Vakarinė malda


       < . . . >

Skruzde darbščioji, prisimink mane
Dievo karvyte, meužmiršk manęs
Basa griežlele, prisimink mane
Vieversio balse, pašauk mane
Gerve aukštybių, pašauk mane
Volunge aukso, prisimink mane
Atpirkimo duona, neapleisk manęs
Žmogaus Sūnau, nepasmerk manęs

       < . . . >

       * * * * *

Tikėk, sesuo, jau Viešpats laukia,
Kada bus peržengtas mirties tabu.
Jis lyg Skrajojantis Olandas plaukia
Virš katorgų, griuvėsių ir kapų...

       * * * * *

Iš gervių trikampio pažinsi Dievo akį,
Iš jųjų klyksmo - tai, ką jis pasakė
Senam poetui spalių vakare:
Esi tik vėjų nupūsta blyški plaštakė.

       * * * * *

Žvelgiu į žolę, tartum į maldyno
Bedugnį puslapį, kuris mane maitino
Vynu ir duona, nors deja žinau:
Ne žolėje - Tas, kurs save visiems dalino.

       * * * * *

Pasensta knygos ir žmogus pasensta
Knygas parašęs, už langų kau temsta,
Pavargę akys žodžių nepažins,
Kurių kadais rieškučiomis kaip smėlio buvo semta.

       * * * * *

Aš ant akmens užmigt padėjęs galvą
Norėjau, nes mačiau tik akmeninę spalvą
Danguj ir žemėj, bet gerai menu:
Tai buvo ne akmuo, o angelo pagalvė.

       * * * * *

Kai būsi jau visa dulkėms paaukojęs,
Tau saugo tylą voras aštuonkojis
Su kryžiuku sidabro ant kupros,
Slapčiausius nebūties patamsius apieškojęs.

       * * * * *

Iš sėklos per šaknį, per stiebą,
Pro mėlyną šonkaulių angą
Kažkas mums rėplioti liepia
Į aklą ir dūstantį dangų.