Jonas Jackevičius

Švyturio liekanos

Šviečiantys skaičių koralai,
Jūrų dangaus imitacija,
Žvaigždėlapių nubyrėjimas,
Negimę vaikai tarp žvaigždynų,
Ekranuos - kompiuterių širdys,
Kreivėjantis kontrapunktas - -
Tuo metu Carnegi Hall
Orkestrantai laukia stebuklo - - -

Tada - griausmas ir taktų simetrija, -
Apskaičiuota: gyvybė - tai muzika.
Jai čiulba upelių folkloras,
Žerdamas žėrinčius skaitmenis,
Kompiuteriai rodo, kaip juda
Kolboj tik gimę homunkulai,
Nužudytų vaikų balseliai
Švelniai kutena neurotikus,
Ponių kvepalai siunčia
Abstraktų oro bučinį - - -
- - - - - - - - - - - - - - -
Dugne radus Rodeno liekanas,
Vienas pakrančių valkata
Naktį pramerkė akis -
Jis matė: tyliai artėja
Šviesuliai, toly skamba ir girdis
Liutaurų smūgiai.

Apie poeto kūrybą: butaforinė poezija

Šis eilėraštis paimtas iš poeto rinkinio „The yellow insect/ Geltonas vabzdys“ (2005).

Poezijos pasaulis, arba pasaulis poezijoje, turi įvairių formų ir turinių. Jis gali būti dvimatis, trimatis – imanentinis, transcendentinis, permanentinis – arba išvis be matmens, priklausyti nuo autoriaus pažiūrų sistemos, idėjų, filosofinės koncepcijos, nuo erdvėlaikio ženklų. Pasaulis yra sukurtas žodžiu ir iš žodžio (logos), tačiau ar gali būti tikra tai, kas sukurta? Tokias mintis sukelia Jono Jackevičiaus eilėraščiai. Dainius Gintalas, pristatydamas pirmąją poeto knygą „Demono pašventinimas“ (1997), įspėjo šios poezijos neskaityti jautrios psichikos, į sadizmą arba mazochizmą linkusiems žmonėms, nes daugelyje tekstų tvyro nekoordinuota dvasios būsena. [ ... ]

J. Jackevičiaus poezijoje vyrauja visiška eklektika: groteskiniai vaizdai, absurdo situacijos, vyksmo teatrališkumas, esaties butaforija, gyvenimo kaip sapno ar filmo suvokimas. Eilėraščiuose susipina įvairios, ypač antikinių filosofinių mokyklų (pitagoriečių, atomistų, platonikų ir kt.), mąstymo tendencijos, rytietiškų motyvų, pagoniško gyvybės medžio, krikščioniškojo Dievo ar šėtono įvaizdžiai – kaip gėrio ir blogio niveliacija: „kai šviesos užsidega žino visi tada fain tamsa dingsta blogio nėra / gėrio taip pat o mirtis tiktai žodis“ („Iš po žemių trykšta šviesa ir teka požemio upės“). Antikinė filosofija reflektavo amžinosios formos galimybę, dažniausiai tai buvo viena ar visos keturios ugnies, vandens, eterio ir žemės materijos.

Platono idėjos J. Jackevičiaus eilėraščiuose perfrazuojamos ir sumoderninamos iki stiklinės arba veidrodinės būties metaforos. Olos atitikmuo yra akvariumas – televizoriaus ar kompiuterio monitorius. Veiksmas prasideda įsižiebus lempoms, o subjektų egzistencija yra nuolatinis dalyvavimas spektaklyje, buvimas scenoje. Šiam karnavalui stebėti svarbus yra regėjimas, akies izotopija. Erdvė yra virtuali, nors veiksmas gali vykti konkrečioje vietoje, pavyzdžiui, Niujorke ar Londone, tačiau kai akis užsimerkia, pasaulis išnyksta („Nostalgija“). Todėl reikalingas šios egzistencijos tikrumo įrodymas: „įrašas patvirtina kad jie čia buvo ir yra kompiuterinis diskas / patvirtina buvimą tačiau įrodymai kiti / virtualumą neigia / tai buvo iš tikrųjų – yra net / parašas – kanopinio žmogaus“ („Geltonas submarinas“).

