V. Nazarovas. Silajaus obuolys

    Pradžia  |  Antra dalis

5. Legenda apie paslaptį

Iki lenktynių pradžios liko 5 min. Šaninas apžiūrinėjo Didžiojo hipodromo tribūnas. Įpratęs prie Žemės hipodromų margumą ir šurmuliavimą, jis su nuostaba stebėjo ramybę po tentais nuo saulės ir žiūrovų neskubėjimą. Įsižiūrėjęs jis suprato priežastį: čia nebuvo jaunimo, į tribūnas neskubėdami sėdo trisdešimtmečiai ir gerokai virš trisdešimt turintys – dažniausiai šeimos su įvairaus amžiaus vaikais. Jie sėsdavo į savo vietas nešini paketais ir iškart imdavo kažką kramtyti, žvalgydamiesi ir rodydami savo vertę, kai sveikinosi su pažįstamais.

- Ar vieta laisva?
- Laisva, - Šaniną aplenkė Sipas. Šaninas bakstelėjo jam į šoną: ar jis neužmiršo, kad vieta Mosui? Sipas ramindamas linktelėjo – žinau, girdi.

Vietos ieškantis sirgalius elgėsi keistokai. Vietoj džiaugsmo jo veide pasirodė nerimas. Jis įtartinai apžvelgė gvardiečius ir atbulas ėmė trauktis iš eilės.

- Kas jam?
- Viskas gerai. Psichologinis etiudas. Jei būčiau pasakęs „užimta“, šis tipas iškart būtų atsisėdęs, įrodinėdamas, kad reikia ateiti laiku ir dar neaišku, ar aplamai kas nors ateis. O jei jam sako „laisva“, sviras susimąsto: kodėl visos vietos užimtos, o ši laisva? Vadinasi, arba ten kyšo vinis, ar koja sulūžus, ar dar koks kipšas. Ir linkęs ieškotis kitos vietos. Tad nesijaudink - dabar niekas, išskyrus Mosą, prie mūsų niekas neprisės.

Hipodromas sujudo, ėmė ploti. Daugelis pašoko iš vietų. Ant takelio išeidinėjo lenktynių dalyviai, apsijuosę medaliais nukabinėtomis juostomis, paskui save tempdami sidabru puoštais apynasriais pažabotus besispyriojančius dvikuprius ožius. Tie gauruoti dykumų pabaisos, meilūs palikti ramybėje, tačiau mirtinai pavojingi supykę, dažnai papurtydavo ragus, kuriais galėjo vienu smūgiu sutrupinti kaulus smėlio tigrui. Jie buvo pripratę prie savo šeimininkų, tačiau pašalinių buvimas vienu metu juos ir gąsdino, ir siutino.

Atgijo ir varinės garsiakalbių lėkštės:
- Dėmesio! Dėmesio! Po kelių minučių tapsite istorinio įvykio liudininkais – išvysite 51-ųjų planetos ožių lenktynių pirmenybių finalinį etapą. Tai senovinės, istorinės svirų vyriškos varžybos, kurios, kaip žinote, vyksta kas trys metai. Pagarbiai prisiminkime „Karabo” ir „Jario” vardus – jie sukūrė šių žaidynių teoriją, prisiminkime jų pasekėjus – jie visuotinio nesupratimo atmosferoje teoriją įkūnijo praktikoje, su dėkingumu prisiminkime aukštąjį Valdovo žodį – jis padarė ožių lenktynes neatskiriama mūsų poilsio dalimi! Kiek praeities ir dabarties žmonių pašlovino šį garbingą užsiėmimą, o kiek pašlovins ateityje! Dar gyvi didžiųjų pradininkų mokiniai ir pasekėjai, o jau atsiranda naujos mokyklos, o žmonių kalbos tveria naujas legendas apie naujus numylėtinius...

Šanino nuostaba augo. Neįprastai elgėsi ne tik žiūrovai, bet ir lenktynių dalyviai. Jie susibūrė starto aikštelėje ir pradėjo gyvai aptarinėti. Nuoširdžios šypsenos, draugiški rankų paspaudimai, net apsikabinimai ir pasibučiavimai... Kiekvienas paeiliui pasakojo kažką juokinga, ir pasakotoją apdovanodavo draugišku kvatojimu. Visi dalyviai buvo apsirengę spalvingais kombinezonais ir „velnio“ odos su daugybe vytų plieno žiedų ant visų kūno vietų. Visi turėjo nevienodo ilgio lazdas, kurias Šaninas pradžioje palaikė bizūnais.

- Tai ne bizūnai, tai cinai, - trumpai ir nesuprantamai paaiškino Sipas. – Kikvieno cino gale – kablys. Reikia užkabinti priešininką cinu, tai yra, užkabinti cinu kurį nors jo žiedą. O kai priešininkas ant kablio, jį lengva nuversti ant žemės.
- O kodėl cinai skirtingo ilgio?
- Tokios taisyklės. Cinai traukiam burtais.

Į lauką išbėgo dar vienas dalyvis. Visas stadionas, tarsi vienas žmogus, pašoko ant kojų ir pasipylė ovacijos. Kolegos su džiugesio šūksniais puolė prie draugo ir būtų uždusinę jį glėbiuose, jei nebūtų įsikišęs šoninis teisėjas.

- O štai ir Chidas Odiujus, super-raitelis, likimo laimingasis, triskart iš eilės laimėjęs Visos planetos pirmenybes. Osiujus – idealus sviras. Kruopštus medicininis patikrinimas abiejuose Chido smegenų pusrutuliuose nerado nė vieno papildomo vingio. Tokie grynuoliai verti vainiko! Chido rankose matote ilgiausią ciną – pagal taisykles jis atitenka praeitų pirmenybių nugalėtojui be burtų traukimo... Dėmesio! Tuoj nuskambės starto signalas.

Tribūnos apmirė, o lauke niekas nepasikeitė. Susigrūdę ir apsikabinę už pečių sportininkai be paliovos pokštavo ir kvatojo. Sunumeruoti ožiai išsivaikščiojo po lauką ir rupšnojo žolę.

Nugriaudėjo pabūklų salvė – signalas lenktynėms. Ir iškart be jokio uždelsimų tarp dalyvių kilo stumdymasis. Valžovai pliekė vienas kitą kuo papuola – kumščiais, kojomis, cinais, galva, - - krito ir kėlėsi, daužė kiekvieną, bandžiusį išsiveržti iš siauro rato, o kiekvieną, likusį rate, daužė kartu ir po vieną. Galiausiai Chidui, kurio numeris 9, ir kažkam su 16 numeriu, pavyko išsiveržti. Šaninas tikėjosi, kad tiedu irgi susirems, tačiau vėl neatspėjo – Odiujus netgi padėjo atsikelti 16-am, kai tas suklupo. Abu kartu puolė gaudyti svetimus ožius.

Muštynės bendroje krūvoje taip pat iškart baigėsi. Minia puolė vytis pabėgusią porą.

- Prasidėjo, - konstatavo Sipas.

Odiujus ir jo sąjungininkas susimėtė – ožiai, likdami ištikimi, naujus šeimininkus sutiko ragais ir kanopomis. Kol gaudytojai bandė apžergti nepaklusniuosius, likusi grupė juos pavijo. Vėl prasidėjo stumdymasis, šįkart jau dalyvaujant su įsiutusiems gyvūnams.

Jo baigtį nulėmė Chido išradingumas. Jis sėdo ant nuosavo ožio ir, pasinaudojęs pasimetimo akimirka, juo puolė minią. Jam nuo būrio pavyko atskirti 7-is. Galutinai įsiutindamas ožį, jis pridengė naujų sąjungininkų grupelę tol, kol visas septynetas neužsėdo pasirinktų kuprių. Tada septynetas perėjo į Chido apsaugą – šįkart jam pasisekė ir jis apžergė svetimą ožį iš pirmo karto.

- Teisingas ėjimas, - pakomentavo Sidas. – Patirtis parodė, kad dviese negali pasipriešinti daugumai. Odiujus lyderių grupę padidino iki 8-ių – aštuonetas jau gana pajėgus kautis. Dabar jų tikslas – atitrūkti nuo pagrindinės grupės ir įtvirtinti pranašumą. O dar sako, kad Chilas neturi papildomų vingių...

Ir iš tikro, aštuonetas įnirtingoje gynyboje prasiveržė iš rato, bandydamas likusius po vieną pagriebti kabliu. Chido dukart voes nenutempė nuo ožio, tačiau sąjungininkai išmušdavo cinus iš puolančiųjų ir mindžiojo juos ožių kanopomis. Odiujus, savo ruožtu, savo ilgu cinu išversdavo kiekvieną, pabandžiusį pasinaudoti neužimtu gyvuliu.

Lyderiai prasibrovė į takelį ir savo „svetimlėkius“ paleido visu greičiu. Pagrindinė grupė buvo demoralizuota. Kokie septyni, tarp jų ir 16-as, nejudėdami gulėjo ant žemės, ir prie jų, išsisukinėdami nuo apkvaitusių “sportininkų” ir ožių, skubėjo sanitarai su neštuvais. Kai kuriems vis tik pavyko pasigauti svetimą ožį ir jie risnojo pavieniui paskui lyderius, smarkiai išsiveržusiais į priekį. Kas dar galėjo muštis, mušėsi, jau ne dėl ožių, o šiaip, iš inercijos. Mušeikas išskirdinėjo šoniniai teisėjai ir tempė po cirkuliariniu dušu.

- Aštuonetas be konkurencijos. Netrukus jie pradės aiškintis santykius tarpusavyje.
- Beje, Sipai, Moso vs dar nėra.
- Ateis. Mosas neatsisakys svetimo ožio.

Šaninas apžvelgė tribūnas. Iš buvusios ramybės liko labai nedaug: rausvi, putnūs šeimų tėvai plėšėsi kaklaraiščius, spiegė ir rėkė, įvairaus kalibro madonos aistringai aikčiojo po kiekvieno tikslaus smūgio ar nepataikymo, vaikai, tėvams leidus, stumdėsi ir kandžiojo vieni kitus, mėgdžiodami kovotojus lauke. Juso čia atsivedė auklėjimo tikslais, mokytis – ir jie mokėsi.

O įvykiai takelyje tebesivystė.

Lyderiai dūmė darnia eile, tačiau pamažu į priekį ėmė veržtis penktas numeris. Jo aukštas stambus kuprius aiškiai buvo smarkesnis už kitus, jis rikiuotę lenkė beveik korpusu. Galiausiai 11-am pavyko užeiti 5-ajam už nugaros tik akimirkai, tačiau jos pakako, kad išsišokėlį užkabintų kabliu. 11-as mestelėjo į šalį ir varžovas atsidūrė ant žemės. Išsilaisvinęs ožys su dviguba energija metėsi į priekį, tačiau jam nepavyko. Iškart dvi rankos iš dviejų pusių sugriebė jį už sidabrinio apinasrio – Chido ranka ir 11-o ranka. Ožys šoko piestu. Abu pretendentai pakibo ant jo. Patempęs drąsuolius dar kokius 20 m, ožys sustojo, bliaudamas ir kanopomis rausdamas žemę.

Pasilikę padarė taktinę klaidę. Jie nusprendė, kad pavojingiausi varžovai iškrito iš žaidimo. Vietoj to, kad pasinaudotų pauze ir atitrūktų per saugų atstumą, jie pradėjo muštynes dar per toli nuo finišo.

Odiujus ir 11-as sureagavo teisingai. Užmetę nesantaiką, jie dviese apžergė perimtą ožį. Ožys atlaikė svorį ir gavęs dvigubą bakstelėjimą cinais netgi ėmė lėkti šuoliais.

- Dviese ant vieno ožio! Nepaprasta! To dar nebuvo Sviros istorijoje! – užsikirsdamas šūkavo diktorius, bandydamas perrėkti ūžaujančias tribūnas. – Chidui Odiujui ir Dari Liarui lieka paskutinė spiralės vija iki finišo. Jie dar net apsikabina! Gal jie nusprendė dalintis prizą pusiau? Tačiau aukso taurės perpus neperpjausi!

Ne, jie nesiruošė nieko dalintis. Susirėmimas buvo trumpas ir efektyvus. Odiujus, sėdėjęs užpakalyje ir laikęsis už Liaro liemens, staigiu judesiu perkėlė ranką tam ant kaklo ir ėmė smaugti. Suglebęs kūnas pasviro ir kaip odinis maišas nusliuogė žemyn.

- Vėl Chidas Odiujus! Jis vėl aplenkė visus! Ketvirtą kartą! Neregėtas viešpatavimo ožių lenktynėse pavyzdys. Jam, pagal Valdovo žodį, šiandien bus įteiktas aukščiausias pagarbos ženklas – Auksinis postas iki gyvenimo pabaigos! Jis to vertas! Lenkiam galvą Odiujui!

Odiujus, blykčiodamas auksiniais žandikauliais, lankstėsi žiūrovas, mosavo virš galvos ranka, siuntė oro bučinius.

Dabar nerimauti pradėjo Sipas:
- Mosui jau laikas būtų pasirodyti. Žaidynių pabaiga artėja.

Jie stoikiškai baigė stebėti visą apdovanojimo ceremoniją, o Moso vis nebuvo.

Jis nepasirodė ir tada, kai net patys smalsiausi gerbėjai jau patenkino savo smalsumą ir pajudėjo link išėjimo.

