Visatos mechanika

Perpetum mobile (amžinasis variklis) jau yra sukurtas! Dar daugiau, mes juo naudojamės. Mes esame jo dalis. Tai visata, amžinai judanti, amžinai besikeičianti, bet ar niekada nesustojanti? O jei sustoja, koks variklis ją vėl priverčia judėti?

Visatos mechanikos pažinimas, neabejotinai atvers žmonijai neįsivaizduojamas galimybes. Neatmetu prielaidos, kad tai gal leis keisti ar net konstruoti tam tikrus visatos modelius.

Bet pirmiausia, žinoma reikia ją suprasti. Beveik visi mūsų techniniai atradimai iki šiol daugiau ar mažiau rėmėsi ir remiasi visų pirma Niutono suformuluota visatos mechanika. Kvantinės mechanikos atradimai, Einšteino reliatyvumo teorija, matematikų atradimai plėtė mūsų pažinimo ribas ir, manau, sukūrė prielaidas kokybiškai naujam šuoliui į gilesni Visatos mechanikos pažinimą. Ir, manau, šis šuolis žengtas pradedant kurti besiplečiančių-besitraukiančių erdvių (toliau vadinsiu erdve B, žr. >>>>) aksiomatiką ir vykdant jos tyrimą. Minėtame straipsnyje besiplečiančios- besitraukiančios erdvės modelis aprašo realią visatą. Tad, išvados padarytos tiriant šį modelį (net ir dar nepatvirtintos) tikrai yra vertos dėmesio. Be to, tame straipsnyje gal ir prabėkšmomis padarytų pastebėjimų apie laiko mašinų sukūrimo galimybes, manyčiau galime daryti ir kitas , visai pagrindžiamas erdvės B aksiomatika tiesiog fantastines išvadas:

Tyrinėjant erdvę B, manau, pirmiausia, ką iš esmės galime naujo atrasti, tai, kad kiekviena dalelė yra tiek pat begalinė, kiek ir visas mūsų pasaulis. Begalinė, ne tik savo įvairove, bet begalinė ir savo erdve. O tai atveria naujas ir neišmatuojamas galimybes: Galimybę stebėti visą žmonijos istoriją. Trumpai paaiškinsiu. Jei mes galėtume atsidurti už milijonų šviesmečių nutolusios planetos paviršiaus, ir, žinoma, turėtume atitinkamai galingą teleskopą, žvelgdami į žemę, galėtume pamatyti ją tokią, kokia buvo prieš milijonus metų. Dabar jau, turbūt, nebereiks taip toli keliauti. Gal užteks tik pažvelgti giliau į pačią dalelę.

Kita galimybė, tai galimybė perkelti materiją šviesos greičiu iš vieno taško į kitą. Techniškai tai būtų atliekama, radus galimybę persikelti į erdvės greičiu C mūsų atžvilgiu besiplečiančios erdvės B_c poaibį B_cp. Į jį persikėlus, mūsų biologinis laikrodis praktiškai sustotų, tad akimirksniu atsidurtume net už milijardų šviesmečių. Tiesa, žemėje praeitų milijardai metų.

Ir žinoma neriboti energijos resursai, prieš kurią net ir per milijardus metų išspinduliuota Saulės energija ... tik lašas vandenyne. Įdomu, ar mes mokėsime ja taupiai naudotis?

O paraleliniai pasauliai? Įsivaizduokite, mūsų visata yra trimatė pseudosfera. Na tai lyg burbulas, tik atvirkščiai. Tame burbule gali rastis mažesnio diametro kitas burbulas, jame dar kitas, ir taip toliau - lyg rusiškoje matrioškoje. Ir pats burbulas gali rastis dar kitame burbule, ir taip iki begalybės. Taip, kad egzistuoja begalybė pasaulių mumyse ir mes egzistuojame begalybėje pasaulių.

Taigi, jei mūsų erdvė yra erdvė B, visa tai yra realiai įmanoma. Ir štai man jau daug metų neduoda ramybės mintis. Ar mes mokėsime tinkamai tuo naudotis? Kokie gi tyrimai leistų nustatyti, ar mūsų erdvė yra erdvė B. Pirmiausia pastebiu, kad juos galėtų įrodyti kosmologiniai tyrimai:

Patyrinėsiu pastraipą iš minėto straipsnio apie erdves B:
„Eksperimento būdu galime įsitikinti, kad bangos ilgiai, pasiųsti stebėtojo A ir Z lygūs koordinačių sistemoje O, nėra lygūs koordinačių sistemoje O_n. Bangos ilgis, tai yra „liniuotė“ taško A yra ilgesnė, nei taško Z. Bet jei laikysime, kad ir bet kokie du įvykiai vienalaikiai vienoje inercinėje koordinačių sistemoje, yra vienalaikiai ir visose kitose koordinačių sistemose, ir jei laikysime, kad šviesos signalo dažnis yra tas pats visose inercinėse sistemose, ir matuosime atstumą šiomis naujomis liniuotėmis, gausime kitą paradoksą, kad OnA>OnZ“. Taip, paradoksas, jei laikome tai atstumu tarp įvykių O_n, A, Z. Bet jis tiksliai parodo atstumą tarp žmonių O_n, A ir Z signalo gavimo momentu. Ir jei šį atstumą laikysime teisingu, tai galima pagalvoti, kad šviesos greitis begalinis. Ši išvada manau leistų patikslinti planetų ir jų palydovų koordinates. Tiesa, paklaida gali atsirasti dėl „liniuotės“ transformacijos matuojant ypač dideliais atstumais.

