H. Hesse. Skundas. Vartiklis: Das Glasperlenspiel

Apie autorių

Hermanas Hesė (Hermann Karl Hesse, 1877-1962) – vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas ir dailininkas, Nobelio premijos laureatas (1946), kurio žinomiausi kūriniai „Demianas“ (1919), „Stepių vilkas“ (1927), „Sidharta“ (1922), „Stiklo karoliukų žaidimas“ (1943), kuriuose ieškoma autentiškumo, savęs pažinimo ir dvasingumo – šie kūriniai priskiriami intelektualiųjų psichologinių romanų žanrui; juose jaučiama psichoanalizės įtaka. Jo kūrinių išskirtinumu yra kraštutinis autobiografiškumas – daugelis jų veikėjų turi realius prototipus. Į Šveicariją persikėlė 1912 m., po kelionės į Indiją (nuo 1911 m.). 1916 m. mirus tėvui, jį ištinka krizė. Po Pirmojo pasaulinio karo gyvena gamtos prieglobstyje, atsigauna, parašo apsakymus „Kleinas ir Vagneris“ (1920) bei „Paskutinė Klingzoro vasara“ (1920), taip pat tapo akvareles, gilina Rytų religijų bei filosofijos žinias. Vėliau parašo garsiausius savo kūrinius. Svarbią vietą jo kūryboje užima meno tema, pvz., „Stepių vilke“ jis kalba apie muzikos nuopuolį, „Stiklo karoliukų žaidime“ – muzika pateikiama kaip kažkokia mistika, ypatinga disciplina, sudėtinė Žaidimo dalis...

Mums neduota būtis. Tik srautas mes, Per formas tekantis. Dienos, nakties Ar katedros užpildome mes ertmes Ir vėl srovenam, trokšdami būties. Iš formos formon - vis be atvangos, Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios, Mums niekur duona varpoj nelinguos, Visur mes kelyje, visur svečiuos. Mes žaislas dievo rankoj. Nežinia, Ką jis sumanius. Molis mes tylus: Nei juokias jis, nei verkia ir delne Vis permaigomas krosnim nepaklius. Ak, būti išdegtiems! Sustingt, sustoti! Tas ilgesys net virpulį mums kelia. Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį Nenuveda mūs begalinis kelias.

KLAGE Uns ist kein Sein vergoennt. Wir sind nur Strom, Wir fliessen willig allen Formen ein: Dem Tag, der Nacht, der Hoehle und dem Dom, Wir gehn hindurch, uns treibt der Durst nach Sein. So fuellen Form um Form wir ohne Rast, Und keine wird zur Heimat uns, zum Glueck, zur Not, Stets sind wir unterwegs, stets sind wir Gast, Uns ruft nicht Feld noch Pflug, uns waechst kein Brot. Wir wissen nicht, wie Gott es mit uns meint, Er spielt mit uns, dem Ton in seiner Hand, Der stumm und bildsam ist, nicht lacht noch weint, Der wohl geknetet wird, doch nie gebrannt. Einmal zu Stein erstarren! Einmal dauern! Danach ist unsre Sehnsucht ewig rege, Und bleibt doch nie zur Rast auf unsrem Wege.