Samurajų atsiradimas
Papildomai skaitykite Samurajų ideologija
Apie 200-uosius ryžiai Ramiojo vandenyno salose jau buvo auginami apie 500 m. Su žemdirbyste atsirado ir
žemės nuosavybė, žmonės tapo sėslūs, ėmė gyventi bendruomenėse, kartu augindami ir nuimdami derlių, o taip
pat gindamiesi nuo kitų, siekiančių užgrobti sukauptas žiemai atsargas. Su žemės nuosavybe kilo ir karai.
Su perėjimu prie žemės ūkio žmonės mažiau medžiojo ir prarasdavo medžioklės įgūdžius. Geriau besikaunantys
tapdavo kariais, o dėl savo jėgos užimdavo klanų vadų vietą. Karuose didesni klanai laimėdavo prieš mažesnius ir
juos įtraukdavo. 3-me a. Japonija buvo sudaryta iš daugybės klanų, linkusių kariauti dėl naudos sau.
Apie 200-uosius Kinijos Hanų imperatoriaus rūmai sulaukė apie 30 pasiuntinių iš
šiaurės Kiūšu1) klanų. Japonams buvo vakarai buvo patrauklesni už šiaurines dykynes dėl medžiagų ir technologijų. Juos ypač domino
Korėjos geležis ir ginklai. Netrukus po 220 m., žlugus Hanų dinastijai, Kiūšu klanai puolė.
300-iesiems religinis, politinis ir karinis šiaurinių Kiūšu ir pietinių Honšu2) salų klanų susivienijimas baigėsi tapus
dominuojančiu Yamato klanu3). Jo galia buvo daugiausia dėl kitų klanų paramos, o ne jų pavaldumo. Kultūriškai šalis
buvo vieninga, tačiau administraciniu požiūriu daugelis klanų buvo gana nepriklausomi. Korėjos pusiasalį Yamato
puolė dažnai, netgi jame išlaikė žemės plotos. Pusiasalio Mimana4) smaigalys ilgai buvo saliečių įtakoje ir 4-e a.
buvo reidų baze. Kartu jis užtikrino kultūros ir technologijų srautą.
Tačiau mūšiai žemyne ne visada buvo lygių galimybių. Netrukus po 400-ųjų priešai ėmė demonstruoti, kad
išmoko kautis ant žirgų, kurių mūšiuose Yamato nenaudojo. Šaudant iš lanko nuo žirgo reikėjo abiejų rankų.
Kol 1-me a. Kinijoje nebuvo išrastos balnakilpės, tikėtiniausia buvo nukristi nuo žirgo.
Yamato aktyviai dalyvavo Korėjos pusiasalio politikoje ir kultūroje. Buvo sudarinėjamos sąjungos, kurioms
sustiprinti buvo pasitelkiamos ir vedybos. Yamato ir Paikče5) rado bendrą priešą, Silla6), ir susivienijo prieš jį. Mainai
įvyko beveik iškart, į Yamato rūmus atvyko raštininkai, o 538 m. pasirodė ir budizmas.
Gausėjo kardų, šarvų ir žirgų. 600-ais jau trečdalį Yamato karių sudarė užsieniečiai. Tuo metu japonų įgūdžiai taip išaugo, kad laukiamas buvo ir atvirkštinis keitimasis.
Užsienio karai nebuvo vienintelis Yamato rūmų rūpestis. Iki 6-o a. Didysis valdovas buvo tautos religinis ir
politinis lyderis (Yamato vadovui dar nebuvo suteiktas dieviškumo ženklas). Sostas buvo paveldimas, tačiau be
paveldėjimo taisyklių. Kiekvienas valdovas turėjo daug žmonų ir ne visada buvo aišku, kas valdys sekantis. Gretimi
klanai stengėsi tekinti savo dukteris tikėdamiesi didesnės įtakos ir, galbūt, kad jų palikuonys taps Didžiuoju valdovu. Tam buvo stengiamasi žudyti galimus varžovus.
663 m. su Kinijos Tangų dinastijos parama, Silla
sumušė Yamato ir Paikche pajėgas. Kinai panaudojo naują taktiką į mūšį pasiųsdami didelę masę valstiečių su lankais.
Silla pradėjo vienyti pusiasalį. Yamato teko pereiti į gynybą. Kartu atsirado sunkumų rūmuose mirus valdovui ir po pilietinio karo valdžią paėmė Tenmu7),
nugalėjęs savo brolį. Jis tapo pirmuoju Dangiškuoju kariniu imperatoriumi (skaitykite apie imperatorių
ir tenno titulo atsiradimą). Jis ėmėsi valdyti karinę tautos jėgą. Buvo įsteigta
valstiečių šauktinių kariuomenė, kuriai ginklus skyrė valstybė. Sienų apsaugoje visų klanų šauktiniai privalėjo
tarnauti 3 m. Raiteliai buvo apmokami visą laiką, o valstiečiai 10-100 d. Jie buvo apmokomi kautis kartais, ietimis, šaudyti iš lankų ir katapultuoti akmenis.
Tenmu žinojo ir diplomatijos vertę. Į Kiniją buvo pasiųstos kelios diplomatinės misijos kruopšiai aplenkiant
Korėjos pusiasalį. Pirmųjų tiesioginių kontaktų su kinų Tangų dinastija metu
Japonijos salos imtos vadinti saulės kraštu arba Nippon. Kiniškai tie patys hieroglifai skambėjo Jihpen. Tą pavadinimo skambėjimą
Markas Polas 13 a. paskleidė Europoje.
Kanto lyguma8) centrinėje Honšu buvo ideali žirgų auginimui ir galbūt dėl užsiėmimų medžiokle ir kariavimu su
šiauriniais barbarais (Emiši), Kanto kariai buvo aršiausi, todėl palaipsniui sienų apsauga beveik išimtinai buvo
perduota jiems. Bet su laiku grėsmės iš žemyno sumažėjo, o emišiai tapo dideliu rūpesčiu. 8 a. šauktiniai ir Kanto
kariai buvo siunčiami į šiaurę, kad pajungtų ten esančias tautas.
Emišiai buvo greiti raiteliai, o taip pat kariavo partizaninį karą. Šauktiniai buvo neefektyvūs, karai nuolat eikvojo
iždo lėšas, o gyventojų mažėjo dėl epidemijų ir pasėlių nederliaus. Kariuomenė ėmė sudaryti tik lankininkai, nes
lankai valstiečiams tapo per brangūs. Trūkstant geležies, šarvams imta naudota oda.
8 a. pabaigoje japonų karys, kovojantis Honšu šiaurėje, tapo klasikiniu kario pavyzdžiu. Vyriausybė ėmė taip
priklausyti nuo Konto karių, kad valdininkai praktiškai neėmė ginklų. Imtas naudoti žodis samurai reiškiantis
tarnaujantys. Kariai tebesikovė ant žirgų, ginkluoti lankais, kaip pagrindiniu ginklu, bet ėmė naudoti ir naujo
dizaino kardus. Emiši kovėsi lenktais kardais. Atrodė, kad jie labiau tinka kaunantis ant žirgo, tad japonų tači,
sumodeliuotas pagal žemyninį kardą, buvo pritaikytas tam tikslui.
Šogunato istorija
Šoguno titulas išvedamas iš Sei-i-tai-šogun, kuris pažodžiui reiškia Didysis barbarus tramdantis karvedys ir
pirmąkart imtas naudoti 6 a. apibūdinant karvedžius, pasiųstus tramdyti kaukazietiškas Ainu gentis9), gyvenančias
Honšu rytiniuose ir vakariniuose rajonuose. 1192 m., kai Minamoto
klano vadovas Yoritomo pasiskelbė šalies aukščiausiu karo vadu, jam imperatorius suteikė Sei-i-tai-šogun titulą.
Tiksliausias jo vertimas būtų generalisimas.
