|
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas, 2008 * * * - Nu kam tu taip? prikišo Diana išėjus Sandersui. Išjuokei jo pamėkles... Ar kartai bandei suvaldyti liežuvį? Diana išsitiesė ir pasitaisė pečius: Diana skėstelėjo rankomis: Su tuo ginčytis buvo neįmanoma. Nepraėjo ne pusvalandis, kaip jie jau buvo išėję iš namo net perkasti nespėjo. Kunkuliuojanti Dianos energija neleido jai švaistyti laiko valgymui. Di buvo teisi. Pirmas sutiktasis apsnūdęs pienininkas, vežiojęs prekes golfo mašinėle paaiškino, kaip pasiekti Magdeleną. Tereikia išeiti į pakrantę ir pliažu paeiti kokius 5 km į šiaurės pusę. Visą kelią Diana nesiliovė spėlioti, kokia bus mįslingoji Magdalena. Vaizduotė jos turtinga, tad Melvinas prisiklausė įvairiausių versijų. Sanderso duotas aprašymas merginos netenkino. Jos versijoje Magdalena virto piratų galeonu aplūžusiais stiebais ir vėjuje plevėsuojančiais burių skutais toks ir turėtų būti laivas-vaiduoklis. Kai tik Di prisiminė, kad Sandersas paminėjo žodį prabangi, jachta virto milžinišku kruiziniu laineriu su trimis baseinais, golfo aikštelėmis ir krištolu išpuoštomis raudonmedžio kajutėmis. Melvinas manė, kad abi versijos labai tol tikrovės, tik įtikinėti merginos tuo nebandė. Tamsaus stiklo butelio spalvos jūra raukšlėjosi smulkiomis bangelėmis, primindamas milžinišką pakavimo lapą, gerokai aplamdytą, o tada paskubomis išlygintą. Vandenyje sklido neaiškios tamsios dėmės. Norint jas lengva buvo palaikyti debesų mestais šešėliais, tačiau dangus buvo giedras. Povandeninėms duobės dėmės buvo pernelyg judrios. Melvinas nusprendė, kad tai dumbliai. Kitaip tektų manyti, kad greta Salos gyvena banginio dydžio kalmarai. Nuo Salos pūtė silpnas vėjelis. Iš tankių išdžiūvusių nendrių savašyno palei mūšos liniją atsklisdavo garsus traškesys, tarsi per jį brautųsi stambus žvėris. Bet kiek žino Melvinas, stambiausiais laukiniais gyvūnais Saloje buvo lapės ir pabėgę šunys. O ir Kopūstas nerodė jokio susirūpinimo. Būtų nendryne kas nors slėpęsis, vertas šuns dėmesio, jis būtų nepatingėjęs apie tai pranešti. Tačiau kaskart, kai su kiekvienu vėjo gūsiu nendrynas imdavo traškėti, Melvinas krūptelėdavo. Viskuo kaltas Sandersas: įpūtė miglą su savo šmėklomis, tai dabar ir vaidenasi bet kas... Pliažas buvo išvalytas tik prie miesto.Toliau smėlis užleido vietą sulaužytoms sausoms nendrėms, blizgančiomis juodomis kerplėšas ir kitoms jūros išmestoms šiukšlėms. Dešinėje juodavo nelygi miško juosta vien keružės pušys. Savos gilumoje jos ištįsta, tapdamos aukštais ir išlakiais medžiais Ocean West lentpjūvės pasididžiavimas. Miškai Saloje platūs šviesūs ir gražūs, tačiau nesulyginami su džiunglėmis. Įdomu, kaip čia sugebėjo išgyventi rojaus paukščiai? Nelabai jiems tinkama vieta. Ar tik ne kankorėžiais jiems teko maitintis? Dar vienas neatitikimas Sanderso pasakojime. Beje, viena daugiau ar mažiau... Nendrių atplaišos pakaitom su dygiu smėliu visais įmanomais būdais skverbėsi į batus. Kojos nepakenčiamai niežtėjo; dar pora valandų panašaus pasivaikščiojimo ir jie pritrins iki kraujo. Gerai, kad bangos dar nepasiekė batų betrūktų sušlapti kojas ir pasigauti slogą. Diana, užmiršusi, kad Magdalena buvo jos idėja, zyzė, kad Melvinas tik ir žiūri, kaip ją greičiau į kapus nuvaryti. Kopūstas nuleidęs galvą risnojo iš paskos, kartais stabtelėdama ir į kažką atidžiai įsižiūrėdama mažutėse potvynio užlietose balutėse. Ten visad būdavo kas nors įdomaus, galinčio patenkinti jo smalsumą: būreliai sidabriško mailiaus, smulkučių krabų ir jūros žvaigždžių... Retkarčiais ji imdavo loti ant kokio nors ypač įdomaus egzemplioriaus, tačiau į vandenį nelindo Melvino šuo tiesiog nemėgo maudytis. - Žiūrėk! staiga sušuko Diana. Štai ji! Ant kalvos... Mergina sustojo ir ištiesė ranką. Tačiau greičiau nei Melvinas laivą pastebėjo Kopūstas. Akimirkai šuo apmirė, o tada, nuleidęs galvą gailiai suurzgė. Jachta gulėjo pusiau ant šono nedidelės kalvelės viršuje. Gana tolokai nuo vandens; jei ją ten užmetė štormas, vadinasi Sandersas nemelavo apie Didžiosios audros jėgą. Magdalena tikrai buvo sena. Žinoma, ne piratų galeonas iš Dianos fantazijų, tačiau dėl aplūžusių stiebų ji klydo. Stiebas, tiesa, tebuvo vienas dviejų metrų aukščio nuolauža; jos viršuje snaudė stora pasišiaušusi žuvėdra. Ką gi, paukščių laive yra... Magdalenos takelažas ir burės sutrūnijo išliko tik pora surūdijusių plieninių trosų, ratais susiraičiusių sutręšusiame denyje.
Kadaise buvusi balti dažai pagelto ir laupėsi. Vėjas nežymiai plaikstė skutai, todėl atrodė, kad po laivą šliaužioja smulkūs ir bjaurūs
sutvėrimai. Tačiau pirmiausia į akis krito plati juoda skylė borte. Tikriausiai jachta užšoko ant povandeninių uolų. Dviejų žmogaus ūgių
dydžio skylė priminė pabaisos nasrus su kyšančiais kreivais dantimis-lentomis. Įžiūrėti, kas glūdi tamsoje, buvo neįmanoma. Bendrai
imant, jachtos vaizdas buvo labiau pasigailėtinas nei paslaptingas ar bauginantis. Melvinas visai neturėjo supratimo, ko taip sunerimo Kopūstas.
Jis pasilenkė ir pakasė šunį už ausies. Tas nenurimo. - Ramiau!.. Aš maniau, kad jachta didesnė, - pasakė Melvinas, pasisukdamas į Dianą. Simpatiška, žinoma, tačiau kaip didžiausia
Salos įžymybė neįkvepia... Diana prunkštelėjo. Jis vėl pažvelgė į Magdaleną. Lįsti į įdaužą nesinorėjo. Kita vertus, Di negalima leisti vienos. O bandyti ją atkalbėti, tas pats kaip gaudyti taifūną tinkleliu drugeliams. Diana jau kopė į kalvą. Melvinui nieko kita neliko, kaip paskubėti iš paskos. Kopūstas sustaugė, rinkdamasis tarp atsakomybės ir baimės; galiausiai pasidavė ir nuslinko paskui šeimininką. Tokio pasmerkto jo snukio Melvinas senai nematė. Iš arčiau Magdalena atrodė dar gailiau. Prieš tai Melvinas naiviai laikė, kad įžymybės ir yra tokios, kad jomis rūpintųsi ir prižiūrėtų. Panašu, kad Saloje turėjo kitokią nuomonę. Jokių požymių, kad Magdaleną bandytų patvarkyti. Ar bent apdoroti iš lauko, kad medis lėčiau pūtų. Nepraeis nė penki metai ir teliks tik prisiminimai apie jachtą. Diana priėjo prie skylės borte ir pažvelgė į vidų. Tarsi dresuotoja įkištų galvą į tigro nasrus. - Ei! Ar yra kas ten? ir Diana įlindo vidun. Tačiau pusiaukelėje sustojo ir atsigręžė į Melviną. - Prožektorių paimti, aišku, nesusipratai? Diana papūtė lūpas: Melvinas kišenėje rado dėžutę ir ištiesė merginai: Kopūstas nesiryžo priartėti prie jachtos arčiau nei penki metrai. Šuo tai pabėgėdavo atgal, tai vėl prisiartindavo, tarsi įkalbinėdavo Melviną greičiau pasitraukti. Nuo viso to jis jautėsi kiek nejaukiai. Atmintyje iškilo Sanderso žodžiai: Nori pamatyti burtus, sek savo šunį. Ir dar apie sutrikimą sistemoje. Melvinas buvo girdėjęs apie šunis, nuspėjančius žemės drebėjimus ir kitokius kataklizmus. Vadinkite tai kaip norite, pvz., šeštu jausmu faktas lieka faktu. Gyvūnai tikrai jaučia pavojų geriau už žmones. Pirmą degtuką Diana sulaužė, antras nors ir užsidegė, tačiau užgeso nuo vėjo gūsio. Velniuodamasi mergina iki pusės įlindo į įdaužą ir brūkštelėjo trečią. Šis bandymas buvo sėkmingesnis, tačiau liepsnelė buvo tiek silpna,kad teapšvietė tik Dianos veidą. - Čia tikrai daug ... tuščių narvelių, - Di balsas skambėjo prislopintai ir neaiškiai, tarsi jos burna būtų prikimšta vatos. Oi! Mergina žingtelėjo atatupsta, o degtukas iškrito iš rankų. Melvinas prišoko ir sugriebė ją už alkūnės: Mergina papurtė galvą, tarsi norėdama kažką nusipurtyti. Jos ranka drebėjo. Ji triukšmingai iškvėpė: Ji vėl pažvelgė į įdaužą. Melvinas pasekė jos pavyzdžiu, prisimerkęs bandydamas ką nors įžvelgti tamsioje prieblandoje. Jachtos viduje buvo tamsu, kad buvo keista, nes išorėje švietė saulė, kurią laivas visiškai ignoravo, dėl nesuprantamų priežasčių nusprendęs, kad jai čia ne vieta. Iš tamsos trenkė supuvusio medžio ir kažkokių grybelių kvapu. Kaip ir sakė Di, narvelių čia buvo daug ne mažiau šimto medinių dėžių su vielinio tinklo sienelėmis. Atrodė jie ne kaip, - ir laikas čia buvo ne prie ko. Per dėžes aiškiai kelis kartus buvo trenkta kirviu su vieninteliu tikslu nepalikti nė vieno sveiko narvo. Neatmestina, kad Magdalenoje pabuvojo garsieji žalieji anarchistai, šventu įniršiu naikinantys visa, kad priminė neteisingą elgesį su gyvūnais. Kas bebūtų narvelių niokotoju, padirbėjo jis kruopščiai. Viduje jachta buvo užversta apipuvusiomis lentomis su kyšančiais kreivais vinimis ir kiaurai surūdijusio metalinio tinklo gabalais. Vienoje narvo liekanoje ir gulėjo Dianą išgąsdinęs paukščio skeletas. Nors bijoti, tiesą sakant, nebuvo ko. Krūvelė pusiau sutrūnijusių kaulų, pasibaigianti galva su trumpu snapu. Neaišku, kaip jam dar pavyko išlikti per 30 m. Krabai ir kita pakrantės gyvastis turėjo senai jį ištampyti po gabalėlį. Matyt jie, kaip ir saulė, stengėsi nuo Magdalenos laikytis atokiau. - Puiki vieta vaiduokliams, - sušnibždėjo Diana. Visi akivaizdūs požymiai. Remdamasi į įlaužos sieną, Diana žengė žingsnį. Jachtos dugne sukliuksėjo. Di sekundės daliai apmirė, veidas išbalo, mergina atsisuko į Melviną: Melvinas neatsakė. Jis paėmė vieną lentų, kyšančių įlaužoje, ir be mažiausių pastangų nulaužė didelį jos galą. Panagėse liko rudi trūnėsiai... Jis įlindo į įlaužą ir už poros žingsnių prisivijo Dianą. Diana bandė išsipainioti iš vielinio tinklo, apsivijusio ranką. - Vis tik įdomu, - svarstė ji, - kas nutiko komandai? Diana sugriežė dantimis: Di nieko neatsakė. Išsivadavusi iš tinklo spąstų, ji ėjo gilyn į jachtą. Duslus žingsnių aidas klimpo uždaram ore. Jachtos viduje buvo gerokai šviesiau, nei atrodė nuo pliažo. Juodą tamsą pakeitė lipni gelsva prieblanda. Triumo gilumoje dar tūnojo šešėliai, tačiau jie traukėsi sulig kiekvienu žingsniu. Tiesa, nieko nauja iš tamsos neišniro tokie pat sudaužyti narvai, suversti į krūvas. Laivo konstrukcijos neatrodė patvariomis tik paliesk ir su trenksmu sugrius. Tačiau kai Di užkabino vieną jų, toji net nesujudėjo tik kažkur iš viršaus nukrito lentos nuolauža. - Na, viską apžiūrėjai? paklausė Melvinas. Nemanau, kad čia rasime ką nors įdomaus... Diana pakėlė ranką rodydama į jachtos gilumą. Merginos veidas buvo išblyškęs, plonos lūpos ištįso į dūdelę. Ji bandė nuslėpti drebulį, tačiau iš tikro kūprinosi, įtraukdama pečius. Melvinas krūptelėjo ir mintyse iškeikė save. Jis juk nebijo vaiduoklių! Negali bijoti to, ko nėra.. Tačiau apleisto laivo atmosfera slėgė ir Melvinui ėmė vaidentis, kad laivo įdauža pamažu užsitraukia atkirsdama atsitraukimą, o narvai, tereikia nusisukti, keičia savo padėtį. O juk anksčiau jis nesiskundė klaustrofobijos priepuoliais. Kokio velnio jie dabar apsireiškė? Melvinas prisimerkė, bandydamas įžvelgti ką nors prieblandoje: Di nėrė prie Melvino ir pasislėpė jam už nugaros. Jis toliau spoksojo į tamsą, nieko nesuprasdamas. Ten gi nie... Nugara perbėgo šaltas šiurpuliukas. Melvinas atsitraukė žingsnelį, kūne jausdamas nepaaiškinamą silpnumą. Tačiau tebežvelgė į Dianos nurodytą siją. Tiksliau į tai, kas ja judėjo... Iš tikro nieko baisaus ten nebuvo. Visai neaišku, ko