Virtualiame akvariume plaukiojančios žuvys, paukščiai ir vabzdžiai atrodo kaip chaoso vaizdinija, tačiau tik šie gyviai atskleidžia tikrąsias idėjas: „tik sparnuočiai supranta / kad visa kas pasakyta labai / panašu į čirškimą čirenimą <...> musė supranta / kad yra tik zvimbimas“. Būtis yra abstrakti, o konkretūs vaizdiniai įprasmina idėjas, pvz., smėlis – mintis, saulė – spalva, vabzdys – akimirksnis ir pan. Erdvė ir laikas yra kvadratinis, nes tokia yra miesto, kambario, lango, monitoriaus geometrinė erdvė, kurią nuo gamtos visuomet skiria stiklas. Todėl ir gamtos reiškiniai įgyja geometrines, svetimas jų prigimčiai formas, užpildančias foną. Gėlės reikalingos tam, kad vaizduotų grožį.

Tad pagrindinės tokio pasaulio egzistavimo prielaidos yra regėjimas ir žodis. Pasaulis yra logos priežastis ir padarinys, tačiau jis laikinas ir dūžtantis. Autorius plėtoja laikinumo motyvą, nes „akvariumas“ bet kada gali sudužti: „šiandien dabar – / Lekia vėju plieniniai žirgai / Ir sudūžta pasaulis“. Stiklas yra naujoji materija, tiesioginis būties vaizdinys ir metaforinė jos raiška („belsis už stiklo pavasaris“, „teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą“, „fotografuoja filmuoja / orą stiklinės akys“ ir pan.). Net ir gyvybė gimsta stikliniame inde: „kolboje gimę jaunuoliai / statys šiuolaikinį spektaklį / apie buvusio šimtmečio pradžią, / apie tai, kaip šaukėsi laimės / mechaniniai žmonės“.

Tekstuose daug ryškių spalvų (geltona, violetinė, žalia), nes vaizdas yra matomas iš spalvoto ekrano. Kita erdvės suvirpinimo substancija yra garsas. Neatsitiktinai eilėraščiuose dera geometrinės formos ir muzika. Pitagoriečiai visus savo matematinius apskaičiavimus kildino iš muzikos. Virpančių stygų ilgių atitikimas gamos intervalams leido filosofuoti apie sferų muziką – apie kosminį centrą ir aplink jį dėsningai judančius visus dangaus kūnus. Skaičius yra visa ko esmė, o muzika – tai sielos harmonija. Vos ne kiekviename J. Jackevičiaus eilėraštyje plėtojamas muzikos motyvas.

Šioje erdvėje nėra skirties tarp gyvenimo ir meno, tarp gamtos ir kultūros. J. Jackevičiaus poezija artima modernizmui ir avangardizmui, nes pats literatūrinis avangardas yra viešas spektaklis. Vis dėlto netikslu būtų J. Jackevičiaus poeziją pavadinti avangardine. Jo kūryboje esama tik kai kurių pirmosios XX a. pusės avangardizmo srovių bruožų. [ ... ]

Išvada: pasaulis yra butaforinis, tačiau jis turi ribą, kitokios egzistencijos galimybę, kuri yra anapus stiklo, anapus veidrodžio ar anapus sapno. Tikroji poezija glūdi ten ir tada, kai nubundama iš sapno, labai panašaus į gyvenimą (eil. „Preliudas“). Nubusti galima tuomet, kai į ausį sušnibžda mažas simpatiškas arkliukas:

 Pabusk, pabusk, sako mažas arkliukas 
 Ir alsuoja tiesiai į ausį

Sutrumpintai pagal Ramutę Dragenytę


Poetinės Vizijos
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Via est vita; Užmaršties upė
Aleksio Churgino eilės
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Skaitiniai, poezija ir fantastika
Vartiklis