Kita labai svarbi išvada yra matematinė. Tyrinėjant erdvės B_c poaibį – „besiplečiančio“ B_cp ir „besitraukiančius“ B_ct - gauname įdomius pastebėjimus. Jei pasinaudosime Puankarė metodu erdvei, tai nustatysime kad egzistuoja transformacijos, kurios erdvės B_ct bet kurią geometrinę figūrą paverčia besiplečiančios erdvės B_cp sfera. Ir atvirkščiai, egzistuoja transformacijos, kurios bet kurią erdvės B_cp geometrinę figūrą paverčia erdvės B_ct pseudosfera. Faktiškai tai reiškia ne tik Puankarė teiginio „Kiekviena paprastai sujungta kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“, bet ir „sustiprinto“ teiginio „Kiekviena kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“ erdvėje B įrodymą. Tai reiškia, kad erdvėje B egzistuoja transformacija (jei patyrinėsim Brėžinį Nr.2, tai plėtimosi-traukimosi ir 180^o posūkio, kai greitis V=C), kuri torą paverčia sfera arba pseudosfera. Bendrai imant, erdvėje B Puankare teiginys yra ne kas kita, kaip pavadintas „Susiejimo principas erdvės B tyrimui“ . Geometriškai penktasis postulatas reiškia tai, kad erdvėje B_ct leidžiamas tik toks pokytis, kuris nepažeidžia erdvės B_cp topologijos ir atvirkščiai. Bet susiejimo principą galima ir „susilpninti“ griežtai nurodant, kad tik „paprastai sujungta kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“ Kuris iš šių susiejimo principų yra „teisingesnis“, tai yra labiau tinka mūsų erdvei, čia jau kitas klausimas. Tai tik kai kurie pastebėjimai. Bet jų yra daug ir net dar fantastiškesniu. Bet tai gal kitam kartui.

Su pagarba Ričardas Grigas   

P.S. Beje, kodėl, nežiūrint ilgų abejonių, - ar jau „užaugom“ iki erdvės B tyrimo ir panaudojimo, - aš vis dėl to ėmiausi? Ir kodėl dabar galvoju, kad tas tyrimas turi vykti kuo skubiau? Svarbiausias motyvas yra tas, kad techniniai pasiekimai apie atradimą vis greičiau besiplečiančios visatos, o ypač apie šviesos greičio viršijimą, mane gerokai išgąsdino. Labiausiai bijau, kad nežinodami kaip naudotis erdve, mes kaip nemokšos nitroglicerino gamintojai, nesusisprogdintume. Turbūt, jau dabar tai didžiausias pavojus. O ateityje jis tik vis augs.

Verta paskaityti ir Erdvės B tyrimas remiantis Puankarė modeliu ir kai kurios išvados

Papildomai skaitykite:
Visatos modeliai
Lyginamoji kosmologija
Išsiderinusi kosmoso muzika
Tolimojo poveikio reiškinys
Bendroji reliatyvumo teorija
Specialioji reliatyvumo teorija
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Papildomas matavimas
Stabilios būsenos teorija
Sprogimai Visatoje
Kas tas laikas?
Didysis sprogimas
Erdvės ratilai

Kviečiame lankytojus pasidalinti savo pastabomis bei komentarais...

          Jūsų vardas: 
Jūsų el.pašto adresas: 

Jūsų žinutė:

           

O čia yra lankytojų žinutės

Beiddeguima 2012 m. gegužės 11 d., penktadienis, 15:46:12
Lofty bye, considerate friend :)

Emilmidly 2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis, 20:54:11
Obedient bye, sentimental soul mate :)

Dar kai kurios išvados 2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis, 16:23:20
Pagal šia teorija sektu, kad iš tiesų dabar mūsų galaktika sukasi žymiai lėčiau, negu stebima. Tad ir jos masė yra žymiai mažesnė, ir "juodoji medžiaga" neegzistuoja.

Pastebėjimas 2012 m. sausio 2 d., pirmadienis, 16:20:18
Įdonu tai, kad atsisakius Galilėjaus reliatyvumo principo, šviesos greitis yra apsoliučiai nulinis greitis. Todėl, bet kuri judanti sistema, nesvarbu, kokiu greičiu judėtu, juda šviesos greičiu. O judėti šviesos greičiu, reiškia visišką nejudėjimą. Tikrai įdomu, kaip autorius susies skirtingu greičiu judančias sistemas ir kvantine mechaniką.

Wilma 2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis, 22:35:55
Trūksta aiškumo - reiktų visa tai pateikti paprasčiau ir vizualiau... O minčių yra įdomių...
Tarkim: "Taip, kad egzistuoja begalybė pasaulių mumyse ir mes egzistuojame begalybėje pasaulių"
Tai juk reiškia, kad vietoje to, kad tirtume Visatą, žvalgytumės po ją už milijonų šviesmečių ir tam statytume milžiniškus teleskopus - juk visas Visatos paslaptis galime ištirti paėmę paprasčiausią atomą... Nes jame ir glūdi visa Visata... Ar ne?