Ar milžinai tėra išmonė?
J. Blavatskaja. Slaptoji doktrina

Čia vėl imam konfliktuoti su mokslu, kol kas neigiančio, kad žmogus kadaise buvo gerokai aukštesnis už ir dabar sutinkamų aukštų ir stiprių žmonių vidurkį. Dr. Henris Gregoras paskelbia padavimus apie milžinus pagrįstus blogai suprastais faktais ir kaip įrodymą prieš tokius padavimus pateikia klaidingų samprotavimų pavyzdžių.

Taip 1613 m. vietovėje, nuo neatmenamų laikų vadintoje „Milžinų lauke“, Žemutinėje Dofinėje1) (Prancūzijoje, 4 mylios nuo St. Romans2)) buvo rasti dideli kaulai, giliai užkasti smėlingoje dirvoje. Jie buvo priskirti žmogaus palaikams ir netgi laikyti Teutobochui3), Mariaus užmuštam teutonų vadui. Tačiau vėlesni Kiuvjė tyrimai įrodė, kad tai tapyrų4) šeimos Dinotherium giganteum, 18 pėdų ilgio fosilija.

Kaip įrodymus, kad mūsų protėviai nebuvo labai aukštesni už mus, nurodo senovės statinius, nes jų įėjimo durys Anunakis nebuvo aukštesnės už dabartines Iš mums žinomų, aukščiausias senovės žmogus buvo Romos imperatorius Maksimas, kurio ūgis tebuvo 7,5 pėdų. Tačiau net mūsų dienomis kasmet matome aukštesnių žmonių. Vengras, rodęsis Londono paviljone, buvo beveik 9 pėdų. Amerikoje pasirodymuose dalyvavo 9 pėdų ir 6 aukščio milžinas. Juodkalnietis Danilo buvo 8 pėdų ir 7 colių. Rusijoje ir Vokietijoje tarp nekilmingų klasių dažnai sutinkami aukštesni nei 7 pėdos žmonės. Dabar, kai Darvinas visiems beždžioniškos teorijos pasekėjams pareiškia, kad gyvūnų rūšys, kilę sukryžminus, „nuolat rodo palankumą grįžti prie pirmapradžio tipo”, tai tas pats dėsningumas turėtų būti pritaikytas ir žmonėms. Jei senovėje milžinų nebuvo, tai jų neturėtų būti ir dabar.

Visa tai priskiriama istoriniam laikotarpiui. Ir jei priešistorinių laikų skeletai negalėjo, mokslo požiūriu, būti nenuginčijamu šiuose puslapiuose pateikiamam teiginiui, - tai tik laiko klausimas. Mes neigiam tos nesėkmės akivaizdumą. Kaip jau sakyta, žmogaus ūgis mažai kito nuo paskutinių Rasių ciklo laikų. Visi senovės milžinai palaidoti po vandenynais ir šimtai tūkstančiai vandens teliuskavimo metų, aišku, sutrintų į dulkes netgi bronzinį skeletą, ne vien žmogaus. Ir iš kur kilo gerai žinomų klasikos rašytojų, filosofų ir niekada melagių retutacijos neturėjusių asmenų liudijimai? Taipogi neužmirškime, kad iki 1847-ųjų, kai Bušė de Pertas5) privertė mokslą atkreipti dėmesį į tai, vargiai, jei ne aplamai, buvo žinoma apie iškasamą žmogų, nes archeologija nežinojo apie jo egzistavimą. Ir tik Biblija išmintingiems Vakarų žmonėms pasakojo apie milžinus, Žemėje gyvenusius „tais laikais“ (skaitykite >>>>>). Zodiakas buvo vieninteliu liudininku, leidusiu patvirtinti tą teigimą Oriono ar Atlanto asmenyse, kurių galingi pečiai, anot legendos, laikė dangų.

Vis tik net milžinai neliko be savo liudininkų ir todėl reikia apžvelgti abi šio klausimo puses. Trys mokslai - geologija bei Šviesulių ir Rašmenų mokslai, paskutinis savo universalumu – gali pateikti reikiamus įrodymus.
Pradėkime geologija: jau buvo pripažinta, kad kuo senesni iškasami skeletai, tuo stambesnėm aukštesnė ir galingesnė jų sandara. Tai jau tam tikras akivaizdus įrodymas. Frederikas de Ružemontas6), nors ir pernelyg tikintis Biblija ir Nojaus arka, vis tik yra apsišvietusiu liudininku, nes rašo:

„Visi kaulai, rasti Gardo departamentuose7), Austrijoje, Lježe8) ir t.t.; visos tos kaukolės, primenančios negroidų tipą ... ir, kurios dėl to tipo gali būti palaikytos esančios gyvūnų, visi priklausė aukšto ūgio žmonėms“. [ Histoire de la Terre: D'Apres la Bible et la Geologie, 1856 ]

Tą pat kartoja ir Lartė9), autoritetas, kuris nuskendusius per Tvaną (nebūtinai, Nojaus) laiko buvus „aukšto sudėjimo“, o rases po jo buvus žemesnėmis.

O kas liečia senovės rašytojų liudijimus, tai nėra poreikis rūpintis Tertuliano teigimu, tikinančiu mus, kad jo laikais keletas milžinų rasta Kartaginoje, nes prieš priimant jo paliudijimą, jo paties asmuo, o gal ir realumas, privalo būti įrodyti. Tačiau mes galime grįžti prie 1858 m. laikraščių, skelbiančių apie „milžinų karstą“, tas metais rastą to paties miesto apylinkėse. O kas liečia senovės pagonių rašytojus, tai turim Filostrato11) liudijimą apie 22 uolekčių aukščio milžino skeletą, o taip pat apie kitą, 12 uolekčių aukščio, jo pačio matytą Sigėjaus iškyšulyje12) [dabart. Turkijos Anatolijos srityje]. Galbūt tasai skeletas ir nepriklausė, kuo tikėjo Protiselajas13), Apolono nužudytam milžinui per Trojos apgultį, tačiau vis tik, jis buvo milžino skeletu, kaip ir kitas, kurį Lemne atrado Mesekratas iš Stiro – „baisios išvaizdos“ anot Filostrato. [Heroica]. Nejaugi išankstinė nuostata bus tokia stipri, kad privers mokslą visus tuos žmones paskelbti bepročiais arba melagiais?

[ Kai kurie kritikai, nerasdami Tertuliano gyvenimo įrodymų, išskyrus paminėjimus „teisingojo“ Eusebijaus raštuose, buvo linkę abejoti jo tikrumu ]

Iš tikro Mirvilis necituoja Pegues, o šio knyga vadinasi „Vulkano bei vulkaninių Santorinio salų istorija ir reiškiniai“ (1837). Joje pažvelgiama į 19 a. pradžios gigantologiją. Aptariama dalis aprašoma taip:
„...prieš 3-4 m. vyndarys rado milžinišką skeletą – Apano Meria pakraštyje, lauke, kurį valė nuo akmenų. Pagal man 1835 m. pateiktą miesto gyventojo Nikolakio, Mauro sūnaus, pranešimą, jis turėjo būti 8-9 pėdų ūgio. Galva buvo milžiniško dydžio, tačiau proporcinga likusių kūno kaulų atžvilgiu. Laiko trūkumas neleido man paklausinėti atradėjo dėl tikslesnės informacijos ir įsitikinti fakto tikrumu...“.

Tai kaip vienas skeletas tampa pas Blavatskają jau panaudotas daugiskaita, o taip pat atsiranda milžiniški antkapiniai akmenys? Tai jau Mirvilio „nuopelnas“ – jis šį milžiną apjungia su Pegues toliau pateiktais istoriniais duomenimis. O kad sustiprintų nuogirdos patikimumą, Pegues mini kažkokį tėvą Ričardą iš 1656 m. kaip radusį Santorinio saloje milžiniškų dydžių raktikaulį ir apatinį žandikaulį, kai žandikaulis svėrė 6 svarus. Tėvas Ričardas sakė, kad žmonės turėjo būti didesni, kad galėtų pakelti akmenis ir statyti Teros statinius – senovės Graikijos ir Minų struktūras. Nors Pegues šaipėsi iš mokytų mokslininkų, laikiusių tą kaulą priklausiusį dideliam gyvūnui, greičiausiai tai buvo fosilinio dramblio kaulas. Prie to jis pridūrė kitą nuorodą, iš 1811-ųjų, kai Prancūzijos vicekonsulas Santorine Guillaume Alby rado tai, ką jis teigė buvus didesne nei vidutinio dydžio „Šv. Stepono“ kaukole, kas, atrodo, susiję su Mesa Vuono, kur stovi Šv. Stepono bažnyčia. Pegues visus tuos kaulus priskyrė finikiečiams ir nuo izraelitų pasprukusiems Kanaano milžinams.

Mirvilis visus šiuos tris pasakojimus sujungė į vieną ir pateikė tarsi tai būtų vienas radinys, o tėvo Ričardo pastebėjimą apie senovės statinius supainiojo su valstiečio akmenų rinkimu po dviejų šimtmečių. Blavatskaja savo ruožtu gisant aupres de („esantis greta“) išvertė „esantis po“.

[ Pastaba: Mesa Vuono kalnas yra Santorinio pietryčių pakrantėje. ]

Plinijus kalba apie milžiną, kuriame ketino pripažinti Orioną, Efialto14) brolį („Gamt. ist., 7:16). Plutarchas pareiškė, kad Sertorijus16) matė milžino Antėjaus15) kapą, o Pausanijus prisiekia dėl Asterijaus17) ir Geriono18) arba Hilo, Heraklio sūnaus – visi jie buvo milžinai, titanai ir stipruoliai - kapų egzistavimą. Galiausiai, abatas Pegues savo įdomiame veikale „Graikijos vulkanai“ teigia:

„Greta Teros [t.y. Santorinio] salos vulkanų buvo rasti milžinai su milžiniškomis kaukolėmis, - po milžiniškais akmenimis, kurių padėjimui reikėjo titaniškų pastangų – ir kuriuos visų šalių padavimai sieja su vaizdiniais apie milžinus, vulkanus ir magiją“. Cituojama pagal Mirvilio „Pneumatologiją“, „Des Espritsa“, III, 46-48.

Tame pat minėtame veikale autorius stebisi, kodėl Biblijoje giborimai19) (milžinų, galiūnų), refaimai20), vaiduokliai (arba šmėklos), nefilimai (arba puolusieji) pateikti „tarsi tokie pat, nors jie visi žmonės, nes Biblija juos vadina pirmapradžiais ir galingaisiais“, - pvz., Nimrodą. Slaptoji doktrina paaiškina tą mįslę. Tie vardai, teisėtai priklausantys tik 4-ioms ankstesnėms rasėms ir pačiai 5-osios pradžiai, duoda aiškią užuominą į pirmąsias dvi „pamėkliškas“ (astralines) rases, „puolusiąją“ rasę (trečiąją) ir Atlantidos milžinų rasę (ketvirtąją), po kurios „žmonių ūgis ėmė mažėti“.

Bosjė21) „pirmojoje nuodėmėje“ mato tolesnės universalios stabmeldystės priežastį. „Būsite kaip Dievai“, Ievai sako žaltys „Pradžios knygoje“, taip skatindamas pirmąjį netikriems dievams garbinimą Elevations]. Iš čia, mano jis, kilo stabmeldystė arba sužmogintų arba žmonių atvaizdų garbinimo kultas. Tačiau jei visa stabmeldystė grindžiama tuo, tada abi bažnyčios – graikų ir lotynų – yra tokios pat stabmeldiškos ir pagoniškos, kaip ir bet kuri kita religija[n1]. Bet tik Ketvirtosios rasės žmonės, praradę bet kokias teises būti laikomi dieviškais, ėmėsi kūno garbinimo, kitaip sakant falo kulto.

Iki tol jie tikrai buvo Dievais, tokiais pat tyrais ir dieviškais, kaip jų protėviai ir alegorinio žalčio išraiška, kaip buvo parodyta ankstesniuose puslapiuose, visiškai nesusiję su fiziologiniu žmogaus nuopuoliu, o tik su jų įgyto gėrio ir blogio pažinimo, tačiau tą pažinimą jie gavo iki jų nuopuolio. Nereikia užmiršti, kad tik po savo prievartinio išvijimo iš Edeno „Adomas pažino savo žmoną Ievą“ [Pr 4]. Tačiau mes nelyginsime Slaptosios doktrinos teiginių su žydiškos Biblijos nekintančia raide, o geriau parodysime jų didelį panašumą ezoterine prasme.

Ir tik po atsišliejimo nuo neoplatonikų Klemensas iš Aleksandrijos ėmė versti gigantes kaip serpentes, aiškindamas, kad „gyvatės ir milžinai reiškia demonus“ [ Pr. 5 ] [n2]

Mums gali pasakyti, kad prieš darant analogijas tarp mūsų teiginių ir Biblijos dogmų, privalom pateikti geriausią įrodymą apie Ketvirtosios rasės milžinų egzistavimą nei vien jų paminėjimą Pradžios knygoje. Mes atsakysime, kad mūsų pateikiami įrodymai labiau įtikinami ir bent jau juos patvirtina didesnis mokslo ir literatūros paliudijimų kiekis nei kada nors pateiktinų Nojaus Tvano atvejui.


Išnašos

[n1]  Ir tai, nepaisant formalaus draudimo, išleisto didžiajame Elirijos susirinkime 303 m., kai buvo paskelbta, kad “Dievo, kuris yra nematerialus ir neregimas, atvaizdas neturėtų būti ribojamas atvaizdu arba forma”. 692 m. Konstantinopolio susirinkimas lygiai taip pat uždraudė „piešti arba vaizduoti Jėzų kaip ėriuką“, o taip pat „klauptis meldžiantis, nes tai stabmeldiška“. Tačiau Nikėjos susirinkimas (787) sugražino stabmeldystę, o Romos susirinkimas (883) atskyrė nuo Bažnyčios Konstantinopolio patriarchą Joną už tai, kad pasisakė esąs stabmeldystės priešininku.

[n2]  Čarlzas Guldas24), „Mitinėse būtybėse“ aptardamas kinų drakoną ir Kinijos literatūrą, rašo: „Mitologijos, istorijos, padavimai ir patarlės pilnos užuominų apie paslaptingą būtybę, fizinės prigimties ir su dvasinėmis savybėmis. Priėmusi formą, kurią gali nusimesti dėl kitos savo antgamtiškos galios dėka, ji taip pat galią paveikti orus, pagal norą sukeldama sausrą arba derliui palankius lietus, sukelti audras arba jas nuraminti. Gali surinkti tomus iš paplitusių legendų, visur liečiančių šią temą.“.
Toji mistinė būtybė yra mitinis drakonas, t.y. istorinio ir realaus senovės Adepto, okultinių mokslų mokytojo ir žinovo, simbolis. Anksčiau buvo sakyta, kad didieji Ketvirtosios ir Penktosios rasių „magai“ paprastai vadinti „Gyvatėmis“ ir „Drakonais“ pagal savo protėvius. Visi jie priklausė vadinamajai „Ugninių išminties drakonų“ hierarchijai, Dhian-Koganų, atsakydami Agnišvatams22) Pitriams23), Marutams ir Rudroms, būdami Rudros, jų tėvo, tapatinamo su Ugnies dievu, palikuonimis. Daugiau pasakyta tekste.


Paaiškinimai

1) Dofinė (Dauphine) - Prancūzijos istorinė sritis šalies pietryčiuose. Regionas nuo 933 m. priklausė Burgundijos karalystei; 11 a. viduryje valdžią perėmė vietos Avono grafai. 1349 m. regioną nusipirko Prancūzijos karalius.
Įvykiai Dofinėje įskėlė ir Prancūzijos revoliucijos kibirkštį. 1763 m. Dofinės parlamentas atsisakė įteisinti Prancūzijos karaliaus įsakymą didinti mokesčius, vėliau daugelį jo reikalavimų ignoravo. 1788 m. buvo nuspręsta užimti neklusnų parlamentą, tačiau Grenoblio gyventojai jį apgynė, nuo namų stogų čerpėmis apmėtę kariuomenę - tai minima kaip „čerpių diena“. .... Lygiai po metų užimta Bastilija.

2) Saint-Romans - miestelis pietryčių Prancūzijoje, Izero departamente (33 km vakariau Grenoblio); apie 1800 gyv. 1911 m. ir 1940 m. čia rasta daug paleolito radinių.

3) Teutobochas - legendinis milžinas, teutonų vadas (kimbras), kurio kaulai, atseit, rasti 1613 m. Prancūzijoje, vadinamajame „milžino lauke“ (le terroir du geant) prie markizų Langonų pilies griuvėsių. Dabar laikoma, kad tie kaulai priklausė dinoterėjui. 1812 m. Ž. Kiuvjė išanalizavo šį atvejį ir mane, kad kaulai priklauso vienam iš Hanibalo dramblių. Tasai radinys ir jo aptarimai buvo dalis diskusijų apie fosilijų ir Žemės amžių.

4) Tapyras (Tapirus) - neporakanopių būrio, tapyrinių šeimos gentis, istoriškai labai sena ir iki šių dienų beveik per 35 mln. m. mažai pakitusi, todėl dažnai tapyrai vadinami „gyvosiomis fosilijomis". Gyvūnai panašūs į kiaules, bet turi trumpą ir judrų straublį, kuris susiformavo nosiai suaugus su viršutine lūpa.

5) Žakas Bušė de Pertas (Jacques Boucher de Crevecoeur de Perthes, 1788-1868) - prancūzų archeologas, poetas, rašytojas. 1830 m. Somos slėnyje rado titnago dirbinių ir 1838-41 m. juos aprašė. Teigė, kad tuos dirbinius sukūrė iki pasaulinio tvano gyvenę ir jame žuvę žmonės. Parašė grožinės literatūros kūrinių, kelionių aprašymų, veikalų apie ekonomiką ir filantropiją. 1954 m. Abvilyje atidarytas jo muziejus.

6) Frederikas de Ružemontas (Frederic Constant de Rougemont, 1808-1876) – šveicarų geografas, istorikas, filosofas ir teologas. 1831-48 m. redagavo monarchistinės paklaipos žurnalą „Feuilles neuchateloises“.

7) Gardas (Le Gard) - departamentas Prancūzijos pietuose, Langedoko-Rusijono regione, pavadintas pagal upės pavadinimą. Per jį ėjo romėnų kelias Via Domitia.

8) Lježas (Liege) - miestas Belgijos rytuose, prie Maso upės; 195 tūkst. gyv.. Nuo 8 a. čia buvo vyskupo rezidencija; tam galą padarė 1789 m. Lježo revoliucija. Daugelį amžių čia buvo ginkladirbių „meka”. Taip pat skaitykite >>>>>
Engis oloje Meuse upės slėnyje netoli Lježo 1829 m. P.-Ch. Schmerling‘as rado senovės žmonių artefaktų, tarp jų ir dalinai išlikusių (neandertaliečių) kaukolių. Radinius jis aprašė 1833 m. siedamas su ikitvaninio laikotarpio „Etiopijos tipu”.

9) Liuji Lartė (Louis Lartet, 1840-1899) - prancūzų archeologas ir paleontologas, suradęs ir aprašęs kromanjoniečio palaikus (1868, netoli Les Eyzies kaimo). Vėliau tapo profesoriumi Tuluzoje.
Taip pat skaitykite >>>>>

10) Filostratas (Lucius Flavius Philostratus, apie 171– 248), vadintas Atėniečiu, graikų sofistas. Mus pasiekė jo „Apolonijaus iš Tianos gyvenimas“, „Sofistų gyvenimai“, ‚Apie gimnastiką“, „Heroika“, „Laiškų“ rinkinys.

11) Filostratas iš Lemno dar vadinamas Filostratu Vyresniuoju (apie 190-230) – graikų sofistas, greičiausiai Filostrato iš Atėnų10) sūnėnas, kurio dvi knygos anksčiau buvo priskiriamos dėdei. Jo „Eikones“ (Ikonos) aprašo 64 įvairių dailininkų paveikslus pristatytus Neapolio galerijoje, tuo tarpu „Heroicus“ (Herojai) susiję su mitais apie Trojos karo dalyvius. „Herojai“ pateikti pokalbio ant jūros kranto tarp trakiečio vynininko ir finikiečio pirklio forma. Čia jis perteikia požiūrį, kad vidutinis senovės herojų ūgis buvo per 12 pėdų. Kaip to įrodymą, jis nurodo apie rastus nepaprasto dydžio kaulus tose vietose, kur tradiciškai laikoma, kad tie herojai buvo palaidoti. Anot jo, Achilas buvo net 33 pėdų aukščio.

12) Sigėjus arba Sigeonas - senovės graikų miestas Turkijos Troados pusiasalyje. Už 7 km į pietus yra Achileonas, kur, atseit, buvo palaidotas Achilas. Taip pat Sigėja iš pradžių vadinta ir Troados Aleksandrija, kuri taip pat laikoma Achilo palaidojimo vieta.

13) Protiselajas - „Iliados veikėjas“, Ifiklo sūnus, filakiečių vadas. Orakulas išpranašavo, kad pirmas graikas išlipęs iš laivo, Trojos kare pirmas ir mirs. Jis buvo garbinamas Tesalijo sir Trakijos kulto vietose.

14) Efialtas - Euridemo sūnus, išdavęs tėvynė, parodydamas persams kelią, aplenkiantį Termopilų perėją, padėdamas persams laimėti mūšį (480 m. pr.m.e).

15) Antėjas (Antis berberų kalboje) - graikų ir barberų mitologijoje Gajos ir Poseidono sūnus. nepaprastai stiprus ant žemės (savo motinos), bet pakeltas į orą pasidarydavo silpnas kaip vanduo. Jis iškviesdavo į imtynių dvikovas visus atvykėlius, sumušdavo ir nužudydavo. Galiausiai atvykęs Heraklis atrado jo paslaptį ir laikė iškėlęs Antėją tol, kol tasai mirė.

16) Sertorijus (Quintus Sertorius, apie 123–72 m. pr.m.e.) - Romos politikas ir karvedys, ypač pasižymėjęs Ispanijoje (80-72 m. pr.m.e.). Kartą jam nusibodo tvirtinimai, kad, atseit, Antėjas palaidotas Tingio mieste (Maroke). Jis surengė ekspediciją ir rado milžinišką skeletą (apie 90 pėdų!) ir buvo taip paveiktas, kad perlaidojo palaikus.

17) Asterijus („Šviesusis“) – milžinas, kurį nužudė Atėnė. „Meropis” poemoje Heraklis, kovodamas su meropių milžinų rase, vos nežuvo, tačiau įsikišo Atėnė, iš jo odos pasidarydama egidę (skydą).

18) Gerionas - sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Mūšyje jis buvo nenugalimas, nes galėjo šešiose savo rankose vienu metu turėti tris kardus ir tris skydus, arba vienu metu šauti strėlę ir mesti ietis. Turėdamas tris galvas pasižymėjo ir dideliu protu. Gerionas gyveno Eritėjos saloje, už Heraklio stulpų, į vakarus nuo Viduržemio jūros. Heraklio 10-as darbas buvo parvaryti Geriono karves; tada jis ir nušovė Gerioną Hidros krauju suvilgyta nuodinga strėle.

19) Giborimai - „galingiausieji“ (hebr.); dažnai naudotas stipriems, tvirto sudėjimo žmonėms apibūdinti (truputį painiavos sukelia tai, kad Pr. 6:4 ta prasme naudojamas žodis „nefilimai“). Giborimas minimas ir angelų chore („Trečiosios Enocho knygos” apokrifas) 5-jame danguje. Žodis „giborrim“ apie 150 kartų minimas Tanache, kur taikomas tiek žmonėms, tiek liūtams. Šiuolaikinėje hebrajų kalboje „gibbor“ (vienaskaita) reiškia „didvyris“ arba „narsuolis“.

20) Rafaimai - šiaurės vakarų semitų kalbose (kaip hebrajų, finikiečių) reiškia aukštesnio nei vidutinio ūgio žmones (galbūt, milžinus) arba mirusius protėvius. Jie sutinkamu Kanaano žemėse, kur vienoje mitų linijoje jie Kanaano moterų ir puolusių angelų palikuonys. Žydai augias gentis vadino mirusiaisiais (rafaimais). Tanache „iš rafaimų palikuonių“ verčiama kaip „iš mirusiųjų palikuonių“. Biblija tvirtina, kad jie neprisikels (Iz 26:14). Vienu rafaimų buvo Galijotas, kurį nugalėjo Dovydas. Prie Jeruzalės randasi Rafaimų slėnis.

21) Žakas-Beninis Bosjė (Jacques-Benigne Lignel Bossuet, 1627-1704) – prancūzų pamokslininkas ir teologas, rašytojas, Mo vyskupas. Pasaulinę šlovę atnešė „Laidotuvių kalbos“ (nuo 1656 m.). Traktate „Apie Dievo ir savęs pažinimą“, teigiančiame, kad žmogus save gali pažinti tik per krikščionišką Atvėrimą, jaučiama Dekarto ir Paskalio įtaka.

22) Agnišvatai - indų mitologijoje pitriai, kurie gyvendami žemėje, nepalaikė namų židinio ugnies arba neaukojo ugnies aukų. Teosofijoje – tai viena pitrių klasė (kita - bartišadai). Ezoterine prasme, jie vengė ugnies (t.y, kūrybiniai), nes perdaug tyri ir dieviški, tuo tarpu bartišadai, mėnulio dvasios, artimai susiję su žeme ir tapo formų (Adomo iš dulkių) kūrėjais.

23) Pitriai („tėvai“) – indų tradicijoje mirusiųjų dvasios. Plačiausiai aprašyti Vayu Purana ir Brahmanda Purana. Jie skirstomi į dieviškuosius ir žmogiškuosius; kai kurie gyvuoja dangiškose buveinėse, kai kurie anapusiniame pasaulyje. Blavatskaja naudojo pitrių terminą žmonijos dieviškųjų protėvių apibūdinimui. Okultiškai tai jų pradžiapačiai, nei dievai, nei antgamtiškos būtybės, o aukštesniosios dvasios iš kito pasaulio, atgimusios šiame.

24) Čarlis Guldas (Charles Gould, 1834-1893) – anglų geologas, pirmasis Tasmanijos topografas (1859). Iš Australijos išvyko 1873 m., keliavo po daugelį šalių ir po 20 m. mirė Urugvajuje. Parašė „Mitinius monstrus“ (1886), ankstyvąjį kriptozoologijos veikalą.

Milžinai Žemėje
Raudonieji teosofai
4-ojo etapo evoliucija
Puolę angelai ir nefilimai
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
E. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti?
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Išrinktieji, vidinis žmogus ir keturi
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos
Gnosticizmas: septyni spinduliai
Krišnamurti teosofų šviesoje
Sekant milžino pėdsakais
Evoliucija pagal teosofiją
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Magija ir Thelema
Elohimų alchemija
Milžinai iš erdvės
Slaptoji doktrina
NSO.lt skyrius
Vartiklis