Kas, jei Dievas - vienas mūsų?

   

Jei Dievas turėtų vardą, koks vardas tai būtų?
Ir pamatęs Jį, ar atpažintum?
Jei akis į akį susidurtum su Juo visoje Jo šlovėje ir galėtum Jo ko nors paprašyti – ko paprašytum?

And yeah, yeach, God is great
Yeah, yeah, God is good
Yeah-yeah-yeah

Visi žinome šią Joan Osborne dainą. Daugelį žmonių jaudina dainoje skambantis klausimas “O ką, jei Dievas būtų vienas iš mūsų?”. Ar jis sarkastiškas? Gal retorinis? Gal tik šiaip klausimas…

Iš tiesų, ar Dievas turi vardą ir veidą, ar Jis kada nors buvo “vienas iš mūsų”? Biblijoje, Toroje, Pradžios knygoje yra pasakyta, jog Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Taigi, mūsų išvaizda, jausmai, emociniai poreikiai, mūsų minčių vingiai yra sutverti pagal Jo išvaizdą, emocijas, mintis. Galbūt vietoj klausę, ar Dievas kada nors buvo vienas iš mūsų, galėtume pasakyti, jog savo esme mes esame “vieni iš Jo”.

Būti sukurtam pagal Jo paveikslą taip pat reiškia turėti laisvą valią. Kai pirmieji žmonės – vyras ir moteris – nusisuko nuo Dievo ir nusprendė eiti savo keliais, visa žmonija dėl tokio jų pasirinkimo tapo atskirta nuo Dievo. Kadangi mes buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes turėjome poreikių, į kuriuos galėjo atsakyti tik Dievas. Tačiau mes buvome atskirti nuo Jo.

Turėdamas troškimą bendrauti su mumis, Dievas įsteigė daug dalykų (gyvulių aukos, Mozės įstatymas), kurie galėtų užpildyti spragą ir palengvintų žmogaus kelią pas Jį. Tačiau netgi čia mūsų laisvoji valia privertė mus suklupti – kai kurie pradėjo manyti, jog geri darbai gali atvesti juos pas Dievą. Dievas nenorėjo, kad mes užsisuktume užburtame Jo prisakymų rate, iš kailio nerdamiesi atrodyti gerais. Jis norėjo, kad mes ateitume pas Jį tokie, kokie esam. Jis nenorėjo, kad Jam įtiktume. Jis norėjo, kad mes norėtume būti su Juo.

Turbūt vieną dieną Dievas uždavė sau klausimą: “O ką, jei tapsiu vienu iš jų? Ar jie tuomet patikės ir suvoks, kaip stipriai aš myliu kiekvieną iš jų? Ar jiems kada nors pavyks suprasti, kokie brangūs jie yra mano akyse?”.

Tapti žmogumi Jam buvo labai svarbu. Tačiau ar tapimas žmogumi ką nors pakeistų žmonių požiūryje į Dievą ir kitus žmones?

Todėl Jis parengė tikrai šaunų planą. Jis nusprendė ne tik ateiti į žemę, bet ir suteikti žmonėms galimybę pažinti Jį. Pagal Jo sumanymą ne tiek svarbu, ar žmogus sugebėjo įtikti, ar padarė daug gerų darbų, ar mokėjo gražiai sugyventi ir t. t. Svarbiausia Jo sumanyme yra tai, jog Jį pažinti galėtų kiekvienas, kuris to tik panorės.

Jis atėjo į žemę ir tapo vienu iš mūsų. Šioje planetoje Jis išgyveno 32 metus ir pakluso viskam, kam paklūstame tu ir aš. Jis niekada nenusidėjo, nors buvo gundomas visame kame. Jis buvo toks kaip tu ir aš. Jis turėjo draugų. Jo gyvenime būdavo dienų, kai Jis jausdavosi alkanas, pavargęs arba sušalęs. Jis turėjo vardą – Ješua. Ir Jis mirė. Tačiau būtent per Jo mirtį, prisikėlimą ir Jo pergalę prieš mirtį mes pagaliau esame sutaikyti su Dievu, jei tik tikime tuo ir ieškome Jo.

Ir nors Jam galbūt niekuomet neteko važiuoti prigrūstame autobuse, Jis tikrai pasiekė savo namus. Šiandien Jo pasekėjai gali kasdien gyventi Jo dvasios buvime. Jis pažadėjo vieną dieną grįžti ir pasiimti visus savo draugus pas save į namus, kad Jam netektų būti vienišam, laukiant telefono skambučio…

Parengė Rūta Rušinskienė

Monoteizmas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Šv. Jeronimas. Komentarai apie Susaną
Tylos kalba
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis