Candle with rose

Džirolamas Savonarola—
eretikas iš San-Marko, 5 dalis
(skaitykite pradžią)

    Candle with rose

V dalis. “Manyje ugnis”

Visos Savonarolos tarnystės pamatas buvo aiškus savo pašaukimo suvokimas ir nuolat jį lydėjęs dieviškas įkvėpimas. Dažnai Džirolamas mėgo cituoti pranašą Jeremiją, sakydamas, kad Dievo žodis jame yra kaip ugnis, kuri jį sudegins, jeigu “neišleisiąs” jos iš savęs. I-ojo amžiaus Jeruzalės bažnyčios pavyzdžiu Savonarola troško padaryti Florenciją tobulu Dievo miestu—etalonu visam krikščioniškam pasauliui. Jis tikėjo, kad tikėjimas vis dar yra ta jėga, kuri judina pasaulį.

Džirolamas Savonarola

Savo susirinkimus Savonarola rengdavo būtent tuo laiku, kai mieste vykdavo puotos ir maskaradai, taip siekdamas atitraukti liaudį nuo šių pasilinksminimų. Jis sukūrė vadinamąją “vaikų policiją”—būrį paauglių, kurie bėgiodavo po miestą, šniukštinėdami, kaip Florencijos gyventojai laikosi dešimties Dievo įsakymų. Burnojantiems prieš Dievą jis liepdavo nupjauti liežuvius, azartinių žaidimų mėgėjus bausdavo didelėmis piniginėmis baudomis, paleistuvius degindavo gyvus. Pamoksluose nė vieno nepagailėdavo, todėl turėjo daug priešų tiek tarp dvasininkų, tiek ir tarp pasauliečių. Pradžioje jį kaltindavo, kad kišasi į pasaulietinius reikalus; po to kibdavo prie pamokslų, kuriuose Savonarola kalbėjo apie Dievo rūstybę kunigaikščiams ir katalikų kunigams. Popiežiaus įsakymu Savonarola turėjo pasitraukti į Luko miestą, tačiau jo atsisveikinimo pamokslas taip sukrėtė klausytojus, kad jie įkalbėjo popiežių nukelti Savonarolos išsiuntimą. Kad atitrauktų žmones nuo Džirolamo pamokslų, popiežius dažnai siųsdavo kitus pamokslininkus; ne kartą popiežius buvo uždraudęs jam pamokslauti, tačiau jis buvo populiarus net už Italijos ribų, jo raštai plito Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pamokslai buvo verčiami į užsienio kalbas ( net į turkų, kadangi pasiklausyti norėjo pats sultonas). Popiežius išsikvietė Džirolamą į Romą, tačiau šis, motyvuodamas, jog serga, atsisakė ten vykti, taip tęsdamas pamokslauti.

Savonarola negailestingai kritikavo katalikų bažnyčią: “Žemė persisunkusi pralietu krauju, tačiau kunigams tai nė motais. Savo blogu pavyzdžiu jie neša visiems dvasinę mirtį. Jie nusigręžė nuo Dievo, o jų pamaldumas pasireiškia tuo, jog leidžia naktis su paleistuvėmis. <...> Jie kalba, kad Dievui visiškai nerūpi pasaulis, kad viską lemia atsitiktinumai. <...> Grįžk atgal, begėde Bažnyčia. Viešpats sako: ‘Aš daviau tau prabangius rūbus, bet tu iš jų pasidirbai stabus. Tu paskyrei šventus indus tuščiai šlovei, o sakramentus—simonijai. Tenkindama savo geismus tapai begėde prostitute; tu blogesnė nei žvėris; tu—šlykšti pabaisa. Anksčiau tu gėdijaisi savo nuodėmių, bet dabar nebeturi jokios gėdos’. Taigi, parsidavėle Bažnyčia, tavo nedorybės išsiskleidė viso pasaulio akivaizdoje, ir tavo smarvė kyla iki paties dangaus”.

