Nobelistai: Han Kang - Pietų Korėjos rašytojos triumfas. Vartiklis

2024 m. pirmąkart Pietų Korėjos atstovas gavo Nobelio premiją literatūros srityje. Tai buvo 54 m. amžiaus rašytoja Han Kang¹⁾. Tai buvo paskutinių metų tendencijos apie padidėjusias moterų galimybes tapti Nobelio premijos laureatėmis dar vienas įsikūnijimas.

Po baltarusės Svetlana Aleksievič (2015) sekė lenkė Olga Tokarčuk (2018), amerikietė Louise Elisabeth Glück (2020) bei prancūzė Annie Ernaux (2022). Į ją taip pat gali pretenduoti ir kinė avangardistė Can Xue²⁾ už jos hiperrealistines ataskaitas apie praeities šmėklų ir dabarties prietarų atakas, ir graikė Ersi Sotiropoulos³⁾ už negailestingą analitinį erotizmą, ir kanadietė Margaret Atwood⁴⁾, atskleidusi finansinę skolą kaip prievartos prieš moteris šaltinį arba jos tautietė Anne Carson⁵⁾, raginanti Antikos lyriką suprasti kaip kovos autobiografiją, kaip išmislą ir užmačią, atskleidžiančią ir dabartinę ateitį ...

Han Kang pasirodė Stokholmo Nobelio muziejuje gruodžio 6 d., t.y. praėjus vos 3 d., kaip prezidentas Yoon Suk Yeol’as gruodžio 3 d. įvedė karo padėtį. Jos pastabos apie tuos įvykius buvo viltingos: „stebėjau, kaip žmonės plikomis rankomis bandė sustabdyti tankus, apkabino ginkluotus kareivius, siekdami deeskaluoti padėtį, ir tvirtai stojo prieš besiartinančius karius... šios akimirkos atskleidė jų drąsą ir nuoširdumą“.

Ta smurto ir meilės priešprieša yra Han Kang kūrybos esmė. Jos romanai yra svarbūs norint suprasti Korėjos istoriją ir politiką bei paaiškinti jos žmonių sielvartą ir stiprybę.

Per savo kalbą, ji prisiminė, kaip vaikystėje rado knygą su Kvangdžu žudynių nuotraukomis. Tai jai sukėlė klausimą: „Kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs? Ir kaip jie kartu gali atsilaikyti tam žiaurumui?“

Neseni įvykiai verčia prisiminti prieš 44 m. diktatoriaus Chun Doo Hwan įvestą karinę padėtį. 1980 m. gegužės 18 d. kariškiai brutaliai išvaikė studentų protestą. Tačiau Kvangdžu gyventojai griebėsi ginklų ir išstūmė karius iš miesto. 10 d. miestas buvo gyventojų rankose, kol kareiviai sugrįžo studentus ir darbininkus žudydami vėzdais, durtuvais ir šautuvais. Pakliuvę į kalėjimus buvo kankinami. Daugelis kūnų taip ir nebuvo surasti.

„Žmonių poelgiai“ (2014) pasakoja apie tuos įvykius iš skirtingų perspektyvų, pavaizduojant ne tik pačius sukilimo įvykius, bet ir „pomirtinį“ gyvenimą jo dalyvių kūnuose ir galvose. Ir būtent tai, kad tų dienų įvykiai tebėra gyvi žmonių prisiminimuose, paragino juos išeiti į gatves 2024 m. gruodį.

„Vegetarė“ (2007) yra žinomiausias jos romanas, taip pat nagrinėjantis situaciją skirtingais požiūriais – apie Jon-he, moterį, pradžioje atsisakiusią valgyti mėsą, o vėliau aplamai valgyti. Jame keliami sudėtingi klausimai apie kančią ir bendrumą. Patriarchalinės visuomenės padariniai dažnai išryškėja įžeidžiais Jon-he vyro, svainio ir tėvo veiksmais; nepaisant spartaus ekonominio augimo, Pietų Korėja išlieka patriarchaline ir nepalankia moterims šalimi su jų diskriminacija ir prievarta įvairiose gyvenimo srityse – namuose, namie, internete...

