„Vis tiek ateis pavasaris...“

Mažytėj bakūžėj užaugęs,
Savyj pasilgimą sukaupęs,
Keliauju audringu taku,
Ieškodams, kas kilnu, gražu... 

- rašė Vytautas Montvila (1902-1941) viename pirmųjų savo eilėraščių „Iš bakūžės“. Jame J. Janonio intonacijos, o vėliau atsirado V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos ir kitų to meto simbolistų gaidos. Bet labai anksti jaunasis Montvila pajunta svetimumą jiems – jis neištenka neapibrėžtų jausmų ir troškimų plevenime, abstrakcijose: „žvaigždynų šalis“, „vaišinga puota“, „skausmo vilyčios“, „ilgesio žibintai“, „meilės giesmė“... Tai ne jo kelias, ne jo stichija – ir jis suka į konkretybę, kasdienį gyvenimą, socialinį foną. Atsiranda epinis pradas, siužeto užuomazgos, o kartu ir daugiau ekspresijos, laužyto ritmo, šnekamosios kalbos intonacijų, netgi tam tikro grubumo. Pradedamas jausti artumas V. Majakovskiui, pvz., „Bundanti laisvė“:

Užkūrėme laužus –
ir liepsnos raudonos,
kaip kruvinos juostos,
apskretusios žemės krantus
pradėjo laižyti. –
Senasis jau dega!

Pradedama socialinė kova – prieš išnaudojimą, už „sąžinės laisvę, už laisvę minties“. Jis tampa revoliuciniu poetu. Mat pats vaikystėje piemenavęs, vėliau bernavęs, sėdėjęs kalėjime – tikėjo „raudonąja žara“. O nauja juk atneša pavasaris – ir tai vienas dažniausių žodžių jo poezijoje („Nemuno potvynis“):

Jau net ir Nemunas nerimsta savo kaily:
išlipo iš krantų pasižiūrėti...
Per ilgą žiemą jam tikriausiai nusibodo
krantuos kaip pančiuose kalėti.

Atėjo 1940-ieji… poetas lieka ištikimas savo kūrybos principams, jis tampa produktyvesnis, nuotaika džiaugsmingesnė – pats poetas sake: „Per šiuos 9 mėnesius parašiau daugiau nekaip per vis savo gyvenimą”. Bet gal gaila, kad jis paliko ankstyvąjį stilių, kai jo eilėraščiai buvo labiau romantiniai?! Tai mūsų istorija – ir ją privalom prisiminti: tokią, kokia ji buvo...

Biografija

Vytautas Montvila (1902-1941) – Lietuvos poetas, vertėjas, revoliucionierius.

Gimė Čikagoje, 1906 m. šeima grįžo iš JAV ir apsigyveno Marijampolėje. Studijuodamas bandė telkti kairiuosius literatus, 1929 m. parengė almanachą „Raketa“. Už revoliucinę veiklą 1929-31 m. kalintas, 1935-36 m. gyveno tremtyje Marijampolėje. Vertėsi atsitiktiniais darbais, kartais gyveno be darbo ir pastogės. 1933 m. išleido eilėraščių rinkinius „Naktys be nakvynės“, kuriam būdinga kovinga lyrika, skelbianti socializmo idealus; „Į plačią žemę“ (1940 m.). Parašė groteskišką antiklerikalinę poemą „Viduramžių orkestrai katalikams valdant Lietuvą“ (1939). Vertė M. Gorkio „Motiną“, E, Zola, K. Hamsuno ir kt. kūrinius. 1940-41 m. palaikė tarybinę valdžią, atsidėjo literatūrai, skaitė eilėraščius mitinguose. Parašė apsakymų, romanų fragmentų. Prasidėjus karui nesislapstė, ir buvo įskųstas gestapui. Sušaudytas Kauno VII forte. Apie V. Montvilą sukurtas dokumentinis filmas (1972).

Susipažinimui su jo poezija pateikiame ištrauką iš poemos „Gimnazistė ir poetas“ (1928):

4Vytautas Montvila. Gimnazistė ir poetas 
Kaip veikia rudens vėjai 
įsimylėjusią gimnazistę.

Ruduo su vejais atlekia,
gelsvus lapus paberdamas... 
Kaip tu jautiesi, valkata, 
ten smuklėj alų gerdamas?
Ir aš jau vakar išlenkiau 
stiklelį vieną likerio, 
paskui draskiau istoriją 
bepročio senio Viperio.
Galvoje virė smegenys, — 
kažkur skridau fantazijoj... 
Nubodo man istorijos, 
įgriso man gimnazija!
Kartu su vėjais rudenio 
į tuščią širdį liejasi 
vulkanai skausmo juodojo... 
Esu viena alejose!
Einu į parką Vytauto, 
upe valtelėj plaukioju — 
visur tos akys juodosios, 
visur, visur aš laukiu jo!
O jis linksmai su Talija 
jausmus, kaip siūlus, painioja, 
ir ten, vėliau, prie Nemuno 
rožes nuo lūpų skainioja...

Papildomi skaitiniai:
Galvoju, ko nereikia
A.Maldonis. Pilnatvė
Salomėja Nėris. Vėjas
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Lietuvių literatūros tendencijos
Donaldo Kajoko 'Slaptasparnis'
Prisiminimai iš brandžios vaikystės
Edgaras A. Poe: grožio kūrimas ritmu
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
Kornelijus Platelis. Kelios eilės
Mari Poisson. Lietus su saule
P.R. Liubertaitė „Įdrėskimai“
Poetinės vizijos
Skaitinių skiltis
Vartiklis