Juozapas surūstėjo, žengė atgal.
- Grįšiu namo, atsisėsiu už stalo ir dirbsiu. Daugiau aš nieko negaliu.

Taip jis ir padarė. Todėl neregėjo, kaip lygiai dvyliktą atsivėrė Rūmų vartai ir daugiatūkstantinė valdininkų armija, šiurkščiai pažeidusi 90-ųjų sutartį bei dešimt Dievo įsakymų, įžengė į Lietuvą.

Jis nematė, kaip Zebediejus, pamiršęs, kad pensininkams, elgetoms ir invalidams nebus pasigailėjimo, išskėtęs rankeles žengė pirmyn ir krito pirmutinis.

Centristai ir liberalai siauru pleištu perskrodė Lietuvą į dvi dalis, o visų rūšių demokratai apsiautė iš kairės ir dešinės. Konservatoriai smogė iš užnugurio.

"Ar gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Kaip sako patarlė: šuo sugrįžo prie savo vėmalo, o išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne. Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė yra sutramdoma ir prijaukinama. O valdininko nepajėgs sutramdyti nieks.

Jei įbrukame žąslus arkliui į nasrus, kad mums paklustų, suvaldome ir visą jų kūną. O jeigu įbrukame artojui į rankas mandatą, ši būtybė tampa nebevaldoma, ir joks rinkėjas nebeturi jai galios. Todėl niekados neklausk, kam skambina varpai - jie skambina ir tau."
(Apreiškimas Juozapui, 96)

... jis sėdėjo rūstus, įsikibęs į šaukštą ir užsimerkęs. Prieš akis stovėjo pusė dubenėlio nebalintos kruopinės buizos, ir žmogus buvo jau apsisprendęs: pakels šaukštą, kai ims laužti duris.