Vaikystėje mėgome gaudyti aukšles ir strepečiukus. Laimikiai buvo gana gausūs, nors mūsų įrankiai neįmantrūs: liaunas lazdyno meškerykotis, ant kurio galo pririštas storesnis valas, po to plonesnis ir pabaigoje - ploniausias, o ant jo - kabiukas su žiogeliu ar kokiu kitu masalu. Nei plūdės, nei svarelio.

Mesdavome masalą kiek pasroviui, o kibimą arba pamatydavome kilus ratilui, arba pajusdavome įsitempus valui. [Tik] vėliau sužinojau, kas yra tikra meselinė meškerė, kaip sudėtinga pačiam susipinti daugiagijį į galą plonėjantį valą, kiek kantrybės reikia jį impregnuojant, kad neskęstų, ir pagaliau kokių tik plunksnų ir plunksnelių privalai turėti, norėdamas surišti dirbtinę muselę.

Vėliau buvo muselinės valdymo pamokos pievoje, pirmieji Merkio kiršliai, Ūlos upėtakiai, pirmosios Kolos lašišos. Ir vis didėjanti meilė šiam žūklės būdui.

Museliaudamas negali būti piktas, nes, mėgindamas nutupdyti muselę po nulinkusiu vieš srovės karklu, būtinai suklysi, o tai dar labiau sunervins, ir tikra žūklė tą dieną bus baigta.

Kai gerai užsimoji meškere... Iš visų transporto priemonių saugiausi lėktuvai (aišku, ne Malaizijos avialinijų ir ne virš Donbaso). Mažiausia tikimybė susidurti, ką nors užkabinti. Bet kartais pasitaiko tokių dalykų, kad belieka krapštytis pakaušį ir kokią valandėlę patylėti. Tai įvyko netoli Portu Alegrio*) (Brazilija). 30 m aukštyje palei upę skrido sportinis lėktuvas. Staiga pasigirdo nesuprantamas švilpesys ir pilotas Edgaras Ulis nespėjo nė mirktelėti, kai pro atvirą kabinos langą įlėkė stambus kabliukas su valu ir įsikirto į pertvarą. Lakūnui beliko leistis – ir kai, grūmodamas kumščiais, žengė prie meškeriotojų, vienas jų ėmė kaltai aiškintis: „Nuo ryto nekimba, kad nors kas timpteltų. Tai va ir užsimojau kaip reikiant iš to pykčio...“

Muselinę mėtyti - gana sudėtingas dalykas. Čia valdai nuo ritės jau nuvyniotą valą, kartais - per visą jo ilgį. Valui išsitiesus pasroviui, darai mostą atgal, jam išsitiesus ore už nugaros - pirmyn. Jei mostelsi per anksti - valas už nugaros pliaukštelės lyg botagas ir trūks pavadėlis; jei per vėlai - valas nusileis žemyn ir metimas bus nevykęs.

Museliaudamas negali mintimis būti toli nuo ten, kur esi, nes reikia gyventi su upe, justi jos pulsą. Stebėti verpetus ir sroveles, suprasti koks akmuo ar šiekštas juos sukėlė ir kur tūno tavoji žuvis.

Būtina žiūrėti ir tai, kas vyksta virš vandens, kokie vabzdžiai - vienadienės ar lašalai, o gal kokie kiti šoka savo šokį virš upės, ir tik pririšęs kuo tiksliau tą vabzdį imituojančią muselę gali tikėtis sėkmės. Bet museles dar reikia susirišti - kas reikalauja nepaprasto kruopštumo ir kantrybės.

Tenka bristi upe, atlaikyti iš kojų verčiančią srovę, brautis per pakrančių sąžalynus ar šiaip pėdinti nuo rėvos prie rėvos ne vieną ir ne du kilometrus. Išskirtinės ir museline gaudomos žuvys.

Dažniausias laimikis - standus, it plieno spyruoklė žaižaruojančiais pelekais kiršlys. Patekęs ant kabliuko jis stengiasi prisispausti prie dugno, ir didesnį pajudinti būna tikrai nelengva.

Margašoniai tobulų kūno formų upėtakiai ir šlakiai užkibę visuomet taiko įlįsti į kokį krūmyną, o upių karalienė lašiša kovoja galingai ir atvirai, nė nemėgindama kur nors slėptis.

Kai šiltą bobų vasaros naktį prisėdi ant upės skardžio atsipūsti, o po kojomis šnara vanduo, supranti, kad gyvenimas puikus, nes taikiai gyveni su savimi, o muselinė - tokio gyvenimo būdas.

Pagal Arno Abromaičio straipsnį Lietuvos ryte.

^*) Porto Alegre - Brazilijos pietuose esančios Rio Grande do Sul provincijos sostinė, įkurta 1769 m.; per 1,5 mln gyv.
Pavadinimas reiškia „laimingas, palaimintas uostas“ ir jis randasi rytiniame Guaiba upės, kur penkios upės suteka sudarydamos „Ančių lagūną“ prie Atlanto vandenyno.

Musės ir musytės...
Šalvių šokis gražiausias patekėjus saulei
Kiršiname beržalapes ir ūsorius
Plekšnių audros, plekšnių vėjai
Gražių menkių galima ištraukti ir rudenį
Patiekalų iš žuvies receptai
Miškinis skudutis: vaistas ir maistas
Dojo Tofu – pragaras žuveliokams
Delfinai: afalinos ir orkos
Barščiai ir salotos iš žuvų
Augalai - namų augintiniai
Vartiklis