Gynybos narkomato telepatai
Prieš karą Gynybos narkomato atliktus telepatijos tyrimus priimta sieti su Leonido Vasiljevo*), fiziologo-refleksiologo ir parapsichologo, vardu. Iš jaunystėje susidomėjo teosofija, prenumeravo Londono Teosofų draugijos leidinius. Bet jį domino ir Tibeto medicina, 20 a. pradžioje paplitusi Peterburge sėkmingos Piotro (Žamsarano) Badmajevo praktikos. Yra užuominų (kurias, vienok, neigė Vasiljevo giminaičiai), kad prieš revoliuciją Vasiljevas vyko į Tibetą su savo kamerdineriu, prisijungę prie budistų karavano. Vėliau jis pasakojo apie vieną gana keistą vandens procedūrą, kartą stebėtą ten: vienuoliai vaikšto ar stovi tekančiame kalnų upelio vandenyje ir suka maldos būgnelius. Kurį laiką keliautojas praleido atsiskyręs ir medituodamas oloje. Vėliau gilinosi į Tibeto mediciną pas Badmajevą, kuris gydė M. Gorkį, A. Tolstojų, Buchariną ir Kuibyševą.
1932 m. Leningrado Smegenų tyrimo institutas gavo užduotį tirti telepatiją pagal galimybes išsiaiškinant jos prigimtį. Vadovauti pavedė L. Vasiljevui, kuris ten dirbo nuo 1921 m. rudens ir dalyvavo akad. Bechteriovo atliekamuose telepatijos tyrinėjimuose (kažkiek apie tai žr. >>>>>). Tam mirus 1927-ais, tyrimus tęsė savo iniciatyva. Tyrimai truko iki 1937 m.
Tokią pat užduotį gavo ir MA Biofizikos laboratorija Maskvoje, kuriai vadovavo akad. Piotras Lazarevas. Tyrimai pavesti Sergejui Turlyginui**). Apie vieni kitų darbus abi grupės nežinojo. Turlyginui pavyko paviešinti savo rezultatus 1939 m. Maskvos Gamtos tyrinėtųjų draugijos biofizikos sekcijos posėdyje pranešimu Apie žmogaus nervų sistemos tyrimus. Vasiljevui teko laukti iki 1960 m. balandžio 21 d., kai padarė pranešimą Apie elektromagnetinį smegenų spinduliavimą Leningrado Mokslininkų namuose.
Plačiuose Vasiljevo darbuose tirta įtaiga mintimis judesių atlikimui, vaizdų ir jutimų perdavimai, užmigdymas ir pažadinimas. Fizinės prigimties aiškinimuisi naudotas ekranavimas metalu bei atstumo didinimas (nuo 25 m iki 1700 km). Rezultatas buvo netikėtas net patiems atlikėjams: nei ekranavimas, nei atstumas nemažino poveikio.
F. Kacamali prie ekranuotos kameros smegenų EM spinduliavimo registracijai
|
Tuo tarpu Turlyginas gavo rezultatus iš esmės neprieštaraujančius EM hipotezei. Jo apie 70 psl.
rankraštis Žmogaus skleidžiamos elektromagnetinės bangos liko archyve, o 1942 m. išspausdintas tik sutrumpintas jo variantas. Jis rašė:
...egzistuoja tam tikras fizinis agentas, užtikrinantis ryšį tarp dviejų organizmų [
] Grynai optinis ekranų
veikimas, to agento atspindėjimas veidrodžiais ir difrakcijos reiškiniai verčia manyti, kad tuo agentu yra
elektromagnetinis spinduliavimas, kurio viena bangų yra 1,8-21 mm diapazone.
Turlyginas pademonstravo nemažą išradingumą. Bandymuose dalyvavo 3 žmonės: bandomasis, hipnotizuotojas (induktorius) ir eksperimentatorius. Matavimui naudotas sekundometras. Bandomojo užduotis pagauti mintinį induktoriaus liepimą virsk atgal. Paliktas vienas bandomasis griūdavo atgal po 1- 2 min. nuo komandos pradedam! Kai prie tos komandos buvo prijungiama virsk atgal, griuvimo laikas sutrumpėdavo iki 2-10 sek.
Eksperimentai buvo atliekami nuo garso izoliuotame kambaryje. Vienoje jos vietoje stovėjo švinu apmušta būdelė, kurioje būdavo induktorius. Jo veido lygyje buvo į išorę išeinantis vamzdis. Bandomieji būdavo pastatomi pakaušiu į vamzdį 2 m atstumu nuo jo. Manomas induktoriaus spinduliavimas turėjo sklisti vamzdžiu ir kristi į švino ekraną, kuris, kaip spėta, turėjo sulaikyti spinduliavimą.
Kituose bandymuose spinduliavimas buvo nukreipiamas į ebonito ar vario veidrodį arba tarp kondensatorius plokštelių. Praeidamas pro ekraną, difrakcinį tinklelį, kondensatoriaus plokšteles atsispindėjęs nuo veidrodžio, spinduliavimas krisdavo ant bandomojo. Taip tirtas grynai fizikinis reiškinio modelis.
Pasirodė, kad švino ekranas sulaiko spinduliavimą. Bandymai su veidrodžiu patvirtino spinduliavimo egzistavimą ir optinį jo atspindėjimo principą. Bandymai su difrakciniu tinkleliu leido nustatyti spinduliavimo bangos ilgį... ir vis tik spinduliavimas nenukrypdavo elektriniame kondensatoriaus lauke.
Įdomi Turlygino išvada: Fizikos požiūriu svarbiausiu yra faktas, kad objekto (bandomojo) elgesys ekspozicijos trukmė suteikia aiškų vaizdą, kurį galima paaiškinti tik spindulinės energijos spindulio buvimu. Tačiau oponentai-skeptikai prikaišiojo Turlyginui nepakankamą bandymų tvarkingumą: jie spėjo išlikus sufleravimo galimybei, nes abu, bandomasis ir induktorius, buvo tame pat kambaryje...
Vis tik, nebuvus greitos praktinės naudos, darbai ta tema nebuvo pratęsti tyrinėjimuose TSRS susidarė ilga pertrauka.
O štai dabar daromi tokie eksperimentai Kur įsikurs siela?
Slapti Smegenų instituto eksperimentai
Atitinkamos tarnybos susidomėjo ne tik telepatija, bet ir kitais poveikio psichikai būdais. Pvz., Leonidas Vasiljevas atliko bandymus su meskalinu (Iophophora williamsi). Šio alkaloido pavadinimas kilo nuo indėnų meskalero genties, plačiai naudojusį šį narkotinį kaktusą (žr. plačiau apie pejoto naudojimą: >>>>>).
1925 m. prancūzų farmakologas Ruijė į Europą atsivežė pejotlį, kurį išbandė su savimi ir
savanoriais. Visi pažymėjo stiprų ir ilgą regėjimo centrų sužadinimą: užsimerkus kildavo ir keisdavosi, tarsi
kaleidoskope, ypač ryškūs ir spalvingi vaizdai. 1946 m. L. Vasiljevas iš importuotos medžiagos pagamino
meskalino ekstraktą. Pasikvietęs kolegas, dviem, 20 ir 24 m. amžiaus, studentėms
davė po šaukštelį jo skysčio ir ėmė laukti.
Labai sustiprėjo klausos pojūčiai kartu su regėjimo: aplinkiniai daiktai atrodė ryškiau
nuspalvinti, garsai skambesni [ ... ] Kartu buvo galima stebėti retą sinestezijos reiškinį: rojaliu išgauti įvairaus tonalumo
atrodė kurtinančiais ir kaskart užsimerkus sukeldavo šviesos žybsnius, vienos ar kitos spalvos. Didėjant
apsinuodijimui augo judesių ir emocinis sužadinimas. Sąmonės kontrolė išlikdavo visą laiką, tačiau ji
nepajėgė sustabdyti žodžių ir judesių srauto. Valia buvo paralyžuota ir negalėjo nuslopinti netikėtų
emocijų pliūpsnių. Bandomųjų pareiškimu, jiems buvo labai linksma, viskas atrodė nepaprastai gražu, ir
viskas leista. Atrodė, kad laikas lekia nepaprastu greičiu, todėl aplinkinių veiksmai ir kalbos atrodė
erzinančiai lėtais [ ... ] Ypač reikia pažymėti įtaigos sustiprėjimą iki lygio, būdingo hipnozės būklei.
Po kiekvieno seanso bandomąsias vimdė, jas tekdavo atpumpuoti. Išankstinę bandymų seriją aprašė Smegenų instituto darbuose paskelbtame straipsnyje Apie psichofiziologinį pejotlio poveikį. Vėliau Vasiljevas atnaujino bandymus, bandydamas patikrinti, ar meskalinas gali žmogų paversti aiškiaregiu, galinčiu gauti informaciją apie praeitį ir ateitį. Bandomąja sutiko būti viena jauna bendradarbė-fiziologė.
Bandymams buvo parengta 10 užsisukančių penalų iš juodos plastmasės. Kiekviename jų po buvo po vieną daiktą, apsuktą balta hidroskopine vata. Niekas iš dalyvaujančių nežinojo, kas yra viduje kad kas nors sąmoningai ar nesąmoningai neįteigtų mediumei daikto vaizdo. Bandymo metu kapsulės buvo gretimame kambaryje. Viena jų, paimta atsitiktinai, buvo paduodama bandomajai siūlant jai išvardini kylančius vaizdus, o tada pabandyti atspėti daiktą. Po kiekvieno bandymo asistentas grįždavo į kitą kambarį, nusukdavo dangtelį ir protokoluojančiai diktuodavo rasto daikto numerį.
Bandymai prasidėjo gegužės 19 d. Bandomajai pavyko nuspėti 3 daiktų iš 10-ies formą ir spalvą. Bet tik pradžioje. Be to, 20 min. trukęs eksperimentas labai išvargino bandomąją. Dvi kontrolinės bandymų sekos, atliktos dieną prie pejotlio pavartojimą ir 5 d. po, nedavė net tokių rezultatų. Atrodė, kad meskalinas tikrai skatina ekstrasensinių sugebėjimų sustiprėjimą. Tačiau, L. Vasiljevui nepavyko įtikinti vadovybę būtinybe pratęsti eksperimentą...
*) Leonidas Vasiljevas (1891-1966) rusų fiziologas ir parapsichologas. Nuo 1922 m., po studijų, St. Peterburgo un-te N. Vedenskio vadovaujamas tyrinėjo parabiozę elektros poveikį audiniams; nuo 1923 m. Leningrado Gerceno vardo pedagoginio inst-to fiziologijos profesorius. 1928 m. išsiųstas į Vokietiją ir Prancūziją, kur bandė nustatyti kontaktus su tirenčiais paranormalius reiškinius. 1932 m. pradėjo bandymus su telepatijos galimybių nustatymui ir įtaiga (minčių valdymu), kurie nutraukti 1938 m. pasikeitus Smegenų inst-to vadovybei. Po 1940 m. dirbo Leningrado universitete. 20 a. 7-me dešimtm. paskelbė keletą knygų apie įtaigą mintimis: Įtaiga per atstumą (1962), Eksperimentinia įtaigos mintimis tyrimai (1962), Paslaptingi žmogaus psichikos reiškiniai (1959; keli leidimai).
**) Sergejus Turlyginas (1891-1955) tarybinis mokslininkas, radijo inžinierius, parapsichologas, vienas iš telepatijos tyrinėtojų. Nuo 1922 m. Maskvos aukštesniojoje technikos mokyklojo dėstė ir atliko tyrimus su ultratrumposiomis bangomis. Nuo 1933 m. dirbo Maskvos elektrotechnikos ryšių inst-te. Nuo 1934 m. vadovaujamas P. Lazarevo dirbo Eksperimentinės medicinos inst-te; 1933-38 m. tyrinėjo telepatiją, kai kuriuos rezultatus paskelbiant 1939-42 m.
Raudonieji teosofai
Tarybiniai alchemikai
Tarybinė technomagija
Kokie buvo NSO reikalai TSRS
Žygis prieš intelektą
Rusų kosmizmo gimimas
Šmėklos NKVD tarnyboje
TSRS okultinės draugijos
Magiška Kremliaus apsauga
Didžiųjų misterijų šviesa
Jaunystės eliksyro paieškos
Tolimojo poveikio reiškinys
Daktaro Filipovo atradimas
Keista Ciolkovskio filosofija
Astronomų užsipuolimas TSRS
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Mūsų smegenys ir yra Visata
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Komunistinio antžmogio gimimas
A. Čiževskio vientisas gamtiškas subtratas
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Grigorijaus Kalendarovo mirties spinduliai
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Nepaprastos vandens savybės
Valdomas nuotolinis matymas
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Anapus gėrio ir blogio
Nuo Dievų prie ateivių
Minčių valdymo mašina
Hiperborėja Rusijoje
Elohimų alchemija
Vartiklis