1497 m. gegužės 12 d. popiežius Aleksandras VI, pavadinęs Savonarolos mokymą “įtartinu”, atskyrė jį nuo bažnyčios. Po ekskomunikavimo Savonarola pranašavo Romai: “Daugelis jūsų kalba, kad būsime ekskomunikuoti. Prašau, Dieve, kad man tai įvyktų greičiau. <…> Viešpatie, trokštu tik Tavo kryžiaus, noriu būti persekiojamas. Prašau Tavo malonės: neleisk man mirti lovoje, bet padaryk, kad praliečiau savo kraują už Tave, kaip Tu praliejai už mane. Noriu mirti už Tavo tiesą. Meldžiu, kad niekada nemirčiau dėl kitos priežasties, kaip tik gindamas Tavo tiesą”. Nepaisydamas atskyrimo Džirolamas pamokslavo toliau, sakydamas, kad popiežius klysta kaip ir visi kiti žmonės. Jis buvo įspėtas nebepamokslauti, grasinant interdiktu (t.y. draudimas atlikti religines apeigas) visam miestui. Dėl to nustojo pamokslauti Florencijos katedroje ir tęsė tai daryti tik San- Marke. Visi norintieji išgirsti Džirolamą netilpdavo į vienuolyną, todėl į tarnavimus leisdavo tik vyrus, o moterims gretimoje bažnyčioje pamokslavo jo draugas Dominykas.

Savonarola ėmė dar aršiau pasisakyti prieš popiežiją, teigdamas, kad popiežiai dažnai klysta ne todėl, jog gauna klaidingą informaciją, bet todėl, kad yra piktavaliai. 1498 m. kovo 18d. jis pasakė paskutinį pamokslą—pakluso miesto valdžiai, kuri popiežiaus grasinimo paveikta, uždraudė jam pamokslauti. Savonarola pareiškė, kad nuo šiol melsis užtarimo malda už Florenciją. Florencijos visuomenė buvo įaudrinta. Džirolamo priešai sukurstė miestiečius “patikrinti” Savonarolos mokymo teisingumą inkviziciniu išbandymu—ugnimi. Savonarola ir vienas pranciškonų vienuolis buvo priversti eiti tarp septynių laužų, tačiau prapliupęs lietus užgesino tuos laužus. Minia tai palaikė Savonarolos burtais ir jį kartu su dviem ištikimiausiais draugais Dominyku ir Silvestru suėmė. Popiežius paskyrė 17 inkvizitorių komisiją, kuri tardė Savonarolą barbariškiausiu būdu: kankindavo po 14 kartų per dieną. Tačiau per mėnesį trukusį įkalinimą jis parašė keletą kūrinių: “Apmąstymai apie 51 psalmę” (puolė popiežių ir dvasininkiją), “Tavimi, Viešpatie, viliuosi” ir “Krikščioniško gyvenimo vadovas”. Paskutinysis darbas parašytas likus kelioms valandoms iki mirties, kalėjimo prižiūrėtojui leidus, tai buvo užrašyta ant vienos knygos viršelio. Gegužės 22 d. Savonarolai ir jo draugams buvo paskelbtas mirties nuosprendis, perskaitytas “kenčiančios ir triumfuojančios bažnyčios vardu”. Dominykas prašė sudeginti jį ant laužo, o Silvestras maldavo pasigailėti. Savonarola išklausė nuosprendį tylėdamas, po to pratarė: “Tik triumfuojančios bažnyčios vardu, nes kenčianti bažnyčia ne jūsų valdžioje”. Kitą dieną didžiulės minios akivaizdoje visi trys buvo pakarti, po to sudeginti, o pelenai išbarstyti Arno upėje.

Iš paskutinio Džirolamo Savonarolos pamokslo “Girkite Dievą”:

“Girkite Dievą,
nes Jis geras <…>.

Kartą vienas jaunuolis, palikęs savo namus, pasuko link uosto. Ten vaikštinėdamas ir žvelgdamas į jūros vandenį, išvydo žuvytes ir panoro kai kurias iš jų sugauti. Kai jį užvaldė noras žvejoti, kažkas pasiūlė valtelę, kad galėtų nusiirti toliau ir pagauti stambesnę žuvį. Galop valties šeimininkas nugabeno jį į atvirą jūrą. Kai jaunuolis panoro grįžti atgal, ėmė dairytis aplink, tačiau uosto nebuvo matyti.Tada šis ėmė priekaištauti šeimininkui, kuris nuplukdė jį toli į atvirą jūrą.

Ši istorija apie mane. Man buvo pasakyta: “Išeik iš savo žemės, namų ir viską palik”. Aš patekau į uostą, t. y. vienuolyną. Į šį uostą atvykau, kai man buvo 23 metai. Du dalykus tuo metu mylėjau labiau už viską: laisvę ir ramybę. Kad išsaugočiau savo laisvę, niekada nenorėjau vesti, o jog turėčiau ramybę, palikau pasaulį ir atvykau į vienuolyno uostą, kur ir atradau laisvę. Šiame laimingame uoste ėmiau stebėti pasaulio vandenis ir išvydau ten daug plaukiojančių žuvų; kai užsinorėjau pažvejoti, ėmiau kabliuku gaudyti smulkias žuvytes, t. y. per pamokslavimą patraukiau keletą sielų link išgelbėjimo uosto. O kadangi tai daryti man labai patiko, tai Viešpats įsodino mane į laivą, nuplukdė į atvirą jūrą ir taip pamažu pasiekiau tą vietą, iš kurios nebematau jokio kranto ar uosto. Todėl negaliu grįžti atgal ir susigrąžinti ankstesnės laisvės—ramios ir santūrios kasdienybės. Iš visų pusių jaučiu spaudimą ir nematau, ko galėčiau griebtis. Priešaky, toje didžiulėje jūroje, regiu besiartinančią audrą ir suvokiu, jog manęs laukia didelės nelaimės ir išbandymai. Priešiškas vėjas gena mane vis toliau nuo kranto. Atrodo, kad ir Viešpats nenori, jog grįžčiau atgal. Dešinėje matau Dievo išrinktuosius, prašančius pagalbos einant pirmyn: dėl jų aš ir kenčiu visus sunkumus— kad tik galėčiau jiems padėti. Iš kairės pusės— demonai ir jų valios kūniški vykdytojai—pikti žmonės, nuolatos mus puolantys ir kankinantys. Viršuje regiu amžinąjį gyvenimą: siekiu jo, labai viliuosi jį pasiekti, tačiau, kad tai pasiekčiau, reikalingas laikas ir kaina, ir tai liūdina mano sielą. Apačioje matau pragarą, kurio turiu bijoti: jis baugina mane, nes esu žmogus ir galiu nusidėti, jeigu Viešpats neišties man savo rankos. O, Viešpatie, kur Tu mane atvedei? Kaip Jeremijas sakau: ”Tu paklaidinai mane, Tu stipresnis už mane ir mane įveikei”. Esu čia, nes troškau pagauti Tau Tavo žuvis. Buvau laisvas ir ramus, o dabar esu visų vergas. Leisk man pailsėti nuo audrų.

Kartą naktį mąsčiau. Verčiamas eiti į priekį, kalbėjau Dievui: “Viešpatie, grąžink mane į mano uostą ir mano ramybę”. O Jis atsakė: “Grįžti atgal negali. Negi nematai priešpriešinio vėjo, kuris neša tave vis tolyn?“ Aš tariau: “Viešpatie, apreišk man, ar turiu ir toliau plaukti ta gyvenimo jūra, gaudydamas Tau žuvis? Kodėl turiu būti būtent čia, o ne kitoje vietoje? Kas man ta Florencija? Gimiau, kaip Tu žinai, ir buvau išauklėtas Feraroje, o ne Florencijoje”. Viešpats atsakė: “Negi nepameni, kaip skaitei apie žmogų, ėjusį iš Jeruzalės į Jerichą, kelyje užpultą ir plėšikų sužeistą: pro jį praėjo tėvynainiai, ir niekas nepanoro jam padėti, tik samarietis, svetimtautis, priglaudė jį pas save ir išgydė”. Aš atsakiau: “Viešpatie, esu tuo nepatenkintas”.

(Skaitykite daugiau - 6 dalis)

Parengė Deimantas Karvelis

Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko, 1 dalis)
Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Visų dienų apmąstymai
Biblijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis