- ... pasakyk, kuo tu vardu ir ko čia atėjai?
- Mano vardas Alisa, bet ...
- Tai kvailas vardas! - nekantriai pertraukė ją Kliunkis Pliumpis. - Ką jis reiškia?
- Argi vardas gali ką reikšti? - nusistebėjo Alisa.
- Žinoma, - atrėžė Kliunkis Pliumpis ir prunkštelėjo. - Štai mano vardas reiškia, kad galiu kliunksėti, o tai labai gražu paklausyti, labai. Iš tokio vardo kaip tavo neaišku, ką tu gali daryti.

< ... >

- Štai tau klausimas: kiek tu sakei, tau metų?
Greit suskaičiavusi Alisa atsakė:
- Septyneri metai ir šeši mėnesiai.
- Netiesa! - patenkintas sušuko Kliunkis Pliumpis. - Tu nieko panašaus nesi sakiusi!
- Aš maniau, kad norėjot sužinoti, kiek man metų, - paaiškino Alisa.
- Tuomet taip ir būčiau paklausęs, - atšovė Kliunkis Pliumpis.

< ... >

Aš norėjau paklausti, kas yra negimimo dienos dovana?
- Dovana duodama, kai yra tavo negimimo diena.
Alisa susimąstė.
- O aš labiausiai mėgstu gimimo dienos dovanas, - tarė ji pagaliau.
- Pati nežinai, ką kalbi! - sušuko Kliunkis Pliumpis. - Kiek dienų yra metuose?
- 365.
- O kiek tavo gimimo dienų?
- 1.

< ... >

- Taigi matome, kad yra 364 dienos, kada galima gauti negimimo dovanas. - Žinoma, - atsakė Alisa. - O tik viena - gimimo dienos dovanoms, matai. Štai tau šlovė! - Nesuprantu, ką turite galvoje sakydamas "Šlovė", - tarė Alisa. - Žinoma, kur ten tu suprasi, kol aš nepaaiškinsiu. Aš turėjau galvoje "puikus, triuškinantis įrodymas"! - Bet "šlovė" nereiškia "puikus, triuškinantis įrodymas", - prieštaravo Alisa. - Kai aš sakau žodį, - išdidžiai tarė Kliunkis Pliumpis, - jis reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad reikštų - nei daugiau, nei mažiau. - Bet aš labai abejoju, ar galima priversti žodį reikšti tiek daug skirtingų dalykų? - nesutiko Alisa. - Ko čia abejoti, svarbu kas ką valdo, ir baigtas kriukis, - atrėžė Kliunkis Pliumpis.

Alisa baisiai apstulbo, net žado neteko. Todėl Kliunkis Pliumpis vėl prakalbo:
- Žodžiai turi savo būdą. Kai kurie, ypač veiksmažodžiai, be galo išdidūs... Su būdvardžiais gali daryti, ką nori, bet tik ne su veiksmažodžiais... Tačiau aš gebu susidoroti beveik su visais. Užkardymas!

< . . . > ... Alisa tuoj išdrožė pirmąjį posmelį:

     Lakšliaują bukai pietspirgai
     Sau grąžtėsi ant pieplatės;
     Greit rainelaiši šluotpūkai
     Šmųlydę čiukai švilpčiaublės.

- Dabar suprantu, - susimąsčiusi tarė Alisa, - o ką reiškia "pietspirgai"?
- "Pietspirgai" - pietų metas, kai pradeda spirginti pietums; čia išeitų - per pietus.
- O kaip suprasti "grąžtėsi"?
- "Grąžtyti" reiškia "gręžti skyles kaip grąžtu".
- Tai "ant pieplatės" reiškia "pievutėje aplink saulės laikrodį", tiesa? - tarė Alisa pati stebėdamasi savo nuovokumu.
- Žinoma. "Pieplate" vadinama todėl, kad ji plačiai nusidriekia prieš laikrodį ir už jo...
- Ir į visas puses, - pridūrė Alisa.

- Visai teisingai. Na, o "rainelaiši" reiškia "raiši ir nelaimingi" (štai tau kitas žodžių lydinys). "Šluotpūkiai" yra liesi, nušiurę paukščiai styrančiomis plunksnomis, panašūs į gyvą plaušinę šluotą.
- O "šmųlydę čiukai"? - paklausė Alisa. - Bijau, kad per daug jus varginu.
- "Čiukai" tai tokios jaunos kiaulaitės. O kas yra "šmųlydę", tikrai nežinau. Ko gero, sutrumpintas pasakymas "iš namų nuklydę", vadinasi, paklydę čiukai, supranti?
- Taip. O ką reiškia "švilpčiaublės"?
- "Švilpčiaublėti" reiškia pereinamą garsą nuo švilpimo iki bliovimo su tam tikru pačiaudėjimu per vidurį; tarp kitko, tu jį išgirsi galbūt... ano miško gilumoje. O kartą išgirdusi, daugiau nebenorėsi.