Druidų žmonių aukojimai. Vartiklis

Kai Viešpats, tavo Dievas, bus iškirtęs prieš tave tautas, kurių tu eini išvaryti, kai tu būsi jas išvaręs ir gyvensi jų krašte, saugokis, kad nebūtum suviliotas sekti jomis tada, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis“. ... Visa, kas pasibjaurėtina, ko Viešpats nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams! [ Įst. 12:29-31 ]

Legendinis Merlinas kažkuo skyrėsi nuo kitų literatūrinių burtininkų, taipogi ir Hario Poterio, - jis buvo druidas.

Romėnai buvo okupavę Britaniją nuo 43 m. iki 400-ųjų. Prieš tai neginčijamą valdžią keltų kraštuose (apėmusiuose Prancūziją, Nyderlandus, dalį Skandinavijos, o taip pat ir Britaniją) turėjo druidai. Istoriją kūrė Gundestrupo virdulys

nugalėtojai – tad sunku gauti aiškų pralaimėjusios pusės vaizdą. Kai romėnai užėmė Britaniją, jie pateikė nepagražintą druidų aprašymą. kai kuriuose šaltiniuose druidai apibūdinami kaip kraugeriški barbarai, pamėgę žmonių aukojimus. Kiti laiko, kad jie buvo taikūs ir savo valdžią gavo dėl artimo ryšio su gamta.

Druidų veikla buvo persipynusi su būrimais. Jiems priskiriama galia nuspėti ateitį, kas leido būti jiems patarėjais, kada nuimti derlių ir kada žygiuoti į karą. Kaip ir karaliaus Artūro patarėjas Merlinas, druidai savo galią grindė savo ypatingu įsigilinimu į Visatos vyksmą. Kita vertus, pačių druidų ištakos senesnėje ir paslaptingesnėje magijos formoje – šamanizme.

Apie druidų apeigas informacijos pateikia ir archeologija. Gundestrupo virdulys 2000 m. glūdėjo Danijos durpių pelkėje. Įmantriai išraižytas ir pagamintas iš sidabro, jis atrodo kaip klasikinė burtininko įranga. Atrodo, kad jis buvo nuskandintas pelkėje kaip auka po to, kai daugelį metų buvo naudotas apeigoms. Ant jo pavaizduoti keisti dalykai: raguotas dievas, figūros, kurios yra pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, o taip pat, tikėtina, gyvūnų ir, galbūt, žmonių aukojimai.

Dar kraupesnis yra Tolundo vyras, Danijos durpyne atrastas 1950-aisiais, kur jis glūdėjo nuo 1 a. pr.m.e. Jis buvo išrengtas nuogai ir pasmaugtas. Skrandyje rasta plati grūdų įvairovė – spėjama, kad tai apeiginis maistas. Ten buvo ir skalsių, labai toksiško grybo, besiveisiančio rugių, pėdsakų. Jei jis buvo apnuodytas skalsėmis, tai turėjo kentėti nuo traukulių ir haliucinacijų. Gal skalsių sukeltas transas buvo apeigų dalis?

Jisai nebuvo vienintelė auka. Daugiau kūnų rasta Danijos, Vokietijos, Nyderlandų, Airijos ir Anglijos pelkėse. Pvz., 1984 m. Česyro durpynuose rastas 2000 m. amžiaus Lindow vyras. Šįkart aukojimo ženklai buvo neabejotini. Jam buvo trenkta per galvą, jis pasmaugtas, o gerklė perpjauta, matyt tam, kad iš kūno išbėgtų kraujas. Jis buvo jaunas, gerai sudėtas ir atrodo, priklausė aukštesniajam socialiniam sluoksniui. Šįkart skrandyje rasta amalo pėdsakų, kurie jį sieja su druidais.