Yoritomo neliko Kyote, kurį laikė paliegėlių bendruomene, o pasirinko
Kamakura, esantį toli rytiniame Honšu,
kur įsirengė savo bakufu (lauko štabą). Jis pasitraukė 1199 m. savo sūnaus Yoriie10) naudai. O šį vėliau pakeitė jo
jaunesnysis sūnus Senetomo11), tačiau jį nužudė 1219 m. Jis buvo paskutinis iš Yoritomo giminės, tad Hodžos12),
galingiausi bakufu [šogunato valdininkai] nariai, pasikvietė Yoritsune Fudživarą13), kurio šeima praktiškai valdė
Japoniją ankstesnius 300 m., užimti šoguno postą. Jis sutiko, tačiau faktinė valdžia liko Jošitoki Hodžos14) rankose. Jo palikuonys
tebeveikė kaip šoguno regentai iki 1333 m., kai žlugo Kamakuros šogunatas.
5-uoju šogunu buvo Yoritsuga Fudživara (1239-1256), tačiau po 1252 m. Hodžos pasikvietė
imperatoriškuosius princus į šį postą, patys išlaikydami valdžią jam. Toliau šogunais buvo Munetaka15) (1252-1266),
Koreyasu16) (1266-1289), Hisaakira17) (1289-1308), Morikuni18) (1308-1333).
1333 m. TakaudžI Ašikaga19) sukėlė maištą ir nugalėjo Kamakuros šogunatą,
kurį buvo susilpninę 1274 ir 1281 m. mongolų invazijos. Jis šogunu paskirtas 1338 m. Jo palikuonys buvo šogunais kitus 234 m. iki pat 1573 m. Po 1500
m. Ašikagos giminės šogunai, įsikūrę Kiote, įsivėlę į karus tarp klanų lyderių, prarado šalies kontrolę.
Tada pirmuoju buvo Nobunaga Oda (1534-1582), Tairos klano palikuonis, laimėjęs eilę mūšių, tačiau nužudytas
tarno. Jį pakeitė pajėgus karvedys Hideyoši Toyotomi20), išplėtęs savo galią visai Japonijai. Toliau sekusių kovų metu
nugalėtoju tapo Ieyasu Tokugawa21), 1603 m. Edo (Tokijuje) įsteigęs Tokugawa šogunatą. Jo 14-a palikuonių buvo
šogunais iki 1867 m., kai paskutinysis Yošinobu22) atsisakė posto vardan imperatoriaus valdžios atstatymo
(vadinamasis Edo laikotarpis).
Vakarų kontaktai su Japonija prasidėjo 16 a. antroje pusėje, tačiau nutrūko po 1630 m., kai Tokugawa Iemitsu23)
uždarė šalį užsieniečiams. Likusieji 4-i šogunai neįstengė susitvarkyti su amžinomis problemomis ir vakarų jėga,
sugriovusiomis Japonijos feodalinę sistemą.
Japonijos karių klasė
Vėlesniuoju Heiano eros24) (794-1185) laikotarpiu japonų kariai vadinti buši (buu-še), iš Kinijos pasiskolintu terminu.
Ankstesniais laikais, rūmų valdininkai, laukiantys imperatoriaus, buvo vadinti saburo-bitto iš saburo (tarnauti, laukti).
Buši, skirti saugoti imperatorių, imti vadinti saburai. Iki 13 a. saburai vadinti ir tarnaujantys princai, ministrai bei kiti aukšto rango valdininkai.
Saburai pradžioje reiškė tik aukštesnio rango karius ir valdininkus. Su laiku jie tapo samurai, nes buvo
lengviau ištarti. Vėlesnė samurajų klasė buvo sustiprinta 1185 m. Minamoto Yoritomo
įvesta institucija (keli metai iki įkuriant pirmąjį šogunatą).
Karas buvo svarbi Japonijos gyvenimo dalis. Klanų vadai paprastai buvo iš imperatoriškųjų šeimų. O karai vyko
dažniausiais dėl žemės. Tik 20% žemių tiko dirbimui. Žemių valdymas leido iškilti samurajams.
Samurajai iškilo kovose tarp trijų pagrindinių klanų: Minamoto, Fudžiwara ir Taira. Kaip atskira klasė samurajai tapo
9-12 a. Jie vadinti dviem pavadinimais: samurajai (riteriai vasalai) ir buši (kariai). Kai kurie jų buvo iš valdančios klasės,
o kiti samdomi. Jie prisiekdavo ištikimybę Daimyo25) (feodalui-žemvaldžiui), iš kurio gaudavo žemės, ir gynė jį.
Už karinę sėkmę Yoritomo gavo imperatoriaus leidimą įsteigti šugo (šuu-go), sargybos, sistemą visoms provincijoms,
kad jose palaikytų tvarką. Palaipsniui šugo postas tapo paveldimas ir išsivystė į elitinių karių klasę. Su laiku tų karių
šeimos tapo galingesnėmis nei žemvaldžiai, kuriems jie tarnavo (dauguma jų buvo iš kilmingų Kyoto šeimų). Palaipsniu
tie šugo imti vadinti samurajais (kurių kita reikšmė yra apsauga). Jie Konfucijaus mokymo ir
dzen budizmo pagrindu
sukūrė kodą, imtą vadinti bušido (kario keliu), kuris aprašė praktiškai visus jų gyvenimo aspektus ir paveikė visos šalies kultūrą.
Viena specifinė samurajų kategorija buvo hatamoto (hah-tah-moe-toe), aukštesnio rango kariai, saugoję
šoguną. Tokugawa šogunato laikais (1600-1867) hatamoto buvo tiesioginiais šoguno vasalais.
Senovės Yayoi26) kariai išvystė ginklus, šarvus ir elgesio kodą, tapusį samurajų kodekso (bušido) pagrindu.
Ankstyvieji ginklai buvo lankas ir kardas. Šarvus sudarė šalmas, saugojęs galvą ir kaklą, krūtinšarviai, rankų ir pečių
apsauga, o taip pat pilvo juosta. Vėlesniais laikais šarvai taip pat saugojo šlaunis ir kojas. Šarvai buvo parenkami pagal
mūšio pobūdį. Dideli pokyčiai įvyko 5 a. ėmus naudoti žirgus. Kitas pokytis buvo 15-e a., kai karai tapo nuolatiniai, o
taip pat atsirado šaunamieji ginklai. Greta bušido buvo pritaikytas kinų kario doros kodas, vadintas Kyuba no miči (Žirgo ir lanko kelias),
Samurajai buvo kovos ekspertai tiek raiti, tiek pėsti. Ankstyvieji samurajai pagrindinį dėmesį skyrė kovai lankais.
Kardus naudojo artimoje kovoje nukirsdami priešams galvas. 13 a. karai su mongolais pakeitė samurajų kovos stilių.
Jie ėmė plačiau naudoti kardą, o taip pat ietį bei naginata27). Pamažu kovą ant žirgo keitė kova pėsčiomis.
16 a. samurajams tapo įprasta nešiotis du kardus (daišo): vieną ilgą, kitą trumpą. Ilgasis (daito-
katana) buvo per 24 colių ilgio. Trumpasis (šoto-wakizaši) buvo 12-24 colių. Samurajai dažnai kardams
suteikdavo vardus ir tikėjo jie turi sielą. Seniausi kardai buvo tiesūs ir jų dizainas buvo iš Korėjos ir Kinijos. Samurajų
noras turėti tvirtesnį, aštresnį kardo atvedė prie lenkto kardo naudojimo.
Kalvio pagamintas kardas buvo išbandomas su lavonais arba nusikaltėliais. Bandymą pradėdavo kertant
smulkesnius kaulus, vėliau pereidami prie stambesnių. Bandymo rezultatai buvo užrašomi ant nakago
(metalinėje plokštelėje pritvirtintoje prie kardo rankenos).
Samurajai 11 a. pabaigoje įgavo didelę įtaką tapę kilminga klase. Samurajų aukščiausiu prioritetu buvo lojalumas
Daimyo, pavaldiems šogunui. 1868 m. panaikinus privilegijuotą samurajų klasę, imtas naudoti žodis šizoku
(kiniškas to paties žodžio ištarimas, naudotas iki 1945 m.), kuriuo samurajų šeimos buvo skiriamos nuo paprastų
žmonių. Net dabar samurajų palikuonys išlaikė tam tikrą pagarbą.
Daimyo istorija
Tokugawa šogunato laikais (1600-1867) Japonija buvo sudalinta į fiefus, kuriuos valdė feodalai, vadinti daimyo (dime-yo),
didieji vardai. Jie buvo skirstomi į dvi grupes atsižvengiant į ryšį su Iwayasu
Tokugawa, paskutinės didžiausios feodalų giminės pradininko. Pirmajai priklausė buvę sąjungoje prieš 1603 m.
