Kas ten žiūri į mano miegamąjį?  

Pastaba: puslapis parengtas 1998 m.

Mes vis mažiau ir mažiau turime privataus gyvenimo. "Internet" nestovi šalikelėje ir lyg koplytstulpis nestebi šio mūsų "nekaltybės" praradimo vyksmo. Jo įsiskverbimo laipsnis svyruoja, o čiulptuvų pasiekiamos vietos nenuspėjamos.

Įsivaizduokit, kad kažkoks neatsargus Vidaus reikalų ministras padėjo duomenų failą su prasižengimų suvestine į serverį, kurį gali pasiekti paieškos sistemų robotai (apie juos skaitykite "InfoBalt laiko" žurnalo "Vartiklio" skyrelyje). Ar apsidžiaugtumėt sužinoję, kad jūsų kaimynas gretimame butelyje, paspragsėjęs pelyte palei jūsų ausį, sužinos, kur ir kada viršijote greitį, kad važiavote išgėręs ir t.t. O jeigu tarp tų įrašų šmėkštels ir kokio kandidato į Prezidentus pavardė? Tai bus džiaugsmo laikraštininkams! Gerai, kad čia ne Amerika ir visas Vilnius neateis su šakėmis prie ministerijos durų...

Neateina ir Amerikoje... Ir ne todėl, kad ten šakes matė tik muziejuje... Štai Teksaso valstijoje esanti http://publiclink.com svetainė visam pasauliui leidžia panaršyti po jos 17 mln. registruotų Amerikos vairuotojų duomenų bazę. O kai kuriose kitose valstijose matau po keletą paslaptingai palinkusių galvų paslaptingai šnabždančių, kad jie norėtų į Voratinklį, kaip kokį muselę masalui, įmesti jų turimas seksualinių nusižengimų duomenų bazes. Kodėl šnabždančių? Kanzase jau veikia trys tokio pobūdžio svetainės, kurias galima panaršyti nurodžius pavardę ar adresą. Tikriausiai lovelasams neblogai kliūna nuo žmonų? Gerai, kad Amerikos šeimininkės nepripažįsta kočėlų, o su mikrobangine krosnele laukti prie durų nėra patogu...

Ar įsivaizduojate galimas pasekmes, jei į tokią duomenų bazę paklius neteisingi duomenys? Kaip įsivaizduoti, jei neseniai Šiaurės Karolinoje buvo užgauliojama šeima (ir net vaikai!), nes buvo nurodyta, kad jų adresu gyvena seksualinis nusikaltėlis. Tik viena pastabėlė - tame name gyvenęs tvirkintojas jau prieš pora metų išsikraustė iš miesto, o nieks nepasirūpino patikrinti ir pašalinti informaciją.

Plinta mada visur kabinti videokameras: degalinėse, parduotuvėse ir kitur tave jau dažnai tave stebi pora smalsių akių - ką veiki, ką imi, ką pasikasai... Užsienyje jau daug svetainių turi "gyvas akis". Tereikia vieno mažo žingsnelio, - įsivaizduokite, kad "Pas Juozapą" kabanti kamera tiesiogiai prijungta prie "Internet"... Galiu galvą guldyt - ši svetainė nestokotų lankytojų!

Mūsų privatus gyvenimas (arba tai, kas iš jo dar liko) sparčiai trinamas iš mūsų sąmonės. Ir stebina, kad nėra įstatymų, reguliuojančių video stebėjimus. Amerikoje tik Konektikuto valstija šiek tiek varžo videokamerų panaudojimą. Tad kiekvienas pilietis, iš esmės, gali įtaisyti (ar naudoti) videokamerą kitiems nežinant bet kur - restorane, viešnamyje ir t.t.

Dauguma žmonių nesusimąsto, kad juos stebi kameros - bankuose, teismuose, valstybinės svarbos pastatuose (pvz., prie KAM). Bet ar norėtumėt, kad kas nors Voratinklyje per "gyvą" akytę visiems rodytų jūsų "svarbius" susitikimus Katedros aikštėje? Manau, kad ne... Juk nors aikštė ir vieša, tebesitikite, kad joje gali būti ir gabalėlis privataus gyvenimo. Tegul jus peržvelgia vienas kitas praeivis, bet kad jūsų bučinį stebėtų tūkstančiuose mažų ekranų... To dar netrokšta širdis...

Įtikinėjama, kad nesąmoningai jaučiasi saugesni, kai žino, kad juos stebi "pavojingose" vietose. Bet ką reiškia suinteresuotų tarnybų įtikinėjimai, žinome gerai. Be abejo, yra vietų, kur videokamereos yra naudingos. Kas neprisimena, kad kameros užfiksavo, kaip du vaikinai iš parduotuvės išsivedė ir mirtinai sumušė už juos jaunesnį vaikiną. Be videoįrašų žudikų galėjo ir nesurasti.

Ir atsiranda teigiančių, kaip Deividas Brinas, kad reikia panaikinti privatų žmogaus gyvenimą. Ir ateityje reikėtų stebėtis kiekvieną žmogų neperžengiant padorumo ribų. Tokiame pasaulyje, atseit, liktų tik viena nusikaltimų rūšis - slėpimasis nuo visa matančių "akių". Tuščia svajonė. Juos persekios mažos skraidančios videokameros, šniukštinėjančios po kiekvieną kampelį.

Bet Brinas (ir kiti panašiai mąstantys) nekalba apie psichologinį faktorių. Daugelis žmonių pasijus tarsi eksperimentinės žiurkės labirinte. Jau dabar kai kurie Lietuvos piliečiai, susigundę "apvaliais" atlyginimais, kraustosi iš proto nuo kiaurai peržvelgiamų stiklinių narvų bankuose.

Bet kamerų daugėja ir niekas neprotestuoja. Tad gal Brinas ir teisus? Kai visi turės vienodas stebėimo sąlygas, kiekvienas galės jausti, kad bet kada gali būti stebimas. Tad įjunkim visas videokameras į "Internet" - ir vieną dieną pradės skraidyti kiaulės! Nieks negina piliečių nuo videokamerų. Gal kam patinka būti stebimam tualete - bet ne man...

NK, 1998.01.10    

Susiję straipsniai: Dirbtinis protas?
Didysis brolis arba tikroji Interneto pabaiga
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Mūšis kibernetiniame pasaulyje
Apžvalga: privatumas Internete


2018 m. papildymas

Daiktų internetas

Naują nerimo bangą kelia „daiktų interneto“ (IoT) spartus vystymasis. Vis tik žmonės greitai prisitaikys ir į daug ką nekreips dėmesio, kaip dabar nekreipia į visur kabančias kameras. Tačiau kai kurios problemos neišnyks, ir štai F.E. Gillett’as iš „Forrester Research” bando paaiškinti kodėl.

Pirmiausia, tai kyla ne iš to, kad visi bus sujungti – tuo nesusidomėjusių visad liks dauguma. Tyrimai rodo, kad abiejose Atlanto pusėse nesidominčių namų stebėjimu ir nuotoliniu įvairių dalykų valdymu yra aiški mažuma. Tad nemažai IoT sprendimų ir toliau liks skambiais žodžiais. Argi kiekvienam reikia tarpusavyje sujungtų skrudintuvo ir tualeto?! Aišku, vieni sprendimai bus labiau patrauklūs (namų saugumo įranga, termostatai temperatūros reguliavimui, šaldytuvai, ...) nei kiti. Juk iš tikro žmonėms nereikia smart namų, - jiems reikia jų problemų smart sprendimo. O tokių problemų yra gerokai mažiau, nei siūlo ir siūlys IOT entuziastai. Taigi, pirmoji problema - adaptacijos barjeras.

Antra problema, - rūpestis dėl duomenų saugumo. Visokie bigdata gali iš jų išgliaudyti ir mūsų įpročius. Paslaugų tiekėjai, aišku, skelbs, kad tie duomenys pas juos laikomi labai saugiai ir niekas prie jų neprieis, tačiau mes žinome, kad 1) visose tose firmose yra darbuotojų, kurie turi prieigą prie tų duomenų (administratoriai); 2) mes nežinome, kaip realizuoti tie sprendimai (negalime matyti jų vidinio kodo); 3) turime daug karčių patirčių, kai buvo „nuhakinti“ dideli kiekiai jautrios informacijos; 4) valdžia kartais pareikalauja duomenų ir firmos vis tik suteikia jai tuos duomenis.

Trečias pavojus – nemokamos programos. Vartotojai nelinkę švaistytis pinigais ir neabejotinai, didžiuma jų linkę pasinaudoti „nemokamais“ sprendimais, kurių vis gausėja. Tačiau nemokamu būna tik sūris pelėkautuose. Neretai mokesčiu už free software tampa duomenys iš vartotojo. Ar padės teisinės priemonės? Nuo 2018 m. gegužės mėn. įsigalios Europos komisijos Duomenų apsaugos potvarkis, suteiksaintis gyventojams daugiau teisių apie tai, kaip jų duomenys saugomi ir panaudojami – ir už pažeidimus numatantis didesnes baudas. Bet mes visi žinom, kad draudimais ir baudom problemos neišspręsim (pvz., Verygos „vėjo malūnų“ žygis prieš girtuokliavimą). Be to, matomas ir atvirkštinis judėjimas – kai JAV valdžia 2017 m. sumažino draudimus interneto tiekėjams rinkti duomenis apie jų klientus.

THINK!

Pabaigai pasiūlysime keletą patarimų, kurie, mūsų nuomone, gali apsaugoti jūsų privačią erdvę nuo įsibrovimų ir nemalonumų. Jie atrodotų esą paprasti, naivūs, tačiau vis vien verta apie juos pagalvoti.

Ir nepamirškite, - paranoja turi ribas. Būti pernelyg uždaram ir „nebūti niekur“ irgi kenkia – pvz., dėl karjeros. „Galvų medžiotojai“ jūsų neras, - o jūsų kanditavimą irgi tikrins virtualioje erdvėje, kurioje jūsų nebuvimas pliusų nepridės.

Vartiklio nr.22 pristatymas
Naršyklė - kaip sąsaja
IE: Kam tai ne programa?
Dirbtinis intelektas kare
Ar eis žmonės "Pas Juozapą"?
Gležnas Java standarto daigelis
S. Lemas. Televizija be korseto
Dėl kompiuterinio raštingumo
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Seksas - Interneto variklis!
Voratinklis virš mokyklos
Daugiakalbė paieška
Robotų iškilimas
Metro etalonas
Vartiklis