Yoon Suk Yeol’as tuos lyčių karus panaudojo savo 2022 m. rinkimų kompanijoje, neigdamas lyčių nelygybę ir grasindamas paleisti Šeimos ir lyčių lygybės ministeriją. Tad nenuostabu, kad moterys buvo pirmose protestų gretose! „Aš neatsisveikinu“

Tačiau ir niūriuose Han Kang romanuose, paprastų žmonių veiksmuose sužimba viltis. „Vegetarėje“ veikėjai vis labiau gilinantis į savo ligą, ja rūpinasi sesuo. „Žmonių poelgiuose“ nužudyto paauglio Dongho motina randa paguodą prisimindama jį vaikystėje ir sakydama: „Kodėl mes vaikštome tamsoje, eikime ten, kur žydi gėlės“. Jautrūs paukščių aprašymai „Aš neatsisveikinu“ primena ir gyvenimo trapumą, ir stiprybę.

Iliustracijai toliau pateikiama trumpa ištrauka iš šio („Per snygį pas papūgėlę“) romano >>>>>

¹⁾ Han Kang (g. 1970 m.) - Pietų Korėjos rašytoja, Nobelio premijos laureatė (2024). 2007-18 m. ji dėstė kūrybinį rašymą Seulo Menų inst-te. Literatūrinė veikla prasidėjo 1993 m., kai 5-i jos eilėraščiai, tarp kurių buvo ir „Žiema Seule“, pasirodė ketvirtiniame žurnale „Literatūra ir visuomenė“, o kitais metais jos apsakymas „Raudonas inkaras“ laimėjo naujametinį „Seulo laikraščio“ konkursą. Tarptautinio pripažinimo sulaukė romanu „Vegetarė“ (2007), 2016 m. gavusiu Bukerio premiją. Koledžo metais tapo apsėsta poeto Yi Sang eilėraščio eilute „Tikiu, kad žmonės turėtų būti augalais“ – kurią suprato kaip gynybinę poziciją prieš prievartinę Korėjos istoriją būnant Japonijos pavaldume. „Vegetarė“ pradėjo trilogiją, kurios antroji dalis „Mongolų žymė“ (2005) laimėjo Yi Sang premiją, o trečioji dalis „Ugninis medis“ užlaikyta dėl problemų su kontraktu. Taip pat „Vegetarė“ ir „Buda Kūdikėlis“ (1999) adaptuoti filmams (išleistiems 2009 ir 2011 m.). Kiti pažymėtini romanai: „Graikiškos pamokos“ (2011), „Žmonių poelgiai“ (2014), „Aš neatsisveikinu“ (2021) ir kt. Be to, jos romanas „Mylimam sūnui“ buvo atrinktas škotės Katie Paterson art-projektui ir bus išleistas tik 2114 m. antologijoje iš 100 tekstų, o iki tol jo rankraštis bus saugomas nepublikuotas ir neskaitomas Oslo „Deichmanske bibliotek“.

²⁾ Den Siaohua (Deng Xiaohua, g. 1953 m.) - kinų rašytoja avangardistė, žinoma Can Sjue (Can Xue) pseudonimu. Tėvai buvo apkaltinti esą „dešiniaisiais“ ir išsiųsti į kaimą pataisos darbams. Ji su broliais ir seserimis liko pas senelę, kuri netrukus mirė. Teko maitintis įvairiomis žolėmis, netgi senais tėvo drabužiais. Tinkamo išsilavinimo nepasiekė. Literatūrinis kelias prasidėjo 9-me dešimtm. (apsakymas „Muilo burbulai purviname vandenyje“, 1985) stipriai įtakojant Vakarų rašytojams – Kafkai ir kt. Iki šiol parašė šimtus įvairių kūrinių, iš kurių romanas „Meilė naujame tūkstantmetyje“ (2005) ir apsakymų rinkinys „Gyvenu lūšnynuose“ (2020 m. vertimas) gavo Bukerio premiją (2019 ir 2021 m.). Daugelis jos kūrinių siejasi su Kultūrine revoliucija, Judėjimu prieš dešiniuosius ir kitais audringais ankstyvosios Kinijos Liaudies respublikos politiniais reiškiniais.

³⁾ Ersi Sotiropoulos (g. 1953 m.) - graikų rašytoja, debiutavusi 1980 m. poezijos rinkiniu „Obuolys+Mirtis+...“. Yra paskelbusi keliolika knygų. Jos kūriniai laimėjo nemažai apdovanojimų, kaip ir romanas „Kas išlieka iš nakties“ (2015) apie poeto K. Kavafio gyvenimą Paryžiuje 1897-ais ir kliūris, su kuriomis jis susidūrė.

