|
Kas nužudė Goferį?
Šios paslaptingos istorijos brūzgynuose žudiko pėdsakai pirmąkart užtinkami 1991-aisiais, kai jo auka buvo vietinė telefonų knyga, kurią žudikas sukarpė siauromis hiperteksto juostelėmis. Kartu jis atskleidė ir savo taktiką - tvarkingą informacijos medžių ur sąrašų struktūrą pakeisti palaidu nuorodų grafu. Beveik visi suprato, kad Internetu naudotis turi būti paprasčiau, nei dirbti Unix komandų terpėje. Tačiau pirmosios tiek Gopher, tiek HTTP versijos neturėjo nieko daugiau, nei jau turėjo FTP. Tad į kurias duris beldėsi žudikas? Ar jos buvo pažymėtos 70 ar 80 numeriu? Juk išlikti galėjo tik vienas iš jų Ir nors Web atsirado keliais mėnesiais anksčiau už Gopher, tačiau ne jis patraukė dėmesį. 1994-ųjų rudenį buvo 4800 - Gopher, 1200 - anoniminių FTP ir tik 600 Web serverių. Gopher pasirodė kaip teleteksto tipo informacinė sistema Minesotos universitete. Jos prototipas buvo NeXTStep failų peržiūros sistema. Kiekviename stulpelyje buvo sąrašas antraščių, kurias spragtelėjus buvo pateikiamas arba failo turinys (apatiniame lange), arba sub-katalogo turinys (dešiniau esančiame lange). Gopher buvo "vargšų" FTP versija - be autentifikacijos, navigacijos ir duomenų siuntimo atstatymo galimybių nutrūkus ryšiui. Tačiau jo privalumas buvo realizavimo paprastumas. Kai kurie failai buvo sukuriami kaip Gopher meniu sistema. O netrukus buvo realizuotos sąsajos su programomis (scripts), sąryšio priemonės (gateways) su kitomis Interneto sistemomis: FTP, WAIS, Usenet, Archie, Z39.50, X.500 bei Sybase ir Oracle. Tačiau Gopher mažai išnaudojo TCP galimybes. Klientui dar tik nustatant ryšį, serveris jau gali pasiųsti informaciją. Tačiau Gopher šio serverio atsako (ACK) neištirdavo. Nepaisant į tai Gopher svajojo apie visą Internetą. Buvo sukurtas Gopher serverių sąrašas, kuriuos reguliariai aplankydavo Veronica paieškos sistema (Archie, skirto FTP, analogas). Timo pradinė Web vizija turėjo dar daugiau ambicijų: "apimti visą tinklu pasiekiamą informaciją". Tam buvo skirtas URL, užklojantis visą vardų erdvę (telnet:, ftp:, mailto: ir t.t.). Antra jo naujovė - HTML kalba, leidžianti URL panaudoti dokumento tekste. Ir pagaliau be galo paprastas HTTP/0.9 protokolas, teturintis vienintelę GET komandą ir kiekvienai tranzakcijai reikalaujantis atskiro TCP ryšio seanso. Vėliau protokolą sustiprino HTTP 1.0 pasiūlytos meta-antraštės - vienos eilutės papildomi ir užklausą patikslinantys parametrai, perduodantys WWW naršyklės informaciją serveriui - ir atvirkščiai. Taip HTTP failų persiuntimas pavirto hiperteksto perdavimu. Ir čia ryškėjo Web pranašumas. Abiejų tipų serveriai buvo paprasti, jiems ruošti informaciją nebuvo sunku. Egzistavo net ir mišrus "gn" serveris, galintis perduoti failus tiek per 70, tiek per 80 portą. Tačiau grafinių terpių naršyklės leido paruošti sudėtingą HTML failų struktūrą su MIME antraštėmis panaudojant piešinius ir kitų tipų informaciją, sąryšį su programomis (scripts) ir pateikti daugiakalbius dokumentus. Tačiau pagrindinis ginklas buvo lengvai išplečiamos formos, nuo kurių gijos tiesėsi prie puslapių atnaujinimo (refresh) meta-direktyvų ir OBJECT apletų. HTTP 1.1 specifikacija jau viršijo 160 puslapių! O Gopher liko toks, koks ir gimė! Naujų meta-antraščių banga leido modifikuoti net ir GET komandą (siųsti failą tik tada, jei jis pasikeitė, siųsti tik tam tikrą baitų intervalą ir t.t.). Nustatytos atgalinio ryšio galimybės užkandant "sausainiukų" (cookies). Įvestos ir naujos komandos: LOCK, PUT, MOVE ir COPY. Tad pagrindinis nulėmęs veiksnys buvo HTTP išplečiamumas - praktiškai kiekvienas serveris galėjo naudoti savas papildomas komandas. "Tretieji" (proxy) serveriai gali įsiterpti tarp lankytojo ir WWW serverio ir filtruoti siunčiamus paketus. Jie leidžia įterpti viešas anotacijas (Crit-Link Mediator), užtikrina anoniminį naršymą (Lucent Personal Web Assistant), konvertuoti failų formatus (ProxiNet for PalmIIIs), versti tekstus (Altavista BabelFish) ir filtruoti turinį (PICS). Apie HTTP protokolą galite paskaityti www.spauda.lt/java/apiehttp.htm;
Vabzdžių medžioklė - termino kilmė; | |