Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė

Negaliu pamiršti apsakymo, skaityto prieš keletą metų apie žmogų, dideliame meiste važiuojantį troleibusu ir staiga toje kamšatyje pamačiusį pažįstamą veidą. Toliau – mintys, kurias sukelia tas veidas, prisiminimai, vaikystė, prarasti namai... dar ten buvo kažkas apie baltą dėmelę žmogaus sąžinėje. Aš įsivaizduoju, kaip rašytojas siekė meninio efekto, ir jam pavyko: niekas taip neišryškina juodumo, kaip maža balta dėmelė... Kodėl aš prisimenu tą Baltą Dėmelę? Nes likimui lėmus, aš susipažinau su tuo žmogumi, kuris, kaip paaiškėjo, ir buvo to įsiminusio apsakymo autorius...

Aš su vaiku atvažiavau į pajūrio kurortą vėlų rudenį. Jau buvo šalnos rytais. Gatvės, einančios link jūros, buvo prikritusios lapų. Eidavai kaip minkščiausiu kilimu. Man parodė kelis rašytojus, atvažiavusius į kurortą rudenį „padirbėti“. O iš tikrųjų jie nieko nedirbo. Keldavosi vėlai, eidavo gerti kavos, vaikštinėdavo po turgų, paskui slinkdavo pietauti į tokius poilsio namus, kur valgyklos vedėjo pavardė buvo Rotšildas... Akys

Baltos Dėmelės autorius vis pasipainiodavo man ant kelio, ir galiausiai jis mane užkalbino, grubokai pajuokavęs, kad ims man statyti kilpas. Mano sūnelis tai išgirdęs labai išsigando, ėmė traukti mane už rankos tolyn nuo to pikto, pavojingo vyriškio. Baltos Dėmelės autorius žvilgtelėjo į jį ir, neslėpdamas, kad nemėgsta vaikų, ėmė pasakoti, kad dabar rašo apie pradinuką, kuris knygas nešiodavo fanerinėje dėžutėje su išpaišytu mėlynu gaidžiu... Mano naivus sūnus tuoj ėmė prašyti tokios dėželės, o rašytojas patenkintas juokėsi. Paskui mes kartu ėjome valgyti pas Rotšildą... Taip užsimezgė pažintis. Vaikas, visur vaikštantis su mumis, teikė mūsų santykiams nekaltumo. Kaip vėliau supratau, Baltos Dėmelės autorius mėgo pagloboti pradedančias autores. Prieš jas jausdavosi tikrai didelis, Toks ir buvo, žinoma, tačiau moteriškasis kerštingas piktumas nori jam pripaišyti nesamas nuodėmes: puikybę, o gal abejingumą arba net šaltą išskaičiavimą... Aš bent nežinau, kad jis būtų kam nors iš tikrųjų padėjęs. Tik ruošdavosi tai daryti... Tarsi dėliotų ant vaišių stalo valgymo įrankius, indus, o pačių valgių vis neneštų...

Man atėjo telegrama iš namų su bloga žinia. Aš pasibeldžiau į Baltos Dėmelės autoriaus duris. Jis atidarė ir stovėjo nustebęs. Šaltokas žvilgsnis tramdė mane, bet aš kvailai paklausiau, ką jis veikia šią popietę. Nereikėjo net jo atsakymo – ir taip buvo aišku, - stalas užverstas popieriais, rankoje – plunksnakotis. Tada aš pasakiau, kad išvažiuoju, atėjau atsisveikinti... O mano širdis, rodėsi, plyšta iš skausmo. Laimingai, laimingai, susitiksime mieste. Jis pralinksmėjo, pajutęs, kad neturiu jam jokių pretenzijų, ir užtrenkė duris.

Taip susiklostė, kad aš nieko neparašiau. Pasilikau prieš dešimtį metų silpnai blykstelėjęs talentas. Bet jis yra manyje, talentas, ir aš galbūt dar imsiu rašyti senatvėje...

... Važiavau perpildytu troleibusu ir staiga žmonių kamšatyje pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo jis, dabar jau išgarsėjęs rašytojas, su kuriuo kažkada vaikštinėjau po minkštais klevo lapais išklotas pajūrio miestelio gatves. Ir mano sūnus pavydėdamas spausdavo man ranką, kaip žvėrelis suleisdamas nagiukus, o aš nejausdavau skausmo, nes širdis buvo pilna neišsipildžiusios meilės...

Prisiminiau ir tai, kaip jis užtrenkė prieš mane duris, palikęs nevilčiai, - juk aš važiavau į laidotuves! – ir tai, norėčiau tikėti – vienintelė juoda dėmelė jo baltoje sąžinėje.

Papildomi skaitiniai:
Fuko švytuoklė
B. Breiteig. Stokholmas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Mauragis: Fatališka klaida
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
S. Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
P. Adams. Senamadiška muzika
A. Tolstojus. Pirtyje
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Vartiklis