Druidų politinė įtaka gerokai sumažėjo valdant romėnams. Tačiau jų apeigos išliko greta romėnų religijos. O Romos imperijai subyrėjus 5 a., nesunku įsivaizduoti kaip tokie asmenys kaip Merlinas galėjo atnaujinti druidų praktikas.

vis tik naujausi tyrimai sėja abejonę – gal „pelkių žmonės“ tebuvo keistas laidojimo būdas. Tacitas naudojo sąvoką „corpore infames“ (savo kūną išniekinusieji) – už tai bausmė buvo pakabinimas arba nuskandinimas pelkėje. Todėl iki šiol manyta, kad „pelkių žmonės“ – būtent tokių egzekucijų aukos, pvz., išsigimėliai, išdavikai ar homoseksualai. Kaukolių, galūnių kaulų pažeidimai laikyti tokios versijos įrodymu. Tačiau jie galėjo atsirasti ir dėl pelkės poveikio ar laidotuvių metu. Juk tokių pažeidimų randama ir normalių palaidojimų atvejais. Pvz., Huldremozės moteris, 1879 m. rasta Jutlandijos pelkėse – palaidota ant nugaros su vilnoniu sijonu, kailiniu apsiaustu. Gluosnio lazdelė padėta skersai kūno, o į apsiaustą įsiūta kelios brangios detalės. Kiti „pelkių žmonės“ buvo palaidoti žalumynais, vilnomis ar beržo tošimis apkaišytose duobėse, apvilkti austomis ar kailinėmis įkapėmis, su dovanomis.

Tebesiginčijama, ar per Visų mirusiųjų dieną (Helovyną) buvo aukojami žmonės.

Merle Severy straipsnyje „Keltai“ (National Geographic, 1977 m. gegužė) taip aprašo Samhaino vakarą, keltų Naujųjų metų pradžią:

Anot Dinšencho [„Vietų senovė“], Viduramžių padavimų rinkinio apie garsias vietas, pirmagimis buvo aukojamas prieš didelį stabą, kad užtikrintų galvijų vislumą ir javų derlingumą. Samhaino vakaras buvo baugų ir pavojų metas. Šioje senų ir naujų metų sandūroje vienas kitas atsiverdavo mūsų ir anapusinis pasauliai. Grįždavo mirusieji, šmėklos ir demonai šlaistėsi aplink, ir ateitis buvo regima... Už tokių Helovyno žaidimų kaip obuolių gaudymas burna glūdi keltų būrimai siekiant nuspėti, kas kitais metais susituoks, praturtės ar mirs. Už kaukių ir išdaigų, žibintų moliūguose ir maisto aukų, slypi baimė dėl piktųjų dvasių ir apeigos jų apraminimui.

Visi galai yra labai pamaldūs, todėl sergantieji sunkesnėmis ligomis, dalyvaujantys karuose ir patiriantys pavojus aukoja žmones arba pasižada paaukoti. Aukodami naudojasi druidų paslaugomis. Galai mano, kad negalima permaldauti nemirtingųjų dievų, jei už vieno žmogaus gyvybę neatiduodama kito gyvybė. Tokie aukojimai nustatyti ir valstybės labui. Kai kurios galų tautos turi išpintus iš vytelių didžiulius stabus, kurių vidun prigrūda gyvų žmonių. Stabus padegus, žmonės žūsta liepsnose. Manoma, kad nemirtingiems dievams maloniau, kai aukojami tie, kurie sučiumpami vagiant, plėšikaujant ar kitą žalą bedarant. Bet kai tokių pritrūksta, paaukojami ir nekalti žmonės.

Istorikas Diodoras Sicilietis taip pat rašė apie druidų atliekamus žmonių aukojimus:

Paaukotojo atradimas Česšyre (Anglija) 1984-ais padeda įvertinti ritualinių žmonių aukų tikrumą. Gerai išsilaikęs 2 a. pr.m.e. jaunas vyras atrodo priklausęs elitinei socialinei klasei. Jis buvo uždusintas. Tada, kaip nesuskaičiuojamose aukojimuose actekų ir majų dievams [žr. >>>>> ], iš kūno išleistas kraujas, nes žmogaus kraujas buvo reikalingas dievų pamaloninimui bei numaldymui.
[Senovės išmintis ir slaptosios sektos]

Jis [Suetonijus Paulinijus¹⁾] pasirengė pulti Monos salą²⁾, kurioje gyveno nemažai tiek vietinių gyventojų tiek radusių prieglobstį; ir, atsižvelgdamas į seklų ir kintamo gylio kanalą, pasistatė plokščiadugnių valčių flotilę. Tokiu būdu persikėlė pėstininkai; pasekę raiteliai brido arba gilesnėse vietose plaukė šalia žirgų.

[ ... ]

Paplūdimyje buvo išsidėsčiusi gynyba, tankios gretos ginkluotų vyrų, su moterimis tarp gretų. Kaip furijos, mitinai juodo sspalvos drabužiais ir susivėlusiais plaukais, jos lingavo savo kūnais; tuo tarpu ratas druidų, pakėlusių rankas į dangų ir žarstančių prakeiksmus, neįprastu vaizdu keldami kariams tokią baimę, kad jų galūnės tapo lyg paralyžiuotos – jie leidosi sužeidžiami nedarydami jokių judesių. Tada, nuraminti savo vado, ir vienas kitą drąsindami nesibauginti būrio moterų ir fanatikų, jie prasibrovė, kapodami visus kelyje ir apsupo priešą jo paties liepsnose.

Kitu žingsniu buvo įkurti garnizoną užkariautų gyventojų tarpe ir sunaikinti laukinių kultams skirtas šventąsias giraites, nes jie laikė pamaldžia pareiga aplieti savo altorius belaisvių krauju ir tartis su savo dievais pasinaudojant žmonių viduriais. Ir jam esant užimtam, Suetonijus pranešė apie netikėtą sukilimą.

Kai kurios pastabos, paaiškinančios Tacito ištrauką:
Čia druidai vaizduojami „iškėlusiais rankas į dangų“, kas, atsižvelgiant į padėtį, galima įsivaizduoti prašant dievų atkeryti romėnų įsibrovėliams. Mes turime keltišką druidų prakeiksmo aprašymą (viena ranka, viena akis, viena koja), kuris panašus į Tibeto budistų. O tai, kad jie sustojo ratu, gali rodyti, kad jie tikėjotam tikra šio ritualo galia.

Tacitas rašė kaip tikras užkariautojas romėnas, druidus vaizduodamas naudodamas blogiausius epitetus, neminėdamas intelektualių sugebėjimų, kuriuos pastebėjo kiti klasikiniai rašytojai. Jo altorių paminėjimas primena Lukiano aprašytą Julijaus Cezario paliudijimą apie vietą netoliese Marselio pietų Galijoje: „Susipymusios šakos sudarė tamsų ir vėsų pavėsį ... ten buvo garbinami dievai baisiomis apeigomis; altoriai apkrauti pasibaisėtinomis aukomis ir kiekvienas medis apšlakstytas žmonių krauju.... Ant tų šakų ... paukščiai vengė tūpti, ten žvėrys nerengė guolio...“

¹⁾ Gajus Suetonijus Paulinas (Gaius Suetonius Paulinus, veikęs kažkur apie 41-69 m.) – Romos karvedys, Britanijos valdytojas (58-62 m.), geriausiai žinomas kaip nuslopinęs keltų Baudikos maištą (61 m.) Britanijoje, po to kai 61 m. išsilaipino Monos saloje. 66 m. tapo konsulu.

²⁾ Anglesio sala (Anglesey, velsų kalba Ynys Mon; ankstyvuosiuose romėnų šaltiniuose minima kaip Mona) - sala Airijos jūroje, prie Velso šiaurės vakarinių krantų; priklauso JK. Plotas 720 km², apie 70 tūkst. gyventojų. Didžiausias miestas – Holihedas; administracinis centras – Langevnis. Senovėje apsigyveno keltai; joje buvo druidizmo centras. 78 m. užvaldė romėnai. Išliko dolmenų, menhirų…