Samurajų atsiradimas  

Papildomai skaitykite Samurajų ideologija  

Apie 200-uosius ryžiai Ramiojo vandenyno salose jau buvo auginami apie 500 m. Su žemdirbyste atsirado ir žemės nuosavybė, žmonės tapo sėslūs, ėmė gyventi bendruomenėse, kartu augindami ir nuimdami derlių, o taip pat gindamiesi nuo kitų, siekiančių užgrobti sukauptas žiemai atsargas. Su žemės nuosavybe kilo ir karai.

Su perėjimu prie žemės ūkio žmonės mažiau medžiojo ir prarasdavo medžioklės įgūdžius. Geriau besikaunantys tapdavo kariais, o dėl savo jėgos užimdavo klanų vadų vietą. Karuose didesni klanai laimėdavo prieš mažesnius ir juos įtraukdavo. 3-me a. Japonija buvo sudaryta iš daugybės klanų, linkusių kariauti dėl naudos sau.

Apie 200-uosius Kinijos Hanų imperatoriaus rūmai sulaukė apie 30 pasiuntinių iš šiaurės Kiūšu1) klanų. Japonams buvo vakarai buvo patrauklesni už šiaurines dykynes dėl medžiagų ir technologijų. Juos ypač domino Korėjos geležis ir ginklai. Netrukus po 220 m., žlugus Hanų dinastijai, Kiūšu klanai puolė.

300-iesiems religinis, politinis ir karinis šiaurinių Kiūšu ir pietinių Honšu2) salų klanų susivienijimas baigėsi tapus dominuojančiu Yamato klanu3). Jo galia buvo daugiausia dėl kitų klanų paramos, o ne jų pavaldumo. Kultūriškai šalis buvo vieninga, tačiau administraciniu požiūriu daugelis klanų buvo gana nepriklausomi. Korėjos pusiasalį Yamato puolė dažnai, netgi jame išlaikė žemės plotos. Pusiasalio Mimana4) smaigalys ilgai buvo „saliečių“ įtakoje ir 4-e a. buvo reidų baze. Kartu jis užtikrino kultūros ir technologijų srautą. japonija apie 500 m.

Tačiau mūšiai žemyne ne visada buvo lygių galimybių. Netrukus po 400-ųjų priešai ėmė demonstruoti, kad išmoko kautis ant žirgų, kurių mūšiuose Yamato nenaudojo. Šaudant iš lanko nuo žirgo reikėjo abiejų rankų. Kol 1-me a. Kinijoje nebuvo išrastos balnakilpės, tikėtiniausia buvo nukristi nuo žirgo.

Yamato aktyviai dalyvavo Korėjos pusiasalio politikoje ir kultūroje. Buvo sudarinėjamos sąjungos, kurioms sustiprinti buvo pasitelkiamos ir vedybos. Yamato ir Paikče5) rado bendrą priešą, Silla6), ir susivienijo prieš jį. Mainai įvyko beveik iškart, į Yamato rūmus atvyko raštininkai, o 538 m. pasirodė ir budizmas. Gausėjo kardų, šarvų ir žirgų. 600-ais jau trečdalį Yamato karių sudarė užsieniečiai. Tuo metu japonų įgūdžiai taip išaugo, kad laukiamas buvo ir atvirkštinis keitimasis.

Užsienio karai nebuvo vienintelis Yamato rūmų rūpestis. Iki 6-o a. Didysis valdovas buvo tautos religinis ir politinis lyderis (Yamato vadovui dar nebuvo suteiktas dieviškumo ženklas). Sostas buvo paveldimas, tačiau be paveldėjimo taisyklių. Kiekvienas valdovas turėjo daug žmonų ir ne visada buvo aišku, kas valdys sekantis. Gretimi klanai stengėsi tekinti savo dukteris tikėdamiesi didesnės įtakos ir, galbūt, kad jų palikuonys taps Didžiuoju valdovu. Tam buvo stengiamasi žudyti galimus varžovus.

663 m. su Kinijos Tangų dinastijos parama, Silla sumušė Yamato ir Paikche pajėgas. Kinai panaudojo naują taktiką į mūšį pasiųsdami didelę masę valstiečių su lankais. Silla pradėjo vienyti pusiasalį. Yamato teko pereiti į gynybą. Kartu atsirado sunkumų rūmuose – mirus valdovui ir po pilietinio karo valdžią paėmė Tenmu7), nugalėjęs savo brolį. Jis tapo pirmuoju „Dangiškuoju kariniu imperatoriumi“. Jis ėmėsi valdyti karinę tautos jėgą. Buvo įsteigta valstiečių šauktinių kariuomenė, kuriai ginklus skyrė valstybė. Sienų apsaugoje visų klanų šauktiniai privalėjo tarnauti 3 m. Raiteliai buvo apmokami visą laiką, o valstiečiai – 10-100 d. Jie buvo apmokomi kautis kartais, ietimis, šaudyti iš lankų ir katapultuoti akmenis.

Tenmu žinojo ir diplomatijos vertę. Į Kiniją buvo pasiųstos kelios diplomatinės misijos kruopšiai aplenkiant Korėjos pusiasalį. Pirmųjų tiesioginių kontaktų su kinų Tangų dinastija metu Japonijos salos imtos vadinti „saulės kraštu“ arba „Nippon“. Kiniškai tie patys hieroglifai skambėjo „Jihpen“. Tą pavadinimo skambėjimą Markas Polas 13 a. paskleidė Europoje.

Kanto lyguma8) centrinėje Honšu buvo ideali žirgų auginimui ir galbūt dėl užsiėmimų medžiokle ir kariavimu su šiauriniais barbarais („Emiši“), Kanto kariai buvo aršiausi, todėl palaipsniui sienų apsauga beveik išimtinai buvo perduota jiems. Bet su laiku grėsmės iš žemyno sumažėjo, o emišiai tapo dideliu rūpesčiu. 8 a. šauktiniai ir Kanto kariai buvo siunčiami į šiaurę, kad pajungtų ten esančias tautas.

Emišiai buvo greiti raiteliai, o taip pat kariavo partizaninį karą. Šauktiniai buvo neefektyvūs, karai nuolat eikvojo iždo lėšas, o gyventojų mažėjo dėl epidemijų ir pasėlių nederliaus. Kariuomenė ėmė sudaryti tik lankininkai, nes lankai valstiečiams tapo per brangūs. Trūkstant geležies, šarvams imta naudota oda.

8 a. pabaigoje japonų karys, kovojantis Honšu šiaurėje, tapo klasikiniu kario pavyzdžiu. Vyriausybė ėmė taip priklausyti nuo Konto karių, kad valdininkai praktiškai neėmė ginklų. Imtas naudoti žodis „samurai“ reiškiantis „tarnaujantys“. Kariai tebesikovė ant žirgų, ginkluoti lankais, kaip pagrindiniu ginklu, bet ėmė naudoti ir naujo dizaino kardus. Emiši kovėsi lenktais kardais. Atrodė, kad jie labiau tinka kaunantis ant žirgo, tad japonų „tači“, sumodeliuotas pagal žemyninį kardą, buvo pritaikytas tam tikslui.

Šogunato istorija

Šoguno titulas išvedamas iš „Sei-i-tai-šogun“, kuris pažodžiui reiškia „Didysis barbarus tramdantis karvedys“ ir pirmąkart imtas naudoti 6 a. apibūdinant karvedžius, pasiųstus tramdyti kaukazietiškas Ainu gentis9), gyvenančias Honšu rytiniuose ir vakariniuose rajonuose. 1192 m., kai Minamoto klano vadovas Yoritomo pasiskelbė šalies aukščiausiu karo vadu, jam imperatorius suteikė „Sei-i-tai-šogun“ titulą. Tiksliausias jo vertimas būtų „generalisimas“.