jis taip išsigando? Ir ko dabar baiminasi širdis plakė penkiskart dažniau nei įprastai. Virš perdangos virpėjo ir plaikstėsi silpnos melsvokos šviesos dėmelė, labiau primindama fluorescencinių dažų garų debesėlį be jokios konkrečios formos, tai išplaukiantį į šalis, tai susitraukiantį į greipfruto dydžio kamuolėlį. Kartu kito ir švytėjimas - tai ištirpdamas prieblandoje, tai įsiplieksdamas ne prasčiau nei šviesos diodo lemputė. Paslaptingas spindėjimas neatsispindėjo nuo aplinkinių objektų. Ant sijos nė mažiausio atspindžio, šviesa nė coliu nenustūmė supančios tamsos. Virpanti dėmė egzistavo nuosavame pasaulyje, nieko bendra neturinčiame su likusia realybe. Taip atsainiai švyti giliavandenės medūzos. Debesėlis nusklendė keli centimetrai virš sijos, sekundę sustingo greta sienos ir užgeso. Kaip šviesos kino salėje prieš seansą. Melvinas su Diana stovėjo bijodami sukrutėti. Tarsi bet koks judesys galėjo vėl atgaivinti mįslingą spindinčią dėmę. Melvinui vien nuo tos minties darėsi nejauku. O jei jis, kaip ir šuo, pajuto esamos tvarkos pažeidimą? Sutrikimą sistemoje... Melvinas suirzo. Prakeikimas! Privalo būti racionalus paaiškinimas Pvz., spalvota dėmė akyje dėl įtempto bandymo įžiūrėti tamsoje. Įprastinė pajautos iliuzija Ši versija neatlaikė kritikos. Dėmę mate ir Diana, o haliucinacijos individualus reiškinys. Praėjo daugiau nei minutė, kol Di išdrįso sudrumsti tylą: Melvinas gūžtelėjo pečiais: Diana prunkštelėjo: Vietoj to Diana žingtelėjo link sijos. - Žinai, - pasakė ji. Aš skaičiau, kad ten, kur pasirodė vaiduokliai, žemė labai šalta. Kartais net pasirodo šerkšnas... Atsistojusi po sija, ji bandė ją paliesti, tačiau jai nepavyko. Ji nebuvo labai aukšta. - Padėk, - paprašė mergina. Noriu patikrinti... Atsidusęs Melvinas kilstelėjo merginą. Tegu įsitikina, kad nieko... Diana krūptelėjo. Melvinas vos nulaikė ją, o ir pats vos išsilaikė ant kojų. Jis paskubėjo nuleisti merginą ant žemės. Diana ėmėsi pūsti pirštus. Pasistiebęs Melvinas palietė siją. Jis buvo pasirengęs bet kam veriančiam skausmui, lyg būtų panardinęs pirštus į skystą azotą ar sauso ledo krūvą... Svarbiausia jis privalo pats patikrinti ir įsitikinti. Sija buvo vėsi, drėgna ir gliti nuo dumblių sluoksnio. Tokia, kaip ir turi būti medis seno laivo triume. Pradžioje atsargiai, o paskui visu delnu perbraukė siją, ieškodamas vietos, kurioje nudegė Diana. Nieko neradęs tik išsitepliojo į dumblių glitumą. Akies krašteliu Melvinas pažvelgė Į Dianą. Mergina maigė pirštus, periodiškai juos patrindama į džinsus; visai neatrodė, kad ji apsimetinėtų. Ir kam jai to reiktų? Diana ne iš tų, kuri taip pokštautų, ne jos stiliui. Matyt, ji nusidegino iš tikro. Beliko suprasti, kaip... - Gal tau trenkė srovė? spėliojo Melvinas. sako, kad pagal pojūtį panašu į nušalimą... Melvinas nuleido rankas. Čia ji buvo teisi: mokykloje ir po jos jis neypatingai domėjosi gamtos mokslais. Diana pergalingai nusišypsojo: Nelaukdamas merginos jis pasuko link išdaužos, braudamasis tarp narvų. Diana dar truputį pastovėjo po sija, tačiau galiausiai numojo ranka ir pavijo Melą. - Būna paprasčiau... kalbėjo ji. Daug ko ji yra pasaulyje... ir taip toliau kaip tekste. Melvinas praleido ją į priekį ir padavė ranką, padėdamas išlipti per įlaužą. Tačiau vos jie ištrūko iš triumo, kaip akis į akį susidūrė su Hektoru Sandersu. Diana šoko atgal, užlėkė ant Melvino ir sucypė iš visų jėgų. Tolumoje su atsiliepiančiais riksmais pakilo didelis žuvėdrų būrys, o Melvinui užgulė ausis. Iš kažkur išniro Kopūstas, traukėsi atatupstas, atsitrenkė į kerplėšą ir prisėdo. Snukyje sustingo baugi nuostaba. Paaiškėjo, ko taip išsigando mergina. Prieš akis tarsi binoklį Sandersas laikė senutėlį polaroidą ir panašėjo labiau į ateivį iš kosmoso ar robotą iš pigaus fantastinio filmo. - Uf, - atsiduso Diana griebdamasi už širdies. Na ir išgąsdinai mus! Aš jau pamaniau Ką ji pagalvojo, Diana nepasakė. Kopūstas nenurimo, nepaliaudamas bjauriai loti, pereinant į urzgimą. Melvinas nuskubėjo prie
šuns. Apkabinęs per kaklą, jis raminančiai pakasė už ausies: Jo žodžiai Kopūsto nenuramino. Šuo pritilo, tačiau tebešiepė dantis. - Po velnių... pradėjo Sandersas. Ką čia veikiate? Sandersas prisimerkė: Sprendžiant pagal viską, jis nuo paskutinio susitikimo nebuvo prigulęs. Mėlynės po akimis patamsėję, raukšlės pagilėję, veidas apsiblausęs. Net barzda atrodė susivėlus ir suglamžyta. O Melvinas manė, kad po įrašo Sandersui užteks proto eita namo ir išsimiegoti. - Mes matėme vaiduoklį! džiūgavo Diana, o Melvinas krūptelėjo. Nevertėjo Sandersui sakyti apie susidūrimą su vaiduokliu. Dabar ir su pagaliu nenuvarysi jo miegoti. O Diana tęsė: - Tai buvo tropikų paukštis. Visai taip, kaip pasakojote. O tada jis dingo, tačiau ten kur jis buvo, liko šerkšnas... Sandersas pasisuko į Melviną. - Asmeniškai aš nieko panašaus Nemačiau, - sąžiningai prisipažino tasai. Kažkas buvo, nesiginčiju. Švytinti dėmė, greičiausiai šv.
Elmo ugnelės. Tačiau paukščio... Sandersas geranoriškai nusišypsojo: Jis atsistojo nuo kelnių nusikratydamas smėlį. - Gerai, - tarė Sandersas. Gal einam į miestą, išgersim po taurelę jūsų pirmam susitikimui su burtais. Sandersas atsiduso, pečiai nusileido: * * * - Burtai sąvoka reliatyvi, - aiškino Sandersas, gurkšnodamas alų. Taip pat sėkmingai galima naudoti sąvoką antgamtinis. Aikštėje prieš kavinę bėgiojo berniūkščių būrelis. Mėlynas aitvaras, papuoštas folijos juostomis, spindėjo saulės spinduliuose. Kartais jis iškildavo taip aukštai, kad praktiškai susiliedavo su dangaus spalvomis. Iki šventės liko kiek daugiau nei savaitė, tačiau vaikai neiškenčia laukimo. Kitais kartas Kopūstas būtų džiugiai prisijungęs prie linksmos kompanijos, tačiau išvargintas išgyvenimų pajūryje ramiai snaudė po staliuku. - Iš esmės, taip tiksliau, - tęsė Sandersas. Tačiau paskutiniais metais visokie diletantai ir šarlatanai tai kas antgamtiška pavertė
pajuoka. Tenka naujai kurti terminiją...
