RoRa. Trys kryptys

1.
Šiandien galvoju apie tris trasas kasdienybės gerokai apgrauštame punktyriniame vaizduotės žemėlapyje. Viena veda į Zoną, antra - į Mirtį, trečia - Tolimos mylimosios link. Judėjimas visom trim kryptim (kartais vienu metu) yra ne tik mano gyvybės įrodymas, bet ir ištikimybės sau ženklas. Vaizduotė šiuo atveju, užuot tvėrusi naujus pavidalus, šviesos greičiu sugrąžina savuosius. Tik prisimindams tai, kas brangiausia, neišduodu savęs. O brangiausi yra nutolę ir atitolinti bičiuliai, kurių joks erdvėlaikis neišnuodys iš mano atminties.

Gili draugystė, jau nekalbant apie meilę, yra mažų mirčių kasdienybė. Mylėdamas tu apskritai negali išjungti ekrano, kuriame visą pasaulį uždengęs žmogus, rodos, yra tik per pėdą nuo tavęs, per vieną iškvėpimą. Mylėdamas tu visad vaikštai su ištiesta ranka - ne išmaldai, o prisilietimui. Mylėdamas tu kitiems atrodai aklas, nes visur regi tai, ko jiems matyti neduota: savo aistros objekto visuresybę. Ir dar - stambiu planu.

Mylėdamas tu esi dialogo būsenoje su tuo, kuris tave nuolat stebi, bet ne visada (dažniausiai - niekad) girdi, kadangi ir ji/jis išgyvena tą patį. Dienos, savaitės, mėnesio išsiskyrimas iki giliausio dugno išsemia pašnekesį, naujiems susitikimams palikdamas tik mirtiną kūno kalbą.

Įsivaizduojate karštigės krečiamą bičiulystę? Sunkiai. Nebent politinių kataklizmų metu. Bet anksčiau ar vėliau patrankos nutyla. Amūro strėlės sugrįžta į dėklus. Draugystei visada reikia geros akustikos. Tylinti lytis - irgi draugystės požymis. Kūno tyla kaip tik ir leidžia išgirsti kitą. Dialogas su bičiuliu nenutrūksta ir po mirties. O kartais - tik prasideda. Meilė baigiasi ne kūno nuovargiu, bet monologo išsekimu. Mylimosios veidas žvelgia į tave iš visų kerčių, bet tu nebeturi jam ką pasakyti. Arba imi kartotis. Monotonija ir meilė - nesuderinamos. Monotoniją paversti menu sugeba tik asketai ir vienuoliai iš pašaukimo. Arba tikri bičiuliai. Tyla jiems nebaisi.

Paskutinis meilės spazmas - sudeginti laiškai. Draugystė yra nuolatinis laiško rašymas visais įmanomais būdais. Ir nebūtinai rašalu ar tušu. Labai dažnai - gebėjimu išgirsti giminingos sielos šaukinius. Kažkur - iš pasaulio krašto. Iš kitos žvaigždės. Iš ano pasaulio.

2.
Andriušos Tarkovskio Zona (filme "Stalkeris") yra vienintelė vieta, kur žmogus turi progą susitikti su pats su savimi, t.y. sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. Tačiau ta mįslinga ir kupina pavojų teritorija saugoma valstybės. Metafora talpi, daugiasluoksnė ir tuo pat metu absoliučiai akivaizdi. Taip ir turi būti tikrame mene. Į Zoną patenkama tik su vedliu, bet jis - joks vadas. Greičiau skurdo pelė, perpratusi daiktų esmę ir norinti suteikti to paties pažinimo galimybę kitiems.

Vadas, kaip žinome, byloja visiems, t.y. miniai. Kristus kreipiasi į kiekvieną atskirai. Stalkeris neabejotinai turi Kristaus bruožų, nes visi jo klientai - mažo formato Poncijai Pilotai. Tarkovskio filme Stalkeris yra Poncijaus Piloto pilotas. Ir pilotas, ir jo klientai išgyvena "dvasinę krizę" (kabutes šioje vietoje naudodavo ir pats Tarkovskis) kaip būtiną, tiesiog neišvengiamą atgimimo sąlygą. Vedlys sveiksta dar sykį įsitikinęs mūsų akyse jau beblėstančia aukojimosi kitiems prasme, klientai - suvokę savo nuopolio gylį, t.y. išdrįsę pažvelgti į save be šarvų. Be kaukių.

2.
Man teko dalyvauti viename pokylyje Petrapilyje, kur už stalo sėdėjo buvę zekai su pačiomis - mokslų daktarai, istorikai, žodžiu tariant - tikri rusų inteligentai. Zona jiems buvo pakeitusi kraujo grupę. Pasaulį ir žmones jie vertino per jos prizmę. Aš jaučiausi prieš juos kaltas. Toji kaltė buvo mano nereikšminga laisvė, įgyta kasdienių kompromisų ir sąžinės miego dėka.

< . . . >


Kiti RoRa tekstai:
Laikas klijuoti kaukes ir jas plėšyti,
Paprastoji pelėdikė,
Kitas pasaulis,
Kol gastrolieriai lipa į sceną,
Trys kryptys,
Voratinklio struktūra,
Kol gastrolieriai lipa į sceną,
Saldatofonija Lietuvoje.