Sekigahara mūšį. Kitai kurie buvo prieš jį arba neutralūs.
Buvo trys daimo rangai priklausomai nuo jų fiefo pajamų ir ar turėjo pilį: kokušu (koe-ku-šu) kurių fiefai
duodavo bent 300 tūkst. koku (1 koku = 4,96 bušelio) ryžių, džošu (džo-šu) arba auginantys galvijus, kurio fiefai
duodavo 100-300 tūkst. koku ryžių, ir ryošu (rio-šu) arba neturintys pilių, kurių fiefai duodavo 10-100 koku ryžių.
Tokugawa šogunate buvo išleistas 13-os punktų buke-šohato kodas, aprašantis pilių ir kelių remontą,
vedybų klausimus. Pirmi du punktai nurodė daimyo pasišvęsti literatūrai ir karybai ir susilaikyti nuo ištvirkavimo. 3-5
punktai nurodė, kaip tvarkyti fiefus. 6-8 punktai draudė sąmokslus ir kitas veiklas prieš šogunatą. 9-11 punktai aprašė,
kokius drabužius leidžiama dėvėti skirtingoms klasėms. 12-13 punktai ragino samurajus gyventi kukliai ir remti tarnus.
Daimyo buvo suteikta absoliuti valdžia jų domenuose, tačiau buvo reguliuojama jų veikla nacionalinio ir šoguno intereso srityse.
Paaiškinimai
1)
Kiūšu (Devynios provincijos) Japonijos salo esanti į pietvakarius nuo pagrindinių salų; apie 13 mln. gyv.
Istorinis regiono pavadinimas Saikaido. Jos senasis pavadinimas buvo Cukuši ir ji minima kaip viena pirmųjų,
sukurtų deivės Izanami. Anot vienos versijos, čia prasidėjo japonų civilizacija.
2)
Honšu (Pagrindinė sala, dar vadinama Nippon) - didžiausia ir daugiausia apgyvendinta Japonijos
centrinė sala; apie 105 mln. gyv. Šioje saloje randasi Fudzijamos ugnikalnis (3776 m) ir sostinė Tokijas. Iki 19 a. čia dar gyveno
ainų, japonų išstumtų į Hokaido salą.
3)
Jamato laikotarpis - ankstyvasis Japonijos laikotarpis apimąs apie 250-710 m., pavadintas pagal Jamato
rajoną, kur kūrėsi valstybė. Pasižymėjo kurganų kultūros paplitimu ir aktyviu kiniškos civilizacijos pasiekimų importu per Korėjos pusiasalį.
4)
Mimana (dar transkribuojant Imra) japonų 8 a. Nihon Šoki
minimas pavadinimas, - matyt nurodant kažkurią 1-5 a. dalį Korėjos pusiasalyje, priklausiusią Japonijai. Dėl jos identifikavimo tebesiginčijama.
5)
Paikče (Baekče) karalystė Korėjos pusiasalio pietuose (18 m. pr.m.e.-660 m.), viena iš trijų (kitos
Silla ir Kogurė). Ją įkūrė vadas Ondžo dabartinio Seulo rajone. 4 a. viešpatavo didesnėje pusiasalio dalyje, tačiau 660 m. buvo užkariauta Silla pajėgų.
6)
Silla (Sostinė) - valstybė Korėjos pusiasalio pietuose (57m. pr.m.e.-935 m.), viena iš trijų (kitos Paikče ir
Kogurė). 7 a. užkariavusi kitas, pavadinta Jungtine Silla. Tūkstantmečio pabaigoje vėl suskilo, tačiau vėl susijungė 935 m. pavadinimu Korė.
Pradžioje buvo priklausomas nuo Paikče, nuo kurios atsiskyrė maždaug 2 a.
7)
Imperatorius Tenmu (Temmu, apie 631-686 m.) laikomas 40-u Japonijos imperatoriumi (673-686).
Po vyresniojo brolio mirties, pasitraukė į Jamato provinciją, kur surinko kariuomenę, laimėjo ir 673 m. tapo
tanno (imperatoriumi). Sostinę perkėlė į Jamato (Asuka). Vidaus politikoje stengėsi laikytis budizmo,
stengdamasis įvesti japonišką jo atmainą, principų. 675 m. uždraudė maistui naudoti mėsą ir tuo pačiu skatino
šintoizmo stiprėjimą.
8)
Kanto lyguma - didžiausia lyguma Honšiu saloje. Joje randasi Tokijas. Pietvakariuose yra
Fudži kalnas.
9)
Ainai - etninė grupė, daugiausia gyvenanti Japonijos šiaurėje (Hokaido sala ir Honšu šiaurė; apie 24150
tūkst. gyv.), taip pa gyveno Kuriluose ir gretimoje Azijos pakrantėje. Pavadinimas kilęs iš ainu (žmogus),
tačiau ainai nemėgsta taip vadintis dėl dviprasmybės japonų kalboje (A! Inu! - A! Šuo!) ir linkę vadintis
utari (draugas). Jų kultūra aukštumas buvo pasiekusi 13-15 a., vėliau ėmė dominuoti ir ainus išstumti japonai,
taip pat populiaciją mažino įvairios infekcijos.
Ainų tautą 20 a. tyrė lenkų etnologas, Juzefo Pilsudskio brolis Bronislavas Pilsudskis.
10)
Minamoto no Yoriie (1182-1204) - antrasis šogunas Kamakuros
šogunate (nuo 1199 m.), Jorimoto sūnus. Neturėjo tėvo gabumų ir valios, tad valdžią gavo senelis. Dėl intrigų prieš Hodžos klaną,
jam skirtas namų areštas, o vėliau nužudytas.
11)
Minamoto no Sanetomo (1192-1219) trečiasis šogunas Kamakuros
šogunate (nuo 1204 m.), poetas. Parašė apie 300 eilėraščių, parengė rinkinį Kinkai Wakašu. Tebuvo įrankiu motinos rankose, naudojusios jį prieš
senelį Hodžo Tokimasą, kuris surengė kelis pasikėsinimus prieš jį. Galiausiai Sanetomo apėmė paranoja, atvedusi į alkoholizmą.
12)
Hodžos klanas - samurajų giminė, valdžiusi 13-14 a. Jos dvarai buvo idzu provincijoje. Susigiminiavusi su
Minamono no Jorimoto šeima, padėjo šiam 1192 m. įkurti Kamakuro šogunatą.
Klaną susilpnino mongolų puolimai 1274 ir 1281 m. paskutinis regentas Hodžo Takatoki (1303-1333), pagal samurajų papročius, atliko
charakiri.
13)
Kudžo Joritsune (1218-1256; dar vadinamas Fudživara no Yoritsune) - ketvirtasis šogunas
Kamakuros šogunate (nuo 1219 m.).
14)
Hodžo Jošitoki (1183-1242) trečiasis šikenas (regentas) Kamakuros
šogunate (nuo 1224 m.). 1218 m. tapo karinės valdybos (samurai-dokoro) valdovu (betto). 1221 m. kate vadovavo šogunato pajėgoms
prieš Kioto imperatoriškuosius rūmus. Po pergalės liko Kiote ir įsteigė Rokuhara Tandai. Su dėde Tokifusa
buvo pirmaisiais tandai. 1232 m. paskelbė Goseibai Šikimoku (Bausmių sąrašą), pirmąjį samurajų teisės
kodeksą. 1242 m. susirgo ir priėmė vienuolio įžadus.
15)
Munetaka (1242-1274) - 6-sis šogunas Kamakuros šogunate (1252-1266),
imperatoriaus Go-Saga sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.
16)
Koreyasu (1264-1326) - 7-sis šogunas Kamakuros šogunate (12661289),
Munetaka sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.
17)
Hisaaki (1276-1328) - 7-sis šogunas Kamakuros šogunate (12891308),
imperatoriaus Go-Fukakusa sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.
18)
Morikuni (1276-1328) - 9-sis šogunas Kamakuros šogunate (1308-1333),
Hisaaki sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.
19)
TakaudžI Ašikaga (1305-1358) - Ašikagų šogunato įsteigėjas (1338 m.). Nesutarimai su imperatoriaus
dvaru atvedė skilimą į Šiaurinę ir Pietinę dinastijas. Didžiąją gyvenimo dalį praleido kovose vienijant Japoniją.