⁴⁾ Margarita Etvud (Margaret Eleanor Atwood, g. 1939 m.) - Kanados rašytoja, poetė i kritikė, išleidusi apie 20 poezijos, 20 prozos ir keliolika kitų knygų. Daugelio premijų laureatė. Yra feministė ir aplinkos apsaugos aktyvistė. Pažymėtinos knygos: „Tarnaitės pasakojimas“ (1985), pagal kurį susukta filmas (1990), pastatyta opera (2000) ir nufilmuotas TV serialas (2016), „Katės akis“ (1988), „Aklas žudikas“ (2000), trilogija „Išprotėjusio Adomo trilogija“ (2003-2013) ir kt. Taip pat žr. >>>>>

⁵⁾ Ana Karson (Anne Patricia Carson, g. 1950 m.) - Kanados poetė, eseistė, vertėja iš graikų kalbos, klasikinių kalbų dėstytoja. Gavusi daug apdovanojimų. Knygos: „Vyras laisvalaikiu“ (2000), „Raudona autobiografija (1998 su tęsiniu „Raudonas dokumentas“. 2013), „Plaukimas“ (2016) ir kt.

⁶⁾ Čedžudo sala - stambiausia Pietų Korėjai priklausanti vulkaninės kilmės (pleistoceno epochos) sala, esanti per 80 km į pietvakarius nuo Korėjos pusiasalio tarp Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų, Korėjos sąsiauryje. Iki japonų aneksijos 1910-ais europiečiams buvo žinoma kaip Kvelpartas (Quelpart). Salos plotas per 1800 km², aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs Halasano ugnikalnis (1947). Gyvena apie 680 tūkst. gyv., jie čia nuo neolito laikų ir yra vietinės kilmės ir kalba čedžudo kalba ir tarp jų plačiausiai Korėjoje paplitęs šamanizmas. Iki 15 a. sala buvo Tamno karalystės centru. Nuo 1948 m. balandžio iki 1949 m. gegužės mėn. saloje vyko Korėjos darbininkų partijos sukeltas sukilimas, kuris buvo žiauriai nuslopintas, žuvo per 30 tūkst. žmonių. 2003 m. vyriausybės veiksmai įvardinti kaip genocidas.

Ištrauka iš Han Kang romano „Aš neatsisveikinu“ (2021), kuriai [vertėjo] suteiktas pavadinimas „Per snygį pas papūgėlę“...

Per snygį pas papūgėlę

Kyungha-ya.
Ir tai visa Inseonės žinutė: mano vardas

Su Inseone susipažinau tais metais, kai baigiau mokslus. Mane pasamdė žurnalas, kuriame rašytojai paprastai skelbė savo nuotraukas, tačiau svarbiems interviu ir kelionių apybraižoms jungdavomės su laisvai samdomais darbuotojais, kuriuos rinkdavomės patys. Kelionė reiškė ištisas tris naktis ir keturias dienas kompanijoje, - ir pasinaudodama kolegų, sakiusių, kad moterims geriau dirbti su moterimis, o vyrams su vyrais, patarimu, paskambinau į kelias foto ateljė, kol manęs nesupažindino su Insone, buvusia panašaus amžiaus kaip ir aš. Per kitus trejus metus, kol palikau žurnalą, su Inseone kartu atlikdavome mėnesines užduotis. Mes draugavome jau daugiau nei du dešimtmečius ir aš žinojau daugumą jos įpročių. Kai ji pradėjo pokalbį mano vardu, aš žinojau, kad ji ne tik pasitikrina, bet ir turi aptarti kažką konkretaus ir skubaus.

„Labas, ar viskas gerai?“ Aš nusimoviau vilnonę pirštinę, kad išsiųsčiau atsakymą, o tada laukiau. Jau tempiau pirštinę atgal, kai atėjo nauja žinutė:
„Ar gali atvykti tiesiog dabar?“

