Mitas apie kompiuterių revoliuciją

Įžengėme į paskutiniuosius metus prieš 2000-uosius (bet ne paskutinius šio tūkstantmečio), tad ir straipsnį pradėsiu su tuo susijusia klaida (savotišku minties virusu).

Vienas iš keisčiausių ir neraminančių teiginių apie 2000 metų problemą yra laikas nuo laiko pasakomas teiginys, kaltinantis netikusį programuotoją "Cobol" kalba, kuris prieš 30 ar daugiau metų dėl savo iškreiptos vaizduotės "numetė" pirmuosius du datos skaitmenis, t.y. "19". Iš kur visi pasigavo tą mintį? Jos negalėjo išgalvoti kvaili žurnalistai - tad ją jiems išsakė kažkas iš kompiuterių pramonės.

Kas be ko, vadinamųjų kompiuterių ekspertų yra įvairaus plauko (ir ko tikėtis, jei didžiausiu 2000-ųjų metų problemos ekspertu patampa niekuris ministeris Skrebys). Blogiausia, kad jie rašo ir solidžiuose kompiuteriniuose žurnaluose. Tai tikras neraštingumas. Datos pateikimas dviem skaitmenimis buvo naudojamas dar iki Konradui Cūzei (Konrad Zuse) trečiajame dešimtmetyje sukuriant pirmąjį skaitmeninį kompiuterį. Tad dviejų skaitmenų datą išrado ne kompiuteristai - tokia praktika jau buvo paplitusi tarp klerkų. Ir toji santrumpa mums kasdien "ant liežuvio" šnekamojoje kalboje.

Bet kokia klaidelė - tik aisbergo viršūnė kalbant apie neraštingumą kompiuterių istorijos baruose. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Australijos TV skleidė pasakojimas apie kompiuterių komercinio panaudojimo 40-metį. Atseit, kompiuteriai labai pakeitė pakankamai turtingų kompanijų darbą - ypač finansų ir apskaitos srityse. Bet, tiesa yra kažkur anapus ... šių žodžių. Pirmieji kompiuteriai buvo statomi tuose skyriuose, kurie jau buvo pakankamai automatizuoti naudojant perfokortas ir perfojuostas (kiek dar yra Lietuvoje tebedirbančių programuotojų, kurie jas prisimena?). Tad kompiuteriai buvo skirti pakeisti tai technikai, o ne sukurti naują darbo stilių. Ir pirmieji programuotojai "Cobol kalba nekūrė naujų programų - jie tiesiog užkoduodavo jau egzistuojančias duomenų apdorojimo procedūras.

Panaši, tačiau dar pavojingesnė nuostata yra ta, kad kompiuteriai skatina pasikeitimus, kartais net revoliucinius. Tiesa yra visai kita. Kompiuterius visada naudojo pramonė ir vyriausybė (taigi, socialinės plotmės sritys), kurių tikslas - vengti pasikeitimų ir išsaugoti esamą padėtį. Daugelis kompanijų kompiuterius naudojo taip, kad jie neskatintų naujovių - tad jų darbuotojai negalėjo rasti naujų būdų reikalaujamiems tikslams pasiekti.

Niekas nesiginčija, kad kompiuteriai buvo naudingesni nei ankstesni įrenginiai. Ir net sutaupydavo pinigų. Ir netgi darė perdaug - juos naudojančios firmos galėjo valdyti daugiau operacijų, kontroliuoti darbuotojus ir, kartais, savo klientus. Tendencija yra, kad kompiuteriai turi visai pakeisti darbuotojus.

Tačiau tie pasikeitimai nenešė naujovių, o tik stiprino kompanijas. Kompanijos galėjo registruoti ir analizuoti daugiau duomenų ir atkreipti dėmesį į smulkesnes veiklos detales. Tad didelės kompanijos galėjo daryti tikslesnes prognozes. Tačiau dėl to didžiosios kompanijos ir vyriausybė darėsi priklausomos nuo kompiuterių. Jos pasidarė nepajėgios staigiems pakeitimas - tik lėtai evoliucijai. Tai geriausiai iliustuoja minėtoji 2000 metų problema - techniškai iki koktumo triviali, o organizaciniu požiūriu - neįveikiama. Palyginimui - perėjimas prie Euro yra techniškai sudėtingesnis uždavinys ir dar - jis sukelia pokyčius piniginių matų sistemoje.

Ir kaip gali būti kitaip - Internetas, o atskiru atveju WWW, laikomas revoliucija informacinių technologijų srityje. Ir vėl, niekas nesiginčija, kad jo panaudojimas nepaprastai padidėjo ir tebeauga sparčiais tempais. Bet juk ne kartą buvo, tai kas atrodė revoliucija - tebuvo paprasta evoliucija. 1980-ais atrodė, kad personaliniai kompiuteriai - tai revoliucija; 1960-ais - operacinės sistemos; 1800-ais - telegrafas; 1700-ais - kanalai ir navigacija juose, ir taip tolyn. Ir PK, ir Internetas, galbūt, dar sups mus dešimtmečius, bet ateityje jie atrodys kaip maža dalelė technologijos evoliucijoje.

Ir mums sako bei mums atrodo, kad viskas aplink mus keičiasi greičiau ir greičiau. Bet, iš dalies, tai tėra iliuzija. Kai išvystame kažką nauja, mes pamirštame, kad seni dalykai kažkada irgi atrodė kaip stulbinančios naujovės. Visais amžiais žmonėms atrodė, kad jie gyvena revoliucijų laikotarpiais. Iš tikro tos revoliucijos sukeldavo nedaug ilgalaikių pasikeitimų. Yra senas posakis: "Kuo daugiau daiktai keičiasi, tuo labiau jie lieka tokie patys".

Tad kaip atsakysi į klausimą: ar šiandienos socialiniai pokyčiai yra sukelti skaitmeninės technologijos? Išsivysčiusiose šalyse daugelis pasakys "Taip". Bet įsigilinkime... Net ir išsivysčiusiose šalyse mažesnioji dalis naudoja kompiuterius. Visos planetos mastu kompiuterius tenaudoja gal tik VIENAS (!) procentas gyventojų (pvz., aš paskaičiavau, kad apie 0,66% Lietuvos gyventojų naudojasi Internetu, o kiek iš jų yra "pasyvių"). Ir pagal dabartinį vystymosi lygį po kelių metų šis rodiklis gali išaugti tik iki kelių procentų.

Ir vėl - kompiuteriai net ir išsivysčiusiose šalyse daugiausia naudojami didelėse firmose, kad užtikrintų, kad jos taps dar didesnės bei valstybės institucijose. Abiejose - socialiniai pakitimai nėra tikslas. Atsirado visuotiniai ryšiai, tačiau, gaila, jie neatnešė visuotinės gerovės. Jei taip būtų, skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų sumažėtų (tačiau Jungtinių Tautų ataskaitose jau seniai nebuvo tokių pranešimų). Šis skirtumas buvo pradėjęs mažėti po Antrojo pasaulinio karo ir pradėjo didėti įsigalėjus kompiuteriams. Iš tikro, galima tik įrodinėti, kad kompiuteriai padėjo viduriniajai klasei valdyti žemiausią klasę (valdančiosios klasės naudai).

Be to, galima teigti, kad visi visuomenės pokyčiai mus veda prie neo-feodalizmo. Tai iliustruojama griežtu visuomenės susiskaidymu į luomus. Brolybė, lygybė, laisvė - tai nenatūralios sąvokos, nepasiekiamas idealas. Kompiuterių sukeliamas neofeodalizmas nueina toliau. Feodalizme visada buvo keturios klasės. valdančioji, vidurinioji, žemesnioji ir asmenys už įstatymo ribų. Paskutinė retai minima istorijos knygose, bet, jei ji pasidaro per didelė - grąsina sunaikinti visuomenę - šiuo metu ją sudaro benamiai, protiškai atsilikę, bedarbiai, beraščiai, emigrantai ir nusikaltėliai. Pasaulio profsąjungų organizacijos duomenimis ją sudaro apie trečdalis gyventojų! Ir kompiuterinės technologijos tiesiogiai skatina šios klasės didėjimą, nes jie pakeičia žemos kvalifikacijos darbuotojus.

Ir bijau, kad ši santvarka laukia mūsų ateityje. Pati technologija niekuo dėta - kaltas jos panaudojimas. Pvz., TV gali būti puiki mokymo priemonė, tačiau dabar ji pavirtusi smegenų provimo mašina bei smurto ir reklamos propoganda. WWW taip pat galėtų būti nuostabiu mokymo įrankiu. Tačiau didžiausios valstybės susiriesdamos bando jį paversti elektroniniu turgumi. Toks praktinis racionalizmas gal ir reikalingas, - bet kalbėti apie gėrį ir stulbinančią revoliuciją - mažiau nei kvaila.