Požiūris į jį keitėsi bėgant metams, o dabar japonų laikomas kumyru.
20)
Toyotomi Hideyoši (1537-1598) samurajų karvedys ir politikas, Japonijos vienytojas (1591). Pasižymėjo
daugelyje mūšių. Sudarė visos Japonijos žemių kadastrą, tapusį pagrindu mokesčiams, iš valstiečių ir miestiečių
atėmė ginklus, visuomenė suskirstė į administratorius iš karių tarpo ir civilinių pavaldinių. Prie jo Japonijoje uždrausta
krikščionybė; taip pat vyko agresija prieš Korėją ir Kiniją (1592-1598). Jo sūnus Toyotomi Hideyori (1593-1615) Osakos mūšyje (1614-1615)
galutinai pralaimėjo Tokugavų klanui.
21)
Tokugawa Ieyasu (1543-1616) Tokugavų dinastijos pradininkas (1600-1605); buvo geras karvedys ir
diplomatas, suformavęs centralizuotą valstybę. Įteisino baudžiavą, nuginklavo gyventojus, nepriklausančius
samurajų luomui, uždraudė šalyje lankytis baltiesiems užsieniečiams ir krikščionybę (1614), prekiauti leido tik olandams. Užsiėmė kendžiu,
turėjo kelis instruktorius. Buvo labai kerštingas (tapęs Japonijos valdovu įvykdė mirties bausmę žmogui, įžeidusį vaikystėje) ir
negailestingas (įsakė nužudyti visus karius, gynusius Osakos pilį).
Jo įkurta šiogūnų dinastija valdė šalį nuo Sekigaharos mūšio (1600), kai tapo visos Japonijos
valdovu, iki Meidži restauracijos (1868). Šiogūnu pasiskelbė 1603 m. Oficialiai valdė iki 1605 m., bet
ir po to darė didelę įtaką valdančiam sūnui Tokugawa Hidetada. Mirė nuo sužalojimų, patirtų per Osakos apgultį (1614-1615), kai buvo įveiktas paskutinis
Tokugavų priešas Tojotomi Hidejori.
22)
Tokugava Yošinobu (1837-1913) 15-as ir paskutinis Tokugavų dinastijos šogunas (1867-1868;
šogunas Keiki), bandęs įvesti reformas, orientuojantis į Prancūziją. Nuverstas per
Meidzi restauraciją
pasitraukė iš viešumos, užsiėmė medžiokle, fotografija. go žaidimu ir dviračiu.
23)
Tokugawa Iemitsu (1604-1651) trečiasis Tokugavų dinastijos šogunas (1623-1651). Vaikystė praėjo
Tokugavų klano kovų dėl valdžios, pasibaigusių tik 1615 m., aplinkoje. Jaunystėje propogavo siudo
(homoseksualūs vyro ir paauglio santykiai). Visuomeninės tvarkos idealu laiko konfucionizmą
ir socialinė struktūra buvo užkonservuota: samurajams buvo draudžiama pereiti pas kitą šeimininką be ankstesnio sutikimo, iš valstiečių
atimti visi ginklai iki pat virtuvinių peilių, visi gyventojai privalėjo užsiregistruoti kokioje nors šventykloje, buvo
draudžiami netikę įpročiai (pvz., tabako rūkymas). Jam valdant Japonijos saviizoliacija įgavo galutines formas: nuo
1633 m. išvykę japonai neturėjo teisės grįžti į tėvynę; 1639 m. uždrausta šalyje būti europiečiams, išskyrus
olandus, prekyba sumažinta iki minimumo. Krikščionybė draudžiama ir už ją grėsė mirtis. Griežta tvarka sustiprino
šogunatą, tačiau sukėlė nepasitenkinimus.
24) Heiano laikotarpis (heian jidai) - 794-1185 m. laikotarpis Japonijoje. Heian reiškia taiką,
ramybę. Jis prasidėjo imperijos sostinės Naros perkėlimu į Heian-kyo (dabart. Kioto) ir baigėsi jūros mūšiu prie Dan-no-
ura, kai Minamoto klanas sutriuškino Tairos klaną (apie klanus žr. http://www.vartiklis.lt/history/japan/josicune.htm). Šis
laikotarpis išsiskiria savita valstybės valdymo sistema, ypatingu šalies augimu technologiniu požiūriu, o taip pat
kultūros, estetikos suklestėjimu, meninio meistriškumo išaugimu. Tai gali būti siejamas beveik vien su rafinuotu
imperatoriškųjų rūmų gyvenimu, vykusiu tuometinėje sostinėje. Jo metu sustiprėjo budizmo,
daosizmo ir Kinijos
įtakos. Reali valdžia priklausė ne imperatoriui, o Fudživaros klanui. Šio laikotarpio metu susiformavo samurajų
(buši) luomas. Svarus buvo ir moters vaidmuo. Joms buvo suteikiamas išsilavinimas įvairiose meno srityse,
tikintis, jog ji dalyvaus bendroje moterų laisvalaikio leidimo veikloje, prisidės prie šalies kultūros puoselėjimo; o mažai
suvaržytos meno formos suteikia puikią saviraiškos galimybę. Jos buvo raštingos, studijavo kaligrafiją, puikiai grojo
japoniška septinstyge citra koto, turėjo mintinai išmokti žymiausius eilėraščius
25) Daimyo (dai - didelis; myo - privati žemė) - stiprus regioninis valdovas feodalinėje Japonijoje.
10-19 a. jie buvo galingiausi asmenys po šogūno (tarsi atskiras samurajų elitas). Kartais daimyo buvo vadinami
ir klanų vadai. Pradžioje buvo nepavaldūs centrinei valdžiai, išplėtė savo valdas kaimynų sąskaita ir į šiaurę nustumdami
ainus. Aukščiausią oficialų status pasiekė Kamakuros šogunato (1185-1333) laikais.
26) Yayoi laikotarpis - geležies amžiaus laikotarpis Japonijoje nuo pietų Kiūšu
iki šiaurės Honšiu. (apie 1000 m. pr.m.e. 300 m. mūsų eros). Kultūra pavadinta pagal Tokijo Bunkijo rajoną Jajoją jai būdingi
geležiniai ir bronziniai įrankiai, ginklai bei papuošalai, paplinta audimas ir užliejamasis ryžių auginimas, puodininkystė. Yayoi ir ir ankstesnio
Džiomono laikotarpių žmonių skeletų palyginimas parodė, kad tie žmonės labai skyrėsi: Džiomonp žmonės buvo
žemesni, ilgesniais dilbiais, trumpesnėmis kojomis, platesniu tarpuakiu, žemesniu ir platesniu veidu, ryškesniais veido bruožais.
27) Naginata - ilgakotis japonų ginklas, panašus į europinį gleivą ar kinų guandao. Jį sudarė 3060 cm ilgio
kalavijo tipo geležtė, kuri įkote buvo tvirtinama ilgame ovalo formos kote (apie 1,5-2 m ilgio). Paprastai tarp geležtės ir
koto turi cubą kaip ir katana. Geležtė paprastai išlenkta, turi ašmenis išlenktame krašte (kaip ir katana). Geležtės buvo
kalamos panašiai kaip ir katanų geležtės, o kartais būdavo panaudojamos ir katanų geležtės. Naginatas Japonijoje
kariai vienuoliai naudojo jau apie 750 m. Apie 1180 m. naginata buvo labai efektyvus ginklas, kadangi tuo metu paplito
raitelių mūšiai. Po 1600 m. naginata tapo samurajų klasės moterų socialinės padėties simboliu, jų kraičio dalimi. 17 a.
naginatas pradėjo išstumdinėti šaunamiejio ginklai. Japoniškas kovos su naginata menas vadinasi naginatadžiutsu.
Kodziki epas
Samurajų ideologija
Hagakure: Samurajaus knyga
Šinto ir japonų tikėjimai
Lako paslaptys Japonijoje
Pasakojimas apie 47 roninus
Kinų filosofija: Konfucijus
Išmanusis ginklas japoniškai
Viceadmirolo Onisio dievai
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Indonezijos mirusiųjų kultas
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Sibiro ir šiaurės tautos
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Kas yra budizmas?
Fudži kalnas
Filosofijos skiltis
Vartiklis