Inseonė daugiau nebegyveno Seule. Ji buvo vienturtė, gimusi mamai būnant arti 40-imties, todėl ji anksčiau nei dauguma susidūrė su didėjančiu mamos silpnumu. Prieš 8 m. ji grįžo į kalnų kaimą Čedžudo saloje, kad prižiūrėtų savo motiną, esančia ankstyvoje demencijos stadijoje ir kurios ji neteko po 4 m.; nuo to laiko ji liko viena tame name. Prieš jai išvykstant, mes su Inseone nuolat užsukdavome viena pas kitą, kad gamintumėm valgį, kartu valgytumėm ir susigrąžintumėm, kas prarasta, tačiau dėl ??fizinio atstumo mūsų apsilankymai tapo vis retesni. Ilgainiui laikotarpis išaugo iki visų metų, vėliau - iki dvejų. Paskutinė mano kelionė į Čedžudą buvo praėjusių metų rudenį. Per keturias dienas, kurias praleidau jos nepretenzingame mūriniame name su atviromis medinėmis sijomis, ji parodė man mažų baltų banguotųjų papūgų porą, kurią prieš dvejus metus nusipirko turguje. Viena jų netgi galėjo pasakyti vieną ar du paprastus žodžius. Tada ji nuvedė mane per kiemą į savo medžio dirbinių parduotuvėlę, kur, pasak jos, praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Ji parodė man kėdes, kurias ji gamino iš medžių kelmų, obliuotas, bet be jokių staliaus apdorojimo. Atsisėsk, pajusk, kokia ji patogi, – paragino ji. Vėliau ji įmetė laukinių šilkmedžių ir aviečių į virdulį ir išvirė man rūgščią į, tačiau gana prėsko skonio arbatą ant malkomis kūrenamos krosnies. Kol aš gėriau arbatą, niurzgėdama dėl jos skonio, Inseonė, vilkėdama džinsus ir darbinius batus, tvirtai susirišo plaukus, užsikišo mechaninį pieštuką už ausies kaip koks amatininkas, rodomas TV dokumentiniame filme, ir pradėjo matuoti bei brėžti linijas ant lentos pasinaudodama kampainiu.

Matyt ji neturėjo omenyje savo namus Čedžude. „Kur esi?“ - paklausiau, kai ką tik atėjo Inseonės žinutė. Tai buvo ligoninė Seule, nors apie ją ir nebuvau girdėjusi. O tada pakartotas ankstesnis klausimas:
„Ar gali atvykti tiesiog dabar?“

Ir dar viena žinutė:
„Atnešk ID.“

Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo juodas užrašas ant purvinos reklamjuostės skelbiančios „Geriausia šalyje“. Ėjau link įėjimo į ligoninę ir galvojau, kodėl, jei ji tikrai buvo geriausia šalyje chirurginio žaizdų gydymo srityje, apie šią vietą anksčiau nebuvau girdėjusi. Pro sukamąsias duris įėjau į silpnai apšviestą vestibiulį. Ant vienos sienos buvo kelios rankos ir pėdos, kuriose trūko piršto, nuotraukos. Žinodama, kad mano atmintis gali iškraipyti vaizdus į kažką baisesnio, nei jie buvo iš tikro, prisiverčiau save į jas įsižiūrėti. Tačiau aš klydau; šios nuotraukos darėsi vis skausmingesnės, kuo įdėmiau žiūrėjau. Mano akys nenoriai nukrypo į kitą nuotraukų rinkinį: ta pati ranka ir koja, tik dabar su prisiūtais pirštais. Abiejose siūlių linijų pusėse buvo matomas odos spalvos ir tekstūros skirtumas.

Supratau, kad Inseonė savo dirbtuvėje turėjo patirti panašų sužalojimą ir todėl ji buvo čia.

Yra žmonių, kurie aktyviai keičia savo gyvenimo kelią. Jie daro drąsius sprendimus, apie kuriuos kiti retai svajoja, ir daro viską, kad būtų atsakingi už savo sprendimus ir jų pasekmes. Kad laikui bėgant, kad ir kokį gyvenimo kelią jie pasirinktų, aplinkiniai nustotų stebėtis. Po fotografijos studijų koledže Inseonė ištisą dešimtmetį užsiėmė šia prasta apmokama profesija. Kad sudurtų galą su galu, ji imdavosi bet kokio pasitaikančio darbo, tačiau visada liko nepritekliuje. Ji mažai valgė, mažai išleisdavo ir daug dirbo. Kur nors vykdama, įsidėdavo paprastus pietus, nenaudojo makiažo ir pati kirposi plaukus paprastomis žirklėmis. Keista, tačiau šie įpročiai pasirodė kaip natūralūs, nepadirbti, netgi stilingi. Tada kažkodėl nežinojau, kad ji įteikė prašymą ir buvo priimta į stalių mokyklą. Netrukus po atvykimo į Čedžudą, Inseonė ėmėsi stoginės, kurioje kažkada buvo laikomi nuskinti mandarinai, ją paversdama dirbtuvėmis ir pradėjo gaminti baldus.

Inseonė buvo liekna, bet beveik 2 m ūgio, ir aš mačiau, kaip ji tvarko ir nešioja fotografavimo įrangą nuo tada, kai mums buvo po dvidešimt. Nemaniau, kad ji per silpna darbui, net jei ir stebino jos pasirinkimas. Vis dėlto nerimavau dėl dažnų jos traumų. Nerukus po mamos netekimo jos džinsus įtraukė elektrinis šlifuoklis ir paliko 30 cm randą nuo kelio iki šlaunies – vėliau juokdamasi ji man pasakos, kaip vis bandė juos ištraukti, bet nesisekė; šlifuoklis vis gaudė ir sukosi – ir, o dieve, tai buvo baisu. Prieš pora ji susilaužė kairįjį rodomąjį pirštą ir jau plyšo sausgyslę, kai bandė sustabdyti kraunamą rąstų krūvą, kad ji nenusiristų; teko pusę metų gydytis ir praleisti reabilitacijoje.

Tačiau šį kartą turėjo būti blogiau. Ji tikriausiai kažką smarkiai pažeidė.

Inseon-ah.
Pašaukiau ją vardu. Ji gulėjo tolimiausiame šešiavietės palatos gale, nerimastingai žvelgdama į stiklines duris, pro kurias ką tik įėjau. Ji laukė ne manęs. Galbūt jai skubiai prireikė slaugės ar gydytojo? Bet tada, lyg staiga sugrįžusi į save, Inseonė mane atpažino. Jos didelės akys atsivėrė plačiau, prieš virsdamos siauromis kaip du pusmėnuliai smulkių linijų lovoje.

Tu atėjai.

Mačiau, kaip ji ištarė tuos žodžius.

Kas nutiko? - paklausiau eidama prie jos lovos.

Virš laisvo kirpimo ligoninės chalato išsikišęs jos raktikaulis atrodė dar labiau išsikišęs nei įprastai. Jos veidas buvo beveik vienintelė jos dalis, kuri atrodė ne tokia liekna nei tada, kai mačiau ją paskutinį kartą, nors galbūt tai buvo dėl jo patinimo.

Nusipjoviau pirštus elektriniu pjūklu, sušnabždėjo Inseonė, tarsi bandydama minimizuoti balso stygų naudojimą, dėl ko galima buvo spėti, kad ji pažeidė gerklę, o ne pirštus.

Ką? Kada?, paklausiau.
Prieš du rytus/

Ji lėtai man ištiesė vieną ranką ir pridūrė: Nori pažiūrėti?

Jos ranka nebuvo iki galo subintuota, kaip tikėjausi. Nykščio ir vidurinio pirštų, kurie buvo nupjauti ir vėl prisiūti, galiukai palikti atviri. Kraujo dėmės, šviežios raudonos ir sukrešėjusios juodos, dengė siūles.

Mano vokai tikriausiai mirksėjo ir virpėjo.
Ne koks vaizdelis, ar ne? - ištarė Inseonė. Mačiau kaip jos veide šmėkštelėjo save smerkianti išraiška.
Nesvarbu, kiek vėsios tavo rankos, kalbėjo Inseonė, naudodama elektrinius įrankius niekada nenaudok medvilninių darbinių pirštinių. Tai buvo didžiausia mano klaida.

Išgirdusi, kaip kažkas atidaro stiklines palatos duris, Inseonė pasuko galvą. Iš staigaus palengvėjimo jos veide supratau, kad tai jos anksčiau lauktas žmogus. Prie mūsų priėjo moteris trumpai kirptais plaukais ruda prijuoste, kuri atrodė įkopusi į šeštą dešimtį.

Ji mano draugė, pasakė Inseonė moteriai, o tada man: ji rūpinosi manimi.

Slaugė nusišypsojo ir pasisveikino. Ji truputį papurškė dezinfekavimo skysčio ant rankų ir kruopščiai ištrynė jį į abi rankas, o tada nuo naktinio staliuko atsinešė aliumininę dėžutę ir pasidėjo ant kelių.

Iš esmės, stebuklas, kad netoliese gyvenanti pagyvenusi moteris, su kuria draugauju, tądien buvo užsirašiusi į priėmimą ligoninėje ir atvažiavo jos sūnus, kad nuvežtų į Čedžudo centrą.

Kol Inseonė kalbėjo, aliumininė dėžutė spragtelėjusi atsidarė. Viduje tvarkinga eile buvo sudėti du skirtingų dydžių švirkštai, alkoholinės dezinfekavimo priemonės butelis, sterilios medvilnės plastikinis dėklas ir pincetas.

Moteris ketino man perduoti dėžutę mandarinų, aiškino Inseonė, todėl jie sustojo prie mano namų. Kai aš nepriėjau prie durų, nors dirbtuvėse degė šviesa, jie įėjo į vidų patikrinti, ar viskas gerai, ir rado mane gulinčią be sąmonės. Iš pradžių jie bandė sustabdyti kraujavimą, tada nunešė į sūnaus sunkvežimio galą ir nuskubėjo į ligoninę. Važiavimo metu moteris laikė pirštinę su mano nupjautais pirštų galiukais. O tada, kadangi saloje nėra chirurgo rankų operacijoms, jie išskraidino mane artimiausiu skrydžiu į Seulą…

Inseonės šnabždesys staiga nutrūko. Slaugė įsmeigė adatą į vis dar kraujuojančią Inseono smiliaus siūlę. Inseonės ranka ir lūpos suvirpėjo vienu metu. Mačiau, kaip slaugytoja pradėjo dezinfekuoti antrą adatą alkoholyje suvilgytu vatos tamponu ir mikliai bei nedvejodama smeigė į Inseonės vidurinį pirštą. Inseonė vėl pravėrė burną tik po to, kai moteris dezinfekavo ir sudėjo abi adatas į aliumininį indą.

Dabar svarbu užtikrinti, kad kraujavimas nesustotų, pasakė ji.

Nors ji vis dar kalbėjo šnabždėdama, laikas nuo laiko tarp jos žodžių praslysdavo garsai, ga;būt nuo įtampos bandant numalšinti skausmą.

Turime užtikrinti, kad ant žaizdos nesusidarytų šašai, tęsė ji. Sakė, kad turime leisti kraujui tekėti, kad turiu jausti skausmą. Kitaip po pjūviu esantys nervai mirs. Taip darome kas tris minutes, kad taip nenutiktų.

O kas atsitiks, jei jie mirs? – paklausiau sunerimusi.

Inseonė netikėtai atgijo ir aš pajutau, kad vos nenusišypsojau, jos spindinčiam vaikiškam veidui.

Jie, žinoma, supus. Prisiūti galiukai.

Aš žvelgiau į Inseonės pirštus, šviežiai kraujuojančius ir patinusius, ir atrodžiau dar niūresnė nei anksčiau. Pakėliau galvą, norėdama nukreipti žvilgsnį, tačiau susidūriau su Inseonės žvilgsniu.

Jei sąžiningai, tai norėčiau pasiduoti, Kyungha.

Inseonės akys spindėjo po jos patamsėjusiais vokais. Jei tik būčiau juos numetusi iš pat pradžių, sakė ji, būtume tiesiog užsiuvę nuopjovas ir su tuo baigę dar Čedžude.

Aš papurčiau galvą. Ištariau: Dirbi rankomis, ar ne?

Taip, tu teisi, pasakė ji. Ir net jei aš dabar pasiduočiau, daugelis žmonių toliau tebegyvena su skausmu.

Tada supratau, kad Inseonė rimtai svarstė amputaciją kaip galimybę. Galbūt kas tryss minutės, kai ji kentė adatų sukeltą skausmą. Tačiau gydytojai būtų pasakę jai apie fantominį skausmą. Ir nors skausmas dėl išsaugotų pirštų dabar gali juntamas dar labiau, jei ji atsisakytų juos pakartotinai prisiūti, kaip jai tektų išgyventi agoniją, nuo kurios nebūtų nei vaistų, nei palengvėjimo.

Ar sninga?

Suglumau nuo Inseonės žodžių ir apsisukau pažiūrėti.

Didelis langas buvo į kelią, o laukė nesmarkiai snyguriavo. Žvelgiau, kaip balti į siūlus panašūs dribsniai ore brėžia savo kelius. Kai apsidairiau aplinkui, pacientai ir slaugytojai tylėdami žiūrėjo į snygį.

Tyrinėjau Inseonės profilį, kol ji žiūrėjo pro langą. Yra žmonių, kurie, nors ir nėra ypač gražūs, sukuria grožio įspūdį; ji buvo viena iš jų. Iš dalies tai buvo žvitrus jos akių blizgesys, bet, be to, buvau įsitikinusi, kad tai lėmė jos asmenybė ir atsargus žodžių naudojimas. Ji išlaikė pusiausvyrą net ir dabar, nepaisant kruvinos rankos, palaido ligoninės chalato ir lašelinę, kabančią ant jos dilbio. Ji nė trupučio neatrodė silpna ar sugniuždyta. Snygis pro langą

Atrodo kaip smarki audra, ar ne? - pasakė ji.

Aš linktelėjau. Taip ir buvo. Aplink gerokai priblėso.

Kaip kažkas panašaus nukrenta iš dangaus? – ištarė Inseonė pašnibždomis, kad vos išgirdau.

Ji toliau šnibždėjo, lyg jai nereikėtų, kad jai atsakyčiau, tarsi ji kalbėtų su kuo nors kitu. Tada jos balsas staiga tapo buvo aiškus, be skausmo.

Ji pasakė, kad paprašė šiandien atvykti, nes nori paprašyti paslaugos.

Negalėdama atitraukti nuo jos akių, kurios staiga tapo gyvos ir spindinčios, laukiau, kol ji tęs.

* * *

Pirmą kartą matau tokią audrą. Kartą, prieš dešimt žiemų, Seulo gatvėse mačiau sniegą iki kelių, bet pats snygis nebuvo labai gausus tankus, kad taip uždengtų dangų. Dabar, prisisegusi saugos diržą, sėdėdamas priekyje autobuso, važiuojančio pakrantės keliu, audrai slūgstant, žiūriu į palmes, siūbuojančias vėjyje. Žinau, kad šlapia kelių danga turi būti beveik užšalusi, bet nerealu žiūrėti, kaip tiek daug sniego tiesiog išnyksta, nepalikdami nė žymės prie žemės.

Pradedu jaustis nesmagiai. Įdomu, ar teisingai pasirinkau lipdama į autobusą.

Lėktuvas, kuriuo skridau prieš dvi valandas, Čedžudo oro uoste nusileido itin šiurkščiai. Lėktuvui sulėtėjus, slystant kilimo ir tūpimo taku, jauna moteris, sėdinti kitoje perėjoje nuo manęs, bakstelėjo pirštu į savo telefoną ir sumurmėjo: O, ne, kiekvienas skrydis po mūsų atšaukiamas. Jaunuolis greta jos pastebėjo: „Laimingi mes“. Moteris nusijuokė: Ar vadini laime? Ar matai tokį orą?

Kai išėjau iš oro uosto, snigo taip stipriai, kad net negalėjau atsimerkti. Neonine liemene vilkintis nešikas patarė važiuoti autobusu. Saloje buvo paskelbtas įspėjimas dėl sniego ir stipraus vėjo, ir jis nemanė, kad koks nors taksi būtų pasirengęs važiuoti iki kaimo aukštumose, kur gyveno Inseonė. Jis sakė, kad visi autobusai, nesvarbu, koks jų maršrutas, užsidės ant padangų grandines ir važiuos toliau, tačiau jei naktį pasnigs, jie taip pat nutrauks veiklą, - ir yra didelė tikimybė, kad iki rytojaus ryto aukštumos bus nepasiekiamos.

Aš jaudinausi. Penktą valandą jau būtų tamsu, o dabar jau pusė trijų. Inseonės namas buvo atsiskyręs nuo likusio kaimo. Iš autobusų stotelės turėčiau eiti bent pusvalandį, kad jį pasiekčiau. Atrodė, kad tokiu oru neįmanoma rasti kelio vienam. Vis dėlto negalėjau tiesiog likti Čedžudo centre ir laukti ryto. Bet ar vyras oro uoste nesakė, kad šiąnakt kalnų keliai gali būti uždaryti?

Neilgai trukus atvažiavo greitasis autobusas. Šis autobusas sustojo P—, pietinės pakrantės miestelyje, esančiame arčiausiai Inseonės kaimo. Galėčiau nuvažiuoti autobusu į P – prieš persėdant į vietinį autobusą, kad užbaigčiau likusią kelionės dalį. Tačiau, kai greitasis autobusas mane vežė per salą, nerimavau, ar mažas vietinis autobusas, turintis mane vežti mane į Inseonės kaimą, nenustos kursuoti dėl snygio.

* * *

Atvažiavau čia Inseonės prašymu. Nes ji pasakė: Man reikia, kad tu nuvyktum pas mane į Čedžudą.

Kada? paklausiau.

Šiandien. Iki nusileidžiant saulei.

Tai, ko ji prašė, buvo beveik neįmanoma. Net jei iš ligoninės į oro uostą nuvažiuočiau greičiausiu keliu ir pavyktų patekti į artimiausią skrydį į Čedžudą. Maniau, kad ji juokauja, tačiau ji atrodė, kad kalba visiškai rimtai.

Jei to nepadarysi, ji mirs.
Kas?
Mano paukštelis.

Buvau beklausią, koks paukštelis, kai prisiminiau papūgėles, kurias mačiau lankydamasi pas ją praeitą rudenį. Vienas paukštelis pasisveikino su manimi ir pradėjo plepėti. Mane nustebino, kiek jos balsas panašus į Inseonės. Nežinojau, kad banguotosios papūgos gali imituoti ne tik žmogaus tarimą, bet ir balso tonus. Dar nuostabiau buvo tai, kad paukštis sugebėjo užmegzti gana patikimą pokalbį, atsakydamas į Inseonės klausimus maždaug taip: „tikrai“ ir „taip“, „ne“ ir „nežinau“. Inseonė paragino mane: Pirmyn – pamėgink su ja pasikalbėti. Pasakyk jai, kad atskristų ir nutūptų tau ant rankos. Dvejojau, bet jos šypsena paskatino mane atidaryti narvelio dureles ir ištiesti pirštą. Nori čia atsitūpti? paklausiau. Deja, paukštis iš karto atsakė: „Ne“. Tada, tarsi atšaukdamas tai, ką ką tik pasakė, jis užšoko ant mano piršto. Prisiminiau, kaip jaučiausi sujaudinta jo beveik nesvarumo, jo mažyčių nagučių įbrėžimų prie mano odos.

Ami mirė prieš kelis mėnesius, tęsė Inseonė. Dabar liko tik Ama.

Jei gerai atsimenu, Ami buvo paukštis, kuris kalbėjo su manimi. Tas, kurio baltoje galvoje ir uodegoje buvo geltoni ruoželiai, blyškesni už citriną. Inseonė man pasakė, kad buvo tikimasi, kad jos paukščiai gyvens dar dešimt metų – tai dėl ko staiga ir mirė Ami?

Nuvažiuok ir pažiūrėk, ar Ama dar gyva?, pasakė Inseonė. Jei gyva, duok jai vandens.

Skirtingai nei Ami, Ama buvo visiškai balta nuo pakaušio iki uodegos, todėl ji atrodė paprastesne ir, nors ji nekalbėjo, ji puikiai mokėjo atkartoti Inseonės niūniavimą. Ama užskrido ant mano peties beveik tuo pačiu metu, kai Ami nutūpė ant mano piršto, ir aš jaučiau jos kūną, lengvą kaip ir Ami, ir tokius pat aštrius jos nagus per savo megztinio audinį.

Gerai, pasakiau linktelėdama, įvertindama Inseonės prašymo rimtumą. Grįšiu namo, susikrausiu daiktus, tada rytoj ryte, auštant, skrisiu pirmuoju skrydžiu…

Tai nesuveiks!

Kažkiek nustebau, nes Inseonė nenorėjo atsitraukti.

Bus per vėlu, pasakė ji. Jau praėjo pora dienų nuo nelaimės. Tą vakarą mane skubiai nuvežė į operaciją ir iki vakar buvo be ryšio. Susisiekiau su jumis šiandien, kai tik baigėsi anestezija.

Negi Čedžudo saloje nėra nieko, kurį galėtumei paprašyti?
Nieko, atsakė ji.
O kaip toji moteris, kuri rado tave?
Nežinau jos telefono numerio.

Pagalvojau, kad jos tone išgirdau užuominą į neįprasto skubumo poreikį.

Norėčiau, kad nuvyktum, Kyungha. Prižiūrėk Amą tuose namuose. Tik kol būsiu paleista.

Apie ką tu kalbi?, norėjau paklausti, bet ji tęsė man nespėjus įsikišti.

Laimei, dar ryte pripyliau jos vandens indą. Ir pasirūpinau, kad turėtų pakankamai sorų, džiovintų vaisių ir granulių, - tam atvejui, jei dirbčiau iki vėlaus vakaro. Gal turėjo užtekti išgyventi dvi dienas. Bet ne tris. Jei gali ją pasiekti šiandien, yra tikimybė, kad ji vis dar išgyvens. Bet rytoj ji bus mirusi. Tai tikrai.

[ ... ]