Kas nutinka danguje?

Rudens dangus

Ruduo – geras metas stebėti pietinius žvaigždynus. Ties pačiu horizontu po Vandeniu pasirodo nedidelis Pietų žuvies1) žvaigždynas, kurį vėliau keičia Skulptoriaus), o tada ir Krosnies žvaigždynas, įsiterpiantis į Eridano išsilenkimą. Deja, Lietuvoje pasirodo tik šiaurinės jų dalys. Įdomu, kad šią dangaus sritį kartais pavadina „šlapia“ dėl su vandeniu susijusių pavadinimų – be minėtų dar Banginis, Žuvys, kiek aukščiau Delfinas...

Skulptorius aplamai neturi ryškių žvaigždžių, nors jame yra 55 žvaigždės. Rudenį Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis. „Skulptoriaus dirbtuvėmis“ jį 1756 m. pavadino Lui de Lakailis3). Tačiau žvaigždyne randasi viena ryškiausių galaktikų, spiralinė NGC 253 (Skulptoriaus), kurią galima stebėti net su žiūronais. Ji gana arti, „tik“ už 2,5 megaparseko. Ji atrodo kaip diskas, todėl vadinama Sidabrine moneta. Galaktiką 1783 m. atrado K. Heršel4), pirmoji moteris, gavusi atlyginimą kaip mokslininkė.
Skulptoriaus galaktika – gana įdomus objektas stebėjimams. Ji gana „pridulkėjusi“ ir joje, gali būti, aktyviai vyksta žvaigždžių susidarymo procesai. Centre – supermasyvi juodoji skylė, masyvesnė už centrinę Paukščių tako juodąją skylę. 1999 m. „Čandra“ teleskopas joje netikėtai aptiko 4-is galingus rentgeno šaltinius – spėjama, kad tai dar kitos juodosios skylės, kurios pamažu dreifuoja link galaktikos centro. Gali būti, kad NGC 253 susidarė susidūrus mažesnėms galaktikoms. Įdomu, kad 2013-ais orbitiniu teleskopu NuSTAR užfiksuota, kad juodoji skylė nutraukė aktyvumą, „užsnūdo“. O radijo teleskopu ALMA aptikta, kad iš centro sklinda tankūs šaltų dujų srautai (250 km/sek. greičiu), „nupučiantys“ materiją ir trukdantys žvaigdžių formavimuisi.

1) Pietų Žuvis (Piscis Austrinus) – pietų pusrutulio žvaigždynas, Lietuvoje iš dalies matoma rugsėjo–lapkričio mėnesiais. Tai vienas iš 48-ių Ptolemėjaus „Almageste“ minėtų žvaigždynų. Pietų žuvyje yra 43 plika akimi matomos žvaigždės.
Egipto mitologijoje žuvis išgelbėjo Izidės gyvybę, už ką gavo vietą danguje (Mesopotamijoje žuvis gelbėjo deivę Atargatę2) [Derketo], nors kitoje mito versijoje ji pati virsta žuvimi). Atargatė

2) Atargatė - mėnulio deivė, garbinta šiaurės Sirijoje (Bambike), dar vadinta Derketo; romėnai ją vadino Dea Syria arba Deasura. Pradžioje ji buvo derlingumo (vaisingumo) deive. Jos pagrindinė šventykla buvo Hierapolyje (dabart. Manbidže, į šiaurės rytus nuo Alepo). Palestinos vandenys jai odą pakeitė žvynais. Ji įžeidė Afroditę, toji užleido meilę mirtingajam, nuo kurio pagimdė Semiramidę, iš gėdos puolė į ežerą ir virto žuvimi. Pas finikiečius ji vaizduota kaip undine [Plinijus aprašė Atargatę kaip pusiau žuvį, pusiau moterį]. Lukianas pavaizdavo ją kaip šventą žuvį, padengtą aukso papuošalais, garbinamą Hierapolio šventykloje, kur piligrimai susilaikydavo nuo žuvų ir karvelių valgymo.

Ryškiausia žvaigždė yra PsA a (Fomalhautas) - balta pagrindinės sekos A3 klasės žvaigždė, didesnė (2,3 karto) ir karštesnė (paviršiaus temperatūra apie 8500oK) už Saulę, esanti už 25 švm. Ji gana jauna žvaigždė, jos amžius 200-440 mln. m. Lietuvoje matoma rudens naktimis neaukštai virš pietų horizonto. Pavadinimas kilo iš arabų kalbos fum al-hūt – „Banginio (arba Žuvies) burna“. Kitas arabiškas pavadinimas – Difda al Auwel („Pirmoji varlė“). Žvaigždę supa dujų ir dulkių diskas, kurio skersmuo 25 a.v., o išorinis kraštas siekia 133 a.v. Diskas skleidžia infraraudonąjį spinduliavimą. Diskas gavo „Saurono akies“ pavadinimą. Nuo 1998 m. spėta, kad žvaigždė turi planetą gigantę (pavadintą Dagonu; ir tai buvo pirmoji tariamai vizualiai stebėta ekzoplaneta), tačiau vėliau tuo imta abejoti, o 2020 m. paskelbta, kad tai greičiausiai stebėjimo klaida, planeta palaikius dulkių debesį, kilusį susidūrus asteroidams. Taip pat išsiaiškinta, kad tai iš tikro trinarė žvaigždžių sistema, kurios nariai gana atitolę: oranžinė nykštukė (0,9 švm.) ir raudonoji nykštukė (2,5 švm.).
Viduramžių raganų apeigose Fomalhautas buvo laikomas „kritusiu angelu“ arba „Ketvirtų šiaurės vartų sargu“. Žvaigždė gana populiari literatūroje ir video žaidimuose.

3) Nikola Lui de Lakailis (Nicolas-Louis de Lacaille, 1713-1762) – prancūzų abatas, astronomas ir geodezininkas. 1739 m. buvo paskirtas Mazarinio koledžo matematikos profesoriumi, kur parengė puikus matematikos, mechanikos ir astronomijos vadovėlius. 1741 m. tapo Prancūzijos MA nariu. 1750-54 m. praleido Pietų pusrutulyje, kur nustatė Mėnulio paralaksą, 10 tūkst. pietų pusrutulio žvaigždžių padėtis, padalijo pietų pusrutulio dangų į žvaigždynus, išskyrė 14 naujų žvaigždynų jiems suteikdamas pavadinimus ir atliko kitus darbus. Grįžęs į Paryžių, 1757 m. paskelbė „Astronomiae Fundamenta Novissimus“ su 400 ryškių žvaigždžių sąrašu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas (9135).

4) Karolina Heršel (Caroline Lucretia Herschel, 1750-1848) – vokiečių astronomė, atradusi kelias kometas, kurių viena turi jos vardą. Ji buvo jaunesnioji V. Heršelio sesuo, 1772 m. jo kvietimu atvykusi į Angliją ir 40 m. likusi jo asistente. Mirus broliui 1822 m. grįžo į Hanoverį. Redagavo ir papildė 2500 žvaigždžių ūkų katalogą (1828). Jos garbei pavadintas asteroidas (281), krateris Mėnulyje bei žvaigždžių spiečiai (NGC 2360 ir NGC 7789 – šis Karolinos rožė).


Dangaus akmenys 2018 m. spalį  

Spalį kiek džiugins ir meteorų lietūs: drakonidai, tauridai (šiauriniai ir pietiniai) ir orionidai. Drakonidai (jie ir Džakobinidai) šmėkščios spalio 6-10 d. Jų srautas periodinis, kilę iš 21P Giacobini-Zinner kometos, kurią 1900 m. atrado M. Giacobini, tačiau ją pametė ir vėl ją 1913 m. iš naujo atrado atrado E. Zinner‘is. Jie kintantys, nevienodai intensyvūs. 2018 m. sąlygos palankios; maksimumas spalio 8 d. Aplankys ir pati kometa, danguje stebima nuo birželio iki lapkričio: nuo spalio mėnesio – rytais.

Orionidai susiję su Halio kometa, ką pirmąkart 1911 m. nurodė Olivjė. Jų aktyvumas trunka nuo spalio 2 d. iki lapkričio 7 d.; maksimumas – spalio 21 d. meteorai ryškūs, balti, dažnai danguje paliekantys ilgai neišnykstančius pėdsakus.

Pietiniai tauridai aktyvūs nuo rugsėjo 10 d. iki lapkričio 20 d. (maksimumas spalio 10 d.), o šiauriniai – nuo spalio 20 d. iki gruodžio 10 d. (maksimumas lapkričio 12 d.).


Ką stebėsime 2018 m. gruodį?  

Dangaus akmenys

Neįprastais, visuotinį dėmesį pritraukusiais meteorų žybsniais prasideda Dž. Vindemo romanas „Trifidų dienos“ (1951):
„Dieną naujienose buvo pranešama, kad praeitą naktį virš Kalifornijos stebėti kažkokie ryškūs žali žybsniai“.

Iki gruodžio 10 d. (nuo spalio 20-os) tebeaktyvūs tauridai (siejami su Enkės kometa), turintys dvi atšakas: šiaurinę (tebesitęsiančią gruodį) ir pietinę (iki lapkričio 20 d.). Meteorai lėti, gali pasitaikyti ryškių bolidų. D. Steel’as ir B. Napier’as netgi spėjo, kad Tunguskos įvykį sukėlė stambus tauridas. Jų radiantas yra Tauro žvaigždyne.

Juos pratęs geminidai (gruodžio 4-17 d.) su dideliu kiekiu greitų ir ryškių meteorų. Lietuvoje jų maksimumas naktį bus apie 4 val. Šiemet jie turėtų pateikti puikų reginį – iki 120 krintančių žvaigždžių per valandą. Srauto radiantas Dvynių žvaigždyne (lot. Gemini). Spėjama, kad jų srautą sukėlė Fajetono asteroidas (3200), o pirmąkart jie stebėti 1862 m.

Vėliau ateis eilė a-monocerotidams – maksimumas gruodžio 21 d. (o prasidės nuo lapkričio 20 d.), t.y. dvi dienos iki pilnaties, kas stebėtojų visai nedžiugins. Srautas silpnas, dar nepakankamai ištirtas, o pavadinimą gavo nuo Vienaragio žvaigždyno (lot. Monoceros).

Kartu su jais šmėžuos ursidai - gruodžio 17-26 d., maksimumas gruodžio 22 d. per pilnatį. Jų radiantas virš horizonto Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyne (lot. Ursa Minor). Intensyvumas – apie 10 ursidų per valandą.

Be to gruodį bus galima stebėti 46P/Virtaneno kometą – trumpo periodo (5,4 m) iš Jupiterio šeimos. Šiemet ji praeidama savo perihelį (gruodžio 11 d.) kartu ir priartės prie žemės arčiausiai (0,07 a.v.). Tuo metu ji bus +3-+4 ryškio ir dangumi slinks labai sparčiai (Mėnulio disko skersmens atstumą įveiks per 2,7 val.).

Kas planetų pasaulyje?..

Jau senokai nebuvo planetų ryto danguje, - ir nebuvo akstino anksti keltis. Ir štai pagaliau pasirodo rytiniai svečiai – „vieversių“ džiaugsmui. Paradui vadovauja Venera, Mergelėje spindinti iki pat Saulei tekant. Nuo gruodžio 14 d. ji persikels į Svarstykles. Gruodį ji bus pasiekusi 4 val. „ekspozicijos“ laikotarpį, o ryškumas pasieks - 4,48m. Ji tiesiog įsiliepsnos – tik gaila, kad jos regimas skersmuo sumažės beveik 2 k. ir nieko čia nepadarysi – atsigręždama į mus apšviestu veidu, Afroditė tuo pačiu tolsta nuo mūsų. O Venerą palydės Cerera – tik aukščiau ir kairiau.

Į ryto metą persikėlė ir Jupiteris, - skubėdamas į pasimatymą su Venera. Atstumas tarp jų sumažėjo iki 10o, tačiau, matyt, jam nusibodo svyruoti Svarstyklėse, - ir gruodį jis persikelia į Skorpioną, o gruodžio 13 d. jis jau Gyvatnešyje, kur liks iki metų pabaigos. O gruodžio 21 d. virš Jupiterio praslinks Merkurijus, - puikus momentas jį atpažinti.

A. Klarkas „Marso smėlynuose“ rašė: „Marsą kolonizuoti sunkiau. Tačiau ir jėgų mes turime gerokai daugiau. Duokit mums laiko ir žmonių – ir tapsim ne prasčiau už Žemę. Net dabar mažai kas nori išvažiuoti. Gal dabar Žemei Marsas ir nereikalingas, tačiau anksčiau ar vėliau jo jai prireiks“.

Taigi, Marsą paminėti reikia. Gruodį jis jau bus Vandenio žvaigždyne, kur gruodžio 8 d. suartės su Neptūnu – juos skirs vos 3’. Nukreipkite teleskopus į Marsą ir fotografuokite, o Neptūną gausite priedo nemokamai! Kuo arčiau vakaro, tuo geriau, o 25o virš horizonto – ne riba.

Papildomai skaitykite:
Dangaus ženklai
Kometų tyrimai
R.V. Kometos stebėjimas
Nežinomi kosmonautai
Lyginamoji kosmologija
Išsiderinusi kosmoso muzika
Kosmosui reikia geros šluotos
Kas švyti vasario nakties danguje?
Koks dangus buvo 1999 m. kovo mėn.?
Į ką verta žvalgytis 2018-ųjų rugpjūtį?
2018 m. atradimai fizikoje ir astronomijoje
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Etnokosmologija: Atviras laiškas
Bijome žmonių, ne asteroidų
Nepaprasti dangaus ženklai
Ankstyvoji arabų astronomija
Keistas sprogimas Jukone
Visatos modeliai
NSO.lt svetainė
Vartiklis