Si Džei.  Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio

Tęsinys, skaitykite pradžią    

OKEANAS 234

Apniko abejonės, ar rašyti toliau, nes galiu įžeisti niekuo nekaltus žmones, gydytojus, psichologus, o jie tik dirbo savo darbą ir, net sakyčiau, padėjo įgyvendinti tikslus, kurių siekiau, kurių siekė kiti, gal tik pernelyg stropiai, bet tai jau charakterio savybės.

Tai va, atsidūriau aš psichoneurologiniame dispanseryje, Bangų gatvėje. Ir kaip jau minėjau anksčiau, taip jau sutapo, ne vienas, po truputį čia susirinko pusė Klaipėdos elito. Vienas pateko čia dėl manijos, nes turėjo priklausomybę nuo kavos pupelių, kurias slėpė po pagalve ir laikas nuo laiko po vieną pupelę sugrauždavo. Kitas buvo budistas, treti buvo jau patyrę, lankėsi čia ne pirmą kartą. Žodžiu, buvo taip. Kadangi mus visus ėmė lankyti pusė miesto, mamos, seserys, broliai, merginos ar šiaip pažįstami eidami pro šalį, tai labai greitai mūsų sandėliai, t.y. spintelės, visokios slėptuvės prisipildė legaliomis ir nelegaliomis atsargomis: namų darbo cepelinais, kotletais, keptomis vištomis, mišrainėmis, dešromis, bandelėmis, pyragais, karbonadais, konjakais, saldainiais, visokiausiomis gydomojo pobūdžio rūkomosiomis žolėmis (kurias dabar legaliai išrašinėja Amerikos psichiatrai). Aš mamos paprašiau atnešti legendinį Okeaną 234. Tai buvo didelių gabaritų nešiojamas radijo imtuvas. Liuksemburgo radiją be trukdžių jis pradėdavo imti nuo 6 val. vakaro. Septintai visi gydytojai kiek pamenu jau būdavo išėję. Tad sustūmus lovas ir išdėliojus tos dienos atsargas, ir suvartojus jas, gaudavosi pilnas euforijos kokteilis. Radijas rėkė kažką: ,,Beibi šemp, beibi šemp...", - mes rėkėme iš paskos, na gal nerėkėme, bet jau iš lengvo plyšavome tai tikrai. Pasakojome įvairias istorijas, plėšėme nuo kaulų mėsą, užsikąsdami citrusiniais. Nepripažintas poetas skaitė eiles, tiesa jis buvo išprotėjęs, o gal jau aš ir klydau, bet paguldė jį po vado L.Brežnevo mirties. Kiek pamindžikavęs ir visiems nutilus jis droviai perskaitė savo šedevrą: „Dabar jau galas. Karas!". Kai jo paprašėme tęsti, jis nuraudęs atsakė, jog tai viskas. Visi įvertino jo kuklią, nepripažintą kūrybą. Paprašėme prisidėti prie mūsų. Žodžiu, euforija apėmė visus ir tęsėsi kelias savaites. Pirma jos auka buvo budistas. Vieną popietę jis išdidžiai gydytojui pareiškė: „Aš esu Dievas!", - į ką jo nuostabai vyr. gydytojas atsakė: „O aš esu Dievas Nr.1", - ir išrašė kursą aminezino. Euforija paveikė ir mane – po dviejų savaičių pravestų tyrimų man paskyrė 15 komų.

Philip Claydon. Days of Sail
P.Kleidonas. Kai plaukiojo...

Nežinantiems pasakysiu, jog tai tokia insulino leidimo programa – tau pradeda leisti insuliną, ir po savaitės ar dviejų tokį kiekį, kad visai sumažėjus cukraus kiekiui kraujyje, nutrūksta tavo proto sąmoninga veikla, į paviršių išplaukia pasąmonė, tavo gyvūniška praeitis, pradedi rėkti, keiktis, daužytis lovoje kaip įkalintas žvėris. Tada tave pradeda rišti prie lovos tokiais plačiais diržais arba paklodėmis, kad nesusižalotum ir nesužalotum kitų. Tai vadinama koma. Atstato sąmonę gliukozės injekcijomis ir arbata su 10 šaukštelių cukraus. Komų man prirašė 15, o gal 18, nebepamenu. Matyt, persistengiau per tyrimus. Be reikalo, kalbėdamas apie nelaimingą meilę ir rodydamas skustuvo peiliuku supjaustytą ranką, pridėjau kažką apie mistiką ir transcendenciją. Šalia, lovos kaimynas, savo žvėriškus instinktus reiškė jau savaitę. Jis buvo stambus vaikinas, todėl lova kilnojosi vos ne iki lubų, drebėjo visa palata ir ligoninė, o jo riksmas girdėjosi pajūryje. Aš jau artėjau prie visos ligoninės visų laikų rekordo. Man jau leido virš šimto vienetų insulino, o komos vis nebuvo. Vakarinės puotos darė savo. Nors gal man tik taip atrodė, nes po kelių metų sutiktas tuo metu gulėjęs pažįstamas tvirtino priešingai ir citavo mano riksmus.

Bet tai mus visus jaudino mažiausiai. Visus lankė artimieji, pažįstami, draugai, merginos, mūsų atsargos neseko. Okeanas ir toliau vakarais netrikdomai ėmė Liuksemburgo radiją ir mes vos ne mintinai jau dainavome Europos hitų dešimtuką.

Viskas, bent jau man, baigėsi netikėtai ir staiga. Į skyrių atsigulė vartojantis narkotikus vaikinas. Buvo rytas. Vakare jis jau sakėsi padaręs klaidą ir norėjo namo. Ką gi. Mes, kai reikėjo atnešti vakarienę, suorganizavome jo pabėgimą. Ir po valandos jau visi širdingai kalbėjomės, nuo opiumo, kurį atnešė bėglys ir kurį įsitraukėme pro langą, taip vadinamu arkliu. Jo pabėgimą pastebėjo tik dalinant vaistus. Kitą rytą skyriaus gydytojas išrašė personalui pylos. Mes taip pat gavome savo – po injekciją galapiridolio. Tai toks vaistas, kai jo suleidus prasideda raumenų persukimai. Man ėmė persukti kaklą. Niekaip negalėjau galvos nulaikyti tiesiai. Tokį mane mano mama ir pamatė, atėjusi manęs aplankyti. Ji pradėjo spardyti skyriaus duris ir rėkti. Po poros valandų aš jau buvau namie. Mama pasirašė, jog visą atsakomybę dėl ligos prisiima sau. Kai reikėjo užsidėti kelnes, niekaip negalėjau jų užsisegti. Numojau ranka. Buvau priaugęs apie 20 kilogramų. Širdingai atsisveikinau su sanitarais. Buvom iš tiesų susidraugavę.


CUKRUS

Augis, arba Cukrus, kaip mes jį vadinome. Jis man kėlė nedidelę antipatiją, nors vienu tarpu mes kartu kurį laiką nuomojome vieną kambarį ir visai neblogai leidome laiką. O jeigu tiksliau, tai antipatiją kėlė jo gudrumas. Kai jis ko nors norėjo, tai jo apgavystė, jo elgsena buvo labai jau saldi. Jis tapdavo toks lipšnus ir draugiškas, kad net kėlė šleikštulį. Dėl to ir gavo savo pravardę – Cukrus. Tai ne Džimis, kurio apgavystės pasekmės, pati apgavystė kėlė juoką, gal kitiems įsiūtį, bet man – juoką. Tarkim, Džimis ateina pas jus į svečius, pamato pas jus odinę striukę, paprašo pasimatuoti ir didesnio veidrodžio pasižiūrėti kaip atrodo, po to pasisiūlo pirkti, ir paklausia ar gali nueiti pasižiūrėti į save į savo namus, nes pas jį koridoriuje žymiai didesnis veidrodis, matosi visas ūgis, ir atsinešti pinigų. Tu tiek ir tematai savo striukę ir pinigus. Paprasta, gryna, švaru. Arba užstato kokiam nors banditui tavo pasą. Tau lieka tik juoktis. Niekada nepykau ant Žilvino, jis nesukeldavo man pykčio, tik juoką. Cukrus

Cukrus. Jo likimas sukrėtė mane. Todėl ir ryžausi papasakoti, nežiūrint į tai, kad galiu ką nors užgauti. Jis jau buvo tapęs tikinčiu. Priklausė ar tai Meilės žodžiui, ar tai Tikėjimo žodžiui. Buvo tapęs kaip ir vienu iš pamokslininkų, ar tai lyderių. Per televizorių mačiau jį dainuojantį ir grojantį gitara kelis kartus, kažką apie Dievą. Sėkmingai vedė. Jo žmona taip pat lankė šią krikščionybės pakraipą. Ėmė važinėti į Vokietiją, pardavinėjo savo darbus. Jis tapė ir pardavinėjo savo darbus. Ilgą laiką jo nemačiau, kol netyčia susitikom. Jis buvo su gera mašina, išdidžiai į mane pasižiūrėjo, pasisiūlė parvežti namo. Visas jo pasipūtimas dingo, kai pakviečiau jį pas save į svečius. Gyvenau nuosavame keturių kambarių bute. Pas mane jis pradėjo atvažinėti, kol vieną kartą ėmė ir paprašė, kad gaučiau jam narkotikų. Nebeprisimenu, ar aš jį bandžiau atkalbėti ar ne, bet jis tikrai turėjo suprasti, prie ko tai veda. Jis jau buvo bandęs ir sėkmingai išsikapstęs. Kaip ten bebūtų, jis jų gavo, kaip vėliau man pasakojo, nebe pirmą kartą. Jis man pasakojo apie Vokietiją, apie vietinę chebrą ir kaip ten jie puikiai tempėsi. Mano akyse jo vežimas pradėjo riedėti nuo kalno atgal. Jis pradėjo dažniau užsukti pas mane. Sakė man, kad niekam nesakyčiau, nes tai sužlugdys jo autoritetą. Buvo liūdna, pasakiau: „Gerai", - ir niekam nepasakojau. Dabar papasakosiu, kas pribloškė mane taip pat, kaip ir jo pasirinkta mirtis, nors tada aš tai nutylėjau. Mes važiavome jo mašina, buvome truputį apsvaigę – grįžinėjome iš kolektyvinių sodų. Jis pasakojo kažką apie Kristų, apie savo tikėjimo pasirinkimą. Kelyje įvyko šioks toks nesusipratimas, vos neatsitrenkėme į kitą mašiną. Aš pasakiau: „Tu atsargiai!". ,,Jis mane saugo", - ir parodęs į mašinoje įtvirtintą Kristaus atvaizdą, nusijuokė. Tas juokas ir pribloškė mane. Jis buvo nešvarus, nežinau kaip dar jį apibūdinti. Tai buvo juokas žmogaus, kuris puikiai įsitaisė ir dabar gali daryti ką nori, ir tai, mano akimis, darė. Nesakiau nieko, nes jeigu būčiau pasakęs: „Tu praradai Dievo baimę", - jis būtų nesupratęs, tikrai nebūtų supratęs.

Po kelių metų mes susitikome gatvėje. Dugne. Mano butas išgaravo, kaip ir jo padėtis. Skirtumas tik tas, jog aš viską padariau savo noru, apsisprendęs, laisvai, todėl, kad ir kaip sunku buvo, jaučiausi pakenčiamai. Apsisprendžiau, buvo nesunku, nes žmona, kai pagalbos man reikėjo labiausiai, išdavė mane, o geriausias vaikystės draugas, kurį buvau priėmęs pas save gyventi, siūlėsi nupirkti dalį mano buto. Jaučiausi taip, kaip jaučiasi dar nemiręs žmogus, kurio kišenes jau krausto giminaičiai. Ir kai vieną kartą pakėliau ant savęs ranką savo namuose, o pabudęs ryte pamačiau, jog esu apiplėštas - gerai atsiminiau, kiek buvo likę pinigų mano piniginėje, o ši gulėjo prie mano kojų išsiskėtojusi, garsiai nusijuokiau, ir pasakiau sau, viskas, čia aš nebeturiu ką veikti. Iš žmonos pasiėmiau truputį pinigų, kuriuos sėkmingai švaisčiau į kairę ir į dešinę, o jai su dukra palikau keturių kambarių butą.

Kiekvieną kartą susitikus Augis atrodė vis prasčiau. Viskas jam tęsėsi ir tęsėsi. Gerą mašiną keitė blogesnė mašina, blogesnę dar blogesnė, kol nebeliko jokios. Pradėjo pyktis su žmona. Po to stipriai. Ėmė iš namų nešti daiktus. Kiekvieną kartą atrodė vis labiau patinęs, po akimis atsirado maišai, retai besiskuto.

Paskutinį kartą jį mačiau ką tik sumuštą, jis karščiavo, kažką bandė man pasiaiškinti. Išsiskyrėme. Daugiau jo nebemačiau. Jis mirė išgėręs acto rūgšties anhidrido, žinojo ką daro. Tai tas pats, kas ir sieros rūgštis.


VIRGA

Ji priėmė mane gyventi pas save iškart, kai tik pamatė mane. Tą dieną buvau vėl beprarandąs viltį. Manau, ji taip pasielgė todėl, kad ir pati jautėsi panašiai. Todėl mes kurį laiką puikiai sutarėm. Gyvenom sau nekvaršindami galvos jos butelyje. Aš ir toliau galėjau skaityti knygas, o jos gyvenimas, nebebūnant vienai, sunormalėjo. Mes abu po truputį sunormalinom vienas kitą. Ir po kurio laiko ji duso iš juoko, kai vos tik pradėjus mylėtis, mano visa sėkla iškart ištekėjo. Jutau kažkokią aferą, kažkokią klastą ir prirėmiau ją prie sienos. Pasirodo, žmonės klausykit, ji pasiskaitė kažkokį jogos vadovėlį ir išmoko vaginos sutraukimo pratimą, išmoko jį tobulai. Ir dabar, kai eidavo į laivus užsidirbti pinigų, ji 50 dolerių galėdavo užsidirbti tik kokiam filipiniečiui ar graikui vos spėjus įmerkti savo žirgus. Šie atsiskaitydavo iškart ir iš nepatogumo dar pridėdavo, jūreiviai mat, vyrai. O čia, kokia gėda. Kai ji pasakojo įvairiausias tokias istorijas, jų veido išraiškas, aš žvygavau, ji taip pat.

Dabar ji guli psichoneurologiniame dispanseryje. Manau visam laikui. Juodi akiniai nebenuslenka nuo jos akių. Manau, ji pavargo, ji tiesiog pasitraukė. Pirmą kartą pavyko ją dar ištraukti. Antrą kartą, manau, ji jau per toli. Jaučiuosi labai kaltas. Ji paskambino man vėlai vakare, buvau truputį suirzęs, gyvenau pas tėvus, pasakiau, jog susitiksim rytoj, ji prašė dabar. Pasakiau, ne. Ją, jos emociją pajutau tik padėjęs ragelį. Manau tą naktį, gal suprasit mane, jei pasakysiu, ji atsistūmė nuo kranto, visam. Siaubingas pojūtis. Atsiprašau, aš atsiprašau. Prašau man atleisti. Atleisk man.


APIE SAVE

Ir prieš, ir po įvyko dar daug istorijų, žymiai, žymiai daugiau, negu jų aprašyta čia. Nepaminėjau nuostabiausių žmonių ir visiškų niekšų, kuriuos man lėmė sutikti likimas. Papasakosiu nuostabiausią, įvykusią su manim.

Buvo žiema. Sėdėjau lauke. Dangus buvo giedras. Buvo labai šalta. Danguje žibėjo žvaigždės. Mąsčiau. Prisiminiau visus suvaidintus vaidmenis, visas istorijas ir patirtis. Iškilo aiški kaip kristalas mintis. Absurdas. Visiškas absurdas. Kam? Kodėl? Dėl ko?

Atsakymas man pačiam buvo stulbinamai paprastas. Nušvito viskas, viskas įgavo aiškią ir protu suvokiamą prasmę, viskas. Aš prisiminiau paskutinį Virgos skambutį.

Ir dabar, kai ši šviesa pradingsta ar tampa blausesnė, aš prisimenu visas tas istorijas, aš prisimenu visus, aš prisimenu save. Aš prisimenu save.

Tęsinys, pradžia >>>>    


Edgaras Keretas. Venera
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
R.Kaijua. Sapnų apžavai...
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
E.Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Pasimetusios merginos memuarai
Chiromantija
Poezijos vizijų puslapis
Literatūriniai SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis
NSO sritis