomiausia – kas kita. „Vatas & Co“ gamino aukštos kokybės instrumentus. 1777 n, Dž. Vatas savo įmonei įsirengė garo mašiną, pramintą „senute Bes“, kuri veikė 71 m., o po to buvo išrinkta, o jos dalys saugomos Kensingtono muziejuje Londone^*). O Birmingemo kanalui skirtą Vato įrengta garo mašina buvo eksploatuojama iki 1898 m. – ir 121 m. atidirbusią mašiną anglai iki šiol saugo darbinėje būsenoje. V. Hedli pastatytas garvežys „Pūkštuojantis Bilis“ į pensiją išėjo atidirbęs 59 m. (ir taip pat nukeliavo į Kensingtono muziejų) 1787 m. viename Jorkšyro priemiesčių pradėjo veikti Njukomeno garo mašina, eksploatuota iki 1928 m. (141 m.), o ją vėliau dažnokai paleisdavo filmavimams.
Kita vertus, dabar suprato, kad ilgaamžius daiktus gaminti neapsimoka.

The Literary Gazette – A Weekly Journal of Literature, Science, and the Fine Arts, 1827
Įvairenybės
Garo vežimas, išrastas labai protingo inžinieriaus (nors ir labai bauginančiu vardu) p. Burstelio, trečiadienį buvo išbandytas Vestminsterio kelyje; nelaimei garo katilas sprogo ir buvo sužeisti bei apiplikyti keli žmonės.

^*) Mokslo muziejus Londone įsikūręs Pietų Kensingtone. Jis įsteigtas 1857 m. Kadangi yra remiamas valstybės, įėjimas yra nemokamas.
Jame per 300 tūkst. eksponatų, tarp kurių yra garvežys „Raketa“, Č. Babidžo skirtumų mašina ir kt. Daugelis eksponatų yra veikiantys, bei juos galima liesti rankomis ar pažiūrėti, kaip jie veikia.

¹⁾ Džeimas Vatas (James Watt, 1736-1819) – škotų išradėjas, mechanikas ir chemikas, patobulinęs Njukomeno garo mašiną ir taip paskatinęs industrinę revoliuciją, o pats susikrovęs didelius turtus. Jis sukūrė „arklio jėgos“ matavimo vienetą, o Si sistemoje jo vardu pavadintas galios vienetas (vatas). Yra ir daugiau jo išradimų, pvz., gyvenimo pabaigoje jis užsiėmė mašinos skulptūrų kopijavimui (eidografo) kūrimu.

²⁾ Nikola-Žozefas Kiunjo (Nicolas-Joseph Cugnot, 1725-1804) – prancūzų karinis išradėjas, pirmasis sumeistravęs savieigę transporto priemonę (1769): vežimą „varomą vandens garų, gaminamų ugnies“. Ji buvo išbandyta 1770 m. Paryžiuje, deja labai nesėkmingai – buvo sunkiai valdoma, todėl įsirėžė į sieną.

³⁾ Tomas Severis (Thomas Savery, apie 1650–1715) – britų išradėjas ir karinis inžinierius-šachtininkas, žinomas kaip pirmos komercinės garo mašinos sukūrėjas (patentuota 1698 m.). Kitas patentas buvo stiklo ar marmuro poliravimo mašinai. Beje, Petro I nurodymu 1717 m. vienas jo siurblių buvo įrengtas St. Peterburge skirtas 50 ties fontanų aprūpinimui vandeniu.

⁴⁾ T. Burstelis (Timothy Burstall, 1776-1860)) – britų išradėjas, 1824 m. kartu su J. Hill‘u sukūręs karietą su garo katilu.