Yoritomo neliko Kyote, kurį laikė paliegėlių bendruomene, o pasirinko Kamakura, esantį toli rytiniame Honšu, kur įsirengė savo „bakufu“ (lauko štabą). Jis pasitraukė 1199 m. savo sūnaus Yoriie10) naudai. O šį vėliau pakeitė jo jaunesnysis sūnus Senetomo11), tačiau jį nužudė 1219 m. Jis buvo paskutinis iš Yoritomo giminės, tad Hodžos12), galingiausi bakufu [šogunato valdininkai] nariai, pasikvietė Yoritsune Fudživarą13), kurio šeima praktiškai valdė Japoniją ankstesnius 300 m., užimti šoguno postą. Jis sutiko, tačiau faktinė valdžia liko Jošitoki Hodžos14) rankose. Jo palikuonys tebeveikė kaip šoguno regentai iki 1333 m., kai žlugo Kamakuros šogunatas.

5-uoju šogunu buvo Yoritsuga Fudživara (1239-1256), tačiau po 1252 m. Hodžos pasikvietė imperatoriškuosius princus į šį postą, patys išlaikydami valdžią jam. Toliau šogunais buvo Munetaka15) (1252-1266), Koreyasu16) (1266-1289), Hisaakira17) (1289-1308), Morikuni18) (1308-1333).

Takaudži laivynas

1333 m. TakaudžI Ašikaga19) sukėlė maištą ir nugalėjo Kamakuros šogunatą, kurį buvo susilpninę 1274 ir 1281 m. mongolų invazijos. Jis šogunu paskirtas 1338 m. Jo palikuonys buvo šogunais kitus 234 m. iki pat 1573 m. Po 1500 m. Ašikagos giminės šogunai, įsikūrę Kiote, įsivėlę į karus tarp klanų lyderių, prarado šalies kontrolę.

Tada pirmuoju buvo Nobunaga Oda (1534-1582), Tairos klano palikuonis, laimėjęs eilę mūšių, tačiau nužudytas tarno. Jį pakeitė pajėgus karvedys Hideyoši Toyotomi20), išplėtęs savo galią visai Japonijai. Toliau sekusių kovų metu nugalėtoju tapo Ieyasu Tokugawa21), 1603 m. Edo (Tokijuje) įsteigęs Tokugawa šogunatą. Jo 14-a palikuonių buvo šogunais iki 1867 m., kai paskutinysis Yošinobu22) atsisakė posto vardan imperatoriaus valdžios atstatymo.

Vakarų kontaktai su Japonija prasidėjo 16 a. antroje pusėje, tačiau nutrūko po 1630 m., kai Tokugawa Iemitsu23) uždarė šalį užsieniečiams. Likusieji 4-i šogunai neįstengė susitvarkyti su amžinomis problemomis ir vakarų jėga, sugriovusiomis Japonijos feodalinę sistemą.

Paaiškinimai

1) Kiūšu („Devynios provincijos“) – Japonijos salo esanti į pietvakarius nuo pagrindinių salų; apie 13 mln. gyv. Istorinis regiono pavadinimas Saikaido. Jos senasis pavadinimas buvo Cukuši ir ji minima kaip viena pirmųjų, sukurtų deivės Izanami. Anot vienos versijos, čia prasidėjo japonų civilizacija.

2) Honšu („Pagrindinė sala“, dar vadinama Nippon) - didžiausia ir daugiausia apgyvendinta Japonijos centrinė sala; apie 105 mln. gyv. Šioje saloje randasi Fudzijamos ugnikalnis (3776 m) ir sostinė Tokijas. Iki 19 a. čia dar gyveno ainų, japonų išstumtų į Hokaido salą.

3) Jamato laikotarpis - ankstyvasis Japonijos laikotarpis apimąs apie 250-710 m., pavadintas pagal Jamato rajoną, kur kūrėsi valstybė. Pasižymėjo kurganų kultūros paplitimu ir aktyviu kiniškos civilizacijos pasiekimų importu per Korėjos pusiasalį.

4) Mimana (dar transkribuojant Imra) – japonų 8 a. „Nihon Šoki“ minimas pavadinimas, - matyt nurodant kažkurią 1-5 a. dalį Korėjos pusiasalyje, priklausiusią Japonijai. Dėl jos identifikavimo tebesiginčijama.

5) Paikče (Baekče) – karalystė Korėjos pusiasalio pietuose (18 m. pr.m.e.-660 m.), viena iš trijų (kitos – Silla ir Kogurė). Ją įkūrė vadas Ondžo dabartinio Seulo rajone. 4 a. viešpatavo didesnėje pusiasalio dalyje, tačiau 660 m. buvo užkariauta Silla pajėgų.

6) Silla („Sostinė“) - valstybė Korėjos pusiasalio pietuose (57m. pr.m.e.-935 m.), viena iš trijų (kitos – Paikče ir Kogurė). 7 a. užkariavusi kitas, pavadinta Jungtine Silla. Tūkstantmečio pabaigoje vėl suskilo, tačiau vėl susijungė 935 m. pavadinimu Korė.
Pradžioje buvo priklausomas nuo Paikče, nuo kurios atsiskyrė maždaug 2 a.

7) Imperatorius Tenmu (Temmu, apie 631-686 m.) – laikomas 40-u Japonijos imperatoriumi (673-686). Po vyresniojo brolio mirties, pasitraukė į Jamato provinciją, kur surinko kariuomenę, laimėjo ir 673 m. tapo tanno (imperatoriumi). Sostinę perkėlė į Jamato (Asuka). Vidaus politikoje stengėsi laikytis budizmo, stengdamasis įvesti japonišką jo atmainą, principų. 675 m. uždraudė maistui naudoti mėsą – ir tuo pačiu skatino šintoizmo stiprėjimą.

8) Kanto lyguma - didžiausia lyguma Honšiu saloje. Joje randasi Tokijas. Pietvakariuose yra Fudži kalnas.

9) Ainai - etninė grupė, daugiausia gyvenanti Japonijos šiaurėje (Hokaido sala ir Honšu šiaurė; apie 24–150 tūkst. gyv.), taip pa gyveno Kuriluose ir gretimoje Azijos pakrantėje. Pavadinimas kilęs iš ainu (žmogus), tačiau ainai nemėgsta taip vadintis dėl dviprasmybės japonų kalboje (A! Inu! - „A! Šuo!“) ir linkę vadintis utari (draugas). Jų kultūra aukštumas buvo pasiekusi 13-15 a., vėliau ėmė dominuoti ir ainus išstumti japonai, taip pat populiaciją mažino įvairios infekcijos.
Ainų tautą 20 a. tyrė lenkų etnologas, Juzefo Pilsudskio brolis Bronislavas Pilsudskis.

10) Minamoto no Yoriie (1182-1204) - antrasis šogunas Kamakuros šogunate (nuo 1199 m.), Jorimoto sūnus. Neturėjo tėvo gabumų ir valios, tad valdžią gavo senelis. Dėl intrigų prieš Hodžos klaną, jam skirtas namų areštas, o vėliau nužudytas.

11) Minamoto no Sanetomo (1192-1219) – trečiasis šogunas Kamakuros šogunate (nuo 1204 m.), poetas. Parašė apie 300 eilėraščių, parengė rinkinį „Kinkai Wakašu“. Tebuvo įrankiu motinos rankose, naudojusios jį prieš senelį Hodžo Tokimasą, kuris surengė kelis pasikėsinimus prieš jį. Galiausiai Sanetomo apėmė paranoja, atvedusi į alkoholizmą.

12) Hodžos klanas - samurajų giminė, valdžiusi 13-14 a. Jos dvarai buvo idzu provincijoje. Susigiminiavusi su Minamono no Jorimoto šeima, padėjo šiam 1192 m. įkurti Kamakuro šogunatą. Klaną susilpnino mongolų puolimai 1274 ir 1281 m. paskutinis regentas Hodžo Takatoki (1303-1333), pagal samurajų papročius, atliko charakiri.

13) Kudžo Joritsune (1218-1256; dar vadinamas Fudživara no Yoritsune) - ketvirtasis šogunas Kamakuros šogunate (nuo 1219 m.).

14) Hodžo Jošitoki (1183-1242) – trečiasis šikenas (regentas) Kamakuros šogunate (nuo 1224 m.). 1218 m. tapo karinės valdybos (samurai-dokoro) valdovu (betto). 1221 m. kate vadovavo šogunato pajėgoms prieš Kioto imperatoriškuosius rūmus. Po pergalės liko Kiote ir įsteigė Rokuhara Tandai. Su dėde Tokifusa buvo pirmaisiais tandai. 1232 m. paskelbė „Goseibai Šikimoku“ (Bausmių sąrašą), pirmąjį samurajų teisės kodeksą. 1242 m. susirgo ir priėmė vienuolio įžadus.

15) Munetaka (1242-1274) - 6-sis šogunas Kamakuros šogunate (1252-1266), imperatoriaus Go-Saga sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.

16) Koreyasu (1264-1326) - 7-sis šogunas Kamakuros šogunate (1266–1289), Munetaka sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.

17) Hisaaki (1276-1328) - 7-sis šogunas Kamakuros šogunate (1289–1308), imperatoriaus Go-Fukakusa sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.

18) Morikuni (1276-1328) - 9-sis šogunas Kamakuros šogunate (1308-1333), Hisaaki sūnus, valdė prižiūrimas Hodžo klano regentų.

19) TakaudžI Ašikaga (1305-1358) - Ašikagų šogunato įsteigėjas (1338 m.). Nesutarimai su imperatoriaus dvaru atvedė skilimą į Šiaurinę ir Pietinę dinastijas. Didžiąją gyvenimo dalį praleido kovose vienijant Japoniją. Požiūris į jį keitėsi bėgant metams, o dabar japonų laikomas kumyru.

20) Toyotomi Hideyoši (1537-1598) – samurajų karvedys ir politikas, Japonijos vienytojas (1591). Pasižymėjo daugelyje mūšių. Sudarė visos Japonijos žemių kadastrą, tapusį pagrindu mokesčiams, iš valstiečių ir miestiečių atėmė ginklus, visuomenė suskirstė į administratorius iš karių tarpo ir civilinių pavaldinių. Prie jo Japonijoje uždrausta krikščionybė; taip pat vyko agresija prieš Korėją ir Kiniją (1592-1598).

21) Tokugawa Ieyasu (1543-1616) – Tokugavų dinastijos pradininkas (1600-1605); buvo geras karvedys ir diplomatas, suformavęs centralizuotą valstybę. Įteisino baudžiavą, nuginklavo gyventojus, nepriklausančius samurajų luomui, uždraudė šalyje lankytis „baltiesiems“ užsieniečiams ir krikščionybę, prekiauti leido tik olandams. Užsiėmė kendžiu.

22) Tokugava Yošinobu (1837-1913) – 15-as ir paskutinis Tokugavų dinastijos šogunas (1867-1868; šogunas Keiki), bandęs įvesti reformas, orientuojantis į Prancūziją. Nuverstas per Meidzi restauraciją pasitraukė iš viešumos, užsiėmė medžiokle, fotografija. go žaidimu ir dviračiu.

23) Tokugawa Iemitsu (1604-1651) – trečiasis Tokugavų dinastijos šogunas (1623-1651). Vaikystė praėjo Tokugavų klano kovų dėl valdžios, pasibaigusių tik 1615 m., aplinkoje. Jaunystėje propogavo siudo (homoseksualūs vyro ir paauglio santykiai). Visuomeninės tvarkos idealu laiko konfucionizmą – ir socialinė struktūra buvo užkonservuota: samurajams buvo draudžiama pereiti pas kitą šeimininką be ankstesnio sutikimo, iš valstiečių atimti visi ginklai iki pat virtuvinių peilių, visi gyventojai privalėjo užsiregistruoti kokioje nors šventykloje, buvo draudžiami „netikę“ įpročiai (pvz., tabako rūkymas). Jam valdant Japonijos saviizoliacija įgavo galutines formas: nuo 1633 m. išvykę japonai neturėjo teisės grįžti į tėvynę; 1639 m. uždrausta šalyje būti europiečiams, išskyrus olandus, prekyba sumažinta iki minimumo. Krikščionybė draudžiama ir už ją grėsė mirtis. Griežta tvarka sustiprino šogunatą, tačiau sukėlė nepasitenkinimus.

Kodziki epas
Samurajų ideologija
Šinto ir japonų tikėjimai
Kinų filosofija: Konfucijus
Išmanusis ginklas japoniškai
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Indonezijos mirusiųjų kultas
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Sibiro ir šiaurės tautos
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Kas yra budizmas?
Filosofijos puslapis
Vartiklis