Egzistencializmas

                Ž. P. Sartras. Šleikštulys
               (Pradžia, ištrauka; | Antras fragmentas |  Trečias fragmentas   |  Ketvirtas fragmentas   |   ... |   |  Priešpaskutinis  Pabaiga )

Ketvirtadienio rytą bibliotekoje

Sartre and Simone de Beauvoir Prieš valandėlę leisdamasis viešbučio laiptais išgirdau, kaip vaškuodama grindis Liusi šimtąjį kartą guodžiasi šeimininkei. Šeimininkė kalbėjo sunkiai, trumpais sakiniais, nes dar neįsidėjusi dantų protezo; ji buvo pusplikė, su rausvu chalatu, šlepetėmis. Liusi kaip paprastai buvo murzina; kartkartėmis liaudavosi trinti ir atsitiesusi klūpomis pažvelgdavo į šeimininkę. Nutaisiusi išmintingą toną, be atvangos šnekėjo.

- Man daug labiau patiktų, kad jis svetimautų, - sakė ji, - nė kiek nepykčiau, kad tik jam nekenktų.

Ji kalbėjo apie savo vyrą: sulaukusi 40, ši mažutė juočkė santaupomis prisiviliojo žavų jaunuolį, Lekuento gamyklų šaltkalvį. Jų santuoka nelaiminga. Vyras nemuša, nelaksto paskui kitas moteris, bet geria, kiekvieną vakarą grįžta girtas. Jo popieriai prasti; mano akyse per tris mėnesius jis pagelto ir sukrito. Pasak Liusi, tai nuo girtuoklystės. Man veikiau atrodo, kad jis serga džiova.

- Reikia grumtis, - tęsė Liusi.

Ji graužiasi – net neabejoju , - tačiau pamažu, kantriai: grumiasi, nesugeba nei nusiraminti, nei pasiduoti sielvartui. Retkarčiais kokią akimirką pagalvoja apie savo nelaimę; rankioja skausmą po kruopelę. Ypač kai būna tarp žmonių, nes šie ją paguodžia, be to, kalbant rimtu, pamokomu tonu, jai truputį palengvėja. Girdžiu, kaip, likusi kambaryje viena, niūniuoja, stengdamasi nuvyti liūdnas mintis. O šiaip ji visą dieną paniurusi, nuvargusi, nepatenkinta.

- Man jau čia stovi, - sako liesdama kaklą, - ir galo nematyti.

Ji kenčia šykščiai. Turbūt ir malonumą taupo. Kažin, ar jai kartais nekyla noras atsikratyti to monotoniško skausmo, to įpročio amžinai murmėti, kai tik neniūniuoja, ar netrokšta patirti stiprios kančios, nugrimzti į neviltį. Bet ne, tai neįmanoma: ji jau nugrimzdusi.

< . . . >

Penktadienis

Trečia valanda. Trečią visada per vėlu arba per anksti, kad ir ką norėtum veikti. Kvailas popietės metas. Šiandien jis tiesiog nepakenčiamas.

Šalta saulė nubalino dulkes ant lango stiklų. Blyškus, balzganai apdraikytas dangus. Šįryt balutės buvo užšalusios.

Sėdėdamas prie kaloriferio, tingiai virškinu, iš anksto žinau, jog diena praeis veltui. Nieko gero nenuveiksiu, nebent kai sutems. Tai saulė kalta: ji vos vos nuauksino drumzlinas balkšvas miglas, pakibusias ore virš statybų aikštelės, ji srūva į mano kambarį – balta, blanki, paskleisdama ant stalo ketvertą blausių netikrų atspindžių.

Mano pypkė gelsvai nulakuota, iš pradžių akį patraukia jos linksma išvaizda, bet įsižiūrėjus lakas ima tirpti, susilieja į didelę balzganą dėmę ant medžio gabalo. Panašiai atrodo viskas, viskas, net mano rankos. Kai švysteli tokia saulė, geriausia eiti gulti. Tačiau šiąnakt miegojau kaip užmuštas, todėl dabar nenoriu.

