Visatos mechanika

Taip pat skaitykite Visatos topologija: pradžiamokslis

Perpetum mobile (amžinasis variklis) jau yra sukurtas! Dar daugiau, mes juo naudojamės. Mes esame jo dalis. Tai visata, amžinai judanti, amžinai besikeičianti, bet ar niekada nesustojanti? O jei sustoja, koks variklis ją vėl priverčia judėti?

Visatos mechanikos pažinimas, neabejotinai atvers žmonijai neįsivaizduojamas galimybes. Neatmetu prielaidos, kad tai gal leis keisti ar net konstruoti tam tikrus visatos modelius.

Bet pirmiausia, žinoma reikia ją suprasti. Beveik visi mūsų techniniai atradimai iki šiol daugiau ar mažiau rėmėsi ir remiasi visų pirma Niutono suformuluota visatos mechanika. Kvantinės mechanikos atradimai, Einšteino reliatyvumo teorija, matematikų atradimai plėtė mūsų pažinimo ribas ir, manau, sukūrė prielaidas kokybiškai naujam šuoliui į gilesni Visatos mechanikos pažinimą. Ir, manau, šis šuolis žengtas pradedant kurti besiplečiančių-besitraukiančių erdvių (toliau vadinsiu erdve B, žr. >>>>) aksiomatiką ir vykdant jos tyrimą. Minėtame straipsnyje besiplečiančios- besitraukiančios erdvės modelis aprašo realią visatą. Tad, išvados padarytos tiriant šį modelį (net ir dar nepatvirtintos) tikrai yra vertos dėmesio. Be to, tame straipsnyje gal ir prabėkšmomis padarytų pastebėjimų apie laiko mašinų sukūrimo galimybes, manyčiau galime daryti ir kitas , visai pagrindžiamas erdvės B aksiomatika tiesiog fantastines išvadas:

Tyrinėjant erdvę B, manau, pirmiausia, ką iš esmės galime naujo atrasti, tai, kad kiekviena dalelė yra tiek pat begalinė, kiek ir visas mūsų pasaulis. Begalinė, ne tik savo įvairove, bet begalinė ir savo erdve. O tai atveria naujas ir neišmatuojamas galimybes: Galimybę stebėti visą žmonijos istoriją. Trumpai paaiškinsiu. Jei mes galėtume atsidurti už milijonų šviesmečių nutolusios planetos paviršiaus, ir, žinoma, turėtume atitinkamai galingą teleskopą, žvelgdami į žemę, galėtume pamatyti ją tokią, kokia buvo prieš milijonus metų. Dabar jau, turbūt, nebereiks taip toli keliauti. Gal užteks tik pažvelgti giliau į pačią dalelę.

Kita galimybė, tai galimybė perkelti materiją šviesos greičiu iš vieno taško į kitą. Techniškai tai būtų atliekama, radus galimybę persikelti į erdvės greičiu C mūsų atžvilgiu besiplečiančios erdvės Bc poaibį Bcp. Į jį persikėlus, mūsų biologinis laikrodis praktiškai sustotų, tad akimirksniu atsidurtume net už milijardų šviesmečių. Tiesa, žemėje praeitų milijardai metų.

Ir žinoma neriboti energijos resursai, prieš kurią net ir per milijardus metų išspinduliuota Saulės energija ... tik lašas vandenyne. Įdomu, ar mes mokėsime ja taupiai naudotis?

O paraleliniai pasauliai? Įsivaizduokite, mūsų visata yra trimatė pseudosfera. Na tai lyg burbulas, tik atvirkščiai. Tame burbule gali rastis mažesnio diametro kitas burbulas, jame dar kitas, ir taip toliau - lyg Visata rusiškoje matrioškoje. Ir pats burbulas gali rastis dar kitame burbule, ir taip iki begalybės. Taip, kad egzistuoja begalybė pasaulių mumyse ir mes egzistuojame begalybėje pasaulių.

Taigi, jei mūsų erdvė yra erdvė B, visa tai yra realiai įmanoma. Ir štai man jau daug metų neduoda ramybės mintis. Ar mes mokėsime tinkamai tuo naudotis? Kokie gi tyrimai leistų nustatyti, ar mūsų erdvė yra erdvė B. Pirmiausia pastebiu, kad juos galėtų įrodyti kosmologiniai tyrimai:

Patyrinėsiu pastraipą iš minėto straipsnio apie erdves B:
„Eksperimento būdu galime įsitikinti, kad bangos ilgiai, pasiųsti stebėtojo A ir Z lygūs koordinačių sistemoje O, nėra lygūs koordinačių sistemoje On. Bangos ilgis, tai yra „liniuotė“ taško A yra ilgesnė, nei taško Z. Bet jei laikysime, kad ir bet kokie du įvykiai vienalaikiai vienoje inercinėje koordinačių sistemoje, yra vienalaikiai ir visose kitose koordinačių sistemose, ir jei laikysime, kad šviesos signalo dažnis yra tas pats visose inercinėse sistemose, ir matuosime atstumą šiomis naujomis liniuotėmis, gausime kitą paradoksą, kad OnA>OnZ“. Taip, paradoksas, jei laikome tai atstumu tarp įvykių On, A, Z. Bet jis tiksliai parodo atstumą tarp žmonių On, A ir Z signalo gavimo momentu. Ir jei šį atstumą laikysime teisingu, tai galima pagalvoti, kad šviesos greitis begalinis. Ši išvada manau leistų patikslinti planetų ir jų palydovų koordinates. Tiesa, paklaida gali atsirasti dėl „liniuotės“ transformacijos matuojant ypač dideliais atstumais.

Kita labai svarbi išvada yra matematinė. Tyrinėjant erdvės Bc poaibį – „besiplečiančio“ Bcp ir „besitraukiančius“ Bct - gauname įdomius pastebėjimus. Jei pasinaudosime Puankarė metodu erdvei, tai nustatysime kad egzistuoja transformacijos, kurios erdvės Bct bet kurią geometrinę figūrą paverčia besiplečiančios erdvės Bcp sfera. Ir atvirkščiai, egzistuoja transformacijos, kurios bet kurią erdvės Bcp geometrinę figūrą paverčia erdvės Bct pseudosfera. Faktiškai tai reiškia ne tik Puankarė teiginio „Kiekviena paprastai sujungta kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“, bet ir „sustiprinto“ teiginio „Kiekviena kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“ erdvėje B įrodymą. Tai reiškia, kad erdvėje B egzistuoja transformacija (jei patyrinėsim Brėžinį Nr.2, tai plėtimosi-traukimosi ir 180o posūkio, kai greitis V=C), kuri torą paverčia sfera arba pseudosfera. Bendrai imant, erdvėje B Puankare teiginys yra ne kas kita, kaip pavadintas „Susiejimo principas erdvės B tyrimui“ . Geometriškai penktasis postulatas reiškia tai, kad erdvėje Bct leidžiamas tik toks pokytis, kuris nepažeidžia erdvės Bcp topologijos ir atvirkščiai. Bet susiejimo principą galima ir „susilpninti“ griežtai nurodant, kad tik „paprastai sujungta kompaktiška uždara trimatė daugdara yra homeomorfinė trimatei sferai“ Kuris iš šių susiejimo principų yra „teisingesnis“, tai yra labiau tinka mūsų erdvei, čia jau kitas klausimas. Tai tik kai kurie pastebėjimai. Bet jų yra daug ir net dar fantastiškesniu. Bet tai gal kitam kartui.

Su pagarba Ričardas Grigas   


Papildymas

Pamąstymai apie amžiną variklį (perpetuum mobile)

Ar įmanoma sukurti perpetuum mobile? Kurti ji bandė tūkstančius metų. Ar tai įmanoma? Manau, taip. Žinoma, kiekvienas pasakys, kad 1+1=2 ir jokiu būdu negali būti 3. Bet, IR 1+1=3-1. Kai kinkom į vežimą du arklius, tai žinom, kad tie du arkliai ir tegali jį traukti. Bet erdvės B pasaulyje (skaičiai B) yra kitaip. Veikia energijų kvantai. Paprastesniam įsivaizdavimui, pakinkydami į vežimą du arklius, realiai mes visada pakinkom keturis, trys traukia į priekį, o vienas atgal. Tad, atradus būdą atjungti tą traukianti atgal arklį, turėsime trijų arklių enėrgiją. Realiai šį procesą stebim branduolinių reakcijų metu. Kvantas 3-1 skyla į du kvantus 3 IR -1, tai yra šoka iš vieno erdvės B burbulo paviršiaus į kitą. Manu, kad perspektyvius tyrimus galima būtų vykdyti ir lazerinėje fizikoje (gal net perspektyviausius).

P.S. Beje, kodėl, nežiūrint ilgų abejonių, - ar jau „užaugom“ iki erdvės B tyrimo ir panaudojimo, - aš vis dėl to ėmiausi? Ir kodėl dabar galvoju, kad tas tyrimas turi vykti kuo skubiau? Svarbiausias motyvas yra tas, kad techniniai pasiekimai apie atradimą vis greičiau besiplečiančios visatos, o ypač apie šviesos greičio viršijimą, mane gerokai išgąsdino. Labiausiai bijau, kad nežinodami kaip naudotis erdve, mes kaip nemokšos nitroglicerino gamintojai, nesusisprogdintume. Turbūt, jau dabar tai didžiausias pavojus. O ateityje jis tik vis augs.
[ Redaktoriaus pastaba: priminsime, kad ir garsusis rusų matematikas G. Perelmanas tvirtina, žr. >>>> ]

Papildomai skaitykite:
Besiplečianti Visata
Lyginamoji kosmologija
Golbacho teiginio įrodymas?
Pasikėsinimas į multivisatas
Paslėpti erdvės matavimai
Kokia yra Visata? Sukasi?
Išsiderinusi kosmoso muzika
Tolimojo poveikio reiškinys
Bendroji reliatyvumo teorija
Visatos topologija: pradžiamokslis
Skaičiai B ir jų kvantinės sistemos
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Erdvės B tyrimas remiantis Puankarė modeliu ir kai kurios išvados
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Stabilios būsenos teorija
Trumpa laiko istorija
Visatos modeliai
Kvantinis chaosas
Kas tas laikas?
Erdvės ratilai

Kviečiame lankytojus pasidalinti savo pastabomis bei komentarais...

          Jūsų vardas: 
Jūsų el.pašto adresas: 

Jūsų žinutė:

           

O čia yra lankytojų žinutės

Autorius 2014 m. liepos 14 d., pirmadienis, 14:18:23
Mūsų erdvė yra keturmatės erdvės besitraukianti C greičių sfera(gali egzistuoti įvairūs greičiai C, o sferos gali ir plėstis). Lengviausia suvokti visus procesus, nagrinėjant trimatės erdvės besitraukiančią sferą. Jei iš pripūsto baliono išleidžiant orą, jo paviršiūje ropinėja musė, bet koks jos judėjimas, nepriklausomai nuo jos judėjimo greičio, stebėtojo , esančio baliono centre atžvilgiu vyksta greičiu, kurio traukiasi balionas. Ropinėjančiai ant baliono musei, baliono paviršius, atrodo plokštuma. Mes, keturmatės erdvės sferos paviršių suvokiam kaip trimate erdve. Taip yra ir su šviesos greičiu. Šviesa tai materijos forma, kuri nustoja trauktis kartu su šia sfera. Todėl musei, kuri randasi ant besitraukiančio baliono paviršiaus atrodo, kad šviesos signalas, tai besiplečiantis apskritimas ant baliono paviršiuje. Mums, kurie randasi ant keturmarės besitraukiančios erdvės sferos paviršiaus, šviesos sklidimas atrodo lyg beiplečianti sfera. Musei, kuri randasi ant trimatės erdvės sferos paviršiais besiplečiantis apskritimas iš tiesų nėra joks besiplečiantis apsktitimas, o tiesiog nejudantis taškas. Ir jis gali būti tik vienintelis, tai yra besitraukiančios sferos centras. Kad ir koks būtų trumpas laiko momentas, jis yra labai ilgas, tad musei ant šio baliono paviršiaus laike bet kuris taškas yra besiplečiantis apskritimas ir bet kuris apskritimas virsta tašku. Iš čia ir atsiranda požiūrys į materijos dualią prigimtį. Bet kuris objetas yra ir kūnas ir banga, tai yra ir taškas ir besiplečianti ar besitraukianti sfera.

Ričardas 2013 m. balandžio 2 d., antradienis, 12:06:44
Sukūrimui bendros erdvės mechanikos, kuri apjungtų ir kvantinę mechaniką manau tikslinga kitokia pačio skaičiaus sąvoka. (Skaičiai suvokiami kaip skaičių tiesės, plokštumos, ... , TAŠKAI). Pirminiu skaičiu laikyčiau tam tikro žingsnio SPIRALĘ. Bet koks skaičius yra tų pirminių skaičių-spiralių konjunkcija.

Dar kai kurios išvados 2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis, 16:23:20
Pagal šia teorija sektu, kad iš tiesų dabar mūsų galaktika sukasi žymiai lėčiau, negu stebima. Tad ir jos masė yra žymiai mažesnė, ir "juodoji medžiaga" neegzistuoja.

Pastebėjimas 2012 m. sausio 2 d., pirmadienis, 16:20:18
Įdonu tai, kad atsisakius Galilėjaus reliatyvumo principo, šviesos greitis yra apsoliučiai nulinis greitis. Todėl, bet kuri judanti sistema, nesvarbu, kokiu greičiu judėtu, juda šviesos greičiu. O judėti šviesos greičiu, reiškia visišką nejudėjimą. Tikrai įdomu, kaip autorius susies skirtingu greičiu judančias sistemas ir kvantine mechaniką.

Wilma 2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis, 22:35:55
Trūksta aiškumo - reiktų visa tai pateikti paprasčiau ir vizualiau... O minčių yra įdomių...
Tarkim: "Taip, kad egzistuoja begalybė pasaulių mumyse ir mes egzistuojame begalybėje pasaulių"
Tai juk reiškia, kad vietoje to, kad tirtume Visatą, žvalgytumės po ją už milijonų šviesmečių ir tam statytume milžiniškus teleskopus - juk visas Visatos paslaptis galime ištirti paėmę paprasčiausią atomą... Nes jame ir glūdi visa Visata... Ar ne?

Papildomai skaitykite:
Tamsioji materija