Hilė Harm. Viso labo tik širdis  

Apsakymui buvo skirta pirmoji premija „Jaunimo gretų“ ir kitų respublikų jaunimo žurnalų suorganizuotame publicistikos konkurse „Draugystė“.

Ir didžiais laikais, ir dideliems darbams reikia širdies – tai mes neretai užmirštame. Širdis būtina ir meilei, ir neapykantai. Kitaip mes pavirsime gaudžiančiu variu arba varpeliu, kuris tik gergždžia, nesukeldamas aido.
Tempdami viską ant aiškaus tikslo, šaltos logikos ir griežto nuoseklumo kurpalio, mes elgiamės žmogaus jausmų pasaulyje kaip smurtininkai. Tačiau be jausmų nėra pažiūrų tvirtumo, atsidavimo, įkvėpimo. Be jų nėra nei pasiaukojimo, nei heroizmo.
Kalbant apie tai, kas reikšminga, reikia kreiptis ne tik į protą, bet ir į širdį. Protui galima šaltai išaiškinti, o širdis pasiduoda tik karštai įtikinėjama. Būkime tad dideli žmoniškumu, kad galėtume kurti didžius dalykus.

F. Tuglasas

Ilgame, sterilia švara kvepiančiame koridoriuje viešpatavo tyla. Retkarčiais be garso atsidarydavo palatų durys, lengvai, tarsi oro dvelksmas šmėkštelėdavo balti chalatai. Net važiuoklės su savo liūdna, baltom aklodėm uždengta važta judėjo visiškai be garso.

Už didelių matinio stiklo durų vyko operacija. Laukiančiųjų vietoje linoleumas buvo nusitrynęs nuo nervingų žingsnių. O jų mintys plakėsi į matinį stiklą. Įvairios mintys. Išskyrus vieną – tą, kurią instinktyviai vijo šalin, nes ji reiškė galą. Galą, prieš kurį protestavo širdis. Ant operacinio stalo gulėjo laukiančiųjų tėvas, brolis ir vyras. Galbūt ir nelabai mylimas kasdieniniame gyvenime, ne akių šviesa... Bet dabar tai užmiršta. Dabar sprendžiamas likimas...

Ir visai kitame name, nė kiek nepanašiame į sterilų ligoninės pasaulį, bendradarbiai, plūkdamiesi su savo įprastiniais tarnybiniais rūpesčiais, tuo pat metu galvojo apie tą, kuris dabar užmigdytas ant operacinio stalo. Galvojo, rūpestingai rūšiuodami mintis, vydami iš galvos tai, ko nederėjo net sau tylomis sakyti apie žmogų, kurio gyvybė kabo ant plauko. Liūdnos baigties galimybė pleveno prirūkytame, dalykiškumo prisotintame ore. Pačios savaime rikiavosi nekrologo eilutės: „... neužmirštamas draugas, puikus bičiulis, ... aktyvus visuomeninkas, ... skaudus netekimas, ... grupė draugų,,,“. Ką padarysi, jei gyvenime viskas buvo truputį kitaip. Nekrologas – ne anketa. Ir jei žmogus vis dėlto jo vertas, tai eilutės, skirtos jo atminimui, turi nupiešti nepriekaištingą paveikslą.

... Operacinės durys prasivėrė. Chirurgas ištiesė laukiantiesiems delną, kuriame gulėjo akmuo. Paprastas granito gabalėlis, nebijąs nei vandens, nei ugnies.

- Neįmanoma, - palingavo galva profesorius. – Neįmanoma buvo jo išgelbėti. Jis neturėjo širdies. Tik šį akmenį.

Ir chirurgas atsuka laukusiems giminaičiams pavargusią nugarą. Operacij

* * *

Teismo posėdžių sale ūžė kaip avilys. Teisiamųjų suole tarp ginkluotų sargybinių pasirodo lieknas jaunuolis.
- Koks jaunutis! – su užuojauta aikteli salė.
- Gražuolis! – šnabždasi damos.
- Žmogžudys! – perskrodžia triukšmą pasibjaurėjimo ir siaubu pilnas balsas.
- Nežinau. Aš nežinau, - jau kelintą kartą monotoniškai į teisėjo klausimą atsako teisiamasis. – Nežinau, - pakartoja aidas po salės skliautais. – Užmušiau, ir tiek.

Teismo salėjo pasirodo jo motina. Palūžusi, ištinusiu nuo ašarų veidu moteris. Žmogžudžio motina.
- Kur buvo jūsų sūnus naktį į spalio dvyliktąją?

Teismas laukia atsakymo.

Naktį į spalio 12-ąją? Motina jau seniai nežinojo, kur nakvodavo jos sūnus, kai nesiteikdavo pareiti namo. Motina neužmigdavo, vartydavos savo patale. Klausydavosi... Tačiau pasakyti tai teisėjui, šitiems svetimiems žmonėms, kurie teisia jo ssūnelį, jo mažylį!? Jeigu jau neišgelbėjo jo nuo nelabo likimo anksčiau – neįstengė, nemokėjo, - tai bent čia, teisme, ji kovos iki galo, griebdamasi kaip skęstantis griebiasi šiaudo, kiekvienos vilties. Motinos širdis neleidžia jai pasakyti teisybės...

... Apie motinas galima kalbėti be galo ir krašto.

Mieste, apsuptame triufuojančio priešo laužų, tarp niūrių sienų ir nebylių langų kaip mirties šešėlis, kaip įsikūnijęs siaubas klaidžiojo kadaise mona Marijana. Jos širdis plūdo krauju, plėšdama nuo savęs patį artimiausią žmogų. Ji buvo tartum teisingumo svarstyklės, ant kurių lėkščių padėjo meilę sūnui ir gėdą dėl jo. Ir ji negalėjo suprasti, kuri lėkštė sunkesnė.

- Tu gražus ir bevaisis kaip žaibas, - atsidusdama pasakė motina.
- Taip, kaip žaibas... – nusijuokė sūnus; ir užsnūdo kaip vaikas ant motino skrūtinės. Tada motina apglobė jį savo juoda skraiste ir įsmeigė peilį tiesiai jam į širdį, Juk ji gerai žinojo, kur plaka ta širdis, idis jo ssūnaus, išmainiusio tėvynę į aukso ir valdžios spindesį. Ir į savo širdį motina pataikė iš karto. Juk lengva pataikyti į širdį, kai ji skauda.

Aš sėdžiu teismo salėje. Teisiamųjų suole gražus vaikinas, sūnus moters, kuri įsikibo į paskutinę, neįmanomą viltį – nukreipti nelaimę nuo jos berniuko. Ir man rodosi, kad į salę drauge su Italijos naktimi įėjo mona Marijana. Ir vėl viskas motinos rankose – sukūrimas, gyvenimas ir jo pabaiga. Motinos širdies teismas, kaip Gorkio „Italijos pasakose“.

* * *

- Klausimų yra? Prieštaravimų? Pasiūlymų? – klausia pasitarimo pirmininkas.

Viskas eina kaip iš pypkės. Pusmečio planas įdomus, turiningas, apima kiekvieną darbo kolektyvo grandį. Ko gi dar? A, pats draugas Paju iš vyriausiosios valdybos? Žinoma, žinoma… Prašom!

Paju pasitaiso akinius, atsikosi, stengiasi susikaupti… Tai, ką jis norėtų pasakyti, apskritai ne taip jau svarbu. Įmonė stambi. Planas norom nenorom išeina toks, kad reikalauja įsitempti. Ir vis dėlto…

- Planas geras. Turiningas. Konkretus. Štai tik…

Jis padaro trumpą pauzę… Auditorija akies mirksniu ima derinti savo nuotaiką pagal šitą “štai tik”. Šiaip ar taip, tai vyriausiosios valdybos nuomonė…

- Štai tik.. ar įvykdomas jis? Ar sudarant jį pagalvota… apie žmones?

Pasitarimas suglumęs tyli. Apie žmones? Kam čia žmonės, jei svarstomas gamybos planas? Antra vertus, o kas gi jį vykdys, jei ne žmonės? Koks keistas klausimas!

Pasitarimas tyli. Vadovybė sutrikusi. Aišku, planą patvirtino, tačiau nesmagus jausmas liko. Tas Paju kaip koks naivus vaikas. Svarstant tokį planą – kalbėti apie žmones? Planas yra planas. Čia juk nešoksi pagal kiekvieno atskiro darbuotojo dūdelę.

Velniai rautų!

Viršininkas išeidamas smarkiai trenkia durimis. Tačiau tuoj pat susitvardo ir iš lėto žengia per kabinetą, pamažu iš dėžutės išsiima validolio ir, burbtelėjęs sekretorei „manęs nėra“, atsidrebia krėsle. Juk daktaras paskutinį kartą kategoriškai uždraudė jam jaudintis.

- Nesijaudinti, nesinervinti, nepersidirbti. Saugoti save ir savo širdį!
- Aš ramus. Aš visiškai ramus, aš saugausi... – atsilošęs krėsle viršininkas pradėjo autogeninės treniruotės seansą. Visiškai susikaupti trukdė tik viena mintis:
„Ačiū dievui, kad planas vis dėlto patvirtintas!“

* * *

- Kazikai! – pasigirsta auditorijoje.

Aukštas jaunuolis neskubėdamas išslenka iš už stalo.

Šaltas senstančios damos žvilgsnis, sustojęs viršutinės švarko sagos aukštyje, nežada vaikinui nieko gera. Žodžiai patvirtina nuojautą.

- Jums žinoma, kad mokymasis aukštojoje mokykloje, yra absoliučiai savanoriškas dalykas. Jei jums čia nepatinka, tai, kaip sakoma, uždarykite duris iš kitos pusės. Nors ir rytoj. Kontroliniai neatlikti, įskaita neišlaikyta. Egzaminų laikyti jums vis tiek neleis.

Kurso kuratorės žvilgsnyje kažkas primena kobrą. Kazikas tyli. Ką kjis gali pasakyti šitai svetimai, nemaloniai moteriai? Galima, žinoma, pažadėti kitą savaitę atlikti kontrolinius, susitarti su dėstytoju dėl įskaitos ir prisiekti, kad jau pradėjo rimtai ruoštis egzaminams. Būtent tokių užtikrinimų ir reikalauja į viršutinę švarko sagą įsmeigtas žvilgsnis.

Bet Kazikas tyli. Jei girtas patėvis vėl išmėtys pro langą jo konspektus, pasižadėjimai ir liks pasižadėjimais. Arba jei motiną ištiks isterijos priepuolis ir ji apverks savo nenusisekusį gyvenimą ant sūnaus krūtinės. Arba jei Sirjė vėl pareikš, kad tokiam bestuburiui ištižai visai nėra reikalo mokytis. Tegu verčiau eina juodo darbo dirbti ir pasirūpina nuosavu būstu. Į studentų bendrabutį vis tiek nepateks. Juk aiškino dekanate, kad jam net prašyti turėtų būti gėda. Tėvai tokį gyvenamą plotą turi, o pas mus iš kitų miestų suvažiavusieji dar po privačius kampus trinasi.

Kobra, nesulaukusi atsakymo, išvinguriuoja iš auditorijos. Tylėdami išsivaikšto bendrakursiai. Jie kol kas dar menkai pažįsta vienas kitą – dar tik pirmas semestras.

Širdy gana nyku. Aklavietė. Kad bent pasikalbėjus su kuo nors…

- Klausyk, Sarai, - Kazikas paliečia grupės seniūno petį.
- Oi, neturiu laiko! – kratosi tas. – Ir apskritai tu mums kaip girnapusė po kaklu. Vėl į dekanatą šauks dėl tavęs. Eik, pasimokyk verčiau. Aš dabar labai skubu

Iš tikrųjų skuba. Seniūmui pavesta skubiai parašyti į studentų laikraštį straipsnelį „Žmogus šalia tavęs”.

* * *

Jauna moteris gąstauja:
„O jeigu vis dėlto čia kas nors rimtesnio... Ant širdies taip neramu“.

Ir pasiryžusi ji kreipiasi į vaikų gydytoją, kuris jau velkasi paltą: - Balandėle! – daktaro intonacija gana išraiški. – Be jūsiškio, mano rajone dar daugybė sergančių vaikų. Aš negaliu valandomis sėdėti prie kiekvieno.

Motinos akyse sublizga ašaros:
- Aš suprantu... Bet anąkart taip pat...

Gydytojas pradeda kažką prisiminti. Iš tiesų, nemaloni istorija. Tačiau jis juk nekaltas, kad tada taip pat buvo daug iškvietimų. Ir pas pirmąjį šitos persigandusios moters kūdikį pirmiausia rajono gydytojas stačiai negalėjo atvykti. Tiesa, kitą dieną jį skubiai paguldė į ligoninę, tačiau jau nieko nebuvo galima padaryti.

Moteris kūkčiojo pro ašaras. Jos verksmas erzino, kėlė nerimą ir net kažkuo kaltino...

- Susitvardykit. Šį kartą jūsų vaikui iš tikro nieko neatsitiko. Paprastas peršalimas.

Verksmas virsta nenumaldomu raudojimu.

- Na liaukitės gi! Pažiūrėkit į dalykus protingai! – ir išeidamas gydytojas piktai užtrenkia duris.

* * *

Miestas bunda. Trinksėdami per sandūras pamažu įsibėgėja tramvajai. Atsiveria mokyklų durys. Šiandien už šitų durų bus išspręsta tiek ir tiek uždavinių, parašyta tiek ir tiek rašinių, diktantų, išmokta nustatytas kiekis teoremų.

Fabrikų kontrolinės skuba praleisti darbininkū srautus. Šiandien cechuose nutekins reikiamą kiekį detalių, išaus suplanuotus audinių metrus, surinks šimtus būtinų mūsų gyvenimui automatų ir įtaisų.

Raštinėse ant stalų spragsi lempų jungikliai. Šiandien čia prirašys daug popieriaus lapų, išsiųs svarbių laiškų, susumuos rezultatus, patikrins išvadas.

Į statybos aikšteles susirinko rytinė pamaina.

- Kelk! Kelk! – ir krano strėlė grakščiai nuneša krovinį. Šiandien čia suklos tiek ir tiek panelių bei perdangų, nudažys tiek ir tiek kvadratinių metrų sienų, įstatys reikiamą skaičių durų.

Besišypsanti motina išveža pro naujo namo duris oranžinės spalvos vaikišką vežimėlį. Ji lenkiasi prie savo saulutės, pataiso antklodėlę.

Kažkur ant virtuvės stalo laukia pusryčiautojų arbata, sumuštiniai. Gerai būtų dar ir bučinys...

* * *

Ilgame ligoninės koridoriuje tylu. Kartkartėmis negirdimai atsiveria durys. Lyg oro dvelksmas praplaukia balti chalatai. Be garso praslenka važiuoklės, uždengtos baltomis paklodėmis.

Laukiantieji laukia.

Ligoninė gyvena savo gyvenimą. Už matinio stiklo durų vyksta operacija. Pagaliau durys atsiveria. Profesorius pasmaukia atgal baltą chirurgo kepuraitę.

- Deja, išgelbėti jį buvo neįmanoma. Jis turėjo ne vieną, o kelias širdis, tačiau visos jos galutinai susidėvėjusios..

Ir chirurgas atsuka laukusiems giminaičiams pavargusią nugarą.

Asfodelijų pievos
Riiti Jokomicu: Musė
Pirmoji pasaulio šypsena
J. Radičkovas.  Medgręžis
Kęstas Bepirštis. Varno klyksmas
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Si Džei. Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Ženklo savarankiškumo doktrina
V. T. Vittachi. Subudo reporteris
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Chiromantija
Skaitiniai
Vartiklis