Vakar man taip patiko dangus, - žemas, nuo lietaus apniukęs dangus, kuris glaudėsi prie lango tarsi juokingas, jaudinantis veidas. Šita saulė toli gražu nejuokinga, priešingai. Ant visko, kas man miela, - ant statybos rūdžių, patrešusių tvoros lentų – krinta šykšti, santūri šviesa, primenanti žvilgsnį, kuriuo po bemiegės nakties žmogus apmeta vakarykščius entuziastingus sprendimus arba vienu gaistu be mažiausio subraukymo prirašytus puslapius. Keturios Viktoro Nuaro bulvaro kavinės, naktį žėruojančios viena šalia kitos (tai ne šiaip kavinės, o akvariumai, indai, žvaigždės arba didžiulės šviesios akys) prarado dviprasmišką žavesį.

Šiokią dieną labai tinka apmąstyti savo gyvenimą: šalti spinduliai, kuriuos saulė bloškia tarsi nepermaldaujamą nuosprendį ant visų tvarinių, pro akis skverbiasi į mano vidų; aš iš vidaus nutviekstas alinančios šviesos. Dar ketvirtis valandos, ir tikrai pasiekčiau aukščiausią pasibjaurėjimo savimi laipsnį. Labai ačiū. Nenoriu. Ir nebeskaitysiu, ką vakar parašiau apie de Rolbono viešnagę Sankt Peterburge. Sėdžiu nukoręs rankas, kartkartėmis neryžtingai brūkšteliu pora žodžių, žiovauju, laukiu nakties. Kai sutems, ir daiktai, ir aš išlįsim iš savo užkaborių.

< ... >

Įgriso ponas de Rolbonas. Atsikeliu. Slampinėju po blyškią šviesą; matau, kaip ji kaitaliojasi ant mano rankų ir švarko rankovių: negaliu net apsakyti, kokia ji man atgrasi. Nusižiovauju. Uždegu lempą ant stalo:gal jos šviesa nustelbs dienos šviesą. Bet ne: lempa tik palieja balutę aplink savo stovą. Užgesinu; atsistoju. Sienoje balta skylė, - veidrodis. Žinau, kad pakliūsiu į jo žabangus. Ir iš tiesų – veidrodyje sušmėžuoja pilkas pavidalas. Prisiartinu, įsižiūriu ir nebegaliu atsitraukti.

Atsispindi mano veidas. Tokiomis sumautomis dienomis dažnai čia stoviu ir jį apžiūrinėju, bet niekaip nesuprantu. Kitų veidai turi prasmę. Maniškis – ne. Net negaliu suprasti, ar jis gražus, ar bjaurus. Greičiausiai bjaurus, nes kiti taip sako. Tačiau manęs jų žodžiai nežeidžia. Aš netgi stebiuosi, kad jam galima priskirti tokias savybes, tarsi gražiu ar bjauriu būtų vadinamas žemės grumstas arba uolos luitas.

Tačiau vienas gražus dalykas glosto akį, virš glebių skruostų, virš kaktos – raudona auksinė liepsna ant galvos, mano plaukai. Į juos miela žiūrėti. Bent jau gryna spalva: aš patenkintas, kad esu raudonplaukis. Ten, veidrodyje, spalva dar ryškesnė, švytėte švyti. Man dar pasisekė: jei ant viršugalvio styrotų kokia nors blanki ševeliūra, kai nesuprasi, ar žmogus šatenas, ar blondinas, mano veidas atrodytų beformis, - galva apsvaigtų pažiūrėjus.

Žvilgsnis lėtai, nenoromis nuslysta prie kaktos, skruostų: neranda nieko stangraus ir įklimpsta. Aišku, yra nosis, dvi akys, lūpos, bet jos beprasmės ir netgi neturi žmoniškos išraiškos. Vis dėlto Ani ir Velinui aš buvau gyvas žmogus; galimas daiktas, kad per daug pripratau prie savo veido. Kai buvau mažas, teta Bižua sakydavo: "Jei per ilgai spoksosi į veidrodį, pamatysi beždžionę". Turbūt pernelyg ilgai žiūrėjau į save: dabartinis reginys daug prastesnis už beždžionę, - nei augalas, nei polipas. Veidas gyvas, neneigiu; tačiau Ani gyvumą suprato kiek kitaip: aš matau nežymiai virpčiojant, matau nušvintant ir smarkiai trūkčiojant bespalvę odą. Iš arti ypač baisios atrodo akys – stiklinės, drėgnos, šiltos, aklos, paraudusiais kraštais, tarytum žuvies žvynai.

Visu svoriu atsiremiu į fajansinę atbrailą, prisikišu prie veidrodžio taip arti, kad net prisiliečiu. Akys, nosis ir lūpos pranyksta: nebėra nieko žmogiško. Rudos raukšlės abipus liguistai papūstų lūpų, įtrūkimai, gauburiai. Didieji skruostų nuožulnumai aptraukti trumpu šviesiu šilkiniu pūkeliu, iš šnervių styro pora plaukų: reljefinis geologijos žemėlapis. Tačiau šis pamėkliškas pasaulis man pažįstamas. Negalėčiau sakyti, kad atpažįstu detales, bet visuma ka-kur lyg ir regėta – nuo tokio įspūdžio apima snaudulys: pamažu grimztu į miegą.

Bandau atsipeikėti: mane išgelbėtų staigus aštrus pojūtis. Kaire ranka pliaukšteliu per žandą, perbraukiu per odą; išsiviepiu pats sau. Viena veido pusė paklūsta, kairysis lūpų kraštas persikreipia ir išsiverčia, atidengia vieną dantį, tarp vokų – balzganas kamuolys, rausvas, krauju pasruvęs minkštimas. Tikėjausi stipresnio įspūdžio, - veidrodyje nėra nieko pritrenkiančio, nieko naujo; švelnu, minkšta, pažįstama! Užmiegu atsimerkęs, veidas liejasi, skleidžiasi ir milžiniškas ratilas, smingantis į šviesą.

Staiga atitokstu, praradęs pusiausvyrą. Apsižiūriu, kad sėdžiu apžargomis ant kėdės, dar apspangęs. Ar kitiems žmonėms taip pat sunku žiūrėti į savo veidą? Man atrodo, jog savąjį regiu tokiu pat atbukusiu organišku pojūčiu, kaip kad jaučiu kūną. O kiti? – pavyzdžiui, Rolbonas? Ar jį suimdavo miegas, žiūrint veidrodyje, pasak ponios de Žanlis [Stephanie Felicite de Genlis, 1746-1830], į "švarų ir aiškų raukšlėtą veidelį, išvarpytą raupų, kuriame šmėkščiojo keistas klastingumas, krisdavęs į akis, kad ir kaip Rolbonas jį stengėsi nuslėpti. Jis labai prižiūrėjo savo šukuoseną, - priduria ponia de Žanlis, - niekada nesu mačiusi jo be peruko. Tačiau skruostai būdavo juosvai mėlyni, nes žėlė tanki barzda, o Rolbonas mėgo skustis pats, nors tai darydavo gana prastai. Turėjo įprotį išsitepti švino baltalu kaip Grimas. Ponas de Danžvilis [Charles Etienne Botot, dar vadintas Dangeville, 1707-1787, "Comedie Francaise" aktorius] sakydavo, jos baltalu nuteptais melsvais skruostais jis panašus į Rokforo sūrį".

Man rodos, jis buvo labai mielas. Nors ponia de Šarjer manė visai kitaip. Ji greičiau laikė jį pilku žmogeliu. Galbūt neįmanoma perprasti savo paties veido. O gal aš nesugebu todėl, kad esu vienišas? Visuomenėje gyvenantys žmonės išmoko veidrodžiuose save matyti tokius, kokie atrodo draugams. Aš neturiu draugų: ar todėl mano kūnas toks nuogas? Sakytum, - iš tiesų, tarsi gamta be žmogaus.

Nebetraukia dirbti, daugiau nieko nepajėgiu veikti, tik laukti nakties.

Pusė šešių

Negerai! Visai prasti popieriai: tas bjaurybė Šleikštulys apniko. Šįkart pristojo kavinėje – taip dar nėra pasitaikę. Iki šiol kavinės buvo mano vienintelis prieglobstis, nes ten pilna žmonių ir ryškiai apšviesta: dabar nebėra nė tos užuoglaudos. Kai mane užspeis kambaryje, nebeturėsiu kur dėtis.

Nuėjau pasimylėti, tačiau, vos pravėrusi duris, padavėja Madlena šūktelėjo:
- Šeimininkės nėra, išvažiavo į miestą apsipirkti.

Iš nusivylimo smarkiai nudiegė tarpkojį, pratisai, nemaloniai pakuteno. Be to, jaučiau, kaip marškiniai trinasi į krūtų spenelius, ir mane apsiautė lėtas spalvų, miglos, šviesų verpetas, įtraukė į dūmus, į veidrodžius su gilumoje spindinčiais suoleliais, I nebesuvokiau, nei kodėl esu čia, nei kas darosi. Neapsispręsdamas pastovėjau ant slenksčio, tada pakilo sūkurys, per lubas nuslinko šešėlis, ir pasijutau stumiamas pirmyn. Aš plaukiau apspangęs nuo šviesulingų miglų, besiskverbiančių į mane iš visų pusių. Madlena atpleveno nuvilkti man palto; pastebėjau, jog ji susišukavusi plaukus atgal ir įsivėrusi auskarus: negalėjau pažinti. Žiūrėjau į jos plačius skruostus, be paliovos besišiepiančius ausų link. Įdubose po skruostikauliais plytėjo dvi ryškios rausvos dėmės, tarsi per klaidą atsiradusios ant šios varganos odos. Žandai šiepėsi, šiepėsi ausų link, Madlena šypsojosi:
- Ką užsisakysite, pone Antuanai?

Sartre. Nausea Tuomet suėmė Šleikštulys, sudribau ant suolelio, net nebesusigaudydamas, kur esu; aplink lėtai sūkuriavo spalvos, mane pykino. Nuo tada Šleikštulys taip ir nebeatlėgsta, laiko sugniaužęs.

Sumokėjau. Madlena nusinešė lėkštutę. Mano bokalas stovi ant marmuro plokštės, pritrėškęs geltono alaus klanelį, kuriame plūduriuoja burbulas. Toje vietoje, kur aš sėdžiu, suolas išklebęs, ir turiu stipriai remtis kojomis į žemę, kad nenugriūčiau; šalta. Dešinėje ant vilnoniu patiesalu užkloto stalelio vyriškiai žaidžia kortomis. Įeidamas jų nepastebėjau; tik pajutau, jog salės gilumoje, pusiau ant suolelio, esama drungno gniužulo su pora mosuojančių rankų. Vėliau Madlena jiems atnešė kortas, patiesalą ir žetonus indelyje. Žaidžia trise ar penkiese, - nežinau, nedrįstu pažvelgti. Nutrūko kažkokia spyruoklė: akis galiu judinti, o galvos – ne. Ji visiškai minkšta, elastinga, tarsi tik uždėta ant kaklo – jei pasuksiu, nukris. Vis dėlto girdžiu tankų kvėpavimą ir kartkartėmis akies kampučiu pamatau rausvą tvyksnį, nuklotą baltais plaukeliais. Tai ranka.

Kai šeimininkė išvažiuoja apsipirkti, už prekystalio ją pakeičia pusbrolis, vardu Adolfas. Kaip sėsdamas įsmeigiau į jį akis, taip ir tebežiūrėjau, nes negalėjau pasukti galvos. Jis vienmarškinis, su rusvomis petnešomis; marškinių rankovės atraitotos virš alkūnių. Petnešos vos matyti ant mėlynų marškinių, - tirpsta, liejasi su mėlyna; tačiau jos tik apsimeta, jog pasiduoda, o iš tikrųjų negaliu jų pamiršti, mane erzina aviniškas Adolfo petnešų užsispyrimas, tarytum, pradėjusios keisti spalvą, būtų sustojusios pusiaukelėje tarp rudos bei violetinės ir taikytųsi vėl paruduoti. Knieti paraginti: "Nagi, tapkite violetinės, ir bus baigta". Bet ne, jos įstrigo per vidurį, - nei pamėlynuoja, nei atvirsta į rudą. Kartais petnešas supanti mėlyna užsliuogia ant viršaus ir visiškai uždengia: akimirką jų nematau. Bet neilgai, mėlyna netrukus šen ten nublanksta, ir vėl kyšteli nedrąsios rusvos salelės, išplinta, susilieja, ir petnešos vėl atsigamina. Pusbrolis Adolfas neturi akių: išpurtę ir atkerę vokai prasimerkia tik tiek, kad pasirodo truputis baltymo. Jis mieguistai šypsosi; retkarčiais prunkšteli, suurzgia ir vangiai pasimuisto lyg apsisapnavęs šuo.

Medvilniniai jo marškiniai linksmai mėlynuoja šokoladinės sienos fone. Šis kontrastas taip pat kelia Šleikštulį. Arba greičiau jis ir yra Šleikštulys. Šleikštulys ne manyje, jaučiu jį , ant sienos, ant petnešų, visur aplink save. Jis ir kavinė susiliejo į viena, o aš jų viduje.