- O man patinka žodis burtai. atsiliepė Di. Alaus ji atsisakė ir gėrė jau trečią puodelį kavos. Jame yra kažkas tikra. Daiktus reikia
vadinti jų vardais. Vaiduokliai tai vaiduokliai, o ne energetiniai kūnai. Jis pastatė alaus skardinę ir paėmė servetėlę. Laikydamas dviem rankomis už kraštų, parodė ją Melvinui: Patenkintas savimi, jis padėjo servetėlę ir grįžo prie alaus. Melvinas susimąstė: Melvinas pergalingai nusijuokė. Pažiūrėsim, kaip dabar išsisukinės Sandersas. - Nešauk ant veikėjų, - perspėjo Diana. Tame nėra nieko juokinga. Ji tikrai gali pabėgti apsiašarojus. Melvinas vos nepaspringo alumi: Melvinas linktelėjo. Diana prunkštelėjo. Melvinas papurtė galvą. Sandersas pasikasė barzdą: Jis gurkštelėjo alaus ir pratęsė: Sandersas prisimerkė. Jis tylėdamas stebėjo žaidžiančius vaikus. Aitvaras leidosi, liesas rudaplaukis berniukas vyniojo valą. - Vietos, kuriose pasirodo vaiduokliai, tiesą sakant, nelabai įprastos, - pasakė Sandersas neatsisukdamas. Sutrikimas sistemoje,
atsimeni? Klaidos taškas. Jame informacinio lauko būsena nestabili... ir filmas, kuris jį rodo, ne visada būna filmu iš praeities. Kartais
iš dabarties tai, kas galėjo nutikti. Iš visų galimų variantų atsiras ir toks, kuriame rojaus paukščiai tebegyvena Saloje. Ir tame
galimame, tačiau neįvykusiame pasaulyje, kai atėjote prie Magdalenos, jūs sutikote ne vaiduoklį, o tikrą paukštį. Jis išsigando ir
nuskrido. Jūs ir pamatėte fragmentėlį įmanomos dabarties. Melvinas sukruto. Šansas pričiupti Sandersą: Melvinas pažvairavo į riešą ir krūptelėjo. Rodyklės mirtinai sustojo pusė trijų, o sekundinė net nevirptelėjo. - Ką pasakysi? išsiviepdamas paklausė Sandersas. Tačiau, ko gero, labiausiai apsidžiaugė Diana. Aišku, sustojęs laikrodis dar nieko neįrodė. Baterija galėjo nusėsti savaime, o Sandersas pastebėjo ir pasinaudojo. Tačiau pabandyk tai paaiškinti Dianai. Beliko prisipažinti, kad Sandersas prieš jį laimėjo visais frontais. Melvinas sunkiai suvaldė norą nusisekti laikrodį ir mesti kuo toliau. Atrodo, kas gali būti lengviau, - pripažinti Sanderso tiesą? Tačiau sustoti jis negalėjo, tai principo reikalas. Jis pažvelgė į Dianą ir suprato, kad vaiduokliai čia ne prie ko. Priežastis merginoje. Tiesiog Sanderso istorija pasirodė žymai įdomesnė už jo istoriją. Super-kurmiai pralaimėjo rojaus paukščiams. Melvinas nusikeikė mintyse. Atrodo, kad Diana galutinai perėjo į Sanderso pusę. - Nesuprantu, kaip žmonės gali taip baimintis vaiduoklių? paklausė Di. pagalvojus, juose nėra nieko pavojinga. Aš suprantu,
vampyrai gali gerti kraują... arba kokie atgimę lavonai, kurie ėda gyvus žmones... O juk vaiduokliai bekūniai. Kokia gi žala iš jų? Sprendžiant iš Dianos veido, tik didelis liudininkų kiekis sulaikė ją nuo žmogžudystės. Tačiau Sandersas nepastebėjo sarkazmo ir nusikvatojo: Sandersas akimirkai nutilo. Aitvaras prarado srautą ir nupikiravo žemėn. Įsirėžęs, jis šoktelėjo ir nušliaužė asfaltu, ilga uodega šluodamas šiukšles. Vaikai choru sudejavo. Sandersas priekaištingai palingavo galva. - O kodėl žmonės bijo vaiduoklių? pratęsė jis. Kai kuriais klausimais žmogus netoli nutolo nuo gyvūnų. Gal mes ir nesugebam
nuspėti žemės drebėjimų, tačiau vis tiek jaučiame sutrikimą sistemoje. O suprasti nepajėgiam iš čia ir baimė. Pabaigti jis nespėjo. Kopūstas garsiai suurzgė. Išmokytas karčios patirties, Melvinas sučiupo jį už antkaklio. Ir buvo teisus: Iš skyriaus išlėkė anas paštininkas, mosuodamas rankomis tarsi vėjo malūnas. Jis pagriebė dviratį, apsidairė ir sustingo, pamatęs nepakenčiamą skriaudėją. Kopūstas jį pasveikino garsiu lojimu. Melvinas ženklais parodė, kad viskas tvarkoje, atseit, šunį jis laiko ir galima saugiai važiuoti. Paštininkas paliko dviratį ir atskubėjo prie staliuko. - Hektorai! Hektorai! sušuko pribėgdamas. Tau skubi telegrama! Paštininko veidas buvo išbalęs, tik ant kaklo iššoko raudonos dėmės. Jis pakratė galvą ir iškvėpė: Melvinas pažvelgė jam į veidą ir jam tapo baisu. Kur kas labiau, nei susitikus su vaiduokliu. Paštininkas nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir ištarė: Jis ištiesė Sandersui perpus perlenktą popieriaus lapą. Hektoras krūptelėjo, tačiau jį paėmė. Atlenkė taip atsargiai, tarsi kažkas galėjo pasikeisti nuo to, perskaitys jis telegramą ar ne. - Mes ką tik gavome, - tęsė paštininkas. Iškart pas tave Dar spėliojau, ką reiks daryti, jei tavęs nebus namie? Sandersas į jo žodžius nekreipė dėmesio. Jis kelis kartus perskaitė telegramą ir nuėjo gatve. Jis aiškiai ėjo ne namo. * * * - Prakeikimas! nerasdama vietos Diana blaškėsi po kambarį, paspirdama viską, kas pasipainiodavo po kojomis. Na kodėl taip? Jis palinko prie noutbuko. Plastilininiai kurmiai be garso juokavo Melvinas šnabždėdamas už juos išsakydavo replikas. Beliko
ketvirtis filmo, tačiau kokią tai turi reikšmę dabar? Sekundei atsitraukęs nuo ekrano, Melvinas pažvelgė į merginą: Di jo neklausė. Nuo stalo pačiupusi puodelį, ji visa jėga sviedė jį į sieną. Gerai kad nesudaužė, tačiau apmušaluose liko padorus įdubimas. Kaskart, susidurdama su visuotine neteisybe, Diana pasiusdavo. Pirmiausia dėl savo bejėgiškumo ką nors pakeisti. - Ir dar tu! šaukė ji. Ko prie jo kibai? Patinka jam vaiduokliai, na ir tegu! Betgi ne! Tiesos dėlei vertėjo priminti, kad pokalbis apie vaiduoklius įvyko anksčiau nei Sandersas sužinojo apie sūnų. Melvinas nutylėjo. Bandyti ką nors paaiškint Dianai beviltiškas užsiėmimas. - Jam reikia į Paryžių, - pasakė Di. - Skubiai. Aš jam skolinga. Jis paėmė nuo stalo lapą su kuriamos serijos scenarijumi ir perlenkė pusiau. Kad ir ką manytų Di, Melvinas norėjo padėti Sandersui. Juk galiausiai pinigų bilietui galima pasiskolinti... Klausimas: kaip įkalbėti Sandersą priimti pagalbą? Popieriaus lapas rankose sparčiai kito, pradžioje virsdamas ilgakakliu ruoniu, o tada kvaila žuvimi. Žuvis užsiaugino kojas ir virto driežu, driežas... Melvinas liovėsi. Jis neketino daryti paukščio. Net schema, kurią jis pradėjo, nenumatė nieko panašaus. Jis rankose pavartė popierinę figūrėlę. Jei atmintis nepaveda, tai bet kuri figūrėlė, kurią jis bandė daryti Saloje, galiausiai būdavo rojaus paukštis. Jis atidėjo origamį ir paėmė kitą lapą. Lankstom taip, lankstom kitaip, čia atlenkiam kraštą... tegul būna žirafa. - O daugiau neturi kuo užsiimti? prikišo atsisukdama Diana. Melvinas nudelbė akis. Pirštuose vietoje žirafos atsirado eilinė rojaus paukščio figūrėlė. Kažkokia nesąmonė... Melvinas puikiai atsiminė, kad lankstymų tvarka buvo visiškai kitokia. Tai kodėl vėl gavosi rojaus paukštis? Melvinas susiraukė. Informacinis laukas? Sandersas kažką minėjo apie mintis, kurios tvyro ore. Matyt visa Sala persisunkusi rojaus paukščių idėja? Vaiduokliai sutinkami ne tik apleistuose laivuose- visų pirma, jie gyvuoja galvoje... - Pažiūrėk, - ištarė, rodydamas figūrėlę Dianai. Apsisukusi ant kulniuko, ji išlėkė iš kambario. Durimis trinktelėjo taip, kad nuo lubų pabiro tinkas. - Palauk! šūktelėjo Melvinas, tačiau Dianos žingsniai jau skambėjo ant laiptų. Melvinas piktai suglamžė figūrėlę ir nusviedė į kampą. Dar pusvalandį bandė dirbti, tačiau viskas krito iš rankų. Simpatiški kurmių snukučiai kėlė vien suirzimą. O labiausiai siutino Sanderso balsas ausinėse: Nesijaudink, ledi! Visada yra išeitis! Ir taip aštuonis kartus ratu. Melvinas neišlaikė ir išjungė kompiuterį. Išeitis yra.. Aišku, yra tik kur jos ieškoti? Jis nuslinko į virtuvę, tačiau šaldytuve nieko neatsirado. Gaila, alaus skardinė jam praverstų. Jis pamąstė, ar nevertėtų grįžti į kavinę aikštėje, tačiau nusprendė, kad neverta. Pernelyg didelė tikimybė sutikti Dianą. O mergina nepuls aiškintis, ko jis gaivinasi vietoje to, kad padėtų Sandersui. Švystels kuo nors sunkesniu ir baigta. Tad Melvinas išsivirė kavos, nors jos nepakentė. Tačiau, sako, kofeinas padeda smegenų veiklai. Pora gerų idėjų jam nepamaišytų, o tai galvoje vien rojaus paukščiai. Su puodeliu rankoje jis nuėjo į studiją. Už lango pasigirdo garsus lūžtančio medžio garsas. Melvinas instinktyviai atsisuko. Karšta kava išsipylė ant kelnių. Melvinas suriko, bandydamas ją nušluostyti, bet tik nudegė ranką. Velniuodamasis pažvelgė pro langą. Tarp šakų įsitaisęs į jį spoksojo didelis paukštis išplėstomis akimis. Ryškus ir įvairiaspalvis, tarsi čigonės apdarai. Melvinas sužiopčiojo gaudydamas orą ir netikėdamas akimis. Negali būti... Nejaugi pasakojimas apie rojaus paukščių šmėklas iš tikro tiesa? Ir vienas jų pasirodė Melvinui kad visiems laikams iš jo išvarytų skepticizmą. Skepticizmas nenorėjo pasiduoti. Pirma, kuo jis pasirėmė, kad vaiduokliai bekūniai ir šakų nelaužo. Nesiblaško tarsi lėlės nepatyrusio lėlininko rankose. Bet čia pat Melvinas suprato, kad paukštis per stambus ir per daug plokščias, kad būtų tikras. O ir mėlynų akių plunksnuočiai neturi... Tai buvo aitvaras! Iš apačios atsklido susijaudinę balsai. Kažkas truktelėjo virvutę. Aitvaras išsilenkė platanas nenorėjo atiduoti grobio. Iš apačios patempė stipriau. Trakštelėjo šakelė ir sušnarėjo lapai. Mėlynos akys smalsiai apžiūrinėjo virtuvę, o tada aitvaras nučiuožė siena. Melvinas atsitraukė atatupstas, kol nugara neatsirėmė į durų staktą. Tiksliai taip į langą beldėsi Volto Disnėjaus šmėkla. Štai taip ir ateina idėjos. Nežymus stumtelėjimas ir vaizdas susiklostė. Melvinas jau nesuprato, kaip nesusiprato anksčiau. Juk tai akivaizdu! Vienas jo mokyklos draugų, Ralfas Kriketas, dirba stambiame banke. Jam tai ne pinigai taip, lyg pusryčiai kinų restorane. Tiesa, jie nesimatė penketą metų, tačiau Ralfas tikriausiai apsidžiaugs senu draugužiu ir neatsisakys padėti. Melvinas pasiuntė klausimą jų bendram pažįstamam ir nepraėjo nė ketvirtis valandos, kaip jis turėjo jo el. pašto adresą ir telefoną. Sunkiau su Sandersu. Tiesiog taip jis bilieto neims. Tačiau gali jį iškeisti į vaiduoklių nuotraukas, kurios dalyvaus Mistikos konkurse. Galiausiai Sandersas laimės kelionę į Paryžių ir Melvinui atiteks tarsi laimėtas loterijos bilietas. Viskas pagal taisykles. Nuotrauka, kurią Sandersas rodė ryte, mainymui netinka. Hektoras neužkibs ant tokio kabliuko. Nuotraukos privalo būti tikrai įtikinamos. Laukti, kol tikri vaiduokliai panors pozuoti, galima iki begalybės. Ir čia scenoje pasirodo Voltas Disnėjus. Padirbtas vaiduoklis. Sandersas pats kalbėjo, kad vaiduoklių reiškiniai giminingi multiplikacijai. O tame dalyke Melvinas gaudosi. * * * Surasti rojaus paukščių atvaizdus buvo nesunku: Internete yra visko. Melvinas pasirinko princesės Stefanijos rojaus paukštį safyriškai-mėlyną, ilgomis uodegos plunksnomis. Sprendžiant iš aprašymo, būtent jį Diana matė Magdalenoje, o daryti reikia užtikrintai. Reikiamas plastilino kiekis visada buvo po ranka - tam atvejui, jei prireiks perdaryti kai kurias Super-kurmių scenas. Tad nepraėjo nė valanda ir Melvinas buvo užbaigęs modelį 2/5 tikrojo dydžio. Fono jam nereikėjo, kad gerokai palengvino darbą. Vietoje jo jis nusprendė panaudoti perpus perplėštą matinį baltą polietileno paketą: figūra jame neatsispindėjo. Viskas, ko reikia anapusinio įvaizdžio sukūrimui... Iš jo nedaug reikėjo. Užteks 10 sek., o po to užciklinti. Kaip sakė Sandersas tų pačių kadrų pakartojimas. Neprisikapstysi. Tam, kad nufilmuotų tas 10 sek., Melvinas užtruko 2 val. Už lango leidosi ochrinės gelsvos sutemos, medžių viršūnės nusidažė tamsiai violetine spalva. Gamta nors ir prisilaikė impresionizmo mokyklos, tačiau perėjo prie sunkesnių ir niūresnių spalvų. Vaiduoklių istorijai pats tinkamiausias atvejis. Melvinas perrašė nufilmuotą medžiagą į noutbuką, mintyse pagirdamas techninį progresą. Be skaitmeninės kameros ir kompiuterio medžiagos apdorojimas būtų užėmę mažiausiai savaitę. O dabar jo rankose jau buvo parengtas filmas. Melvinas tik kažkiek pablukino vaizdą. Siužeto nebuvo paukštis tiesiog pasuko galvą ir pabandė mostelti sparnais. Melvinas užciklino filmuką ir atsilošė kėdėje, susidėjęs rankas už galvos. Ketvirtą ar penktą kartą peržiūrinėdamas jis pritariančiai linktelėjo. Jei gerai neįsižiūrėsi, tai nepastebėsi, kad paukštis netikras, ir tuo pačiu vis vien jaučiasi nenatūralumas. Pats tas vaiduokliui. Gaila tik, kad į filmografiją Melvino Paukštis vaiduoklis nepateks. Filmui lemta vienintelė peržiūra vieninteliam žiūrovui. Melvinas aparatūros sąraše turėjo portatyvų projektorių, tad pademonstruoti filmą sunkumų nebus. Noutbuko baterija turėtų ištraukti bent 10 min. Sandersui pakaks laiko viską nufotografuoti. Beliko klausimas dėl ekrano. Nerodysi gi paukščio Magdalenos denyje?! Hektoras tada iškart pajus apgaulę. Drobės jachtoje taip pat nepakabinsi... Buvo, tiesa, dar vienas būdas. Senuose atrakcionuose būtent taip daro vaiduoklius siaubo kambariuose. Būdas banalus, tačiau efektingas ir metų išbandytas. Ir yra viltis, kad Sandersas apie jį negirdėjo. Tuo atveju vaizdas projektuojamas i6 vidaus ant kelių senos marlės sluoksnių. Esant tam tikram apšvietimui, tiksliau, jo nesant, marlės beveik nesimato, o vaizdas lieka kaboti ore. Kaip ir pridera tikram vaiduokliui. O jei papūs silpnas vėjelis... Būdamas vaikas Melvinas vaikščiojo į siaubo kambarius. Jau tada jis žinojo, kaip viskas įrengta, tačiau kaskart išsigąsdavo iki šiurpuliukų, kai iš tamsos traškant senam diaprojektoriui išnirdavo Baltoji Dama. Tačiau visas triukas buvo tame, kad Melvinas supratimo neturėjo kaip nepastebimai nuo Sanderso pakabinti marlę Magdalenoje. O ir iš kur paimti tokį jos kiekį? Vaistinėje nusipirkti bintų ir susiūti į vientisą gabalą? Per ilgai truks... o ir vaistinės Saloje uždarytos. - Di! pasaukė jis. Reikia patarimo! Atsakymas buvo tyla, trikdoma tik veikiančio noutbuko dūzgimu. - Di! pašaukė Melvinas garsiau ir staiga suprato, kad jis negirdėjo, kad mergina būtų grįžusi. Bent jau durys apačioje netrinksėjo, o Diana nesugebėdavo įeiti tyliai. Melvinui tai visai nepatiko. Di nebuvo per dvi valandas. Jis, užsidirbęs, to net nepastebėjo. Žinoma, pykčio priepuoliai, lydimi durų trankymu, išėjimu ir namo ir kitais demaršais Dianai nutikdavo. Tačiau paprastai ji grįždavo per valandą. Kokia nauda iš tų išsišokimų jei nėra žiūrovų? Vis tik Di buvo aktore. Tačiau šiuo metu lauke jau beveik naktis... Melvinas pažvelgė pro langą į tamsėjančias sutemas. Gal tik pasirodė, tačiau temo labai sparčiai. Besileidžianti saulė nudažė horizontą tamsiu raudoniu. Melvinas negalėjo prisiminti, ką žada toks dangus audrą naktį ar gerą orą ryte. Atrodo, kad audrą. Vėjas nuo vandenyno varė suplėšytus debesis, panašius į tos pačios marlės, reikalingos ekranui, skutus. Platanas už lango lingavo, dar ne visa jėga, tačiau per tankią lapiją jau bėgo nemažos bangos. Tolumoje Melas pastebėjo vienišą čiurlį. Paukštis sklendė liesdamas žemę. Miestas visai ištuštėjo. Laukė nė vieno praeivio, tik virš asfalto plakėsi pilkas laikraštis. Kur velniai nešioja Dianą? Normalus žmogus tokiu oru turi sėdėti namie su karšto gėrimo puodeliu... kad tik ko Dianai nenutiktų. Na, Saloje saugiau nei San-Bernardo. Melvinas neskaitydavo policijos suvestinių, tačiau Sandersas gyrėsi, kad per paskutinius 10 m. joje neįvyko nė vieno rimto nusikaltimo. Vieną kartą apiplėšė turistą, - o ir tai kažkas iš atvykusių. Kita vertus, visko gali nutikti. Diana gi traukė nemalonumus tarsi ypatingas magnetas. Penketą minučių Melvinas žvelgė į tuščią gatvę. O jei paskutinis barnis taip išmušė Dianą iš pusiausvyros, kad ji patraukė tiesiai į prieplauką? Keltas neplaukia, tačiau Diana galėjo pasisamdyti katerį ir išplaukti į žemyną. Taip pat sėkmingai Diana galėjo sėdėti kavinėje aikštėje ir užsispyrusi maišyti kavą su konjaku bei pasakoti padavėjai, koks bejausmis paršas yra Melvinas. Arba ... Melvinas nusikeikė, sumetęs, kur randasi Diana. Viskas akivaizdu Sanderso pavyzdžiu ji grįžo prie Magdalenos. Gaudyti vaiduoklių. Staigus vėjo gūsis į langą sviedė vandens lašų pliūpsnį. Tankus pabarbenimas, tarsi mažyčių elfų būgnai mušantys signalą atakai. Lietus dar neprasidėjo, tačiau linko į tai, kad nepraeis nė valanda, kaip pasipils liūtis. Prie horizonto tvenkėsi sunkūs debesys. Jei Sandersas apie audras Saloje pasakojo tiesą, tai būti pakrantėje bent jau neprotinga. Blogiausia, kad Sandersas nesivadovavo proto balsu. Kol jis nenufotografuos vaiduoklių, iš jachtos nesitrauks. Ir jam nusispjauti į bet kokią audrą, net jei toji būtų Didžiosios audros pakartojimu. O Diana jo vieno nepaliks. Tai, aišku, ir teisinga, nors Melvinas apie tai pagalvojo su nuoskauda. Reiškia, teks pačiam eiti prie jachtos. Melvinas prijungė noutbuką prie projektoriaus ir nukreipė vaizdą ant sienos. Blyškus rojaus paukštis pasuko galvą, plastelėjo sparnais, vėl pasuko galvą... - Kopūstai! pašaukė Melvinas. Šuo, snaudęs kambario kampe, kilstelėjo galvą ir nusižiovojo. Sprendžiant iš snukio išraiškos, jis nesuprato, ko jį pažadino. - Žiūrėk, - pasakė Melvinas, rodydamas į sieną, Kopūstas vėl nusižiovavo. Filmas jo neįkvėpė, net Super-kurmius ji žiūrėjo labiau susidomėjusi. O dėl išsigandimo, - ir kalbos būti negalėjo. Tikriausiai Melvino filme nebuvo daiktų tvarkos pažeidimo. Kaip pasakytų Sandersas, - nebuvo burtų. Melvinas sukando dantis. O štai ir ne! Buvo burtai. Patys tikriausi. Tai patys, kurie glūdėjo plastilino gabaluose, virtusiais vaiduoklišku paukščiu. Ką besakytų Sandersas, ką bemanytų Kopūstas, būtent ten kuriamas stebuklas. Ir jis visiems dar parodys tikrus vaiduoklius. Melvinas atjungė projektorių nuo kompiuterio ir juos susidėjo į kuprinę, apdairiai apvyniojęs celofaniniais paketais. Nors šiokia tokia apsauga nuo lietaus. Belieka tikėtis, kad Magdalenos viduje techniką užlies ne iškart ir ji kažkiek laiko veiks. Marlės ji taip ir nerado, tačiau tarp Dianos daiktų buvo dvi permatomi šaliai ir lengva balta palaidinė. Šia teko perkirpti žirklėmis. Tai, ką gavo sukabino kanceliariniais segtukais. Di, aišku, jį užmuš, o ir ekranu tai pavadinsi tik iš didelės bėdos. Melvinas net nebuvo tikras, ar sugebės bent kažką jame parodyti. Tačiau pasirinkimo jam nebuvo, tad teks rizikuoti. - Varom! jis pašaukė Kopūstą, sugrūsdamas savadarbį ekraną į kuprinę. Parodysim, kokie yra tikri vaiduokliai.... Nei iš šio, nei iš to šuo suurzgė. * * * Lauke audros artėjimas jautėsi stipriau. Lietus kol kas dar neprasidėjo, tačiau oras buvo tiek drėgnas, kad drabužiai iškart drėko. Gūsingas vėjas čaižė veidą, žaliomis oleandrų ir serbentų krūmų eilėmis nubėgdavo vilnijančios bangos. Virš jų lingavo laidai, tarsi sutraukytos laivo virvės. Melvinas staiga suprato, kad gerai šis vakaras nesibaigs. Visa gamta tarsi šaukė apie tai. Kopūstas, nors ir mėgo pasivaikščiojimus, šįkart visai neapsidžiaugė. Matyt jis turi blogą šeimininką, jei tasai jį ištempė į lauką tokiu oru. - Neatsilik! pašaukė šunį Melvinas ir, užsitempęs striukės kapišoną, nužingsniavo vandenyno link. Kai jis pasiekė pliažą, dangus pratrūko smarkiu lietumi. Lašai krito retai, tačiau kiekvienas buvo geros vynuogės dydžio ir viskas linko į tai, kad netrukus pasipils tikra liūtis. Tamsiai žalios bangos su dideliu įniršiu talžė krantą. Jų keteros buvo krūtinės aukštyje ir atrodė . Besitėkšdamos į pakrantės akmenis virsdavo balta puta. Melvinas ėjo gana atokiai bangų mūšos, tačiau vis tiek jį pasiekdavo šalti purzlai. Nuo kranto vandenynas atrodė visai tamsus. Melvinas nematė, kur baigias vanduo ir prasideda dangus. Nematė jis ir iš kur atlekia bangos jos išdygdavo iš tamsos ir dusliai daužėsi į smėlį. Bet kuri kita ketera gali būti sulig daugiaaukščiu namu, o Melvinas ir nepastebėtų jos priartėjimo. Eiti per naktinį pliažą buvo sunku. Ir ne dėl tamsos: batai smarkokai klimpo į sudrėkusį smėlį tarsi pakrantė kabintųsi į kojas ir nenorėtų leisti eiti tolyn. Melvinas užkliūdavo už kietų kerplėšų ir stambių akmenų. Pora kartų teko stabtelėti ir laukti, kol pasivys Kopūstas. Kas sukūrė pasaką, kad šunys bėgioja greičiau už žmogų? Bent jau jo šuns tai nelietė: Kopūstą galėjo aplenkti net lėtas vėžlys. Šuo išnirdavo iš tamsos su pasmerktojo išvaizda ir Melvinas kaskart pasigailėjo, kad jo nepaliko namie. Pamatęs šeimininką, jis imdavo amsėti, tarsi įkalbinėdamas grįžti. O kartą ir aplamai atsigulė ant smėlio ir iškišo liežuvį, visa savo povyza bandydamas parodyti nežmonišką nuovargį. Melvinas juo nepatikėjo. Kol Melvinas pasiekė Magdaleną, jau buvo visai išsekęs. Sustojęs kalvelės papėdėje jis pažvelgė aukštyn, turėdamas viltį pamatyti Di arba Sandersą. Pats laivas buvo vos įžiūrimas: apvalainas griozdas panašus į krantą išmestą banginį. Ir niekas neliudijo, kad laive gali būti žmonių. Kita vertus, nei Sandersas, nei Di neturėjo prožektorių, o laužui aplinkui trūko sauso medžio... Melvinas ėmė lipti šlaitu. Jis nesibaimino, kad jį pastebės, - pernelyg tamsu. Ir kuo labiau jis artinosi prie jachtos, tuo tamsiau darėsi. Debesys galutinai užvaldė dangų ir visa jėga pasipylė lietus. Net ne liūtis vientisas, nesibaigiantis vandens srautas. Kriokliais kylančios lašišos juo būtų galėję pasiekti dangų. Melvinas liovėsi ką nors matęs. Teko eiti mažais žingsneliais į priekį ištiesęs ranką. Kalvos šlaitas staiga tapo slidus tarsi žuvies oda. Melvinas neįsivaizdavo, kaip vis dar pastovi ant kojų. Bet kuris netikslus žingsnis galėjo baigtis nelaime. Vargu jam pakaktų jėgų atsikelti. Ranka palietė kažką kieta. Melvinas nevalingai ją atitraukė ir iškart suvokė, kad tai Magdalenos bortas. Sunkiai kvėpuodamas prisiglaudė prie laivo. Kuprinės diržai skausmingai rėžėsi į pečius. Noutbukas su projektoriumi svėrė per 4 kg, tačiau Melvinui atrodė, kad kuprinė prikimšta švino. Matyt vanduo prasisunkė į raumenis juos paversdama želė. Melvinas blogai įsivaizdavo, ką daryti. Jis manė, kad pasiekęs Magdaleną, jis nepastebimai pakabins ekraną, o tada Sandersui parodys paruoštą vaiduoklį. Būtų tai Super-kurmių serija, jis net nesusimąstytų, kaip visa tai surengti ir iškart imtųsi sumanyto plano. Tačiau susidūrus su tikrove plane paaiškėjo rimti neišbaigtumai. Jei Sandersas viduje, kaip nepastebimai pakabinti ekraną ir pastatyti kitą įrangą? Tokiu oru Hektoras neišeis pasivaikščioti. Melvinas įsiklausė, tačiau lietus prislopino bet kokius garsus, galėjusius atsklisti iš triumo. Sandersas su Diana galėjo visa gerkle plėšti jūreiviškas dainas, Melvinas vis tiek nieko nebūtų išgirdęs. Apčiuopomis jis nuėjo palei bortą, kol pirštai užčiuopė įdaužos kraštą. Melvinas sustojo, nesiryždamas pažvelgti vidun, ir tuo momentu iš tamsos išniro Kopūstas. Ji panašėjo į vaiduoklį geriau nei Sanderso paukščiai. Štai ką reikėjo fotografuoti. Nuo vandens kailis blizgėjo taip, kad atrodė, kad ji švyti, nasrai išžioti, o akyse spindi beprotybė... Kopūstas pilvu prigulė prie žemės , tada pašoko ir puolė į tamsą. Nepraėjo nė sekundė, kaip jis vėl atsirado. Plačiai išskėtęs kojas, Kopūstas sustingo tiesiai prieš įdaužą ir sustaugė. Melvinas ir pamanyti negalėjo, kad nedičkis šunėkas sugeba išleisti tokius baisius garsus. Pradėjęs plona, aukšta nata, staugė vis garsiau ir garsiau, smelkiančiai iki kaulų smegenų, šaižiai ir nemaloniai, tarsi brėžtum vinimi per stiklą, o gautą garsą perleistum per stiprintuvą. Būtų Melvinas siaubiakų režisieriumi, atiduotų dešinę savo ranką už šio staugimo įrašą. Ir kas baisiausia staugimas nesiliovė. Kopūsto plaučiuose jau senai turėjo pasibaigti oras, o jis vis tebestaugė. Tarsi atsakas iš jachtos atsklido trenksmas ir įdaužoje pasirodė perbalęs Dianos veidas. Mergina apsidairė ir išvydo Melviną: Persisvėrusi mergina sugriebė jį už rankovės ir nusitempė paskui save: Nepasakysi, kad jachtos viduje būtų sausa... Liūtis brovėsi pro visus plyšius, kriokliais kriokė bortais. Ant grindų telkšojo balos. Tačiau ir čia buvo galima rasti, kur iš viršaus tik lašnojo, o ne pylė kaip iš kibiro. Kopūstas nerizikavo sekti šeimininką. Baisus kaukimas pritilo, tačiau liauti šuo nesiruošė. Tai veikė nervus: Melvinas pajuto mintį, kad jam norisi spirti šuniui, kad jis liautųsi. O juk Kopūstas niekuo nekaltas jam ir pačiam buvo nejauku. Sandersas gulėjo tarsi savotiškoje ložėje iš tuščių narvų. Diana jį pridengė seno maišo gabalu, tačiau Melvinas nepradėjo klausinėti, iš kur ji jį gavo. Naudos iš tokio uždangalo jokios, tačiau Sandersas stipriai kumštyje gniaužė maišo kampą. Jis buvo užsimerkęs. - Jis gyvas, - pasakė Diana, atsakydama į neužduotą klausimą. Melvinas priėjo prie Hektoro ir pritūpė. Sanderso veidas atrodė tokiu išblyškusiu, kad buvo įžiūrima net tamsoje. Net barzda atrodė balta; Melvinas pradžioje pamanė, kad ji žila, tačiau vėliau susivokė tai šerkšnas. Jis paėmė Sandersą už riešo Ir nenustebo, kad ranka šalta lyg ledas. Pulsas buvo vos juntamas. Vienintelis dalykas, patvirtinantis Dianos žodžius, buvo Sanderso kvėpavimas garsus ir švilpčiojantis tarsi Hektaras stengtųsi atsikosėti, o jam tai nepavyksta. - Kas atsitiko? Diana linktelėjo: Di prikando lūpą, tarsi baimindamasi tęsti. - Ir jam pavyko nufotografuoti? paklausė Melvinas. Diana pasisuko ir kelias sekundes žvelgė į jachtos gilumą. Melvinas pasekė jos žvilgsnį, tačiau tepamatė tik riebaluotą tamsą. - Jie išsigando tame, lygiagrečiame pasaulyje... Taip sakė Hektoras.
Jis rovė ir skrido link išėjimo. Visi vienu metu... O Hektoras pasitaikė jų kelyje. Sprendžiant iš balso, ji buvo pasirengusi žliumbti. Melvinas suėmė merginą už pečių. Baisu pagalvoti, ką jai teko iškentėti: praktiškai viena, per audrą, pilname vaiduoklių laive... Ji net negalėjo nubėgti pakviesti pagalbos nes būtų tekę palikti Sandersą. Melvinas palietė Hektoro kaktą šalta ir drėgna. Kas gi nutiko? Paprasčiausia yra priimti Dianos versiją, tačiau jam niekaip tai nesisekė. Privalo būti kitas paaiškinimas! Jam būtų lengviau, jei būtų matęs savo akimis Sandersą nutrenkė kamuolinis žaibas? Kažkokiu būdu jie susidaro laive ant vieno jų užsirovė Sandersas. Tačiau kaip tai paaiškina, kad Sandersas sušalo? Nors, giliau pakapsčius, atsirastų atsakymas ir į šį klausimą. - Jam reikia į biblioteką, - pasakė Melvinas. Negalima jo palikti čia... Sandersas atsimerkė ir sukosėjo. Melvinas kilstelėjo ir prilaikė jo galvą. Tai sekėsi sunkiai Sandersas pasirodė neįtikėtinai sunkus. Vienas, ir net su Dianos pagalba, toli nenuneši. Reikia eiti pagalbos. - Rupertas, - gergždžiančiu balsu išspaudė Hektoras. Jis... Man negalima į ligoninę. Aš privalau... Paryžių... Hektoras sunkiai linktelėjo ir užsimerkė. Diana švelniai stumtelėjo į petį: Melvinas neužtikrintai paėmė fotoaparatą: Jis nusišypsojo vildamasis padrąsinti merginą. Diana gūžtelėjo pečiais, tačiau prašymą atliko. Melvinas ištraukė kompiuterį su projektoriumi ir sujungė laidus. Eigoje jis žvairavo į Sandersą bet tas taip ir neatsimerkė. Tai tik į gera: nėra ko Hektorui žinoti, kad nuotraukoje tebus tik vaiduoklio šmėkla. Toks paradoksas. - Paruošta, - pranešė Di. Melvinas prasibrovė link jos prie krūtinės spausdamas aparatūrą. - Ką sumanei? susirūpino mergina, žiūrėdama, kaip Melvinas stato įrangą. Melvinas bendrais bruožais nupasakojo plano detales. Diana išklausė jį nepertraukinėdama ir dar kurį laiką tylėjo. Į projektorių ji žvelgė su neslepiama panieka. - Kas ne taip? neišlaikė Melvinas. Pykdamas ant Dianos, kuri neįvertino jo genialaus plano, jis stipriai paspaudė noutbuko įjungimo mygtuką. Nieko, kai ji pamatys filmą, jos nuomonė iškart pasikeis... Di nusišaipė ir ant krūtinės sukryžiavusi rankas pasitraukė į šalį. Pirštą suskaudo, o ekranas vis tiek liko tamsus. Jausdamas artėjančią paniką, Melvinas kelis kartus paskubomis paspaudė mygtuką: Jis stipriai trinktelėjo kumščiu per klaviatūrą: Melvinas staiga liovėsi, prieš akis laikydamas noutbuką. Melsva šviesa... Kompiuteris čia buvo ne prie ko. Šviesa atsispindėjo nuo matinio kompiuterio ekrano. Melvinas lėtai atsisuko ir pamatė pamėklę. Tai tikrai buvo paukštis. Ne šviečianti dėmė, kurią jis mate anksčiau, ne švento Elmo ugnys ar kamuolinis žaibas, o būtent paukštis, su plunksnomis, snapu ir sparnais. Melvinas pagalvojo, kad kažkiek persistengė blukindamas vaizdą filme -tikrasis vaiduoklis pasirodė esąs ryškesnis. Paukštį rankose laikė Sandersas. Toks pat skaidrus ir švytintis, kaip ir jis. Melvinas prisimerkė, o kai vėl pasižiūrėjo, pamėklė tebestovėjo ir žvelgė, be garso judindamas lūpas. Vaiduoklis atrodė gerokai jaunesnis už Hektorą. Raukšlės veide išsilyginusios, dingę maišeliai po akimis, barzda pakirpta Tiesiog šerifas iš ankstyvųjų Sanderso vesternų, tik vietoj plačiabrylės skrybėlės piloto kepurė. Diana surėkė ir pridengė burną ranka. - Rupertas - sušnibždėjo Melvinas. Tasai, jei ir išgirdo savo vardą, nesureagavo. Jis toliau kažką skelbė, tačiau ką bandė įtikinti, liko neaišku. Periodiškai vaizdai imdavo mirgėti ir raibuliuoti, tarsi blogai suderintas televizoriaus kanalas. Melvinas neužtikrintai žingtelėjo prie šmėklos ir sustojo. Tai, kas vyko, atrodė kvailu sapnu be jokios vidinės logikos. Tai vyko, o kaip ir kodėl Melvinas neturėjo supratimo. Iš kur čia atsidūrė Rupertas? Kokiame iš tikėtinų lygiagrečių pasaulių jie privalėjo jį sutikti? Tai blogai derėjo su Sanderso išdėstyta teorija. Iš kur aplamai galėjo pasirodyti Ruperto šmėkla, jei jis dar gyvas? Jeigu... Melvinas krūptelėjo. - Pasirodei... prašvokštė Sandersas. Kaip visada, vėluoji... ir remdamasis ranka kilstelėjo nuo ložės. Plačiai šypsodamasis Rupertas pasisuko į tėvą ir kažką be garso pasakė. Hektoras atsakydamas šyptelėjo: Di ketino kažką pasakyti, tačiau numojo ranka ir priėjo prie Sanderso. Pasiremdamas į jos alkūnę Hektoras atsistojo. Jis vos laikėsi ant kojų. Palukai drėgnomis sruogomis prilipo prie išblyškusios kaktos. Sandersas pabandė nusišypsoti. Vanduo srovelėmis tekėjo per skruostus. - Tau geriau prisėsti, - patarė Diana, bet Sandersas nustūmė jo ranką. Svyruodamas jis žingtelėjo link Ruperto. Akimirkai Melvinas liovėsi matęs pamėklę beliko tik pailga spindinti dėmė. Ji suraibuliavo ir Rupertas vėl išniro. Jis vis dar prie krūtinės spaudė rojaus paukštį ir kažką tebekalbėjo. Diana pagriebė Sandersą už rankovės: Rupertas pakėlė paukštį ir ištiesė tėvui. Rupertas be garso nusikvatojo ir mestelėjo paukštį. Ta nuplasnojo prie Sanderso, perskrodė jį ir ištirpo ore. Tarsi išjungė nematomą projektorių. Sandersas susvyravo ir netikėtai pasisuko į Dianą. - Nuskriskite vietoje manęs į Paryžių, - pareiškė jis. Rupertas sako, kad ten gražu. Diana paniuro. - Aukščiau nosį, - nusijuokė Sandersas. Vėliau papasakosite, kaip ten. Jūs žinot, kur mane galima rasti... Plačiai šypsodamasis jis išskėtė rankas ir apkabino sūnų. Melvinas pakėlė polaroidą ir paspaudė mygtuką. Nusispjaut į paukščius, Mistiką ir Paryžių, tačiau ši fotografija privalo pavykti... Sanderso rankos perėjo kiaurai per pamėklę, ir tą akimirką tasai pranyko. Sandersas suvirpėjo visu kūnu ir nukrito, nugara atsiremdamas į Magdalenos bortą. - Hektorai! Diana puolė prie Sanderso, pabandė pakelti ... nepasisekė. Tada Diana ėmė plekšnoti jį per skruostus, tarsi tai galėjo kažką pakeisti. Melvinas taip ir nepajudėjo iš vietos. Stovėjo ir žiūrėjo į iš polaroido išlindus stačiakampį. Pradžioje jis bijojo, kad tokioje tamsoje nuotrauka nebus išryškinta; tebus miglotos šviesios dėmės. Staiga Melas pastebėjo, kad Kopūstas jau nestaugia: tikriausiai tai reiškia, kad sistemoje jau nėra sutrikimo. Vaizdas brėško lėtai. Pirma išniro Ruperto veidas, tada kairiau ėmė ryškėti Sandersas. Plati Sanderso šypsena švytėjo paslaptinga melsvoka šviesa kaip ir sūnaus veidas. Abu šypsojosi ir mosavo fotografui. Apačioje nuotrauka taip ir liko tamsi. Melvinas papurtė galvą. Teisingai, kam gadinti gražią šeimyninę nuotrauką? Vadinasi, taip fotografavosi Sandersas. Nesvarbu čia ar viename iš neegzistuojančių lygiagrečių pasaulių - nesirealizavę ir realizavęsi visada veda į esamą. Hektoras buvo teisus: jie žino, kur jį galima surasti. Kada - neturi reikšmės. Pastabos 8) Bilas Murėjus (William James Murray, g. 1950 m.) amerikiečių aktorius, komikas ir scenaristas. Vaidino Vaiduoklių medžiotojuose (1984, 1989 ir 2016), Pasiklydę vertime (2003), Groundhog Day (1993), Šunų sala (2018) ir kt., įgarsino Garfildą (2004) ir kt.
Fantastikos skyrius | |
