Mitas apie kompiuterių revoliuciją
Vienas iš keisčiausių ir neraminančių teiginių apie 2000 metų problemą yra laikas nuo laiko pasakomas teiginys, kaltinantis netikusį programuotoją Cobol kalba, kuris prieš 30 ar daugiau metų dėl savo iškreiptos vaizduotės numetė pirmuosius du datos skaitmenis, t.y. 19. Iš kur visi pasigavo tą mintį? Jos negalėjo išgalvoti kvaili žurnalistai - tad ją jiems išsakė kažkas iš kompiuterių pramonės. Kas be ko, vadinamųjų kompiuterių ekspertų yra įvairaus plauko (ir ko tikėtis, jei didžiausiu 2000-ųjų metų problemos ekspertu patampa niekuris ministeris Skrebys). Blogiausia, kad jie rašo ir solidžiuose kompiuteriniuose žurnaluose. Tai tikras neraštingumas. Datos pateikimas dviem skaitmenimis buvo naudojamas dar iki Konradui Cūzei (Konrad Zuse) trečiajame dešimtmetyje sukuriant pirmąjį skaitmeninį kompiuterį. Tad dviejų skaitmenų datą išrado ne kompiuteristai - tokia praktika jau buvo paplitusitarp klerkų. Ir toji santrumpa mums kasdien ant liežuvio šnekamojoje kalboje. Bet kokia klaidelė - tik aisbergo viršūnė kalbant apie neraštingumą kompiuterių istorijos baruose. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Australijos TV skleidė pasakojimas apie kompiuterių komercinio panaudojimo 40-metį. Atseit, kompiuteriai labai pakeitė pakankamai turtingų kompanijų darbą - ypač finansų ir apskaitos srityse. Bet, tiesa yra kažkur anapus ... šių žodžių. Pirmieji kompiuteriai buvo statomi tuose skyriuose, kurie jau buvo pakankamai automatizuoti naudojant perfokortas ir perfojuostas (kiek dar yra Lietuvoje tebedirbančių programuotojų, kurie jas prisimena?). Tad kompiuteriai buvo skirti pakeisti tai technikai, o ne sukurti naują darbo stilių. Ir pirmieji programuotojai "Cobol kalba nekūrė naujų programų - jie tiesiog užkoduodavo jau egzistuojančias duomenų apdorojimo procedūras. P>anaši, tačiau dar pavojingesnė nuostata yra ta, kad kompiuteriai skatina pasikeitimus, kartais net revoliucinius. Tiesa yra visai kita. Kompiuterius visada naudojo pramonė ir vyriausybė (taigi, socialinės plotmės sritys), kurių tikslas - vengti pasikeitimų ir išsaugoti esamą padėtį. Daugelis kompanijų kompiuterius naudojo taip, kad jie neskatintų naujovių - tad jų darbuotojai negalėjo rasti naujų būdų reikalaujamiems tikslams pasiekti. Niekas nesiginčija, kad kompiuteriai buvo naudingesni nei ankstesni įrenginiai. Ir net sutaupydavo pinigų. Ir netgi darė perdaug - juos naudojančios firmos galėjo valdyti daugiau operacijų, kontroliuoti darbuotojus ir, kartais, savo klientus. Tendencija yra, kad kompiuteriai turi visai pakeisti darbuotojus. Tačiau tie pasikeitimai nenešė naujovių, o tik stiprino kompanijas. Kompanijos galėjo registruoti ir analizuoti daugiau duomenų ir atkreipti dėmesį į smulkesnes veiklos detales. Tad didelės kompanijos galėjo daryti tikslesnes prognozes. Tačiau dėl to didžiosios kompanijos ir vyriausybė darėsi priklausomos nuo kompiuterių. Jos pasidarė nepajėgios staigiems pakeitimas - tik lėtai evoliucijai. Tai geriausiai iliustuoja minėtoji 2000 metų problema - techniškai iki koktumo triviali, o organizaciniu požiūriu - neįveikiama. Palyginimui - perėjimas prie Euro yra techniškai sudėtingesnis uždavinys ir dar - jis sukelia pokyčius piniginių matų sistemoje. Ir kaip gali būti kitaip - Internetas, o atskiru atveju WWW, laikomas revoliucija informacinių technologijų srityje. Ir vėl, niekas nesiginčija, kad jo panaudojimas nepaprastai padidėjo ir tebeauga sparčiais tempais. Bet juk ne kartą buvo, tai kas atrodė revoliucija - tebuvo paprasta evoliucija. 1980-ais atrodė, kad personaliniai kompiuteriai - tai revoliucija; 1960-ais - operacinės sistemos; 1800-ais - telegrafas; 1700-ais - kanalai ir navigacija juose, ir taip tolyn. Ir PK, ir Internetas, galbūt, dar sups mus dešimtmečius, bet ateityje jie atrodys kaip maža dalelė technologijos evoliucijoje. Ir mums sako bei mums atrodo, kad viskas aplink mus keičiasi greičiau ir greičiau. Bet, iš dalies, tai tėra iliuzija. Kai išvystame kažką nauja, mes pamirštame, kad seni dalykai kažkada irgi atrodė kaip stulbinančios naujovės. Visais amžiais žmonėms atrodė, kad jie gyvena revoliucijų laikotarpiais. Iš tikro tos revoliucijos sukeldavo nedaug ilgalaikių pasikeitimų. Yra senas posakis: "Kuo daugiau daiktai keičiasi, tuo labiau jie lieka tokie patys". Tad kaip atsakysi į klausimą: ar šiandienos socialiniai pokyčiai yra sukelti skaitmeninės technologijos? Išsivysčiusiose šalyse daugelis pasakys Taip. Bet įsigilinkime... Net ir išsivysčiusiose šalyse mažesnioji dalis naudoja kompiuterius. Visos planetos mastu kompiuterius tenaudoja gal tik VIENAS (!) procentas gyventojų (pvz., aš paskaičiavau, kad apie 0,66% Lietuvos gyventojų naudojasi Internetu, o kiek iš jų yra pasyvių). Ir pagal dabartinį vystymosi lygį po kelių metų šis rodiklis gali išaugti tik iki kelių procentų. Ir vėl - kompiuteriai net ir išsivysčiusiose šalyse daugiausia naudojami didelėse firmose, kad užtikrintų, kad jos taps dar didesnės bei valstybės institucijose. Abiejose - socialiniai pakitimai nėra tikslas. Atsirado visuotiniai ryšiai, tačiau, gaila, jie neatnešė visuotinės gerovės. Jei taip būtų, skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų sumažėtų (tačiau Jungtinių Tautų ataskaitose jau seniai nebuvo tokių pranešimų). Šis skirtumas buvo pradėjęs mažėti po Antrojo pasaulinio karo ir pradėjo didėti įsigalėjus kompiuteriams. Iš tikro, galima tik įrodinėti, kad kompiuteriai padėjo viduriniajai klasei valdyti žemiausią klasę (valdančiosios klasės naudai). Be to, galima teigti, kad visi visuomenės pokyčiai mus veda prie neo-feodalizmo. Tai iliustruojama griežtu visuomenės susiskaidymu į luomus. Brolybė, lygybė, laisvė - tai nenatūralios sąvokos, nepasiekiamas idealas. Kompiuterių sukeliamas neofeodalizmas nueina toliau. Feodalizme visada buvo keturios klasės. valdančioji, vidurinioji, žemesnioji ir asmenys už įstatymo ribų. Paskutinė retai minima istorijos knygose, bet, jei ji pasidaro per didelė - grąsina sunaikinti visuomenę - šiuo metu ją sudaro benamiai, protiškai atsilikę, bedarbiai, beraščiai, emigrantai ir nusikaltėliai. Pasaulio profsąjungų organizacijos duomenimis ją sudaro apie trečdalis gyventojų! Ir kompiuterinės technologijos tiesiogiai skatina šios klasės didėjimą, nes jie pakeičia žemos kvalifikacijos darbuotojus. Ir bijau, kad ši santvarka laukia mūsų ateityje. Pati technologija niekuo dėta - kaltas jos panaudojimas. Pvz., TV gali būti puiki mokymo priemonė, tačiau dabar ji pavirtusi smegenų provimo mašina bei smurto ir reklamos propoganda. WWW taip pat galėtų būti nuostabiu mokymo įrankiu. Tačiau didžiausios valstybės susiriesdamos bando jį paversti elektroniniu turgumi. Toks praktinis racionalizmas gal ir reikalingas, - bet kalbėti apie gėrį ir stulbinančią revoliuciją - mažiau nei kvaila. A. Cvetkovas. Blogio atskleidėjai Apie autorių >>>>> Kartą į kartą anksčiau tai buvo rečiau, o dabar net ir dažniau pasirodo pranašai, perspėjantys mus, kad civilizacijai ateina galas. Aš kalbu ne apie tuos, kurie žada ugnį ir sierą, o apie technologijų kritikus. Vienu pirmųjų iš jų buvo, matyt, graikų filosofas Sokratas jo raštiškų darbų neliko; ir visai ne todėl, kad jis nemokėjo rašyti. Sokratas raštą laikė kenksmingu išradimu, kuris iš žmonių atima sugebėjimą įsiminti kam pasikliauti atmintimi, jei galima užsirašyti? Nuo tada praėjo nemažai laiko, kad būtų galima išsakyti atsargų verdiktą: iš tikro atmintis kartais paveda, tačiau šiaip tai raštas save pateisino. Šią Sokrato nuomonę aš pateikiau jau ne kartą, ji labai simptomatiška sąryšyje su sekusia informacinių technologijų evoliucija nors pasaulio pabaigą pranašavo ne tik dėl jų, naujovės šioje srityje, kaip taisyklė, dalies auditorijos buvo priimamos ypatingai aštriai ir skausmingai. Pretekstais buvo knygų, daugiatiražių laikraščių spausdinimas, telefonas, internetas ir t.t. O visai neseniai mes tapome plataus platformų elektroniniam skaitymui paplitimui su Kindle priešakyje ir elektroninių knygų joms. Čia jau paliko nuošaly bet kokį atsargumą ir skelbė literatūros, raštingumo ir vos ne abėcėlės žūtį. Tuo tarpu po kokios dešimties metų iš tos panikos neliko nė žymių: popierinės knygos niekur nepradingo, elektroninės gavo savo rinkos dalį ir pusiausvyra nuo to laiko gana stabili. Paskutiniu toje nesibaigiančioje trimituojančių angelų sekoje tapo smartfonų ir socialinių tinklų angelas. Šia tema jau sukurta ištisa eschatologinė biblioteka, papildoma vos ne kasdien. Tarp paskutinių kontribucijų joje sociologės Džinos Tuendž*) straipsnis Atlantic žurnale [2017 m.], kaip jos rengiamos knygos išspauda. Rašyti iš tikro yra apie ką; ir žmogus, kuriam įvykių eiga nekelia jokio nerimo, bent jau nėra labai dėmesingas.
Metro praktiškai kiekvienas prikaustytas prie smartfono, nuo paauglių iki senučių: jie klauso muzikos, žiūri
filmus, žaidžia Candy Crush ar dar kokį nors šios pramogos kloną, o aktyviausieji be perstojo selfiuojasi.
Aišku, Dž. Tuendž domino ne tiek išoriniai elgesio požymiai, kiek vidiniai psichologiniai pokyčiai, o jie, jos nuomone, nėra paguodžiantys. Ne ji pirmoji pastebi, kad elektroninės kontaktų sferos išsiplėtimas, atrodo, atveda prie asmeninės sferos susiaurėjimo: paaugliai, net kai susirenka į grupes, blogai seka bendrą pokalbio temą, nepajėgdami atsitraukti nuo laikų skaičiaus Facebook ar Instagram. Be to, padidintas aktyvumas socialiniuose tinkluose veda prie tokios veiklos sumažėjimo realiajame gyvenime, prie izoliacijos ir depresijos. Tai ne vien tušti pastebėjimai šių liūdnų išvadų patvirtinimui autorė pateikia visa eilę diagramų. Neigiamoms virtualaus aktyvumo pasekmėms ji priskiria paauglių savižudybių didėjimą maždaug nuo 2011 m., nenorą anksčiau amžiaus cenzo gauti vairuotojo teises, o taip pat susidomėjimo seksualiniais kontaktais sumažėjimą paradoksaliu būdu tai, spėjama, atvedė prie nėštumų skaičiaus tarp nepilnamečių sumažėjimo, tačiau bendra tendencija vargu ar sveikintina. Dž. Tuendž supranta, kad statistinė koreliacija neretai liudija apie paprastą sutapimą, o ne priežastinę-pasekminę priklausomybę, ir bando pateikti argumentus tokios priklausomybės naudai, tačiau tai tik lašas į vieną vietą surinktų faktų jūroje. O jei ir yra teigiamų aspektų dabartiniame išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų populiarume, ji nepamini nė vieno ir aplamai palieka šį klausimą nuošalyje kas negali nesukelti nepasitikėjimo jos pastebėjimais ir prognozėmis. Tačiau didžiausias jos samprotavimų trūkumas visiškas, atrodytų nesenų, ginčų panašiais klausimais užmiršimas. Nes arba tokiems pranašams sušlubuoja atmintis, arba jie nemato toliau savo nosies, - ir šią aplinkybę tenka iškelti į jų argumentų vardiklį. Ir be to visa susiveda į rankų užlaužimą ir jokios išeities iš susidariusios egzistencinės aklavietės nepateikiama. Čia aš priminčiau apie maždaug 15 m. senumo paniką, kai su masine prieiga prie tinklo vos neįvedė naujos psichinės diagnozės, patologinės priklausomybės nuo interneto, ir medijos, tame tarpe ir pats internetas, sumirgėjo specialistų, siūlančių profesionalią pagalbą tokioms aukoms, skelbimais. Nuo tų laiko internetas tapo gerokai platesnis ir prieinamesnis, dauguma mūsų jam skiria gerokai daugiau laiko, tačiau apie tą diagnozę šiandien neišgirsi nė žodžio, o tie specialistai kažkur išnyko nors kodėl nepasiūlius savo paslaugų dabartiniams Instagram belaisviams? Ir kodėl socialinių tinklų kritikai tame nepamatė pamokos? Egzistuoja empirinė taisyklė, gavusi Pareto efektyvumo arba optimalumo pavadinimą ją suformulavusio italų ekonomisto garbei. Pagal Paretą, optimali sistema yra tokia, kurioje neįmanoma pagerinti kokio nors parametro nepabloginus kitų. Naujo parametro įtraukimas į tokią sistemą pažeidžia pusiausvyrą, tačiau santykinės laisvės sąlygomis (pvz., laisvos rinkos, jei kalbama apie ekonomiką) ji atsistato kitame lygmenyje. Kai buvo išrastas automobilis, naudą iš jo gavo vienetai, galėję leisti sau tokią prabangą, o štai pėstieji, neįpratę prie greitų ekipažų, pasimetė ir gausiai žūdavo. Netrukus buvo pasiekta pusiausvyra ir be automobilio mūsų pasaulis dabar tiesiog sugriūtų, - bent minutei įsivaizduokite greitosios pagalbos pradingimą. Tačiau, deja, žmonės kaip anksčiau žūsta po ratais ir avarijose, - Pareto efektyvumas nereiškia, kad laimi visi. Priešpastatyti kažką šiai empirikai kovotojai su smartfonais negali. Dar daugiau, neįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodytų idealus, jų požiūriu, pasaulis ir kokia instancija turėtų įsikišti pasaulio atvedimui į tą idealą be vyriausybės, čia nieko kita neišmąstysi. Tačiau sekdamos ta logika vyriausybės turėtų stipriai apriboti interneto prieigą, o dar prieš tai prie spausdintinės produkcijos, kad ir tuo pagrindu, kad bulvarinės spaudos purvinas srautas mus atitraukia nuo geometrijos ir dvasinių saitų pažinimo. Tokių rūpestingų vyriausybių iš tikro yra: Kinija ir Rusija - tik du patys ryškiausi pavyzdžiai. Net pati gero norinti vyriausybė sudaryta iš tokių pat žmonių kaip mes, ir jie nepajėgūs pažvelgti giliau už mus ir nuspėti nenuspėjamas įvestų sankcijų pasekmes. Čia negalima nepažymėti, kad baimių sėjėjai jau okupavo ateitį ir mobilizuoja mus kovai su naujovėmis, kurių dar nė pėdsakų nėra. Mus įspėja susilaikyti nuo per didelio draugiškumo ateivių iš kosmoso (pvz., žr. >>>>> arba >>>>>), kurie gali turėti suktų planų, atžvilgiu, dėl robotų, atimsiančių iš mūsų paskutines darbo vietas, o labiausiai nuo dirbtinio intelekto, kuris atsiras, pagal paskutines prognozes, jau po 20 m. ir puls naikinti organinę gyvybę žemėje. Todėl žinomas investuotojas ir ekonomikos apžvalgininkas Ručiras Šarma primena, kad dirbtinio intelektą atsiradimo prognozes kėlė jau 1950 m., beje ir tada po tų pačių 20 m. Iš tikro, toji eschatologija tik atitraukia mus nuo svarbesnių problemų, kurios pajėgios sėkmingai sutrukdyti tiek dirbtinio intelekto atsiradimui, tiek mūsų išgyvenimui apie tai nukreipsiu į neseniai vykusį Marko Cukerbergo ir Ilono Masko disputą. Ar iš tikro kenksmingi išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai ir kokio dydžio ta žala? Net jei Džinos Tuendž psichologiniai stebėjimai didesne dalimi tėra paprastos koreliacijos, tokių koreliacijų gausa negali nekelti nerimo, o tuo labiau nerodyti išorinių krizės požymių tai tie povandeniniai varpai, kurių žmonės nenusiima nei metro, nei paviršiuje. Ir vis tik faktas, kad ji nepajėgi pateikti nė vieno protingo pasiūlymo problemos sprendimui, o ypač tai, kad ji nutyli visus pozityvius technologinės revoliucijos aspektus, liudija apie taip vadinamą tunelinį matymą, sąmoningą požiūrio taško susiaurinimą siekiant savo tezę padaryti įtikinamesne. Saviizoliacija viešoje erdvėje įprastas megapolio atributas, ir išmanusis telefonas čia viso labo tik vienas iš progreso paslaugiai pateiktų būdų. Knyga ar net Kindle kieno nors akyse atrodys kilniau nei Candy Crush, tačiau tai teismas, kuriam neturime teisės. Prieš 40 m. vieša erdvė buvo užtvindyta milžiniškų nešiojamų stereodėžių, skleidžiančių triukšmą ir griausmus atrodė, kur kas rimtesnis pretekstas policininko ir psichiatro įsikišimui. Tačiau tos dėžės paniro į nebūtį šiandien tai antikvariatas. Nėra jokios abejonės, kad problema, dėl kurios muša būgnus Džina Tuendž, rytoj išsisklaidys, ir Paretas mums nustatys naują pusiausvyrą. Į dabartinės problemos vietą greičiausiai ateis kita, - ir profesionalūs panikos skleidėjai be darbo neliks. Kiti A. Cvetkovo straipsniai: *) Džina Tuendž (Jean Marie Twenge, g. 1971 m.) amerikiečių psichologė, tyrinėjanti kartų skirtumus, apimant darbo vertybes, gyvenimo tikslus, vystymosi spartą ir kt. Taip pat rašo knygas, konsultuoja ir skaito viešas paskaitas. Jos knygos: Mano karta (2006), iGen (2017), Narcicizmo epidemija (2009, kartu su W.K. Campbell). Jos išvados apie narcicizmą ir informacinių technoloigijų naudojimą tarp tūkstantmečio vaikų sulaukė aštrios kritikos, nemaža dalimi ir dėl to, kad ji atmeta faktus, kurie netinka jos koncepcijai.
Tylos kalba | |