Į dešinę nuo manęs drungnasis gniužulas suūžia, mosteli kelios poros rankų.

"Žiū, padėjai. – Kokį kozirį?" Didžiulis juodas siluetas, užsikvempęs ant žaidimo stalo: "Cha cha cha! – Ką? Štai koziris, jis ką tik išmetė. – Nežinau, nemačiau... - Taip, dabar ką tik išmečiau kozirį. – Gerai jau, tada koziriai čirvai". Jis niūniuoja: "Koziriai čirvai, koziriai čirvai". Sako: "Čia dabar, pone? Čiagi dabar? Aš imu".

Vėl tylu - gomury cukraus skonis. Kvapai. Petnešos.

Pusbrolis atsikelia, žengia keletą žingsnių, susidėjęs rankas už nugaros, šypsosi, atmeta galvą ir atsilošia ant kulnų galiukų. Tokia poza ir užmiega. Stovi siūbuodamas, vis dar šypsosi, skruostai virpa. Tuoj nugrius. Linksta atgal, linksta, linksta, veidą atgręžia tiesiai į lubas, paskui, prieš pat nugriūdamas, vikriai įsitveria į prekystalio kraštą ir atgauna pusiausvyrą. Tada vėl viskas nuo pradžių. Man atsibodo, pakviečiu padavėją:
- Madlena, būtų labai miela, jei patefonu paleistumėte dainą. Mano mėgstamiausią, juk žinote: Some of these days [regtaimas, kuriam žodžius ir muziką 1910 m. parašė Noiras Šeltonas Bruksas, o išleido Vilis Rositeris Čikagoje. Netrukus jį ėmė atlikti baltaodė Sophie Tucker (1888-1966), Rusijoje gimusi =yd4, tikras vardas Sophie Abuza. Toliau Sartras suklydo, kai sako, kad dainą atlieka negrė, o autorius yra žydas; o ir solo partiją atlieka ne saksofonas, o klarnetas. Šią plokštelę Sartras dažnai klausė pas ponią Morel 1925-26 m.].
- Taip, bet aniems ponams gali nepatikti; ponai nemėgsta klausytis muzikos, kai lošia. Ką gi! Nueisiu atsiklausti.

Sukaupiu jėgas ir pasuku galvą. Jų ketvertas. Ji pasilenkia prie purpurinio senuko su pensnė juodais rėmeliais ant nosies galo. Šis paslepia savo kortas prie krūtinės ir žvilgteli į mane iš padilbų.
- Prašom, pone.

Šypsenos. Jo dantys išpuvę. Raudonoji ranka priklauso ne jam, o kaimynui, tam tipui su juodais ūsais. Didžiulės ūsuočio šnervės užkėtusios pusę veido, galėtų pripumpuoti oro visai šeimynai, tačiau jis vis tiek kvėpuoja šnopuodamas per burną. Prie to paties stalelio dar sėdi vaikinas šuns fizionomija. Ketvirto žaidėjo neįžiūriu.

Ant vilnonio patiesalo plevendamos krinta kortos. Paskui rankos, kurių pirštai apmaustyti žiedais, jas pasiima, braukdamos nagais per patiesalą. Rankos palieka balzganą pėdsaką, atrodo išpurtusios ir dulkinos. Kortos vis krinta, šmėžuoja rankos. Koks kvailas užsiėmimas: nei žaidimas, nei apeigos, nei įprotis. Manau, jie lošia tiesiog tam, kad užpildytų laiką. Tačiau laikas pernelyg platus, jo niekas neužpildys. Visa, ką ten įmeti, suglemba ir ištįsta. Pavyzdžiui, raudonosios rankos, negrabiai renkančios kortas, judesys visiškai išpleręs, reikėtų jį atardyti ir susiaurinti.

Madlena pasuka patefono rankenėlę. Kad tik nebūtų apsirikusi, kad nebūtų uždėjusi kaip anądien ilgosios arijos iš Cavalleria rusticana ["Kaimo garbė" – italo Pietro Mascagnio (1863-1945) vieno veiksmo opera]. Ne, uždėjo, ką reikia, šią dainą atpažįstu iš pirmųjų taktų – tai senas regtaimas su dainuojamu priedainiu. 1917 m. išgirdau amerikiečių kareivius jį švilpiniuojant La Rošelio gatvėse. Tikriausiai sukurtas dar prieš karą. Tačiau įrašas daug naujesnis. Šiaip ar taip, tai pati seniausia kolekcijos plokštelė, Patė plokštelė [broliai Emile (1860-1937) ir Charles (1863-1957) Pathe – prancūzų inžinieriai, davę pradžią Prancūzijos fonografijai] safyrinei adatėlei.

Tuoj pasigirs priedainis: jis man labai patinka, ypač kai staiga trinkteli, - tarsi uola į jūrą. Kol kas skamba džiazas; melodijos nėra, tik garsai, begalybė smulkučių virpesiukų. Jie nenustygsta nė akimirką, nepermaldaujama tvarka juos gimdo ir naikina, neleidžia stabtelėti, pabūti patiems sau. Jie bėga, skuba, praskriedami man stukteli ir dingsta. Labai norėčiau juos sulaikyti, bet žinau, kad, sustabdžius bent vieną, pasigirstų tik negražus, pratisas skambesys. Turiu susitaikyti su jų mirtimi; netgi privalau jos norėti: nedaug esu patyręs atšiauresnių ir stipresnių įspūdžių.

Pamažu sušylu, užlieja palaima. Nieko ypatingo, tik mažutė Šleikštulio palaima: ji tyso lipnios balutės dugne, mūsų - tai yra rusvų petnešų ir išklibusių suolų – laiko gilumoje, ji susideda iš ilgų glebių akimirkų, sklindančių į šalis kaip aliejaus dėmė. Vos užgimusi, atrodo sena, regis, pažįstu ją 20 m.

Yra ir kitokia palaima – anapus, ta plieninė juostelė, siaurutė muzikos gijelė, verianti kiaurai mūsų laiką, neigianti ir draskanti jį savo ylomis; yra ir kitas laikas.

- Ponas Randiu stato čirvą, tu dedi dešimtakę.

Balsas pliūpteli ir nuslopsta. Niekas neveikia plieninės juostelės, - nei atsidarančios durys, nei per kelius nuvilnijantis šalto oro gūsis, nei atėjęs veterinaras su anūke: muzika perveria kiaurai tuos neaiškius pavidalus. Vos atsisėdusi mergytė suklūsta: ji įsitempusi, akys išplėstos; klausosi ir kumštuku trina stalą.

Dar kelios sekundės, ir uždainuos negrė. Tai atrodo neišvengiama, - ši muzika nedaloma, vientisa: niekas negali jos nutraukti, niekas iš čionykščio laiko, kuriame įklimpęs pasaulis; ji nutils savaime, paklusdama tam tikrai tvarkai. Tą gražųjį balsą labiausiai mėgstu ne todėl, kad jis sodrus ir liūdnas, o kad jis yra įvykis, taip ilgai ruoštas daugybės garsų, mirusių tam, kad jis užgimtų. Ir vis dėlto nerimauju – mažiausia smulkmenėlė gali sustabdyti plokštelę: ims ir nutrūks kokia spyruoklė arba užsiožiuos pusbrolis Adolfas. Kaip keista, kaip jaudina, jog ši tvirtybė tokia trapi. Niekas neįstengs jos nutraukti, o kita vertus, bet kas gali ją sudaužyti.

Nuaidėjo paskutinis akordas. Stojus trumpai tylai, ūmai pajuntu, kad jau,jau kažkas atsitiko.

Tyla.

Some of these days
You'll mis me honey!

[ Netrukus manęs pasigesi, branguti! ]

Štai kas atsitiko: praėjo Šleikštulys. Tyloje suskambus balsui pajutau, kaip įsitempė mano kūnas, ir Šleikštulys dingo – staiga. Aš beveik iki skausmo sustingau ir išraudau. Tuo pat metu muzikos gija plėtėsi, skleidėsi lyg sūkurys. Užpildė salę metališku skaidrumu, pritrėkšdama prie sienų apgailėtiną mūsų laiką. Aš skendžiu muzikoje. Veidrodžiais ritasi ugniniai rutuliai; juos gaubia dūmų ratilai ir sukasi, tai užstodami, tai atidengdami griežtą šviesos šypseną. Mano alaus bokalas susitraukė, kūpso ant stalo: tvirtas, nepaneigiamas. Noriu paimti jį ir pasverti, ištiesiu ranką... Dieve mano, štai kas labiausiai pasikeitė – mano gestai. Rankos judesys išsiplėtojo kaip didinga tema, susipynė su negrės daina; pasidingojau, kad šoku.

Adolfo veidas ten, padėtas prie šokolado spalvos sienos; regis, visai šalia. Tą akimirką, kai gniaužiau ranką, išvydau jo fizionomiją; ji buvo tikra ir neginčijama kaip išvada. Prispaudžiau pirštus prie stiklo, žiūriu į Adolfą: aš laimingas.

- Štai!

Šurmulį perskrodžia balsas. Kalba mano kaimynas, apšutęs senis. Jo skruostai – violetinė dėmė ant rudos suolelio odos. Pliekia kortą ant patiesalo. Raudonasis storulis pašoka:
- Po velnių! Jis kerta koziriu.

Šmėsteli sugniaužta rankoje čirvų karaliaus figūrėlė, paskui jį apverčia žemyn veidu, ir lošimas tęsiamas. Gražusis karalius, atkeliavęs iš taip toli, paruoštas daugybės kombinacijų, pranykusių judesių, irgi prapuola, užleidžia vietą kitoms kombinacijoms, kitiems judesiams, ėjimams, kirčiams, fortūnos išdaigoms, galybei mažyčių nuotykių.

Aš susijaudinęs, mano kūnas – lyg besiilsintis tikslus įrenginys. Per gyvenimą esu patyręs tikrų nuotykių. Nebeprisimenu smulkmenų, bet regiu griežtą aplinkybių seką. Perplaukiau jūras, už nugaros palikau miestus, plaukiau upėmis prieš srovę, broviausi per girias ir keliavau į vis kitus miestus. Turėjau moterų, mušiausi su vyrais; ir niekada negalėjau grįžti atgal, kaip ir plokštelė negali suktis atbulyn. O kur visa tai vedė? Į šią minutę, ant šito suolelio, į šviesos burbulą, aidintį nuo muzikos.

And when you leave me...
[ O kai mane paliksi... ]

Taip, kitados aš labai mėgdavau Romoje sėdėti ant Tibro kranto, Barselonoje vakarais daugybę sykių užlipti aukštyn ir vėl nusileisti per La Ramble, anuokart prie Ankoro, Pra Kano baseino salelėje regėjau banjaną, šaknimis apraizgiusį Nago koplyčią [Ankoras yra Kombodžoje; ten daug senovinių pastatų ir šventyklų; Nagas - mitinė gyvatė su 7 galvomis, mėgta khmerų skulptorių], o dabar esu čia, gyvenu ta pačia sekunde kaip ir maniljos lošėjai, klausausi negrės dainos; lauke draikosi prietema.

Plokštelė nutilo.

Įslinko šleikščiai salsva, neryžtinga prieblanda. Ji yra, nors ir nematyti, ji pritemdė lempas, ore galima užuosti kažką tiršta: tai ji. Šalta. Vienas iš lošėjų pastumia sujauktas kortas kitam, tas surenka. Viena liko nuošaly. Nejaugi jie nepastebi? Čirvų devynakė. Galiausiai kažkas ją paima, paduoda jaunuoliui šuns fizionomija.

- O! Čirvų devynakė!

Gerai, tuoj keliausiu iš čia. Alyvinės spalvos senis apsižiojęs pieštuko galą pasilenkia prie lapo. Madlena į jį žiūri šviesiomis tuščiomis akimis. Jaunuolis sukalioja tarp pirštų čirvų devynakę. Dieve mano!..

Sunkiai atsikeliu; veidrodyje virš veterinaro galvos išnyra pabaisiškas veidas.

Eisiu į kiną.

... Tęsinys >>>>

Skaitykite: >>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, Pradžia   |  Ketvirtas fragmentas   |   ... |  Priešpaskutinis   |  Pabaiga

Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Žanas Polis Sartras
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Ž. P. Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Keistuolis šiuolaikiniame mene
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
XXI a. disidentai - David Icke
U. Eco. Įžengiant į miškus
Nyčė: Prieblandos kumyras
Pastabos apie kūrybiškumą
Japonų 'Kodziki'
Apmatai: Moralumas
A. Kamiu filosofija
Katha upanišada
Volė Šojinka
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos