A. Cvetkovas. Blogio atskleidėjai

Apie autorių  >>>>>

Kartą į kartą – anksčiau tai buvo rečiau, o dabar net ir dažniau – pasirodo pranašai, perspėjantys mus, kad civilizacijai ateina galas. Aš kalbu ne apie tuos, kurie žada ugnį ir sierą, o apie technologijų kritikus. Vienu pirmųjų iš jų buvo, matyt, graikų filosofas Sokratas – jo raštiškų darbų neliko; ir visai ne todėl, kad jis nemokėjo rašyti. Sokratas raštą laikė kenksmingu išradimu, kuris iš žmonių atima sugebėjimą įsiminti – kam pasikliauti atmintimi, jei galima užsirašyti? Nuo tada praėjo nemažai laiko, kad būtų galima išsakyti atsargų verdiktą: iš tikro atmintis kartais paveda, tačiau šiaip tai raštas save pateisino.

Šią Sokrato nuomonę aš pateikiau jau ne kartą, ji labai simptomatiška sąryšyje su sekusia informacinių technologijų evoliucija – nors pasaulio pabaigą pranašavo ne tik dėl jų, naujovės šioje srityje, kaip taisyklė, dalies auditorijos buvo priimamos ypatingai aštriai ir skausmingai. Pretekstais buvo knygų, daugiatiražių laikraščių spausdinimas, telefonas, internetas ir t.t. O visai neseniai mes tapome plataus platformų elektroniniam skaitymui paplitimui su „Kindle“ priešakyje – ir elektroninių knygų joms. Čia jau paliko nuošaly bet kokį atsargumą ir skelbė literatūros, raštingumo ir vos ne abėcėlės žūtį. Tuo tarpu po kokios dešimties metų iš tos panikos neliko nė žymių: popierinės knygos niekur nepradingo, elektroninės gavo savo rinkos dalį – ir pusiausvyra nuo to laiko gana stabili.

Paskutiniu toje nesibaigiančioje trimituojančių angelų sekoje tapo smartfonų ir socialinių tinklų angelas. Šia tema jau sukurta ištisa eschatologinė biblioteka, papildoma vos ne kasdien. Tarp paskutinių kontribucijų joje – sociologės Džinos Tuendž^*) straipsnis „Atlantic“ žurnale [2017 m.], kaip jos rengiamos knygos išspauda.

Rašyti iš tikro yra apie ką; ir žmogus, kuriam įvykių eiga nekelia jokio nerimo, bent jau nėra labai dėmesingas. Metro praktiškai kiekvienas prikaustytas prie smartfono, nuo paauglių iki senučių: jie klauso muzikos, žiūri filmus, žaidžia „Candy Crush“ ar dar kokį nors šios pramogos kloną, o aktyviausieji be perstojo selfiuojasi. Įspūdis toks, kad kiekvienas uždengtas asmeniniu povandeniniu varpu. Metro, beje, tuo ir būdingas, kad reikia kažkaip sutrumpinti nuobodų laiką, bet juk ir paviršiuje jie nesielgia kitaip: pėsčiųjų navigacija gana apsunkinta, o perėjose po kojomis atsirado užrašai „žiūrėk“, skirti tam, kad neatidūs atitrauktų akis nuo ekranų.

Aišku, Dž. Tuendž domino ne tiek išoriniai elgesio požymiai, kiek vidiniai psichologiniai pokyčiai, o jie, jos nuomone, nėra paguodžiantys. Ne ji pirmoji pastebi, kad elektroninės kontaktų sferos išsiplėtimas, atrodo, atveda prie asmeninės sferos susiaurėjimo: paaugliai, net kai susirenka į grupes, blogai seka bendrą pokalbio temą, nepajėgdami atsitraukti nuo laikų skaičiaus Facebook ar Instagram. Be to, padidintas aktyvumas socialiniuose tinkluose veda prie tokios veiklos sumažėjimo realiajame gyvenime, prie izoliacijos ir depresijos. Tai ne vien tušti pastebėjimai – šių liūdnų išvadų patvirtinimui autorė pateikia visa eilę diagramų. Neigiamoms virtualaus aktyvumo pasekmėms ji priskiria paauglių savižudybių didėjimą maždaug nuo 2011 m., nenorą anksčiau amžiaus cenzo gauti vairuotojo teises, o taip pat susidomėjimo seksualiniais kontaktais sumažėjimą – paradoksaliu būdu tai, spėjama, atvedė prie nėštumų skaičiaus tarp nepilnamečių sumažėjimo, tačiau bendra tendencija vargu ar sveikintina.

Dž. Tuendž supranta, kad statistinė koreliacija neretai liudija apie paprastą sutapimą, o ne priežastinę-pasekminę priklausomybę, ir bando pateikti argumentus tokios priklausomybės naudai, tačiau tai tik lašas į vieną vietą surinktų faktų jūroje. O jei ir yra teigiamų aspektų dabartiniame išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų populiarume, ji nepamini nė vieno ir aplamai palieka šį klausimą nuošalyje – kas negali nesukelti nepasitikėjimo jos pastebėjimais ir prognozėmis. Tačiau didžiausias jos samprotavimų trūkumas – visiškas, atrodytų nesenų, ginčų panašiais klausimais užmiršimas. Nes arba tokiems pranašams sušlubuoja atmintis, arba jie nemato toliau savo nosies, - ir šią aplinkybę tenka iškelti į jų argumentų vardiklį. Ir be to visa susiveda į rankų užlaužimą ir jokios išeities iš susidariusios egzistencinės aklavietės nepateikiama.

Čia aš priminčiau apie maždaug 15 m. senumo paniką, kai su masine prieiga prie tinklo vos neįvedė naujos psichinės diagnozės, patologinės priklausomybės nuo interneto, ir medijos, tame tarpe ir pats internetas, sumirgėjo specialistų, siūlančių profesionalią pagalbą tokioms aukoms, skelbimais. Nuo tų laiko internetas tapo gerokai platesnis ir prieinamesnis, dauguma mūsų jam skiria gerokai daugiau laiko, tačiau apie tą diagnozę šiandien neišgirsi nė žodžio, o tie specialistai kažkur išnyko – nors kodėl nepasiūlius savo paslaugų dabartiniams Instagram belaisviams? Ir kodėl socialinių tinklų kritikai tame nepamatė pamokos?

Egzistuoja empirinė taisyklė, gavusi Pareto efektyvumo arba optimalumo pavadinimą ją suformulavusio italų ekonomisto garbei. Pagal Paretą, optimali sistema yra tokia, kurioje neįmanoma pagerinti kokio nors parametro nepabloginus kitų. Naujo parametro įtraukimas į tokią sistemą pažeidžia pusiausvyrą, tačiau santykinės laisvės sąlygomis (pvz., laisvos rinkos, jei kalbama apie ekonomiką) ji atsistato kitame lygmenyje. Kai buvo išrastas automobilis, naudą iš jo gavo vienetai, galėję leisti sau tokią prabangą, o štai pėstieji, neįpratę prie greitų ekipažų, pasimetė ir gausiai žūdavo. Netrukus buvo pasiekta pusiausvyra – ir be automobilio mūsų pasaulis dabar tiesiog sugriūtų, - bent minutei įsivaizduokite greitosios pagalbos pradingimą. Tačiau, deja, žmonės kaip anksčiau žūsta po ratais ir avarijose, - Pareto efektyvumas nereiškia, kad laimi visi.

Priešpastatyti kažką šiai empirikai kovotojai su smartfonais negali. Dar daugiau, neįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodytų idealus, jų požiūriu, pasaulis ir kokia instancija turėtų įsikišti pasaulio atvedimui į tą idealą – be vyriausybės, čia nieko kita neišmąstysi. Tačiau sekdamos ta logika vyriausybės turėtų stipriai apriboti interneto prieigą, o dar prieš tai – prie spausdintinės produkcijos, kad ir tuo pagrindu, kad bulvarinės spaudos purvinas srautas mus atitraukia nuo geometrijos ir dvasinių saitų pažinimo. Tokių rūpestingų vyriausybių iš tikro yra: Kinija ir Rusija - tik du patys ryškiausi pavyzdžiai. Net pati gero norinti vyriausybė sudaryta iš tokių pat žmonių kaip mes, ir jie nepajėgūs pažvelgti giliau už mus ir nuspėti nenuspėjamas įvestų sankcijų pasekmes.

Čia negalima nepažymėti, kad baimių sėjėjai jau okupavo ateitį ir mobilizuoja mus kovai su naujovėmis, kurių dar nė pėdsakų nėra. Mus įspėja susilaikyti nuo per didelio draugiškumo ateivių iš kosmoso (pvz., žr. >>>>> arba >>>>>), kurie gali turėti suktų planų, atžvilgiu, dėl robotų, atimsiančių iš mūsų paskutines darbo vietas, o labiausiai – nuo dirbtinio intelekto, kuris atsiras, pagal paskutines prognozes, jau po 20 m. ir puls naikinti organinę gyvybę žemėje. Todėl žinomas investuotojas ir ekonomikos apžvalgininkas Ručiras Šarma primena, kad dirbtinio intelektą atsiradimo prognozes kėlė jau 1950 m., beje ir tada – po tų pačių 20 m. Iš tikro, toji eschatologija tik atitraukia mus nuo svarbesnių problemų, kurios pajėgios sėkmingai sutrukdyti tiek dirbtinio intelekto atsiradimui, tiek mūsų išgyvenimui – apie tai nukreipsiu į neseniai vykusį Marko Cukerbergo ir Ilono Masko disputą.

Ar iš tikro kenksmingi išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai ir kokio dydžio ta žala? Net jei Džinos Tuendž psichologiniai stebėjimai didesne dalimi tėra paprastos koreliacijos, tokių koreliacijų gausa negali nekelti nerimo, o tuo labiau nerodyti išorinių krizės požymių – tai tie povandeniniai varpai, kurių žmonės nenusiima nei metro, nei paviršiuje. Ir vis tik faktas, kad ji nepajėgi pateikti nė vieno protingo pasiūlymo problemos sprendimui, o ypač tai, kad ji nutyli visus pozityvius technologinės revoliucijos aspektus, liudija apie taip vadinamą „tunelinį matymą“, sąmoningą požiūrio taško susiaurinimą siekiant savo tezę padaryti įtikinamesne. Saviizoliacija viešoje erdvėje – įprastas megapolio atributas, ir išmanusis telefonas čia – viso labo tik vienas iš progreso paslaugiai pateiktų būdų. Knyga ar net „Kindle“ kieno nors akyse atrodys kilniau nei „Candy Crush“, tačiau tai – teismas, kuriam neturime teisės. Prieš 40 m. vieša erdvė buvo užtvindyta milžiniškų nešiojamų stereodėžių, skleidžiančių triukšmą ir griausmus – atrodė, kur kas rimtesnis pretekstas policininko ir psichiatro įsikišimui. Tačiau tos dėžės paniro į nebūtį – šiandien tai antikvariatas. Nėra jokios abejonės, kad problema, dėl kurios muša būgnus Džina Tuendž, rytoj išsisklaidys, ir Paretas mums nustatys naują pusiausvyrą. Į dabartinės problemos vietą greičiausiai ateis kita, - ir profesionalūs panikos skleidėjai be darbo neliks.

Kiti A. Cvetkovo straipsniai:
Ateities pabaiga
Stebuklo jausmas