Daiva Čepauskaitė
Iš knygos "BEVARDŽIAI"

LAUKIMO TIESĖ

Sutemau su laukais ir su paukščiais,
Su vakare žara sutemau
Ir, rūku nusileidusi baukščiai,
Begalybe rasoti ėmiau.

Drėgnos akys gilėdamos vėso
Išdalintos žaliais ežerais.
Krantuose rudo mauro puvėsį
Rijo mėnuo kauliniais nasrais.

Ir nebuvo kuo tylą nulyti,
Kuo paguosti skystumą spalvų.
Tik neūžauga meldų varlytė
Šildė vandenį baltu pilvu.

Imsiu šaukti į tolimą tolį,
Gal kas šviesą akims dar pratęs,
Gal, apsiuvusi dvyliktą brolį
Užbadysiu ir savo kaltes?

Lauko paukščiai už mylių nuaidi,
Taip toli nuo manų ežerų.
Aš tamsioj samanotoj giraitėj
Begalybę lyg rasą geriu.

Aš atėjau. Buvo šalta,
Ir beržas įdurtas lašėjo.
Vėjas, viršūnėj užkaltas,
Manęs pasitikt neišėjo.

Aš atėjau. Ir nejaugi
Manęs neparodysit rytui?
Tu nutilai, ir nejaukiai
Kažkas ant žolės nusirito.

Ašara vėjo laukinė -
Druska. Ir tyla tau ant veido.
Audrą beržyne kankino,
Užkaukti neleido.

Aš atėjau. Tu stovėjai
Akim į basas mano kojas.
Skaudžiai sutramdyti vėjai
Už mudviejų tylą aukojos.

Kas tu esi tamsa šitos sekundės?
Ko tu į mus juodom akim žiūri?
Ko springdama erdvėj bežadėj skundies
Ir kokią bausmę užanty turi?

Prieik artyn. Juodų rodyklių lūpom
Užtemdyk mūsų išmaldą delne.
Kiek daug taškų… Tai mes pavargę klūpom
Ties gedulinga amžiaus lopšine.

Išprievartauti giesmei vienadienei,
Paskiepyti tikėjimo rakštim,
Akimirkos karaliai ir vargdieniai.
Nuskausmink mus, sekunde, užmarštim.

Aš tavo toliais apkurtus
Ir tavo dangum apakus,
Spalvotus rytmečio burtus
Renku lyg šukes nuo tako.

Slepiu įkaitusioj saujoj,
Migdau lyg nakties drugelį
Ant mūsų vilties pusiaujo,
Ant mūsų bevardžio kelio.

Šiandieną daugiau neduota.
Daugiau negu šis stebuklas -
Viltis, kurtumu žieduota,
Erdvė, aklumu atbukus.

Ant sudrėkusio sapno peties
Surūdijusį skruostą padėsiu.
Nesiartink prie mano nakties -
Aš tave laukimu užkrėsiu.

Ir nuodingam rudens smaigaly
Nei tikri, nei geri nebūkim.
Tu apeiki mane, jei gali,
Surūdijusio sapno šukėm.

Mano akys ramybe rasos,
Aš bevardžiam lange stovėsiu.
Nesiartink prie mano šviesos -
Aš tave nuogumu užkrėsiu.

Toks trumparegis ir toks bukas
Žiemos lietus ant seno stogo.
Rūstus eilėraščio dievukas
Mane lašus skaičiuoti moko.

Namų darbams užduoda šaltį
Ir klausinėja apie gruodį.
Vėl nežinau kaip skausmą kelti -
Ar visą, ar suskiemenuoti?

Ir rašaluotos naktys sukas
Į ašaringą rūko skarą.
Rūstus eilėraščio dievukas
Už nepadrožtą širdį barą…

Siekiam saulės atbukusiom rankom
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?

Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai… Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.

Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.

Tekėjo saulė tris kartus.
Takai drėgme alsavo.
Lyg ubagėlį pro vartus
Išlojau meilę savo.

Žaizdota uodega vikriai
Užlyginau jos pėdas.
Tylėjo vėsūs patvoriai,
Į veidą lietūs sėdo.

Ir viskas. Tik tylos daugiau.
Išspjoviau kauksmą vangų
Ir savo gedulą baigiau
baltais nasrais į dangų.

Pavadino mane krantu,
kad galėčiau skenduoliui padėti…
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.

Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu.

Jau diena nuo laukimo užkimusi,
O sekundė tylos per ilga.
Tebūnie amžinybė - akimirksnis,
O pradžia tebūnie pabaiga.

Tebūnie. Ir po vieną negrįžkime.
Jau vėlu. Šiąnakt niekas negims.
Ir ranka virš baltos tavo kryžkelės -
Gal pamot, gal pridengti akims.

Basomis per tikėjimo išvartas
Vesk mane, pirmaprade ugnie.
Tebūnie tavo vardas neištartas.
Vėjy stingsta varpai.
Tebūnie…

TEBŪNIE

Kaip išgyventi šitą sausį,
Kur tiek beviltiškos erdvės?
Kieno akim mane apgausit?
Kuriam kieme naktis padvės?

Žinau, pasiūlysit bedugnę
Ir vėl nustumsit. Ak, deja…
Aš jau pažįstu šitą ugnį,
Aš jau degiau jos gelmėje.

Deja, deja…Man šimtas metų.
O gabūt dar tiek. Ir daugiau.
Šunim benamiu apsimetus,
Aš jūsų patirtį vogiau.

Kasryt iš patvorio šerkšnoto
Lindau laižyti jums kulnų
Ir nuo praeivių spjūvių soti
Blusas krėčiau ant jūs delnų.

Grąžinkit, prašom, jei negaila.
Na, kam jums šitie pelenai?
Juokinga, apmaudu ir kvaila -
Po šimto metų nežinai,

Kaip išgyventi šitą sausį?
Kam tiek beviltiškos erdvės?
Kieno akim mane apgausit?
Kuriam kieme naktis padvės?

Jėga įkalintam kely
grūmoja žmonės dideli
ir sveria ašaras paklydusių
didumas tavo - du lašai
juos tylomis išsilaižai
o kelias tolinas ir lydosi
bejėgiškumas lyg akmuo
dūsuoja spaudžiamas skiemuo
ir plakasi prie kojų budelio
didumas tavo - du lašai
kvatoja milžinai - mažai!
ir traiško ašarą lyg utėlę

Atsimerk.
Aš jau pakankamai toli.
Dar paverk.
Gyvybė ryto smaigaly
Nulaužta.
Ir raitos vystanti žolė.
Rinkis tą,
Kuris išduoti negalės.
Aš lieku
Prie išdavystės panagių.
Lyg vaiku
Ir lyg gyvybe ja tikiu.

Mes visgi retkarčiais pajuntam,
Koks atgrasus kasdienis vyksmas.
Ir sulaižytoj sieloj bunda
Toksai tiesus ir nuogas riksmas.

Mintis laukinė skaudžiai spardos,
Tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį -
Išrėksim bent jau savo vardą,
Ir jis šleikštus nepasirodys.

Bet, vos užuodę aitrią laimę,
Lyg šunys lakam padorumą.
Mes atrajojam savo baimę,
Į būdą lendam - šiltą rūmą.

Pakiemiais grįžta alkanas laikas,
Gena šviesą tolyn nuo akių.
Aš esu tavo žilstantis vaikas
Ir tave lyg lopšinę šaukiu.

Tylomis sušukuoki man gruodį
Ir paženklinki sapną sniegu.
Priartėji ir lūpom išduodi
Realumą nakties. Nemiegu.

Lyg plaštakė į ugnį - į veidą
Daužos saulė pernykščių dienų.
Kaip gerai, kad mylėti neleidai, -
Aš tą uždraustą vaisių skin
u.

juoda arlekino ašara
sutepa baltą rūbą
be garso krenta ant žamės
ir rieda per vidudienio taką
aplipdamas kelmais
monetomis ir sendaikčiais
užkliūva už elgetos mažojo piršto
atsitrenkia į kiemsargio sumuštinį
peršoka šventoriaus jurginą
ir įkrenta į neregio pašto dėžutę
juodoj arlekino ašaroj
kasdienio buvimo talpa

Dangau, duok man jėgų
trumpai ir atvirai priklaupti
prieš giedančią rugpjūčio žvaigždę.
Duok man jėgų
žiūrėt į tolį,
iš kur ateina
nesustabdomi beveidžiai žmonės.
Duok man jėgų
nevaldomai ir kietai
ašarai pakelti,
duok man jėgų
vieninteliam stiprybės gurkšniui
iš patekančių meilės vandenų
ir pirmapradžio pamiršto gerumo.
Duok man jėgų
baltam ir toliaregiam sugrįžimui
į visagalę nykstančiąją atgailą.

tokia naktis tokia naivi
visi kuprotieji savi
ir artimi lyg brolžudžiai
lyg du sukiršinti gaidžiai
visi raupsuoti artimi
ir nejučia tikėt imi
kad gims kas nors nenormalus
kas nors teisingas ir gilus
kas nors be nuodėmės švarus
aplenkęs kraują ir marus
kas nors į mus nepanašus
jau vien todėl kad bus gražus

Tai, kas buvo - įvyko, neliko,
To, kas bus, prisišaukt nepavyko,
Kas yra, tyliai klojas sniegu.

Ką užbaigt, ką pradėti iš naujo?
Sėdi žodis ant lūpų pusiaujo,
Gano maldą kaltės botagu.

Dienai baigiantis, užverčiu lapą
Ir į tamsą lyg nuosavą kapą
Baltą gedulo gėlę metu.

Būtų keista, jei būtų atleista
Ir, pakėlus akis, būtų leista,
Dienai grįžtant, vadintis kitu.

 

Jei norite paskaityti daugiau D.Čepauskaitės eilėraščių, radote klaidų, ar turite kokių nors pasiūlymų - parašykite adresu jurkon@sc.ktu.lt

 


Kai kurios nenaudingos pastabos
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Via est vita; Užmaršties upė
Christian Libens. Sekso poetika
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Pagrindinis Vartiklio puslapis