Nemezidė

Nemezidė, Niktės dukra, atpildo deivė, artima keršto ir teisingumo deivei Dikei ir tapatinama su Adrastėa (Nepermaldaujama). Ji žmonėms atseikėja pagal jų nuopelnus, ir tuo panaši į moiras. Tačiau tos verpia žmogaus likimo siūlą dar jam negimus, o Nemezidė žino kiekvieno gerus ir blogus darbus.

Viename variante pasakojama, kaip Nemezidė nuo Dzeuso pagimdė Helenę: kai ji sprukdama nuo Dzeuso pasivertė žąsimi, jis gulbinu – ir Nemezidė padėjo kiaušinį, kurį radę piemenys atidavė Ledai, paslėpusiai jį dėžutėje. Po kiek laiko iš kiaušinio išsirito Helenė, įkūnijusi dievų kerštą žmonėms.

Nemesis, coin

Viena garsiausių buvo Ramnunto šventyklų, Atikoje netoli Maratono, kurioje stovėjo Feidijo sukurta Nemezidės skulptūra. Jis pradžių ją vaizduodavo kaip jauną tarsi Afroditę, o vėliau rūsčią ir atšiaurią. Jos atributai buvo svarstyklės, sparnai, kardas arba botagas, grifų traukiamas vežimas. Dažnai minima graikų tragedijose.

Danajė

Danajė, Argo valdovo Akrisijo ir Aganipės dukra. Akrisijui orakulas išpranašavo, kad Danajė pagimdys sūnų, kuris nužudys senelį. Tad karalius uždarė ją į požemius (kitur, vario bokštą), tačiau Dzeusas, pasivertęs aukso lietumi, pakliuvo pas ją. Kai šiai gimė Persėjas, Akrisijas liepė motiną su kūdikių įkišti į statinę ir išmesti į jūrą. Tačiau bangos ją atplukdė prie Serifo, vienos Kikladų salų, kur ją rado karaliaus Polidekto brolis Diktijas. Polidektas pamilo Danają ir norėjo kuo greičiau atsikratyti Persėjo. Jis pasiuntė Persėją, kad nukirstų gorgonei Medūzai galvą. Tai padaręs ir grįžęs, jis, ištraukęs Medūzos galvą, pavertė Polidektą ir jo bendrininkus akmenimis. Tada su Danaja nuvyko į Argą, kur sportinių varžybų metu netyčia disku užmušė savo senelį.

Romėniškoje mito versijoje, statinė buvo atplukdyta prie Italijos krantų, kur karalius Pilumnas vedė Danają ir įkūrė Ardėją.

Eileitija

Eileitija, Dzeuso ir Heros dukra, gimdyvių globėja. Homeras minėjo net kelias Eileitijas, taip kartais vadintos ir Hera bei Artemidė. Pykdama ant Dzeuso už neištikimybę, Hera užlaikė Alkmenės gimdymą, neleidusi laiku pasirodyti Eileitijai. Hera trukdė ir Eileitėjai gimdyti Letą. Eileitėja buvo vaizduojama jauna moterimi, apsigobusia galvą, apnuogintomis rankomis ir su fakelu, simbolizuojančiu naują gyvybę.

Danae gives out her baby, Perseus
Danajė atiduoda Persėją

Ajakas

Ajakas (Aekas) buvo Dzeuso ir upių nimfos Aiginos sūnus. Jis gimė Oinonės saloje, į kurią Aiginą nunešė ereliu pasivertęs Dzeusas. Nuo tada sala vadinama Aigina. Kai nuo maro [kai kur, kaip Heros keršto] saloje išmirė žmonės, paprašytas Dzeusas skruzdėles pavertė žmonėmis [Kitoje versijoje, Ajakas buvo vienintelis žmogus saloje, ir jis meldė Dzeusą jam duoti žmonių. Tie buvo vadinami mirmidonais (graikiškai, "skruzdėlės"). Bet yra versija, kad jie taip vadinami todėl, kad bado metu rausė žemes kaip skruzdėlės ir pulė jas ant uolų pasėliams. Ir dar, kad, taupydami žemę, nedarė plytų ir gyveno žeminėse]. Romus ir doras, Ajakas tapo dievų numylėtiniu. Kai Graikijoje užsilaikė sausra, pas jį vyko pasiuntiniai, kad jis paprašytų Dzeuso lietaus. Dzeusas išklausė sūnaus prašymo. Už tai jam aiginiečiai pastatė šventyklą.

Jis kartu su Apolonu ir Poseidonu statė Trojos sienas. Bebaigiant, ant sienų užšliaužė gyvatės. Dvi iš jų žuvo ant dievų statytų sienų, o trečioji persirangė per mirtingojo Ajako statytą sieną ir įšliaužė į miestą. Žyniai išaiškino, kad Ajako palikuonys užims Troją. Už savo dorybes po mirties Ajakas, kartu su Radamantu ir Minoju, tapo požemio karalystės teisėjais.

Jis vedė Cheirono dukterį Endeidę ir su ja susilaukė sūnų Telamono (Ajakso tėvo) ir Pelėjo (Achilo tėvo), Su nereide Psamate (kuri vengdama jo buvo pasivertusi ruone) susilaukė Foko, pasižymėjusio atleto, kas kėlė pavydą jo netikriems broliams. Šie susimokė ir jį nužudė, o kūną paslėpė miške [kitur Telemonas jį per varžybas užmušė pataikęs į galvą kuoka arba ietimi per medžioklę]. Supykęs Ajakas tuodu ištrėmė.

Amfitrionas

Amfitrionas buvo Tirinto karaliaus Alkajo ir Pelopo dukters Astidamėjos sūnus, Persėjo anūkas. Išeidamas kariauti su telebojais, dėdė Elektrionas jam paliko valdyti Mikėnus ir globoti dukrą Alkmenę. Tačiau per palydas Amfitrionas metė kuoką į karvę ir netikėtai pataikęs į dėdę, jį užmušė. Teko su Alkmene bėgti į Tebus pas motinos brolį Kreontą, jį "išvaliusį". Alkmenė sutiko ištekėti tik tada, kai jis atkeršys telebojams už brolių žūtį. Jam padėti sutiko Kreontas, bet pirma turėjo išvaduoti Tebų apylinkes nuo ten siautėjančios lapės. Amfitrionas paprašė garsų Atėnų medžiotoją Kefalą paskolinti jam greitakojį skaliką, tačiau Dzeusas abu šiuos žvėris pavertė akmenimis. Tada padedamas Kreonto, Kefalo, Helėjo ir kt., pradėjo kariauti su telebojais, tačiau negalėjo užimti Pterelajaus valdomos sostinės Tafo. Mat šiam Poseidonas ant galvos buvo užauginęs vienintelį auksinį plauką, suteikiantį nemirtingumą. Bet duktė Kometa, įsimylėjusi Amfitrioną, išrovė jį ir tasai mirė. Tebiečiai užėmė telebojų salas, nužudė Kometą ir grįžo į Tebus.

Bet kol Amfitrionas kariavo, pas Alkmenę, pasivertęs Amfitrionu, atvykdavo Dzeusas. Drįžus Amfitrionui, Alkmenė netrukus pagimdė dvynius - Ifiklį nuo vyro ir Heraklį nuo Dzeuso. Sužinojęs Amfitrionas atleido žmonai ir mylėjo abu vaikus. Heraklį išmokė važnyčiotojo meno ir vėliau kartu išvyko kariauti su minijais, kur žuvo.
 


Erotas, meilės dievas
Meilė ir Diotima iš Mantinėjos
Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
Mainadės ir Dionisas
Plejadės, Najadės, Persefonė ir kt.
Atėnės gimimas kaip dangaus katastrofa
Trumpa graikų filosofijos istorija
A. Stesinas. Murzi ir tuštuma
Deukalionas ir Pira
Sibilės
Mitologijos skiltis
Filosofijos skiltis
NSO svetainė