Dostojevskis, Gogolis – jų kūriniuose daugiau, nei perskaitoma...  

F. Dostojevskio „Velnių“ cinišką Stavrogino pavaizdavimą geriau suprasime žinodami vieną niuansą. Rankraštiniame variante yra Stavrogino prisipažinimas, kad jis išprevartavo devynmetę mergaitę, kuri po to nusižudė. Išleistame variante tas fragmentas pašalintas. O pačiame romane rašytojas aprašo Petraševskio revoliucinės anarchistinės organizacijos, kuriai pats kadaise priklausė, narius – juos ir laikydamas velniais. Jis rašo apie „.. gyvulišką pasileidusią draugiją“, kurioje „ne socialistai, o apgavikai“. „Pasileidusieji“ – tai ne kas kita, kaip besismaginančių pederastų, savo psichinių kompleksų vergų būrelis. Šie „išskirtiniai“ asmenys galiausiai atsiduria beprotnamyje, kalėjime arba kartuvėse. Tačiau kai kuriems pasiseka ir jiems atitenka valdžia. Už tiesmuką tiesą apie revoliucionierius Dostojevskį vadino „arkišlykščiu“.

„Broliuose Karamazavuose“ Ivanas nužudo savo tėvą, tačiau lieka neaiški priežastis. O ji nurodyta Makaras Devuškinas rankraštyje – ogi dėl to, kad tėvas prievartavo mažametį Ivaną (taigi, už pedofiliją).

1848 m. išleistas „Makaras Devuškinas“ nuliūdino Gogolį: „jis labai talentingas, tik gaila, kad jo plunksna rašo be perstojo be priežiūros. Makaras Devuškinas palieka sieloje nepakeliamą liūdesį“. Gogolis savo kūriniuose vengė vaizduoti didelį liūdesį, nes tai laikė labai asmeniniu reikalu. Gilūs asmeniniai dalykai ir taip nuolat jį persekiojo. Už nugaros slėpėsi vienuolio šešėlis. Gal jautė, kad rašydamas skiriasi su savo tikruoju pašaukimu – būti vienuoliu. Ir gal tuo paaiškinama jo draugystės su šventikais. Nuo 1847 m. jis dažnai susirašinėja su tėvu Matvėjum, o gyvendamas Odesoje susidraugavo su protoirenėjumi Pavlovskiu. Keliaudamas iš Kalugos į Kijevą pirmenybę skyrė nakvynei vienuolynuose, o gavęs pensiją 1848 m. vyko į Jeruzalę.

1850 m. vasarą ne kartą vyko į Optiną (į čia traukė ir Tolstojų) ir lankė senolį atsiskyrėlį. Tačiau Tolstojus tik priėjo prie jo lūšnelės ir laukė, kol senolis išeis pas jį. Šis neišėjo, jis tiesiog stebėjo – ar nugalės grafas savo išdidumą. Ir grafas pastovėjo, palaukė, apsisuko ir nuėjo įsižeidęs.

Ir Gogolis, parašęs „Mirusias sielas“, netrukus suprato, kad be niūraus pavadinimo jam teišėjo purvinoka parodija, o veikėjai pavaizduoti kaip tikri moraliniai luošiai. Jis ryžtasi rašyti antrą tomą, kuriame vaizduos normalius žmones. Tačiau taim ką parašė, sudegino (1952 m. vasario 12 d. – o mirė vasario 21-ąją), nes suprato, kad knyga ne tokia, kokią norėjo parašyti. Ir kam gi bus įdomu skaityti apie visai normalius žmones, jų darbus, šeimas? Pirmo tomo skaitytojai noriai kvatojo iš veikėjų-idiotų...

Optinoje parašyta keletas atsiminimų (tame tarpe, „Mano reikalai su Turgenevu“), o anksčiau, 1873 m. pradėta antroji „Odisėjaus Polichroniadeso“ dalis (Leontjevas*) laikė, remdamasis autoritetingomis nuomonėmis, kad ji „ne blogesnė už ‚Obamovą‘); 1875-ais, dykvietėje pradėta ir „Mano literatūrinis likimas“. Ir tai toli gražu ne viskas.

Svarbiausios epochos kolizijos, giliai palietę Leontjevą, nerado sprendimo – nei teorinio, nei meninio, skirtingai, pvz., nuo Solovjovo,  Dostojevskio. Jo likimą nagrinėjant religinėje-filosofinėje plotmėje galima pasakyti, kad bandydamas savyje ir šiuolaikinėje kultūroje sunaikinti griaunamąjį pradą, sustabdyti judėjimą link chaoso, Leontjevas apeliavo į „įstatymą“, viduje su laiku vis labiau linko prie „dievo malonės“, intuityviai sekdamas jo sąmonėje tebegyvomis stačiatikių dvasingumo tradicijomis. Tame ho ryšių su Optina prasmė.

Jo grumtynės buvo baisios, „o jų atlygiu tebuvo nenumaldomas troškulys, - liudija amžininkas. – Džiaugsmas ir pasaulis jam buvo tiek pat mažai žinomi kaip ir Gogoliui“. Vis tik svarbu, kad jis - pagal S.N. Bulgakovo formuluotę – „rado savoje jėgos ne tik iškelti prieš mąstymą, bet ir gyvenimiškai pagilinti klausimą apie religinę kultūros vertę, atskalūnystės ir istorinės vienatvės kaina“. Vis tik tai buvo įmanoma tiek, kiek Optina atstatydavo ir maitino pačią Leontjevo religinę sąmonę.

*) Konstantinas Leontjevas (1831-1891) - rusų filosofas, rašytojas, diplomatas. Išskirtiniausia knyga, esė rinkinys: „Rytai, Rusija ir slavai, rinkinys“ (2 t., 1885-1886). Optinoje parašė „Atsiskyrėlio užrašus“ (1887).
Jo filosofijos pagrindas – gyvenimo estetikos samprata. Anot jo, yra du būties sandai: kylančiojo ir smunkančiojo, arba regresuojančiojo, gyvenimo. Pirmenybę teikė despotiškam, ne demokratiniam visuomenės valdymui. Stabilią būtį ir gražias jos formas, pasak jo, galima sukurti remiantis nelygybe, hierarchija, griežta drausme, susilaikymu ir paklusnumu. Žmonijos pažangos liberali idėja, kad įmanoma pagerinti visų žmonių gyvenimą, iškreipianti krikščionybės, kuri teigia, kad kančia ir blogis neišvengiami, esmę. Jo idėja apie Rusijos Rytų sąjungą kovoje su išsigimstančiais Vakarais turėjo įtakos panslavizmui, eurazizmui. Leontjevas griežtai pasisakė prieš liberalųjį kosmopolitizmą, egalitarizmą, demokratizaciją, jo ideologijos pamatas buvo bizantizmas – dvasingumas, monarchizmas, luominė hierarchija.

Kaip pesimistas, Leontjevas išsakė kelias pranašystes, kurios pasitvirtino: kad 20 a. bus kruvina revoliucija, kurią ves „antikristas“. Jis sakė, kad „socializmas yra ateities feodalizmas“.

Lietuvos tolstojininkai
Dostojevskių šeimos kilmė
Gogolio pasaulis–tarsi sapnas
Kultūros suklestėjimas Rusijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
L. Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
N. Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Juodasis arapas Baltarusijoje
A. Puškinas. Slapti užrašai
M. Gorkis atmetus mitus
Nuo nihilizmo į Kristų
A. Tolstojus. Pirtyje
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis