Ar pirštų atspaudai – įkaltis? O DNR?

2009 m. lapkričio 23 d. dviratininkas netoli Leik Čarlso (Luizianos valst.) prie kaimo kelio rado jaunos moters kūną, kurios sumuštas veidas buvo neatpažįstamas, tačiau savita tatuiruotė padėjo nustatyti jos tapatybę - 19-metė Siera Bouzigard. Calcasieu apygardos tyrėjai, vadovaujami šerifo T. Mancuso ėmėsi atkurti įvykį.

Vėliausiai ją matę žmonės leido jai pasinaudoti telefonu, o numeris, kuriuo ji skambino, suteikė naudingos informacijos (ir nukreipė į nelegalių meksikiečių darbininkų brigadą – ji su jais praleido vakarą), o po nužudytosios nagais (mergina iš paskutiniųjų kovojo už savo gyvybę) rasta DNR mėginių. Tačiau nė vieno meksikiečio DNR nesutapo su mėginiu, o jo nerasta ir visose duomenų bazėse. Tyrėjai prašė visuomenės suteikti informaciją, o Bouzigard‘ų šeima pažadėjo 10 tūkst. dolerių premiją. Tačiau byla įstrigo.

2015 m. birželį vyresnioji DNR analitikė Monica Quaal sužinojo įdomų būdą, leidžiantį DNR panaudoti ir neturint įtariomo bazėse - tai DNR fenotipo nustatymas, kai pagal DNR galima nuspėti žmogaus požymius: geografinę kilmę, akių ir plaukų (aišku - nedažytų) spalvą, netgi veido bruožus. Kadangi jos laboratorija bendradarbiavo su šerifo biuru, ji prisiminė Bouzigard atvejį ir su juo susisiekė. Tyrėjai nusiuntė turimą mėginį „Parabon NanoLabs“, užsiimančios fenotipų nustatymu, bioinformatikos skyriaus vadovei Ellen Greytak.

Ir kai tyrėjai buvo įsitikinę, kad žudikas yra ispanų kilmės, gautas portretas bylojo ką kita: rudaplaukio asmens oda buvo blyški ir strazdanota, o akys žalios arba mėlynos. Visa rodė, kad jis iš šiaurinės Europos! Nauji duomenys nuteikė optimistiškai – juk jau žinoma, kaip atrodo žudikas ir belieka išsiaiškinti, kas jis.

DNR fenotipo nustatymas yra gana nauja teismo ekspertizės technologija – ir kai kurie abejoja jos naudingumu. Sudaromas veido portretas yra tik prognozė, paskaičiuojama pagal genetinius duomenis. Kai kurie išvaizdos bruožai (pvz., barzda ar dažyti plaukai) nėra užkoduoti DNR, tad negali būti pateikti. Vis tik „Parabon“ paslaugomis naudojasi per 40 teisėsaugos organizacijų. Viena tų paslaugų yra „Snapshot“ – veido fotorobotas.

O tuo tarpu teismo ekspertizė gauna ir kitų novatoriškų metodų. Kompiuterinė tomografija leidžia atlikti virtualų skrodimą, tirti kūną ieškant nužudymo ženklų, kurie galėjo būti nepastebėti įprastos autopsijos metu. Tiriamos ant lavono rastos bakterijos – gal jos leis nustatyti nusikaltėlį.

20 a. pabaigoje teismuose buvo sutikta daugybė įvairių ekspertizėse naudotų metodų. Buvo lyginami nusikaltimo vietoje rasti plaukai su įtariamųjų plaukais. Ekspertai dėmesį atkreipdavo į mikroskopinio plauką dengiančio apvalkalo formą, plaukų storį, spalvą, pigmento granulių sandarą ir kt. Analizuodami įkandimų žymes buvo tikrinama įtariamųjų dantų forma – tai buvo populiaru 20 a. 6-o dešimtm. pradžioje. Štai 1974 m. nagrinėta byla, kai žymės ant nosies buvo nustatytos jau ekshuminavus moters kūną. Ir t.t.

Tačiau per pastaruosius keliolika metų paaiškėjo, kad nemažai teismo medicinos metodš ne tokie patikimui, kaip dažnai vaizduojami TV serialuose. Kai jie netikslūs, nekalti žmonės atsiduria kalėjime.

1981 m. Vašingtone moteris buvo užpulta savo bute: užpuolikas užkimšo jai burną, užrišo akis ir išprievartavo. Nukentėjusi padėjo policijos dailininkui sudaryti fotorobotą. Po mėnesio buvo surastas 18-metis Kirkas Odom‘as, atseit, panašus į fotorobotą. Jo motina liudijo, kad nusikaltimo metu jis buvo namuose. Ji gerai atsiminė aplinkybes, nes jo seseriai ką tik buvo gimęs kūdikis. Ir pati nukentėjusi, šiek tiek paabejojusi, iš nuotraukų eilės pasirinko k. Odom‘o nuotrauką. Vėliau buvo surengta akistata, kurios metu moteris atpažino jį kaip prievartautoją. O sekęs FTB analitiko liudijimas, kad K. Odom‘o plaukų struktūra mikroskopiškai nesiskiria nuo vienintelio ant nukentėjusios naktinių marškinių rasto plauko struktūros, leido baigti bylą ne jo naudai. Jis 22 m. praleido kalėjime ir dar gavo 8 m. lygtinai. O tada Kolumbijos apygardos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gavo naujus nekaltumo įrodymus.

1992 m. Korsikanoje (Teksaso valst.) Cameron Todd Willingham‘as buvo apkaltintas tyčiniu savo namo padegimu, kurio metu žuvo trys jo mažametės dukros. Tyrėjai nusprendė, kad kelios apanglėjusios dėmės ant grindų – gaisro kilimo vietos ir yra tyčia padegto benzino pėdsakai. 2011 m. buvo nustatyta, kad toks aiškinimas visai neteisingas – bet jau buvo per vėlu: prieš 7 m. jam įvykdyta mirties bausmė. Blake A. Russell ir jo Snapshot

Tai ne visi panašūs atvejai, kurie liudija apie pasitikėjimą metodais ir interpretacijomis, kuriose išradingumas svarbiau už mokslinį pagrindą. Pvz., plaukų analizės galimybės smarkiai perdėtos: FTB pripažįsta, kad per 90% mikroskopinių palyginimo atvejų analitikai pateikė klaidingus vertinimus. Tyčinių padegimų įrodymai taip pat ginčytini. Klausimų kyla ir dėl pirštų atspaudų tikslumo. Nors kompiuteriai gana tiksliai duomenų bazėse suranda juos, jie vis tik negali pateikti tikslios informacijos, jei reikia tikrinti nematomus (latentinius) pėdsakus. Tada pasikliaunama akimis. Latentiniai atspaudai dažnai būna deformuoti ar susilieję, tad pasitikima ekspertų nuomone - o kaip bebūtų, ji visgi subjektyvi.

2009 m. Nacionalinė MA išleido kritišką ataskaitą, kurioje buvo suabejota pirštų atspaudų, įkandimo žymių, kraujo dėmių, drabužių audinių, rašysenos, kulkų žymių analizės ir daugelio kitų teismo ekspertizės metodų moksliniu pagrįstumu. Jos išvada tvirtino, kad negalima visiškai pasitikėti jokiu metodu (išskyrus vieną). O toji vienintelė išimtis – mokslinėje laboratorijoje dirbusio britų genetiko Alec Jeffreys*), kuris 1984 m. atrado kaip atskirti žmones vien pagal jų DNR. Tai tapo pirmųjų DNR testų pagrindu.

Praėjo per 10 m. nuo tos ataskaitos. Tačiau mažai tikėtina, kad kai kurios jos rekomendacijos bus įgyvendintos. Kiti pokyčiai jau vyksta – pvz., pagausėjo tyrimų, tiriančių pirštų atspaudų, įkandimų ir kitų žymių patikimumą. Tačiau yra kita kliūtis – teisėjai, būdami teisingumo sargais, vis dar priima abejotinas ekspertizes.

Taigi, tradiciniais teismo ekspertizių metodais suabejota, bet ar tai reiškia, kad naujieji kaip fenotipai pagal DNR, suteikia daugiau vilties?

2015 m. Kalkasu šerifo biuras Leik Čarlse žiniasklaidai pateikė S. Bouzigard nužudymu įtariamo baltaodžio vyro portretą. Ji parodo, kiek daug galima pasakyti apie žmogų iš jo DNR ir kiek daug lieka nežinoma. Tad klausimas – kiek pagal genetinius duomenis sukurtas portretas panašus į mėginio savininką – lieka atviru.

O S. Bouzigard nužudymo byla vis tik turėjo tęsinį.

Paskelbus įtariamojo portretą, gauta nemažai pranešimų. Galiausiai, po vieno jų, imtas stebėti Blake A. Russell‘as. Detektyvams prireikė kažkiek, apie mėnesį, laiko, kol buvo gautas jo DNR mėginys. Jis sutapo su mėginiu iš S. Bouzigard nužudymo vietos. 2017 m. liepos 24-ąją jis buvo suimtas DeQuincy, Luizianos valstijos šiauriausiame mieste, ir jam pateiktas kaltinimas dėl 2 laipsnio nužudymo. 2018 m. birželio 21 d. jis (32 m. amžiaus) rastas pasikoręs Kalkasu šerifo kalėjimo tualete.


*) Alekas Džefris ( Alec John Jeffreys, g. 1950 m.) – britų genetikas, sukūręs DNR daktiloskopijos techniką (1984), kuri naudojama teismo ekspertizėms, o taip sprendžiant imigracijos ginčus. Tai įvyko Lesterio un-to laboratorijoje, kai peržiūrėdamas DNR eksperimento rentgeno nuotraukas, staiga jose pastebėjo panašumus ir skirtumus. Metodas pirmąkart panaudotas 1985 m. aiškinantis imigracijos klausimą dėl berniuko, kurio šeima kilusi iš Ghanos. Mini seriale „Žudiko kodas“ (2015) pateikiama šios daktiloskopijos atradimo istorija. 1994 m. įšventintas į riterius.

Dirbtinis protas?
Karai del telefono
P. Amnuelis. Ekspertas
Gerumą reikia grūsti jėga?
Ar internetas turi savimonę
Mūšis kibernetiniame pasaulyje
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Elektros panaudojimas žemdirbystėje
Skraidymai nemiegant: defenestracija
Skaitmeninės tapatybės kelias į anapilį
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
S. Lemas. Cave Internetum
Informacijos ekologija
Žudantys smegenys
J.Zyka. Nuosprendis
Vartiklis