Šanas ir Sipas tuščioje tribūnoje pastovėjo dar penkias minutes. Ilgiau laukti nebuvo prasmės. Jie irgi pajudėjo dėl pagrindinių laiptų.

- Tai mintis!

Prieš išeinant už vartų, jie minutei užsuko į bufetą. Žilas senuliukas, ėjęs priekyje ir jau praėjęs arką, grįžo, nervingai patrypčiojo vietoje ir taip pat pasukų link durų, atsitrenkė į Sipą ir Šaną, atsiprašė ir nėrė vidun. Šanas perėmė raudoną lagaminėlį iš kairės rankos į dešinę.

- Uodega... Mosas išsigando, tai aišku. jei mums būtų davę pakankamai laiko – būtume apsiėję be jo. Ir be Tiro, kuris mus, atrodo, užmiršo...

* * *

Tačiau juos prisiminė.

Šanas naktį prabudo jausdamas, kad kažkas vaikšto po tamsų kambarį. „Sipai!“ – pašaukė jis, tačiau niekas neatsiliepė. Jis ištiesė ranką prie naktinio staliuko lempos, tačiau kažkieno pirštai sugriebė ir užlaužė ranką. Trumpai aiktelėjęs, sept-kapitonus veidu įkniubo į pagalvę. Kažkas sugriebė jį už plaukų ir kilstelėjo. Akis apakino stipri šviesa.

- Kur jį slepi, šunie? Kur? Sakyk!.. Kur?

Smūgis į veidą. Kraujas ant lūpų. Vėl tasymas už plaukų.

- Kur paslėpei? Kalbėk, šunie, arba pribaigsim! Kur?

Šanas sukriokė. Jį numetė ant lovos su išsukta ranka ir perkirsta lūpa. Jis nieko nesuprato. Galva gaudė ir sukosi. Atsipeikėjęs, išsilaisvino iš susisukusios antklodės ir atsisėdo. Po kambarį blaškėsi prožektorių spinduliai. Iš lagamino išversti drabužiai. Odinį segtuvą draskė į smulkius skutus. Išplėšė uniformos kišenes. Sudaužė grafiną su vandeniu, vanduo sunkėsi į kilimą ant grindų. Išvertė drabužių spintą ir stukseno į kampus. Kažką darė vonioje, laikas nuo laiko nuleisdami vandenį. Sprendžiant iš triukšmo, Sipo kambaryje dėjosi kažkas panašaus.

- Ei, kas jūs tokie? Aš policijos gvardijos sept-kapitonas! - Atsičiūkojai?

Šviesa vėl trenkė į veidą.

- Klausyk, mielasis, ir galvok, kol dar gyvas. Jei mums dabar iškart neišklosi to daiktelio, tai pats supranti... O mes išeisim kaip atėjom. Supratai?
- Toli nenueisit. Valstybės gailestingumo ministro aukštojo Tiro ilgos rankos. Mes čia jo įsakymu.

Kambaryje pasigirdo kikenimai bei atviras kvatojimas. Spragtelėjo jungiklis. Kambaryje buvo penki žmonės žydrais kombinezonais ir keistais veidrodiniais šalmais, slepiančiais viršutinę veido dalį, Stovintis priešai Šaną prasegė striukę. Subrizgo auksinis kirvukas.

- Marš į mašiną!
- Gal vis tik geriau su kelnėmis?

„Kirvis“ taukštelėjo per kaklą tarsi ir nestipriai, tačiau kvapą Šanas atgavo tik prie grotuoto langelio, ant medinio suolo, tvankiame furgone.

Kažkur netoliese suvaitojo Sipas. Šanas jį aptiko apčiuopomis – nuo draugo kažkodėl tekėjo vanduo. Šanas prisiminė keistus garsus vonioje. Sipas drąsinančiai patapšnojo per ranką.

Jie važiavo ilgai, kartais įjungdami sireną ir gąsdindami miestą. Tada ilgai stovėjo. Per grotuotą langelį nieko nesimatė. Juos ištempė atskirai. Siauroje – metras ant dviejų – kameroje tebuvo brezentinė kėdė. Praėjo kokios trys valandos. Šaną išleido labai švarus ir mandagus žmogus civiliais drabužiais, prieš kurį sargybinis koridoriuje išsitempė tarsi spyruoklė.

- Prašau mums atleisti, sept-kapitone. Įvyko kvailas nesusipratimas – tie stuobriai sumaišė numerius. Ministro ir Didžiojo valdovo vardu prašau užmiršti incidentą. Moralinė ir fizinė skriauda bus kompensuota. Prašau užeiti į kambarį. Ten galėsite susitvarkyti, Prašau.

Šanas negalėjo patikėti. Tačiau jis ant mandagiojo civilio piršto pastebėjo žiedą, kurio antspaudą jautė sumuštame veide.

Kambaryje buvo stalas, tvarkingai išlyginta ir pakabinta Šanino uniforma, karšta arbata su riešutėliais, praustuvė ir Sipas, save apžiūrinėjantis veidrodyje.

- Atsiprašė?
- Tas pats tipas, kuris...

Sipas pridėjo pirštą prie lūpų:
- Renkis ir susitvarkyk. Jei manęs neapgauna intuicija, netrukus bendrausim su gailestingumo ministru.

Jis buvo teisus. Dar vienas civilis, jau net ne mandagus, o skleidžiantis mielaširdiškumą, paprašė, kad, jei jie ne perdaug pavargę, truputį palauktų. Pats aukštasis Tiras, nuo ankstaus ryto pradedantis tarnybą, nori juos pamaloninti asmeniniu pokalbiu. Jie, žinoma, gali atsisakyti, bet juk ministras toks užimtas! Kitą laiką pasikalbėjimui jis suras labai negreit.

- Ko gero mes palauksim truputį, - rimtai atsakė Sipas. – Mes irgi trokštame kuo greičiau pamatytį aukštąjį Tirą... Mums irgi su laiku striuka – vis reikalai, reikalai...

Laukti ilgai nereikėjo, ne ilgiau nei pusvalandį. Tačiau kelias iki Tiro nebuvo paprastas. Svečius iš Silajaus konvojininkai perdavinėjo kaip vertingą siuntinį, iš rankų į rankas, pasirašydami apie perdavimą ir priėmimą. Slapti ir vieši liftai tai užveždavo giliai po žeme – ten koridoriuose aiškiai buvo juntamas pelėsis, - tai iškeldavo į aukštybes – pro langus sruvo žydrynė.

Šanas jau senai prarado orientaciją erdvėje ir stebėjosi Sipu, kurį apėmė nesuprantamas susijaudinimas. Sipas tai veržėsi pažvelgti į lifto šachtą, tai lydinčiųjų nepasitenkinimui įsisprausdavo į kokį visai įprastinį kampą, tai pripuldavo prie siaurų koridoriaus langų. Kokius du kartus jis ėmėsi kažką, lankstydamas pirštus, skaičiuoti. Ir nesuprantami jo paskaičiavimai, atrodo, buvo sėkmingi. Sipas pralinksmėjo.

Juos vedė neoficialiu keliu, per milžiniškas techninio aptarnavimo sales su teletaipais, panašius į kulkosvaidžius, ir skaičiavimo mašinomis, apdorojančiomis ypač skubią informaciją... Čia nebuvo uniformų – pilki švarkai, balti chalatai, juodos kelnės. Ir kelionę užbaigė ne priimamajame su sekretoriumi ir telefonais, o baltame žaismingame kambaryje su gėlėmis, žemais krėslais ir sofa, padengta smėlio tigro kailiu.

Jame ir paliko Šaną su Sipu.

Sipas, vos išėjo palyda, „įlindo“ į sienelę. Sienos buvo išmuštos baltu aksomu ir nesistukseno. Sipui teko nuplėšti dalį aksomo, tačiau rado tai, ko ieškojo. Viena sienų aiškiai skambėjo dusliau nei kitos, tarsi už skambaus betono būtų buvęs veltinis.

- Valdovo bokštas, - sušnabždėjo užburtas. 9-o aukšto 308-as skėtinys.

Šaninas suprato, kad Sipas aptiko kažką svarbaus, tačiau negalėjo klausti. Ir baiminosi, kad nesivaldantis silajietis sukers įtarimą, - kad juos seka nebuvo abejonių. Ir pabandė pataikyti į Sipo toną:
- Amžinieji rūmai.... Nemirtingumo ir teisingumo oazė, išdygusi aplink Valdovo Bokštą Sviros gerovei... Čia gali tapti poetu...
- Gali, - Sipą visai nelaiku buvo apėmęs linksmumo pamišimas. – Tereikia defekto, visai nežymaus defekto. Į kairiąj pusę. Į širdį...

Ir Sipas vėl „įlindo“ į sieną – tą pačią sieną, ant kurios buvo mozaika su Didžiojo valdovo portretu.

- Malonu matyti gvardietį, susižavėjusį kažkuo amžinu, - pragydo liūdnas žemas balsas. – Tu jau senai domiesi tapyba. Sipas?

Mažų slaptų durelių tarpdury stovėjo Tiras. Jo malonus giedras veidas be raukšlelių, liūdnos pilkos akys ir tvarkinga atgal sušukuota sniego švarumo šukuosena idealiai tiko titului „valstybės gailestingumo ministras“. Jis buvo labai panašus į Didžiojo valdovo portretus. Galbūt dailininkai, neturėdami gyvo pavyzdžio, tiesiog išskirtinius Tiro bruožus perkeldavo į valdytojo atvaizdą. O gal buvo ir kita priežastis... Ne, tai būtų per paprasta. Ir vis tik nepaaiškintų, kas svarbiausia.

- Ar senai domiesi tapyba, Sipai?
- Nuo vaikystės, aukštasis.

Taip, Sipas gerokai pasikeitė per paskutines dienas, Jis niekad nebuvo bailiu, tačiau anksčiau jo drąsoje buvo niūrus pasmerktumas. O dabar jame buvo įsitikinimas ir iššūkis. Paprastam seržantui tai buvo per daug neįprasta. Ir svarbiausia, kad tas užtikrintumas glumino ir baugino turinčius valdžią. Jie pasimesdavo prieš įžūlų seržantą. Štai ir dabar Sipas neatšoko nuo portreto, neišsitempę į stygą priešais antrąjį Sviros žmogų, nepradėjo virpėti nuo jo ledinės šypsenos – ir Tiras, paabejojęs, nusileido, nepadaręs net pastabos.

- Tikriausiai meilę menui paveldėjai?
- Gal. Aš nepažįstu savo tėvų. Kaip ir daugelis Silajuje.
- Visi Sviros našlaičiai turi vieną didįjį tėvą. Jo dėka jie nežino, kas yra skausmas, o vien tik džiaugiasi tarnaudami visuomenei.
- Taip, Sviroje daug ko nežino Didžiojo valdovo dėka...

Tiras palaikė, kad reikia praleisti pro ausis tokį įžūlumą.

- Nuostabus portretas... Ir koks panašumas! Tačiau tai kopija! Be to, su defektu. Štai čia yra įtrūkimas. Aš jį užpyliau epoksidiniais klijais ir dabar jo beveik nesimato. Tačiau defektas yra defektas! Originalas mano kabinete. Jis didesnis – visu ūgiu ir tikslesnis koloritu. Visiškas buvimo efektas. Nuolatinis jutimas, kad tau už nugaros ne portretas, o tikras valdytojas. Štai ką daro menas... Beje, Sipai, ar žinai, ks šių šedevrų autorius?
- Žinau.
- Žinai... Iš tikro nežinomi pažinimo keliai! Net visagalė valia negali užtverti jų, jei sąžiningai prisipažinsi. Talento vardas – tegu ir uždraustas, tegu ir nuodėmingas – žinomas išrinktiesiems. O Kokilis Uranas buvo talentingas, velniškai talentingas... Kur mokeisi, Sipai?
- Silajuje, aukštesnysis. „Valdovo lizde“.
- Silajuje? Keista. Tokia erudicija, toks intelektualumas – ir tai Silajuje. Beje, gali būti, kraujo balsas... Baisus dalykas – kraujo balsas... Tau, aišku, žinoma, kad valstybės nusikaltėlis Uranas pravarde Binas – didžiojo dailininko ir didžiojo išdaviko Kokilio Urano anūkas?
- Jį nubaudė?

Tiras tarsi nepastebėjo Šanino. Jis buvo ne su uniforma, o griežtu pilku kostiumu su žydru kaklaraiščiu, ir elgėsi taip, tarsi būtų nusprendęs pailsėti nuo reikalų, plepėdamas su senais pažįstamais. Kol kas, tiesa, jis kalbėjo tik su Sipu, tačiau Šaninas jautė, kad kiekvienas šio keisto pokalbio žodis rikošetu nukreiptas ir į jo pusę.

Šaninas laukė susitikimo su Tiru ir jam ruošėsi. Jis turėjo išspręsti daug ką, jei ne viską. Valdovo paslaptis, Dviros paslaptis tūnojo kažkur čia, greta Tiro, ir Tiras žinojo tą paslaptį – kitaip negalėjo būti. Reikia prisijaukinti Tirą. Bet kuria kaina.

Tačiau kol kas viskas ėjo priešingai. Iniciatyvą turėjo Tiras. Jis žaidė kažkokį žaidimą, kurio tikslo ir prasmės neskubėjo atskleisti.

O Sipas... Dabar jis prastas sąjungininkas. Pirma, jis iki ribos užsivedęs ir įsitempęs. O antra... Tokiame reikale tegalima dirbti tik greta, iki galo pasitikint vienas kitu. Šanas pasitikėjo Sipu. Sipas Šanu – ne. Tad galiausiai net Tiras žino apie Sipą daugiau nei Šanas. Ir jei tas Sipo nuslėptos giminystės detales sujungti su jo elgesiu paskutiniu metu, daug kas paaiškėja, o daug kas tampa dar mįslingiau. Kaip tai sunku – svetimame pasaulyje, kai reikia nuspėti ne tik priešą, bet ir draugą.

- Jį nubaudė?
- Na ne, Sipai, jo nenubaudė. Su juo dar teks pavargti mano medikams... Sunkus atvejis... Visiška amnezija...
- Norite jį priversti prisiminti savo biografiją?
- Tam nėra poreikio. Kaniro Urano, kuris jau trisdešimties buvo didžiausiu autoritetu elektronikos ir taikomosios fizikos srityse, o keturiasdešimties – nuteistas mirčiai už pasikėsinimą į Didįjį, žinom geriau už patį Biną. Tačiau jo motina ir tėvas, kurių Binas net nėra matęs, turėjo vieną šeimos paslaptį. Milžiniškos valstybinės svarbos paslaptį. Turiu žinių, kad apie ją žinojo ir Binas, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo ir neįmanoma. Sutuoktiniai Uranai nusibaigė .... e-e-e... mums stebint. Ryšio su išoriniu pasauliu jie neturėjo. O Binas tuo metu net neįtarė apie jų egzistavimą. Apie tai, kas yra jo tėvai ir kaip jie baigė savo dienas, jis sužinojo tik poros dešimčių metų... Mano medikai bando sugauti auksinę žuvelę negyvojoje jūroje, iš galvos to, kas kadaise buvo Binu...
- Kam jūs pasakoja mums visa tai, aukštasis? Valstybės paslaptis – ne smalsioms ausims. Net jei tai ir policijos gvardiečių ausys. Kam mums žinoti apie Biną? Mes savo padarėme – jį atidavėme į jūsų rankas. Ir mes ne medikai...

Tiras, tarsi neišgirdęs, priėjo prie portreto, perbraukė ranka per neblunkančias akmens briaunas, nuvalydamas nematomas dulkes. Pastovėjo su išraiška žmogaus, ilgus metus tyrinėjusio kiekvieną colį, kiekvieną išlinkimą, kiekvieną neįtikėtiną mozaikos derinį.

- Brangiai sumokėčiau už Uranų šeimos paslaptį. Niekas iš jūsų, net patys Uranai, net tasai nelaimingas Binas – niekas pasaulyje, išskyrus mane, negali net įsivaizduoti tos paslapties vertės... Brangiai sumokėčiau už ją...

Ir staiga jis spyruokliškai metėsi prie Šanino:
- O tu, Šanai? Tu – brangiai?
- Aš? Aš – nieko. Tai manęs neliečia.
- Mesk. Nereikia. Mes visi trys – inteligentiški žmonės, mes aukščiau kvailų paslapčių ir machinacijų. Juk netvirtinsi man, kad tave domina tik pinigai? Kas tavim patikės?
- Goronas.
- Goronas... Mano geras draugas Goronas – tiesiog smulkus apgavikas su nepasotinamu apetitu. Jis plebėjus. Jis nepajėgus stambiam reikalui. Tikras reikalas, vertas genijaus...
- Goronas atsiuntė tau, aukštasis, dėžę ypatingo Silajaus alaus.
- Protovitas? Labai dėkingas. Protovitas su kitu jūsų bagažu randas mano kabinete. O daugiau Goronas nieko neperdavė? Ko nors įdomesnio?
- Ne, aukštasis.
- Keista... O kaip ten su raudonuoju sakvojažu?

Tiras nesivaipė. Jo gražus veidas buvo susikaupęs, tarsi puolančio boksininko. Ir pilkose akyse, kurias įprasta vadinti „plieninėmis“, nebuvo pykčio – jis tiesiog stebėjo auką, užkirsdamas bandymus išsigelbėti ar imti kontratakuoti.

- Nenorite atsakyti? Nereikia. Aš jau žinau, kad tikrasis sakvojažas liko pas Goroną, o pas jus – padirbinys. Neslėpsiu – maniau, kad Dromoje apsireikši su tikru sakvojažu. Tačiau Goronas nusprendė mane pergudrauti... Senas maitvanagis... Taigi, situacija šiandienai tokia: raudonasis sakvojažas pas Goroną, o raktas jam – pas mane. Juk taip, Šanai?
- Aš nežinau, apie ką kalbi, aukštasis.
- Aš priminsiu. Naktis. Kontrabandinės „vežėčios“, kurias sulaiko apsaugos kateriai. Tavo susitikimas su Goronu. Tu atiavei jam saugoti raudonąjį sakvojažą, įsigytą už Plieno kokono ribų. Sakvojažą, kuris atsidaro tik tavo minčių įsakymu. Goronas tave ir Sipą paverčia „plunksnuotaisiais“ ir seniai jau pagauto Bino pagavimo didvyriais. Ir atsiunčia į Dromą, kur turite apkvailinti aukštąjį Tirą dėže protovito ir pranikti į ten, kur niekas nebuvo pranikęs per visą Sviros istoriją.
- Tu viską žinai, aukštasis.
- Žinau daug, tačiau ne viską. Pavyzdžiui, nežinau, kas yra raudonajame sakvojaže. Kaip matai, aš su tavimi atviras.
- Ten nėra nieko, kas pakenktų Svirai, aukštasis.
- Tai ne atsakymas.
- Kol kas negaliu atsakyti kitaip.
- Gerai... Tada paklausiu: kokiu tikslu atvykai į Dromą?
- Mums reikia pamatyti Didįjį valdovą.
- Pamatyti Valdovą... Koks kuklus noras – viso labo pamatyti valdytoją... tad štai, brangusis Šanai, aš, aukštasis Tiras, Didžiojo dešinioji ranka ir granitinė atrama, niekad per gyvenimą nemačiau Sviros valdytojo ir negirdėjau jo balso. Ir pats didžiausias mano troškimas – ne, pagrindinis mano tikslas – matyti valdytoją. Matyti! Savomis akimis – ar tai būtų dievas, ar pabaisa, ar visažinančios protoplazmos kamuolį, ar laidais apsivijusį absoliučios valdžios automatą – matyti! Paliesti rankomis! Pajusti! Net gyvybės kaina – pamatyti!

Jis mosavo žodžiais tarsi sunkiomis odinėmis pirštinėmis, nekeldamas balso, nepertraukdamas kvėpavimo, be garso čiuoždamas kambariu tarsi ringe – jis kovėsi, tačiau jo varžovu buvo jau ne Sipas ir ne Šanas, o tasai, kuris žvelgė iš mozaikos ant sienos, painiodamas tikrovę ir fantaziją.

- Valdytoją! Norite pamatyti valdytoją! Norite to, kas negali egzistuoti, tačiau egzistuoja nepaisant sveiko proto! Kam jums tai? Kam? Kam rizikuoti gyvenimu vardan beverčio smalsumo? Meskit vaidinę komediją! Aš žinau, ko jums reikia. Aš numanau, kas jūs. Jūs tokie pat kontrabandininkai kaip aš – gailestingumo ministras! Žaisti su manimi kvailelius – beprasmiška. Jus išduota prigimtis...
- Eini klaidingu pėdsaku, aukštasis, - tai įsiterpė Sidas, nerūpestingai nudribęs į sofos su smėlio tigru ir stebintis Tiro piruetus teisėjo akimis.
- Aš? Tu pasitikintis savimi. Netrukdyk man mąstyti logiškai. Kodėl Goronas, pagavęs Biną, jo iškart neišsiuntė į Dromą? Jik jo laukė apdovanojimas!? Ne, jis palaukė jūsų ir raudonojo sakvojažo,,, Juk nepradėsite man įrodinėti, kad jūsų susitikimas su Goronu orbitoje tėra grynas atsitiktinumas? Tai pirma. Jums pavyko tai, ko nepavyksta mano medikams, - iš mirusios Bino atminties iškratyti šeimos paslaptį. Patylėk, Sipai, patylėk – tu neveltui Dromoje basteisi po paveikslų galerijas. Tau knietėjo sužinoti, kurioje Amžinųjų rūmų dalyje randasi durys į Valdovo Bokštą. Vienintelės durys, kurios atsidaro iš išorės, o ne iš vidaus, kaip kitos. Durys, kurias Kokilio Urano piktadarys genijus užmaskavo vienu iš Didžiojo portretų... Na ką, Sipai? Ar nieko nenori pasakyti?
- Kol kas ne, aukštasis.
- Tu neturi ką pasakyti. Nes aš pataikiau į obuoliuką. „Silajaus obuolys“ – taip, atrodo, Šanai, su Goronu tai užšifravote? Konspiratoriai... Patikimos akys ir ausys... Jūs manęs neaplenksite! Laukiau jūsų daugelį metų! Aš neturėjau Bino – aš smelkiausi į Kokilio Urano kaip vanduo į akmenį - mikronas po mikrono. Aš krapščiau žinių trupinius iš sudūlėjusių fonoužrašų kankinimo kamerose, iš išprotėjusių kliedesių. Valditojas gudrus – jis sunaikino Bokšto brėžinius ir statybos dokumentus, o tada ir tuos, kurie juos sunaikino. Jis iššaudė visus statybininkus, o tada iškorė budelius. Jis padarė viską, kad Bokštas būtų amžiams neprieinamas ir niekas nesugebėti prasiskverbti į jį.

Sipas iškėlė virš galvos sugniaužtą kumštį ir užsimerkęs prakalbo pusiau giedodamas, kaip deklamuoja pamėgtas eiles:
- „Tu aukštas, bet yra aukščiau tavęs, kurio vardas – liaudis. Tu stiprus, bet yra stipriau už tave, kurio vardas – liaudis. Tauta atkeršys už viską. Viltis – mirusiųjų saulė. Visų nekaltai nužudytų vardu prakeikiu tave. Neprieinamas tavo Bokštas, tačiau yra durys. Tavo teisėjai ateis nekviesti“.
- Tu prisipažinai, Sipai. Teisingai padarei, kad prisipažinai. Jūs išpurtėte Biną... Visi Sitaro Urano poemą „Saulė mirusiesiems“ laikė poetiniu išmislu. Tačiau aš tikėjau, kad joje yra raktas nuo uždraustų durų. Sitaras Uranas buvo iš liguistų, jis turėjo širdies ydą. O ir nervai ne tie, kaip tėtušio Kokilio. Jis laikėsi tik dėka žmonos. Teko Lara Urane užsiimti rimtai. Tačiau kažkas Uranams įdavė nuodus. Aš nespėjau sužinoti svarbiausia – kaip. Kaip atidaryti duris...
- Taigi, Sitaras ir Lana Uranai – tavo darbas, aukštasis? O kaip gi valdytojas? Argi ne jis...

Tiras sustojo kambario viduryje, tarsi suklupęs lygioje vietoje. Jo ranka lėtai nuslinko prie žydro kaklaraiščio, atleido jį, lėtai atsegiojo marškinių apykaklę:
- Valdytojas? Valdytojas... Ką gi, sužinokite tiesą. Ji jums nepakenks. Jums daugiau jau niekas nepakenks.

Ant Tiro delno aukso sruvele sutekėjo plona grandinėlė su netaisyklingu geltono metalo trikampiu ant žiedelio. Tokio, kaip Gorono.

- Šiam ženklui daug šimtų metų. Jis į Svirą pateko iš toli. Trys tokie trikampiukai, sudėti kartu, sudaro akies atvaizdą. Visamatanti akis – Įžvalgiųjų ordino simbolis...
- Vadinasi, tie gandai neišgalvoti – apie slaptą Ordiną ir visa kita?
- Ne, Sipai. Tai ne gandai. Tai – valdžia. Tikroji valdžia, o ne lėlių teatras patikliems. Slapta valdžia nepastebimų, nesugaunamų Aukščiausios valios išrinktųjų...
- Kažko nelabai suprantama, Tirai. Juk valdytojas...
- Valdytojas! Tebūnie jis triskart prakeiktas! Nenumatytas apsižioplinimas, kvaila klaida šventajame Didžiajame plane! Taip, mes pasodinome Oksigeną Ašą į šeimininko krėslą! Ordinui reikėjo lėlės, širmos, atpirkimo ožio – ir Ordino taryba ištraukė tą nevykėlį iš užmaršties. Oksigenas Ašas neapkentė, tačiau tvarkingai vykdė Ordino nurodymus – pradžioje, kad išgyventų, o vėliau, kad įtvirtintų valdžią, o tada... Tada valdytojas sumanė mus sunaikinti,kad galėtų nekliudomas viešpatauti. Jis įžvalgiuosius paskelbė esančius už įstatymo ribų, jsi prieš „įžvalgiuosius“ nukreipė visą Sviros baudžiamąją jėgą. Savimyla! Mums padėjo protėvių patirtis, tūkstantmečių patirtis! Mes, nesugaunamieji ir beveidžiai, padarėm, kad nuo valdytojo rankos krito jo šalininkai, o jų vietas užimdavo „įžvalgieji“. Pats to neįtardamas valdytojas dirbo Ordino naudai. Mes laikėme valdytoja įtampoje ir baimėje... ir darėm savo darbą. Ne, įžvalgieji nešaudė aikštėse ir nekėlė sukilimų. Mes kėlėme nerimą žmonėms ir valėme kelią į tikslą. Teliko smulkmena – pašalinti valdytoją ir oficialiai paskelbti Ordino valdžią...
Tačiau Valdovas mus pergudravo. Tiksliau, ne Valdovas, o Kokilis Uranas. Jo genijus padarė Bokštą neprieinamą net mums... Tada prasidėjo tikra Ordino tragedija. Pradžioje mes tikėjomės, kad, paraidžiui vykdydami Valdovo žodį, greitai Svirą nuvesime prie prarajos ir sukilusi liaudis pati sugriaus Bokštą. Tačiau Svira nesuprantamu būdu ėmė klestėti. Mums nieko neliko daryti, kaip laukti šeimininko mirties. Tačiau valdytojas ir nemano mirti!

Tik dabar, klausydamas Tiro ir Sipo, Šaninas pradėjo pagauti jungtis tame, kas vyksta. Tarsi pavyko kilstelėti sudėtingo žaisliuko dangtelį ir pasimatė mechanizmas, netikėti ir gudrūs dantračių ir svertukų sukabinimai.

Ordinas pasirodė esąs neįveikiamas Valdovui. Tačiau ir valdytojas, pasitraukęs į Bokštą, tapo neįveikiamas Ordinui. Ir štai jau pusantro šimto metų, turėdami visuotiną realią valdžią, įžvalgieji priversti būti žeminančiais fiktyviais valdovo valios vykdytojais. Legenda apie slaptas duris, paliktas Kokilio Urano būsimiems keršytojams, tapo paskutine Ordino viltimi. Binas, trijų maištingų dailininkų kartų palikuonis, buvo vieninteliu, žinojusio slapto įėjimo šriftą.Ar ne apie tą Bokšto „defektą“ sakė jis Šanui, kviesdamas į bendrininkus? Tada Šaninas atsisakė, jsi dar nebuvo nieko matęs ir nieko nežinojo. O dabar? Kaip pasielgti dabar?

Tiras eina klaidingu keliu. Jis įsitikinęs, kad raktai nuo Durų raudonajame sakvojaže. Tirą pavedė profesionali seklio logika. Jis įžvelgė sąmokslą ten, kur tebuvo grynas atsitiktinumas. Pseudo-Biną :sučiupo“ ir lydėjo tikrasis Binas. Tiras to nežinojo ir žinoti negalėjo, todėl sudarė savą įvykių versiją. Jis įtarė Goroną bandymu vienam užgrobti Bokštą ir apeiti jį, Tirą. Sučiupęs „svečius iš Silajaus“, Tiras dabar ketino iš Gorono atimti „Silajaus obuolius“, nes buvo įsitikinęs, kad be raudonojo sakvojažo į Bokštą nepateksi.

Tad ir reikia jį išlaikyti tame gelbstinčiame suklydime kiek galima ilgiau, kad ir tam, kad pabandytum surasti išeitį...

- Tu teisus, aukštasis. Gali netęsti. Supratau tave. Būtent tu, o ne Goronas vertas įeiti į Bokštą. Tu užsitarnavai aukštąją lemtį gauti absoliučią valdžią. Aš su Sipu padėsime įgyvendinti tavo drąsius planus. Svirai reikia naujo kraujo...
- Šviežio kraujo! Puikiai pasakyta! Aš iškart supratau, kad jūs iš Išorinio pasaulio. Visada įtarinėjau, kad Valdovas – ateivis; ir laukiau svečių iš dangaus. Juk jūs iš ten?

Sipas įspėdamas kilstelėjo ranką, tačiau Šanas, uždelsęs minutėlę, patvirtino:
- Taip, mes iš ten.

Tarsi kažkas suburbuliavo kambaryje – Tiras juokėsi tyru mažylio, radusio tėvų paslėptą pamėgtą žaislą, juoku. Sviros bokštas

- Mes pasirengę padėti tu, aukštasis, tačiau raudonasis sakvojažas pas Goroną...
- Rytoj jis bus čia.
- Goronas ar sakvojažas?
- Sakvojažas. O Goronas...

Šaninas su nuostaba stebėjo, kaip lėtai kraujas palieka visagalio ministro veidą, kaip pilkų užtikrintų akių gelmėje atsiranda baimė ir pasimetimas. Ant kaklo iššoko, supulsavo dvi susiviję gyslos, o su kiekvienu tvinksniu jėgos palikinėjo kūną – jau ne puolantis boksininkas, o persigandęs vaikiščias gūžėsi priešais Šaną ir Sipą.

Šaninas atsisuko. Slapto kambario prasivėrusios sienos tarpe stovėjo Mosas:
- Ko gi nutilai, Tirai? Tęsk. Kur mūsų brolis Goronas?
- Argi aš Gorono sargas?
- Turi gerą atmintį, Tirai. Puikiai prisimeni visa. Tačiau užmiršai man pasakyti, kas su svečiais susitinki šiandien.
- Maniau, kad tu Silajuje...
- Taip, tu norėjai, kad šiandien būčiau Silajuje. Vakar pasiuntei mane pas Goroną raudono sakvojažo jau žinodamas, kad nerasiu nei Gorono, nei sakvojažo.
- Goronas per daug mėgo sidabrinius...
- Goronas galėjo prasitarti man apie tai, kas sakvojaže. Ir tu jį pašalinai.
- Aš galvojau apie Ordino likimą...
- Ne, Tirai. Tu galvojai tik apie save.
- Akies vardu...
- Akies vardu galiu kalbėti tik aš!

Net Binas, nuo vaikystės įpratęs prie savo gentainių dviveidiškumo, klausydamas nelauktos intermedijos, apstulbo: didysis Tiras, Sviros siaubas ir prakeiksmas, didysis inkvizitorius, sumąstęs Valdovo nuvertimą, drebėjo prieš paprastą techniką. O Mosas, pratrintu darbiniu kombinezonu, išpūtęs savo guminę krūtinę, o jo apvalainą kaklą taip pat juosė auksinė grandinėlė, tačiau ant jos kabaldavo ne auksinis trikampiukas, o apvalus juodas agatas.

Tiras užburtas žvelgė į Moso rankas. Vyresnysis technikas iš krūtinės kišenės išsitraukė dar vieną grandinėlę – su trikampiuku.

- Gorono ženklas... Tu pats pašalinai Goroną, Mosai! Anksčiau už mane!
- Ne, Tirai, - vyptelėjo putlios vyresniojo techniko lūpos. – Aš tiesiog palaukiau, kol tavo žmonės atliks savo darbą. Ir prirėmiau juos vietoje... Tu jau neturi tų žmonių, Tirai. Jie mano. Ir gali prisiekti prieš visą Ordiną, kad Goroną nužudyti įsakei tu.

Moso pirštai vikriai atsegė trikampiuką nuo grandinėlės ir atlikęs nepajuntamai sparčią manipuliaciją, į trikampiuką įstatė agatą. Ant techniko krūtinės suspindo pusė auksinės akies su juodu vyzdžiu.

- Akis... kvėptelėjo Tiras. – Amžinoji Akis...
- Ne, dar ne Akis. Jai trūksta dar tavo trikampiuko, Tirai.
- Tu to nepadarysi, Mosai! Tai prieštarauja Tradicijai!
- Tu juk turi gerą atmintį, Tirai! Tradicijoje pasakyta: vienas trijuose kaip trys viename... Trys viename!
- Mosai, aš tau viską paaiškinsiu! Aš turiu planą! Šiems pienburniams iš Išorinio pasaulio aš kvaršinau galvą! Tau pasakysiu viską, prisiekiu Akimi! Einam pas mane, aš viską papasakosiu!
- Aš nelaikau pikta, gailestingumo ministre... Aš žmogus paprastas... Einam pas tave – tik be žydrųjų triukų, gerai? Tu eik, eik, o aš su pienburniais noriu persimesti pora žodelių...

Tiras išėjo atatupstas, tarsi bijodamas atgręžti nugarą neužbaigtai auksinei akiai. Ir Mosas pasisuko į Šaną tik tada, kai siena užsivėrė.

- Vakar negalėjau pas jus ateiti, brangieji svečiai, atleiskite. Tačiau mes vis tiek susitikome. Ir raudonas lagaminėlis pas mane. Ne tasai, padirbtasis, kurio turinį slėpėte hipodromo bufete, o tikras, su Bokšto raktais. Ačiū už šaknį, geras ženšenis, tikras, Tai taip, Šanai...
- Klausyk, Mosai, aš per klaidą įkišau į ten ir savo skutimosi mašinėlę...
- Žinau, Sipai, žinau. Nori nusiskusti? Tuojau tau atneš, nusiskusk. O mūsų pokalbis bus atviras, ilgas. Sakiau jums iškart - nesusidėkite su Tiru, kam jis jums? Aš žmogus paprastas, nuolaidus. O Tiras odą užsiaugino, apžvėrėjo darbe – darbas toks. Mes su jumis greitai susitarsime, tikrai. Šanai?
- Aš dar nepusryčiavau, Mosai.
- Ach tas Tiras, Tiras,,, Nemoka priimti svečių, Bet jūs nesijaudinkite. Pailsėkite, nusiskuskite, užkąskite... O po valandėlės aš jus sutrukdysiu, iš anksto atsiprašau. Na, likite. Panuobodžiaukite. Iš čia išėjimo nėra.

Kol Sipas skutosi, Šanas apžiūrėjo jų naujų prieglobstį.

Nieko išskirtina baltajame kambaryje nebuvo. Ji sėkmingai būtų palaikytas viešbučio kambariu, ligoninės palata ar kalėjimo kamera, jei ne durų nebuvimas. Kambarys neturėjo nei įėjimo, nei išėjimo. Į jį patekdavo tik per slankią sieną. O kaip palikdavo? Ir aplamai ar galima šį kambarį palikti savo valia?

Pusryčiai, puikiai paruošti ir prabangiai serviruoti, vyko tylint. Šanas ir Sipas suprato, kad kiekvieną jų žodį gaudo paslėpti mikrofonai. O ir kalbėti nesinorėjo. Reikėjo kraštutinio žingsnio ir kiekvienas jį turėjo padaryti viduje, pavieniui.

„Ar pasirengęs įeiti?“, užrašė Sipas ant herbinio popieriaus.
„Taip. Tačiau kaip?“
„Tiras klysta. Durys ne pas jį, o čia. Urano palikime kalbama apie portretą su defektu – įtrūkimas kairėje, po širdimi“.
„Tai išsigelbėjimas“.
„Eiti reikia nedelsiant. Dabar“.
„Pasiruošęs“. Sipas paėmė elektrinę skutimosi mašinėlę, išėmė ašmenis ir priėjo prie paveikslo. Jis terliojosi ilgai, įjungtu mechanizmu vedžiodamas spalvotu akmeniu skersai ir išilgai. Po mozaikos plokštėmis kažkas ūžė, tyliai spragsėjo ir sugirgždėdavo.

„Vibromagnetinė spyna, - susiprato Šaninas. – Kaip paprasta! Pusantro šimto metų didžiausią paslaptį saugojo paprasta vibromagnetinė spyna“.

Baigęs manipuliacijas, Sipas rūpestingai atgal įstatė ašmenis, įdėjo mašinėlę į dėklą ir įsikišo į kišenę. Tada, pamerkęs akį Šaninui, pečiu įsirėmė į paveikslo petį.

Durys nepasidavė.

- 150 metų, - kaltai sumurmėjo Sipas ir užgulė stipriau. Tačiau siena liko siena.
- Aš vis tik Šanas, - drąsinančiai nusišypsojo Šaninas ir nustūmė Sipą. Jis plačiau išžergė kojas, kiek pritūpė ir pabandė išsitiesti, įrėmęs į sieną petį ir dešinį šoną. Kadaise gimtojoje Pričilimlėje jis pečiu sausuolius vertė be kirvio ir pjūklo. Čia nebuvo atramos. Kojos slydo plastiko parketu, petys slysčiojo poliruotu paviršiumi. Akmeninis Valdovas neketino įsileisti į Bokštą.

Šaninas įsirėmė į sieną visa nugara ir rankomis, pasviręs 40o kampu, ir paspaudė taip, kad pažaliavo akyse. Siena atgijo. Pradžioje ja tarsi perbėgo nežymus mėšlungis. Tada sienos ir portreto plokštumos pakeitė padėtį: portretas su fonu slinko vidun. Pasigirdo tylus švilpimas, tada šnypštimas. Tapo aišku, kodėl durys taip sunkiai pasiduoda – tarp Bokšto ir Amžinųjų rūmų nebuvo oro apsikeitimo, o oro slėgis Bokšte buvo aukštesnis.

Durys atsidarė netikėtai, atsidusę triukšmingai ir skausmingai, tarsi gailėdamos paslapties, kuri daugiau ne paslaptis. Šanas nespėjo atsitiesti ir, jei ne Sipas, būtų įvirtęs į siaurą stačiakampį plyšį. Abu stovėjo nesiryždami įeiti. Bokštas dvelkė į juos amžių užsistovėjusios pelkės dvoku. Pro plyšį buvo galima įeiti tik po vieną. Pirmas pajudėjo Šaninas.

6. Teismas

- Vienok...

Tik šiuo neaiškiu žodeliu Šaninas ir besugebėjo apibūdinti pirmą įspūdį Bokšto viduriuose. Nes tikėjosi pamatyti jei ne stebuklus, tai bent kažką kitoniška. Ir pradžioje nepamatė nieko įdomaus. Šviesi durų spraga už jų nugarų užsivėrė ir jie atsidūrė tamsos karalystėje, užsistovėjusios tylos ir aštrioa smarvės. Atrodė, kad čia pūva pats laikas, pavogtas žvaigždžių jūrose ir nužudytas akmeniniame rūsyje.

Jie iš baltojo kambario pateko tiesiai prie siaurų, kuriomis vos galėjo lipti vienas, kopėčių, pritvirtintų prie drėgnos sienos. Turėklai su nedideliu nuokrypiu vedė kažkur aukštyn ir kažkur žemyn. Šaninas nežinodamas, į kur patraukti, į juos įsitvėrė stipriau.

- Kad nors kokį nors užsigulėjusį prožektorių... Kitaip velniai žino kur nusibelsim... Man ka-ko nepatinka šis aromatas...

Šaninas šalia savęs girdėjo tankų Bino kvėpavimą. Atrodo, kad jis irgi nežinojo, į kur eiti, ir bandė įsižiūrėti į tamsą, bandydamas apsispręsti.

- Sprendžiant iš visko, mes pagrindinėje kanalizacijos šachtoje... Apačioje privalo būti regenaratoriai. Viršuje – ventiliacijos angos. Ir vieno, ir kito mums nereikia...
- O kopėčios?
- Kopėčios, matyt, avarijos atvejui... Pagal idėją, ji turėtų jungti Bokšto lygius... O kiekviename lygyje turėtų būti įėjimas į pagalbines patalpas...
- Kiek apytiksliai lygių Bokšte?
- Ne apytiksliai, o tiksliai – 24. Mes dabar kažkur 8-o ir 9-o. Tačiau tokioje tamsoje... Čia tikriausiai yra apšvietimas, bet arba jis išjungtas, arba perdegusios lempos.... Nors kuo nors sieną apšviesti....
- Turiu žiebtuvėlį.
- Tai ko tyli?
- Netyliu. Bandau jį surasti.

Mažytis suvenyrinis žiebtuvėlis buvo vos didesnis už nykščio nagą ir iškart surasti jį plačiose gvardiečio uniformos kišenėse buvo nelengva. O ir žybtelėjo jis ne liepsną, o žydrų kibirkščių spiečiumi.

Tačiau vos Šaninas paspaudė jo galvutę ir silpnutis liepsnelės krūmelis paklusniai išsiskleidė jo rankoje, į atėjusius tvoskė galingas šviesos smūgis. Pirmiausia galvoje šmėkštelėjo ir privertė prisišlieti prie sienos – metano ar kažko panašaus, susikaupusio virš dirbtinės pelkės, sprogimas. Tačiau bėgo sekundės, žybsnis negeso, ir netrenkė smūgio banga, lankstydama ir laužydama konstrukcijas. Žmonės atsitiesė, atsargiai dairėsi. Visa aplink liepsnojo. Milžiniškas degantis vamzdis, prie kurio sienelės jie stovėjo ant nedidelės spiralinių kopėčių aikštelės, išniro iš šviesos ir vėl į ją paniro. Ir vėl nieko nepavyko išsiaiškinti, nei kas viršuje, nei kas apačioje – šešėlio nemetanti šviesa vertė prisimerkti, tačiau taip pat slėpė bendrą vaizdą kaip ir tamsa.

- Kas tai? – Šaninas pasisuko į Biną, tačiau tasai apžiūrinėjo ne šachtą, o savo delną. Delnas švytėjo, o ant mirgančios sienos tarsi kažkas tušu užrašė juodą penketą.

- Liuminoforas?

Binas pauostė ranką.

- Abejoju. Labiau panašu į pelėsį. Šimto metų pelėsis. Tavo žiebtuvėlis suveikė kaip šviesos daviklis. O štai dabar švytėjimas ima liautis... Reikia eiti. Atrodo, kad Valdovui nelabai rūpi jo buveinės higiena,,, Beje, mums tai paranku. Leiskimės žemyn. Pirma, leistis lengviau nei lipti aukštyn, o antra, buveinę įsirengęs kažkur pirmuose aukštuose.

Slidūs pelėsiai ant skersinių ir turėklų neleido ir leistis greitai ir saugiai. Pakeliui išaiškėjo dar viena nemaloni detalė: į kiekvieną lygį iš tikro vedė avariniai įėjimai, tačiau jų liukus saugojo elektros įtampa, kurią išjungti iš šachtos pusės buvo neįmanoma.

- Vieno negaliu suprasti, - burbėjo Šaninas. – Kam toks perteklius? Sprendžiant iš šachtos, Bokšte galėtų tilpti nemažo dydžio armija... O Valdovas rinkosi vienatvę.
- Anksčiau čia ir buvo armija. Apsauginių armija. Apsauga gyveno Bokšte. Tai buvo tvirtovė su savo kareivinėmis. Vėliau pradėjo retėti ir asmeninė apsauga: ją pamažu keitė mechanizmai ir automatika. Sviros valdytojas aprimo tik tada, kai galėjo likti vienas...

Toliau kelio nebuvo. Kopėčios pasibaigė pusšimtis metrų virš masyvaus šachtos pagrindo. Pelėsiai čia buvo nugulusi ne vientisu pūkuotu sluoksniu, kaip viršuje, o augo keistais kupstais, krūmais, atgyjančius nuo kiekvieno dvelktelėjimo.

- Duok daugiau šviesos, Šanai. O tai fejerverkas visai išseko...

Ovalus pirmo aukšto liukas buvo pastebimai didesnis už kitus. Binas prie rankenų kontaktų priglaudė savo vibracinės skutimosi mašinėlės polius. Pasigirdo lygus gaudimas.

- Ir šitas su įtampa. 10 kV, ne mažiau. Užtenka prisilietimo, kad virstum apsvilintu langetu...
- Ką gi daryti?

Binas atsakė ne iškarto. Jis ilgai krapštėsi avarinėje spintelėje, kabančioje greta liuko, iš pelėsių išmeškeriodamas kažkokius keistus ragelius, kabliukus, veržliarakčius, pjūkliukus ir rėžiklius.

- Tai ir maniau. Viskas mechanikui ir nieko elektrikui. Kai mechanikas įeidavo į vamzdį, srovę paprasčiausiai išjungdavo... Prakeiktieji... Net guminių pirštinių nėra...

Galiausiai ištraukė, nemažą panašų į šepetį metalinį skersinį.

- Teks daryti trumpą sujungimą. Gal nors trumpam laikui išmuš saugiklį ir išjungs srovę... Daugiau nieko negaliu sugalvoti...
- Tai pavojinga, Binai. Visų pirma, lieka tikimybė likti apsvilusiu langetu, o antra, kyla pavojus, kad bus įjungtas pavojaus signalas.
- Ar gali pasiūlyti ką nors daugiau? Galiu iš anksto sutikti su tavo planu. Tyli? Taigi, kitų variantų...
- Palauk... Tyliau!

Už šachtos sienos kažkas vyko. Pradžioje siena perbėgo vos juntamas virpėjimas. Tada vibracija stiprėjo ir pasigirdo kažkokie prislopinti nelygūs atsidūsėjimai. Garsai girdėjosi aiškiau, virpėjimas virto į sparčiai artėjančio mechanizmo triukšmą, o atodūsiai – į atsidarančių ir užsidarančių durų dunksėjimą.

Kažkur visai greta sučirpė skambutis.

Liukas atsivertė žemyn tarsi lydekos žandikaulis, apnuoginantis nuo angos nubėgančius bėgius. Jais Šano ir Bino link atriedėjo ilgas stalas, apdėtas skaniai kvepiančiais įmantriais patiekalais, buteliais, grafinais – ir visa tai skoningai serviruota.

- Koks pasitikimas!
- Hm… Kiek nelauktas svetingumas,,,
- Su duona ir druska! Valdytojas matyt neblogai susipažinęs su Žemės papročiais… Kuo atsakysime į pakvietimą, Binai?

O Binas jau pasuko prie stalo. Tačiau nespėjo žengti ir poros žingsnių, kaip stalas padarė judesį, kokiu žirgas numeta raitelį – sukrupo ant priekinių kojų ir kilstelėjo užpakalines. Įvairiaspalviai padėklai su maistu ir gėrimais nulėkė į šachtą. Stalas grįžo į ankstesnę padėtį, vėl skambtelėjo skambutis, ir ... Binas spėjo į šarnyrą įkišti laikomą skersinį. Sugaudė perkrauti varikliai. Stalas nervingai drebėjo. Piktai žviegė skambutis.

- Prašau sėsti. Taksi atvyko!

Binas vikriai užšoko ant liuko dangčio, o nuo jo – ant stalo.

- Greičiau!

Šanas sugriebė paduotą ranką ir taip pat atsidūrė ant stalo.

- Ko gero, geriau gulomis...
- A... Ypač laikantis už turėklų, kurie lyg mums tyčia padaryti... Pasiruošęs?
- Manau, kad taip/ - Varom!

Binas staigiai ištraukė skersinį iš šarnyro. Vežimėlis spiegdamas pabuksuodamas trūktelėjo, dar kartą, tarsi įvertindamas nešulį, ir neužtikrintai pajudėjo.

- Važiuok, brangusis, važiuok... Nesibaimink, mes tvirtai įsikibę... Žiūrėk, Binai, pakluso!

Stalas su kiekvienu metru didino greitį. Už jų skambtelėjo užsidarydamas liukas, o kartu užgeso ir šviesa.

- Vėl tamsa... gal šeimininkas bijo šviesos?
- Nemanau. Tiesiog šviesa čia nereikalinga. Tai krovininis kelias. Tiksliau kelias, kuriuo maisto atliekos iš šeimininko valgomojo keliaują į regeneratorių, - Teisingai. Šeimininko ne koks apetitas. Ir jis pasiuntė visą tą prabangą utilizacijai...
- Arba prabanga pati nukeliavo utilizacijai po nustatyto laiko tarpo.
- Antrasis variantas man labiau patinka...
- Nes jis sumažina tikimybę asmeniškai apsireikšti Didžiajam valdovui?
- Būtent. Jis suteis galimybę apsižvalgyti.
- Tu teisus. Tikėsimės.

Kelionė buvo gana ilga, tačiau vienoda. Laikas nuo laiko irš jų sušvisdavo šviestuvai, tačiau jų tylioje šviesoje iškildavo toks pat vaizdas: storais laidais apraizgytas tunelis ir šarvuota plokštė, užstojanti kelią pirmyn. Iš plokštės žvelgė melsva objektyvo akis, aptyrinėjanti stalą. Tada ji vėl pasislėpdavo plokštėje. Jos nedomino tai, kas yra ant stalo.

Plokštė pakildavo ir nusileisdavo, praleisdama atpažintą mechanizmą, šviesa gesdavo ir „taksi“ tęsė kelionę. Jis atgabeno į erdvią salę, užlietą ramia matine šviesa ir kvepiančią skaniai paruoštu maistu. Valdytoj virtuvė pasižymėjo blizgančio metalo ir poliruoto plastiko švara. Jos įrangos pavydėtų nebloga chemijos laboratorija. Hermetiškuose kubuose, katiluose, gyvatukuose buvo kuriami kulinarijos šedevrai, prižiūrimi daviklių ir dūzgiančių didesnių ir mažesnių kompiuterių. Ant sienos kabojo laikrodis su ciferblatu, kuriame 8, 11, 3 ir 5 buvo raudoni, o likę juodi. Laikrodis rodė be dešimt vienuolika.

- Iš visko sprendžiant, po 10 min. bus antrieji pusryčiai. Ar mums ko nors nepasiskolinti iš valdytojo raciono? O gal įžeisim šeimininką? Kaip tu, Binai?
- Aš galvoju, kad alkanas skrandis sušildo tyrinėtoją. Nors pasinaudoti valdytoju stalu ir aš norėčiau. Iš grynai pažintinių sumetimų,

Kitame salės gale, gerokai nustebę, jie pastebėjo lygiai tokį pat bėgių kelią ir serviravimo laukiantį stalą.

- Tai reiškia, kad valdytojas ne vienas?

Binas tik gūžtelėjo pečiais.

Kito išėjimo be stalo liukų iš virtuvės nebuvo. Ir čia liukai buvo su įtampa, kaip šachtoje. Binas skėstelėjo rankomis.

- Nieko kita nelieka, kaip pas pagrindinį Sviros žmogėdrą pakliūti tiesiai ant stalo patiekalo pavidalu, Atsižvelgiant, kad neturime ginklo...
- Turime netikėtumo elementą.
- Tu įsitikinęs, Šanai? Gali užtikrinti, kad valdytojas nestebi mūsų nuo pat pradžių su visa šios elektronikos gausa?

Atėjo eilė Šanui gūžtelėti pečiais. Tuo metu laikrodžio rodyklės priartėjo prie 11-os valandos. Sujudo sidabriška konvejerio juosta. Atsivėrė langeliai su skaičiais. Iš vieno iššliaužė padėklas su mėsos ir žuvies užkandžiais, iš kito – gėrimas su ledukais, iš trečio – kavos servizas. Paskutine ant konteinerio pateko milžiniška vaza su vaisiais.

- Silajaus obuoliai... Jei tikėsime padavimais – mėgstamas Didžiojo valdovo skanumynas...
- Pabandysim?
- Nesinori. Nors...

Stalas pajudėjo tyliai, ir liukas atsivėrė tyliai, o bėgiai ėjo ne tamsiu tuneliu, o plačiu koridoriumi skliautėtomis lubomis. Grindys, kur nebuvo bėgių, buvo užklotos plastic su gerokai nutrintu takeliu – ten dažnai vaikščiojo.

Šaninas atsikando dangiškai mėlyną obuolį su trupučiu atsargumo – vaisiai Sviroje skoniu mažai skyrėsi nuo žemiškų, tačiau šią rūšį jis bandė pirmąkart.

Žydras minkštimas burną nudegino maloniu šaltuku tarsi ledinukas, Šaninas ketino jį kramtyti ilgai ir kruopščiai, nes kąsnis atrodė tvirtas ir tamprus. Tačiau vos spėjo jį paliesti dantys, kaip jis ištryško į visas puses aitriai saldžiomis sultimis, o burnoje liko slidi želės pavidalo masė, kurią buvo galima nuryti nekramtant.

Šaninas suvalgė vieną obuolį, antrą, trečią – vis tik valdytojo skonis neblogas...

Atrodė, kad bėgiai veda į akliną sieną ir stalas neišvengiamai atsitrenks į ją, tačiau paskutinę akimirką siena pakilo ir nusileido jau už nekviestų svečių nugaros. Stalas sustojo. Šaninis, kiek apkvaitęs nuo visų tų kelionių šachtomis, šiukšlių kanalais, automatines virtuves, viduje susikaupė ir įsitempė. Abejonių nebuvo – dabar jie valdytojo gyvenamose patalpose, o intymioje erdvėje, jo asmeniniame valgomajame.

Labai turtingai, tiksliau neįtikėtinai turtingai apstatytas kambarys, išmuštas sandalo medžiu. Paveikslai, auksinis šviestuvas palubėje. Brangakmeniais iliustruotas stalas ir sunki kėdė su aukšta atkalte. Ir net lango imitacija su mezginių užuolaidomis. Tartum būtum neįtikėtinu būdu atsidūręs toli nuo Dromos ir jos aikštingo gyvenimo, senoje, karališkoje pilyje, kuria paliko šeimininkai.

Biną apėmė kažkoks slogutis. Jis sustingo, sunkiai remdamasis į savo skersinį; vietoje jo veido – balta kaukė – ir jis neatitraukdamas akių žvelgė į koridorių vedančias duris.

- Šanai... Gali mane niekinti, gali iš manęs tyčiotis, tačiau aš negaliu... Negaliu... Tuoj jis įeis... Įeis pro šias duris... O aš negaliu... Tai viršija mano jėgas.

Šanas uždėjo ranką jam ant peties, ramindamas.

- Tau juokinga, Šanai? Tai turėtų būti be galo juokinga...
- Man nejuokinga, Binai. Aš tave suprantu.
- Tai neįmanoma suprasti. Tai galima tik jausti. Tai ne baimė, tai – kita... Man atrodo, - jis įeis, ir viskas – aš, tu, Svira, Visata, - nes sužinosime kažką, kas nužudys pačią gyvybę... Viskas pliš, sprogs, išnyks... Nes niekame neliks nė lašo prasmės...
- Argi Valdovas suteikia gyvenimo prasmę, Binai?
- Aš suprantu, kad malu niekus... Tačiau aš negaliu...
- Užkąskim, Binai, belaukdami šeimininko... Šie virtuvės kvapai manyje žadina žvėrį...

Šaninas pernešė padėklus ant medinio stalo. Binas paėmė kelis obuolius, žemietis nusprendė rimčiau pasistiprinti: įsipylė puodelį tirštos kavos ir su apetitu sudorojo kažkokį paukštį maloniame saldžiarūgščiame gintariniame padaže. Kadangi be kėdės kambaryje nebuvo jokių kitų baldų, teko valgyti stovomis. Užimti šeimininko vietą buvo nemandagu. Laikas bėgo. Į valgomąjį niekas nėjo.

- Pirmieji pusryčiai liko neliesti. Sprendžiant iš visko, antrojo laukia tokia pat lemtis... Arba šeimininkas keliasi labai vėlai, arba... Arba jis visai nevalgo...
- Šanai, tu užmiršai apie antrąjį stalą. Jei vienu metu serviruojami du stalai, vadinasi yra du valgomieji, ir dvi ... nežinau kaip pavadinti... gyvenamosios patalpos, ar kaip. Galbūt šeimininkas dabar kitame valgomajame?
- Einam, Binai? Tu pasiruošęs?
- Taip. Atleisk už silpnumo valandėlę. Tik... eik priekyje, Šanai. Taip bus geriau.

Už lentinių durų buvo nedidelis prieangis, pilnas išskirtinių daiktų, tokių, kaip kabyklos iš dvikuprio ožio kardo pavidalo ragų. Ant kabyklos kabojo žydras apsiaustas su kailio pamušalu ir auksiniu kirvuku ant rankovės.

O po kabykla – visai nevietoje – voliojosi kopėtėlės ir kastuvas.

Be durų iš valgomojo, prieangyje buvo dar dvejos. Už vienos jų pasirodė esą lifto į visus 24 lygius kabina. O už kitų...

- Jis čia... Tai jo apsiaustas.

Šaninas jau buvo bežengiąs prie durų, tačiau Binas jį sulaikė.

- Palauk. Dabar aš. Aš privalau savyje įveikti vergą. Kitaip niekada sau neatleisiu. Senelio vardu, tėvo vardu, motinos vardu... Aš atėjau!

Binas trūktelėjęs atvėrė duris ir žengė vidun.

Šaninas nesuprato, kas privertė Biną sustoti nežengus net žingsnio. Tas kambarys irgi priminė tuščią rūmų salę. Tačiau kai, akimis perbėgęs raižyto medžio lovą po nėrinių paklode, puošnų rašomąjį stalą su auksine staline lempa ir didelį, per visą sieną, paveikslą, jis žvilgsnį nuleido žemyn – ir per nugarą nubėgo skruzdėlytės.

Prie kojų grindyse žiojėjo kvadratinė anga. O duobės dugne, pusantro žmogaus ūgio gilumoje, gulėjo skeletas su paradiniu Didžiojo valdovo chalatu.

Binas, apžiūrinėdamas grindis, priklaupė. Palietė kažką, suakmenėjusio.

Obuolys... Silajaus obuolys...

* * *

Oksigenas Ašas mąstė apie Kokilį Uraną.

Jis nusikvatojo į veidą mirtininkui, išgirdęs grasinimą. Jis nepatikėjo menininku. Kaip visi menki ir niekšiški žmonės, didysis valdovas buvo įsitikinęs visų gyvenančių menkumu ir niekšiškumu. Jis tikėjo baimės visagalybe, atimančiu pasipriešinimą, ir darė viską, kad baimė prieš Valdovo vardą nesilptų. Jis nebijojo sąžinės teismo, nes sąžinę laikė silpnumo sinonimu.

Jis nebijojo net paslaptingų žinučių, nors ir žinojo, kad už sufleravimą anksčiau ar vėliau teks sumokėti, - jis buvo įsitikinęs, kad paskutinę minutę sugebės pergudrauti įžvalgiuosius. Keistame nepasirašytų žinučių stiliuje jis jautė kažką giminišką – ne pagal kraują, o pagal vertybių sistemą, pagal požiūrį į gyvenimą, poelgių stilių. Geros nuotaikos valandėlėmis jis net simpatizavo savo beveidžiam priešui-sąjungininkui. Jis vertino tuos, kurie supranta išdavystės skonį.

Iš Kokilio Urano gavęs Amžinuosius rūmus su pasakišku Bokštu ir palaidojęs jų paslaptis kartu su genialiuoju architektu, Oksigenas Ašas mėgavosi savo visagalyste ir nepažeidžiamumu. Iš savo darbo kabineto jis galėjo matyti ir girdėti viską, kas vyksta pačiuose slapčiausiuose Rūmų užkampiuose. Slaptos kameros perkeldavo šeimininką į Dromos aikštes ir gatves. Liftai dvigubose sienose ir elektrokarai požeminiais koridoriais leido per keletą minučių menamą buvimą paversti tikru. Jam patiko netikėtai atsirasti už posėdžiaujančių ministrų nugarų ar ant miesto skvero suolelio ir be pėdsakų išnykti pavaldinių akyse, sustingusių iš siaubo ir pagarbos.

Tiesa, jam vis labiau nusibosdavo reikalai. Tačiau tam padėjo vaikystės meilė originaliems žaisliukams. Iš trijų „amžinųjų“ švytuoklių, tabuliatoriaus ir elektrinės rašomosios mašinėlės jis susikonstravo „mechaninį sekretorių“, kuris šauniai raitė parašus ant visko, ką į kabinetą atnešdavo pneumatinio pašto konvejeris. Tai išvadavo Valdovą nuo juodo darbo, palikdamas laiko apmąstymams apie visos planetos reikalus ir projektus, o taip pat poilsiui ir pasilinksminimams.

Oksigenas Ašas prikimšo Bokštą asmenine apsauga iš rinktinių fanatikų ir užsidarė jame. Išorinis pasaulis įgavo saugaus televizoriaus vaizdo formą, o valdytojas su juo bendravo su juo tik įsakų ir nurodymų forma. Jis savo ministrams ir ministerijoms sukūrė vieningą spendimo pavyzdį, kuris vizavo: „taip“, „ne“, „atidėti“.

Tai buvo niūri ir nuobodi galia, tačiau vis tik galia.

Kartą į Valdovą iššovė apsauginis, kuriam pasimaišė protas, ir kuris matydavo vaiduoklius. Oksigenas Ašas buvo sužeistas į petį, o apsauginis nukalė dvylika savo kolegų, kol jį patį nesuvarpė iš kulkosvaidžio. Žmogaus psichika pasirodė esą nepatikimu elementu apsaugos sistemoje. O neišnaikinama įžvalgiųjų gentis, matyt, nusprendė nubrėžti brūkšnį ir išieškoti vekselius.

Bokšte vėl užvirė darbas. Kareivinės ištuštėjo. Į kareivių vietą atėjo elektronikos ir automatikos specialistai.

Žingsnis po žingsnio, metras po metro, lygis po lygio jie valdovo būstinę vertė nepaprastu, uždaru mechanizmu, kompaktine kvazi-Visata vienam žmogui, kurioje Didysis valdovas galėjo nepriklausyti nuo žmonių neapykantos ar meilės.

Specialistai padarydavo savo darbą ir kažkur dingdavo. Tik Oksigenas Ašas žinojo – kur. Tačiau jis tylėjo. Pagrindinė regeneracijos šachta taip pat neišduodavo paslapčių.

Atėjo diena, kai valdytojas liko vienas. Atrodė, kad dabar jis galėjo būti visiškai tikras, kad lemiamas šūvis niekad nepasigirs.

Tačiau jis dabar vis dažniau ir dažniau galvojo apie Kokilį Uraną.

Bokštas buvo neprieinamas. Niekas gyvas negalėjo patekti į jo vidų. Bet net jei atsitiktų neįtikėtinas dalykas ir piktadarys sugebėtų pranikti pro šias sienas, jis paklystų begaliniuose perėjimų labirintuose arba supleškėtų staigiame spąstų plazmos iškrovose.

Ir vis tik kaskart, išeidamas iš darbo kabineto pačiame Bokšto viršuje, 24 lygyje, kur teleekranai rodė Dromos panoramą iš erelio skrydžio, Oksigenas Ašas neryžtingai stabtelėdavo.

Už dviejų identiškų durų buvo du identiški liftai.

Apačioje, pirmame lygyje, valdytojas turėjo du miegamuosius, tarsi veidrodžiai atkartojančius vienas kitą – kiekvienu kampeliu, kiekviena linija, kiekvienu paveikslu ant sienų, kiekviena detale. Kambariuose- dvyniuose stovėjo dvyniai-stalai, dvynės-kėdės, dvynės-lovos. Dvyniuose-prieangiuose kabojo dvyniai-apsiaustai.

Oksigenas Ašas nuolat keitė buvimo vietą. Stengėsi tai daryti kuo labiau be sistemos, kad jo nakvynės vietą būtų kuo sunkiau nuspėti.

Jis pats nesuprato, ko baiminasi. Baimei nebuvo jokių priežasčių. Iš kas rytą automato kartu su pirmaisiais pusryčiais pateikiamų laikraščių, iš oficialių ministerijų pranešimų, iš slaptų raportų ir suvestinių, pastebėtų ir nuklausytų iš aplinkos, jis sužinodavo, kad kasdienis triūsas nepražuvo, o apgaulės grūdai sparčiai dygsta.

Tačiau Kokilio Urano sutryptas šešėlis tebegyvavo Bokšte, augo, užpildė savimi slaptus praėjimus ir tamsius užkampius – ir tereikdavo išjungti šviesą kad pakibtų virš valdytojo. Oksigenas Ašas užblokavo aukšta įtampa visus koridorius ir tunelius ir liovėsi klaidžiojęs po Bokštą. Jis savo erdvę apribojo darbo kabinetu ir dviem gyvenamaisiais kambariais. Tačiau kaskart, išeidamas iš kabineto, jis neryžtingai sustingdavo priešais du liftus. Jis buvo beveik įsitikinęs, kad viename kambarių kažkas yra. Tačiau kuriame? Kurį mygtuką paspausti, kad išvengtum pasalos?

Jo kabinetas virto dirbtuvėmis. Buvo išmetami neperskaityti laikraščiai, savaitėmis ir mėnesiais neįsižiebdavo sekimo kamerų ekranai, tylėjo pasiklausymo aparatai. Ir tuščiai visam pasauliui vienas su kitu varžydamiesi poetai gyrė visažinį ir visagalį Didžiojo valdovo genijų, vedantį Svirą neregėtos laimės ir gerovės keliu.

Oksigenas Ašas kariavo su Kokiliu Uranu.

Tai buvo susikibimas ne gyvenimui, o mirčiai. Atidavęs bekūniui priešui gyvybinę Bokšto erdvę, valdytojas krūtine užstojo paskutinį jo bastioną. Jis įrengė signalizaciją, reaguojančią į garsą, šviesą, slėgį, temperatūros mikropokyčius, kvapą, radiaciją, vibraciją ir net kvėpavimą. Tačiau jo priešas buvo bespalvis, bekvapis, besvoris, jis nekvėpavo, jis nebuvo pajuntamas spinduliavimu ar garsu. Jis buvo, visą laiką buvo kažkur greta – Oksigenas Ašas jį jautė visa savo esybe, kaip reumatu sergantis jaučia artėjančią audrą. Įeidamas į kambarį Oksigenas Ašas tvirtai žinojo, kad Kokilis Uranas ką tik iš jo išėjo. Tačiau signalizacija tylėjo.

Kitas būtų pasidavęs. Tačiau valdytojas tęsė kovą. Jis nuplėšdavo ką tik pratiestas linijas ir reles, trypė superjautrius daviklius, išmesdavo krūvas detalių. Ir vėl viską pradėdavo iš naujo – nauja schema, naujas principas, kruopštus daugiadienis triūsas – susekti priešą, pagauti jo pėdsaką, įvaryti į kampą, susikibti iltimis...

Oksigenas ilgai negalėdavo užmigti, vartydamasis prabangioje lovoje. Jį krėtė šaltis. Stalinės lempos šviesa, per ryški nakčiai, skverbėsi pro akių vokus, todėl Ašui vaidenosi Silajaus pelkių ledinės lygumos, šalčio sukaustytos iki skambesio. Reikėjo ant antklodės užsimesti ir apsiaustą, tačiau keltis apsiausto nesinorėjo. Aplamai nieko nebesinorėjo.

Tikriausiai jis vis dar snaudė, kai virš savęs išgirdo tylius, bet aiškiai suprantamus žodžius: „Jis čia. Jis šiandien čia“. Pramerkęs akis jis išvydo, kaip sujudo sunki sidabriška užuolaida prieš duris.

Kambaryje buvo stingdantis šaltis, išraustos žemės ir apskrudusios mėsos kvapas. Ir tie keisti kvapai visai nenustebino Ašo, o jis tik pagalvojo: „Žeme kvepia kapas, o kas skrudinta mėsa?“ Ir prisiminė – kas.

Jis atsikėlė ir išėjo į priangį apsiausto. Apsiausto ant kabyklos nebuvo. Ir jis vėl nenusistebėjo.

Viskas aplink buvo kaip anksčiau ir tuo pačiu neatpažįstamai kitaip: vos ryškiau geltonavo sienos, linksmiau blykčiojo chromuotos lifto sąvaros.

Oksigenas Ašas įėjo į liftą ir paspaudė mygtuką 6. Po kelių minučių jis sustojo priešais duris, kurių jau senai nebuvo. Jis pats užmūrijo angą Iberijos granito plytomis ir dulkėtu plastiku sulygino su koridoriaus sienos plokštuma.

Tačiau durys buvo. Ir vėl tuo nenusistebėjo Oksigenas Ašas.

Kaip nenusistebėjo įėjęs į kambarį ir ten išvydęs plačiapetį vyrą, ant rankų pasidėjusį sunkią pražilusią galvą. Greta jo ant stalo gulėjo valdytojo apsiaustas.

- Tad štai kur tu, Kokili Urane... Tu ilgai slapsteisi, tačiau aš tave radau!..
- Klysti. Aš nesislapsčiau. Aš laukiau.
- Ko laukei?
- Teismo.
- Cha-cha! Tu dar lauki teismo? Nejaugi neįgavai proto? Aš nušoviau tave į kaktą už šio stalo, o lavoną sudeginau štai tame kampe, transformatoriuje, - iš tavęs teliko pelenų sauja! Jei tu tikrai įrengei slaptas duris, per kurias galima patekti į Bokštą, tai apie jas niekas nesužinojo! Ir dar aš užmūrijau tavo buvusį kabinetą – juk duris įrengei čia, ar ne? Tu ketinai pabėgti – kitaip kam jos tau...
- Klysti. Aš neketinau bėgti.
- O kam tu pasiėmei mano apsiaustą – ir tada, ir dabar?
- Tada aš jį paėmiau, kad netrukdomas praeičiau pro apsaugą. Ir duris įrenginėjau naktimis. Ir jos visai kitoje vietoje.
- Meluoji!
- Mirusieji nemeluoja.
- Tačiau mirusieji ir nekeršija. Ką gali tu padarysi, pamėkle, man gyvam? Tu – praeitis, tavęs nėra, tu išnykai, o aš gyvuoju.
- Mirusieji nekeršija, mirusieji žadina gyvuosius. Gyvieji ateina teisti už praeitį ir atseikėja pagal nuopelnus kaltiesiems ir nekaltiesiems. Jie teisia praeitį tam, kad ateitis negimtų negyva…
- Tu „įžvalgusis”, nors visa gyvenimą tai slėpei! Tai jie pakišo tave, tu jiems tarnavai!
- Ne, Oksigenai Ašai, aš ne „įžvalgusis”. Aš tik įžvelgiantis. Tu ir „įžvalgieji” – vienos malkos kortos. Jūsų vienas dalijimas ir vienas žaidimas – parduoti ir išduoti. Bandote įtikinti save ir kitus, kad jums pavaldūs žmonių keliai ir jų laimė. Tačiau kelius ištrypia einančiųjų kojos, o laimę sukuria darančiųjų rankos. Ir tik gėris iš tikro viešpatauja gyvenimui, nes tik gėris pajėgus padaryti Žmogumi. O jūs maitinatės mirtimi ir todėl neišsisuksite nuo mirties…
- Vėl nesuprantami kliedesiai! Jokia gyva būtybė nepajėgi prasiskverbti į Bokštą!
- Teisėjai jau atėjo.
- Tai tu juos atvedei?
- Taip. Aš jų laukiau.
- Kam paėmei mano apsiaustą?
- Tai ne tavo apsiaustas. Tai Didžiojo valdovo apsiaustas.
- Tačiau aš – Didysis valdovas!
- Ne. Tu jau negyvėlis.

Šiurpdamas iš neapykantos ir siaubo, Oksigenas Ašas puolė meistrą, bandydamas iš jo atimti jam teisėtai priklausantį apdarą, tačiau pirštai perėjo kiaurai kailį ir auksinius apsiuvus ir mėšlungiškai susigniaužę, sugriebė tuštumą...

Oksigenas Ašas prabudo gulėdamas ant nugaros ir ištiestomis rankomis, prailgintomis negailestingos šviesos šleifo iš po stalinės lempos gaubto – ir tąnakt daugiau nepajėgė užmigti.

Ryte jis atsikėlė ir nors karštinė dar nebuvo praėjusi, atliko įprastą mankštą, nusiprausė po dušu ir nusiskuto. Tada, kiek pagalvojęs, apsivilko paradinį chitoną.

Per pirmuosius pusryčius jis leido sau kaip reikiant atsigerti putojančio bilo ir truputį apsvaigo, kad jam nutikdavo retai. Nesikeldamas nuo stalo jis peržvelgė visus laikraščius, ką darydavo dar rečiau.

Į kabinetą pasikėlė vien instrumentų.

Visą laiką iki antrųjų pusryčių praleido miegamajame: kažką matavo, skaičiavo, žymėjo... Kelis kartus gulė ant grindų, brėždamas savo ūgio kvadratą. Tada pagal nubrėžtas linijas nuiminėjo grindų plotą – sluoksnis po sluoksnio tol, kol pasiekė suplūktą gruntą. Ir tik tada sustojo atsikvėpti.

Pietus suvalgė vienu prisėdimu ir vėl atidavė duoklę putojančiam bilui bei raudonajam alui. Pasirodė maža. Ašas iš automatinės virtuvės užsakė papildomą padėklą su dviem buteliais kontrabandinio muskato ir pintine Silajaus obuolių. Vieną butelį išgėrė iškart.

Susigrūdęs į chitono kišenes obuolius, valdytojas ėmėsi kastuvo. Bet ar tai buvo atpratęs kasti, ar tai žemė buvo per stipriai suslėgta, ar tai išgertas alkoholis trukdė, tačiau duobė gilėjo lėtai. Vis dažniau Aukščiausiasis darė pertraukas, prisėsdavo ant duobės krašto ir graužė obuolius.

- Dar pažiūrėsim, brangusis Kokili... Dar pažiūrėsim, kad negyvėlis... Teisėjai!.. Galvijai neraliuoti... Gudročiai...

Prieš vakarienę duobė buvo iki juosmens. Per vakarienę jis vėl gerokai truktelėjo ir nakčiai apsirūpino visa butelių baterija. Vynas gražino budrumo iliuziją, miegoti nesinorėjo, ir Oksigenas, nuolat stabtelėdamas, prasidarbavo dar dešimtį valandų. Netrukus iš duobės buvo sunku išlipti, ir jis į ją įleido sudedamas paauksuotas kopėtėles. Kai virš ramiai miegančios Dromos prašvito, ir Valdovo Bokštas saulės spinduliuose virš miesto nutvisko auksiniu obelisku, duobė valdytojo miegamajame jau buvo auksiniu obelisku, duobė valdytojo miegamajame jau buvo 3 m gylio. Oksigenas Ašas pabandė iš jos išsiropšti be kopėčių pagalbos, tačiau nesugebėjo ir patenkintas nusišluostė prakaitą nuo veido.

- Paruošta, Kokili! Kviečiam į svečius su visais teisėjais! Oksigeno Ašo konstrukcijos bendras kapas jūsų paslaugoms! Bet kuriuo dienos ar nakties metu!

Sunkiai jis išsiropštė viršun ir paskui save iš duobės ištraukė kopėčias. Jam buvo truputį negera ir mėtė į šonus. Obuoliai trumpai pašalindavo blogumą, ir jis juos graužė vieną po kito, nuograužas numesdamas ant grindų. Darbo buvo dar daug, o jėgos baiginėjosi.

Skambutis pranešė, kad atvyko pirmieji pusryčiai. Oksigenas Ašas pagalvojo, ar nenusiprausti duše, tačiau paprasčiausiai apsišlakstė šaltu vandeniu ir išgėrė dvi pilnas taures bilo. Galva maloniai sukosi, raumenys atsipalaidavo, o nuotaikos kreivė gerokai kilstelėjo.

- O vis tik tu gudrus kipšas, Oksigenai... Vaikinas kaip reikiant... Su tokiu malonu gyventi ir dirbti... Ir išgerti malonu...

Įsipylęs sau dar vieną taurę jis netvirtai patraukė į miegamąjį pasigėrėti savo rankų kūriniu. Vynas taškėsi jam po kojomis raudonomis dėmėmis pamargindamas žydras grindis, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio.

- Aš gyvensiu, o jūs išdvėsite!..

Oksigeną sumėtė, vynas šliūkštelėjo ant batų, po kojomis slystelėjo išdavikiška obuolio nuograuža, valdytojas susvyravo ir ...

Jis įkrito į duobę veidu žemyn ir, nors neprarado sąmonės, minutę nieko nesusivokė dėl aštraus skausmo. O kai suprato – suprato, kad visos pastangos išsigelbėti bus bevaisės. Savarankiškai iš duobės išsiropšti neįmanoma. Pagalbos nebuvo – nieko neprisišauksi. Nieko nesulauksi. Ir nerimas, daugelį metų kamavusi Didįjį valdovą, praėjo. Pasitraukė ir dingo neturinti priežasčių baimė. Oksigenui Ašui palengvėjo ir jis nurimo.

Jis atsigulė ant nugaros ir sudėjo rankas ant krūtinės. Virš jo švietė nepasiekiamas kvadratas, panašus į nežinomos telesistemos ekraną. Jis dėl nieko nesigailėjo. Jam nebuvo ką prakeikti ir su kuo nors atsisveikinti. Didysis valdovas užsimerkė. Teismas įvyko.

- Na su juo viskas aišku. Baigė kaip pradėjo. Ne geriau ir ne blogiau. Atėjo jo valanda...

Šaninas paspyrė prie sienos priglaustą plastiko plokštę. Jai nebuvo lemta užimti savo vietos – spąstai suveikė anksčiau. Ji, išstovėjusi pusamžį, slystelėjo žemyn ir uždengė duobę. Į kvadratą tilpo tiksliai, susilyginusi su kraštais ir paslėpdama Bokšto šeimininko kapą.

- Gaila, - paakė Binas. – Gaila legendos. Legendoje šitas užkietėjęs niekadėjas atrodo gerokai reikšmingesnis ir ... puikiau, ar kaip. O štai mano tėvai visą savo gyvenimą skyrė su valdytojo valdžia. Jie pasirinko mirtį vietoje išdavystės. Tokių, kaip jie, daug. Tačiau savo priešą jie įsivaizdavo kitaip. Vienas dalykas – aukotis kovojant su galinga pabaisa, o kitas – žūti netalentingo menkystos valia.
- Jie kovojo ne su valdytoju. Nors, galbūt, ir ne visada tai suprato. Valdytojas jiems tebuvo simbolis, taikinio obuoliukas. O pats taikinys buvo svarbesnis ir didesnis už valdytoją. Jis tūkstantveidis ir daugiavardis. Mosas, Goronas, Tiras, Gerovės gatvės žuvų pardavėjas, dvikuprių ožių jojikai, „kirviai“, „plunksnotieji“...
- Galbūt. Tačiau aš kovojau asmeniškai su valdytoju. Aš troškau atkeršyti, ir tik tai. Ir nesugebėjau – pavėlavau...
- Taip, su kerštu tu pavėlavai. Bet ar tau vis vien, kas bus su Svira rytoj? Juk mes nežinom to, kas svarbiausia: kaip galėjo Ašas įsakinėti būdamas negyvas. Ir net prognozuoti – jei tikėti tvirtinimu, kad Valdovo Žodis gimsta šiame Bokšte... Kas tau., Binai? Kam tau prireikė jo apsiausto?
- Pasimatuoti... Na kaip?
- Puikiai! Tarsi būtų siūtas tau!
- Taip, aš esu, pasirodo, to paties ūgio kaip Oksigenas Ašas... Šanai, ar labai supyksi, jei kurį laiką pavaikščiosiu su tuo apsiaustu? Juk neveltui aš ėjau į čia ašmenimis – per Zeidą ir Žemę! Privalo kas nors tai pabaigti – nutraukti tą kaulų krūvą?
- Tu vaikiščias, Binai. Garbės žodis, vaikiščias. Nešiok, jei nori. Nors visą gyvenimą nešiok – apsiaustas neturi šeimininko...
- Visą gyvenimą?
- Taip. Tik, jei atvirai, tu man labiau patikai be apsiausto.
- Policininko uniforma?
- Ne.
- Kontrabandininko apdarais?
- Baik, Binai. Prikibai prie to šlamšto. Reikia surasti valdytojo kabinetą.
- Klausau, aukštesnysis. Pasirengęs palydėti jus į 24-ą lygį, nes būtent ten randasi kūrybinė mano pirmtako laboratorija. Anot gandų, būtent ten gimsta šaunusis ir visagalis Žodis.
- O tu palinksmėjai, Binai, pamatęs išdvėsusį tigrą...

Dviese į liftą sunkiai įsispraudė. Binas paspaudė mygtuką, tik ne 24-o lygio, o 6-o:
- Noriu apžiūrėti senelio kabinetą.

Lifto kabina sustingo grotuotame cilindre iš storų plieno strypų erdvaus pustamsio holo centre. Iš vidaus liftas užsirakindavo dviguba velke, tačiau iš išorės, iš holo pusės, durys neatsidarė.

- Niekas neturi teisės palikti lygio. Komfortabili užtvara „gudručiams“.

Hole buvo apie pusšimtis krėslų, keli braižymo stendai ir kokia dešimtis demonstracinių stalų. Kadaise čia vyko karštos diskusijos, o Valdovas su niekinančia nuostaba apžiūrinėjo savo keistus belaisvius, kuriems net nelaisvė negalėjo užgniaužti poreikio kurti.

Radialiniai koridoriai vedė link didelių šarvuotų durų, už kurių galima buvo nuspėti esant talpias sales. Ant visų durų buvo vienodas užrašas: „Laboratorija. Neiti – apsauga įsijungia automatiškai!“ Ir dukart perbraukta žmogaus kaukolė.

Trumpi koridoriai pasibaigdavo įsilieję į plačią, tarsi gatvė, koridoriaus spiralę. Į šią dabar tuščią „gatvę“ išėjo mažesnės skirtingų spalvų durys. Jos teturėjo skaičius – eilės numerį ir skaitliuko langelį. Tuose kambariuose gyveno belaisviai. Binas besiplaikstančiu apsiaustu kilpomis skubėjo nuo durų prie durų, įsižiūrėdamas į skaitliuko skaičius. Durys buvo uždarytos, o langelyje visur buvo „0“ – kambariuose nebuvo jokios gyvos dūšios. Jie nuėjo iki koridoriaus galo. Jis baigėsi skaičiumi „2“. Vietoje durį į pirmą kambarį buvo lygi rožinė siena.

- Senelio kambarys tikrai užmūrytas... Legenda buvo teisi...
- Ką norėjai čia rasti?
- Nieko. Tai turėjau pamatyti savo akimis. Prisiekiau tėvui ir motinai... Tiksliau, jų atminčiai...

Jie kiek pastovėjo prie rožinės sienos ir grįžo atgal, prie lifto. Binas vėl paniuro. Jo nuotaika kito tarsi jūra prieš audrą.

- Ir dar, jei atvirai, tai tikėjausi čia, šiame lygyje, rasti valdytojo kitos veiklos paslaptį. Mokslo srityje. Nežinau kaip... Beje... ne. Šis lygis izoliuotas, o laboratorijos saugomos su įtampa. Aš patikrinau. Vadinasi, stebuklo adresas – 24 lygis… Į 24-ą!

Dėl to, kas nutiko toliau, kaltas buvo paprastas neatsargumas. Iki šiol Bokštas su ateiviais elgėsi gana mandagiai ir laimingų sutapimų grandinėlė padėjo gana lengvai įveikti jo gudrias mįsles. Tačiau be sėkmės juos saugojo ir budrumas. Jie iš kiekvienos aplinkos tikėjosi netikėtumo ir kiaulystės todėl laiku pastebėdavo slaptas spyruokles ir mirtinų sistemų kontaktus.

Įsitikinę tirono mirtimi, jie gerokai atsipalaidavo. Jie užmiršo, kad blogis, kaip ir gėris, pergyvena savo kūrėjus ir sugeba amžiams išlaikyti savo žudančią galią. Bokšte tebegyvavo piktoji Didžiojo valdovo valia, ir Bokštas tik apsimetė mirusiu, o iš tikro telaukė progos smūgiui.

Liftas sustojo, tačiau durys neatsidarė, kaip kituose lygiuose. Šaninas pabandė jas atidaryti jėga, tačiau jos nepasidavė. Binas pradėjo naršyti po pultą.

- Čia galėtų būti kuris nors mygtukas, tačiau aš nežinau...

Matyt Binas vis tik paspaudė kažkokį mygtuką, nes durys prasivėrė.

Šaninas pasuko galvą į Bino balsą.

O durys prasivėrė vien tam, kad tarpe pasirodytų kažkoks įtaisas, panašus į nupjautvamzdį su taikikliu. Ir beveik tą pačią akimirką kabinoje pasigirdo šūvis. Šaninas susigriebė už galvos.

Binas puolė prie jo. Žemiečiui pasisekė: jis stovėjo šonu į duris, ir kulka, nukreipta į kaktą, pralėkė šonu, palikdama apdraskytos odos ruožą. Akimirkai Šaninas prarado sąmonę, tačiau nenugriuvo, atsirėmęs į Bino ranką.

Binas pasirodė esąs geras sanitaras. Subintavęs žaizdą nuo marškinių nuplėta audinio skiaute, jis pasodino Šaniną veidu aukštyn, atsargiai, tačiau stipriai masažuodamas kaklą.

Šaninas greitai atsigavo. Galva dar gaudė nuo trenksmo, o akyse tebešokinėjo spalvotos kibirkštys, tačiau silpnumo jausmas praeidinėjo ir grįžo mąstymo aiškumas.

- O juk pataikėm į spąstus, Binai.
- Reikia grįžti atgal. Valdytojo kabinetas nuo mūsų niekur nedings.
- O jei šis objektyvas siunčia komandas į visus lygius? Apačioje mus gali pasitikti tokie pat šūviai ar net kas nors blogiau...
- Tačiau reikia normaliai subintuoti, dezinfekuoti žaizdą. Apačioje mačiau vaistinėlę.
- Šiaip čia turėtų būtų rimčiau nei vaistinėlė. Tarsi kokia automatinė gydykla. Negalėjo juk valdytojas pasilikti užsidaręs be medicininės pagalbos. Tikriausiai...
- Tačiau aš nežinau, kur ji galėtų būti... Ir vargu ar kur yra Bokšto planas. Šeimininkas jį laikė galvoje. O aš kai ką išlukštenau analizuodamas „Saulę mirusiesiems“. Uždraustos poemos-legendos eilutėse užšifruoti realūs, nors ir apytiksliai duomenys apie Bokštą... Tačiau daugelis vietų nesuprantamos, jas galima iššifruoti tik turint Amžinųjų rūmų ir Bokšto struktūrinį planą, esantį kabinete.
- Taigi, į kabinetą...
- Ne, žemyn. Dabar svarbiausia – tavo žaizda.
- Žinai, Binai, mano protėviai Sibire turėjo senovinę taisyklę: jei paklydai, nuklydai taigoje, niekad nesuk atgal. Eik tik į priekį, kitaip taigos šeimininkas tave vedžios ratais, klaidins, nuves į nepraeinamas pelkes ir ten pražūsi. Mes šiame Bokšte tarsi taigoje – nežinom, nei kas, nei kur, nei kam. Iš miško pro medžius nesimato. Tad reikia elgtis pagal tą taisyklę: nenori ratu – eik pirmyn. Trauktis netinka... Reikia kažkaip apgauti objektyvą. Sudaužyti jį ar kaip? Nespėsi...
- Objektyvo aš, deja, nemačiau... kaip jis atrodo? Kaip tie, kurie apžiūri stalą?
- Ne. Šis trumpesnis. Ir lęšis ne žydras, o beveik juodas... Ir, pagal mane.... Na taip, lęšis plokščias...
- Aha... Labiau panašu į fotoelemento „akį“ nei objektyvą... Ir apsiaustas... kam valdytojui apsiaustas patalpoje su idealiai kondicionuojamu oru, ką? O tasai apsiaustas kabo dviejuose prieangiuose ir, atrodo, kad ašas jį apsivilkdavo kasdien... Verta pabandyti?
- Nesuprantu.
- Minutėlę...

Ir nespėjus Šaninui sureaguoti Binas užsisegė apsiaustą ant krūtinės ir vėl paspaudė mygtuką. Viskas kartojosi – durys prasivėrė, pasirodė nupjautvamzdis su optiniu taikikliu ir ...

Po erzinančios pauzės durys atsilapojo.

Valdytojo kabinetas pasirodė esąs puikiai įrengta meistro dirbtuvėmis. Ir jo vidus buvo įprastinis: neskoningas ir netvarkingas užgriozdinimas prietaisais ir atliekomis, išmėtytomis vertingomis konstrukcijomis ir savadarbiais įtaisais.

Šaninui nepavyko detaliai apžiūrėti kabineto. Binas, įtartinai gerai besiorientuojantis tame mechaniniame balagane (kas žino, gal Binas kadaise iš tikro turėjo tokį „žydrąjį prieglobstį“) surado vaistinėlę. Jis rūpestingai tvarkė žaizdą – profesionaliai negailestingai – tol, kol Šaninui užteko kantrybės.

- Jei skauda, reikia pasakyti, - įsižeidė Binas. – Darau pagal visas taisykles, tačiau nejuntu to, ką jaučia pacientas...
- Tai pastebima, - sumykė žemietis.

Tvarstymas ėjo į pabaigą, kai Binas kažką pastebėjo dešiniajame dirbtuvių kampe. Tas „kažkas“ nesulaikomai jį traukė – jis nuolat nusisukdavo bintuodamas Šanino galvą. Ir vos baigė, nuskubėjo į kampą, griežtai paliepęs sužeistajam pasėdėti užsimerkus apie dešimt minučių. Šaninas su malonumu laikėsi rekomendacijos. Jis nežymiai drebėjo. Nors ypatingo nuovargio nejautė, laikas nuo laiko smegenis užplūsdavo apatijos ir abejingumo banga. Kartais jis tarsi susidvejindavo, jausdamas ir suvokdamas esąs Sviroje, Dromoje, Valdovo Bokšte, kartu girdėjo Angaros pušų siūravimą, aitrų Sajanų aguonų kvapą, ėdrų nematomo laužo dūmelį ir užkaistos arbatos kvapą.

- Betrūko smegenų sukrėtimo, - burbėjo Šaninas, čiupinėdamas raištį, tačiau vis vien neatsimerkė. Norėjosi išsitiesti ant nugaros užsidengus kuo nors šiltu ir atsidurti namie – toliau nuo šios beprasmės sumaišties, kvailo žiaurumo, iškrypusio meistriškumo, save susinaikinančių talentų varžymosi.
- Netinka, drauguži, netinka. Kai šąli, svarbiausia nemiegoti.

Šaninas nusipurtė sąstingį ir atsimerkė. Binas kuitėsi aplink įtaisą, primenantį tikslaus laiko atominį laikrodį. Šis laikrodis irgi turėjo skirtinga amplitude švytuojančias švytuokles, tačiau kažkodėl nebuvo nė vieno ciferblato. O ir dydis buvo įspūdingas – kokių trijų metrų aukščio skaidrus korpusas, beveik siekiantis lubas. Prieš laikrodį stovėjo rašomasis stalas ir keli savaeigės lentynos, užverstos laikraščiais ir popieriais pakaitom su replėmis, žnyplėmis, atsuktuvais, įvairiaspalvių laidų gniužulais ir kitais primityviais elektromontažiniais niekniekiais.

Binas prisėdo prie stalo ir ėmė braižyti kažkokius grafikus, suglamžydamas lapą po lapo. Jo išvaizda buvo kaip įsižeidusio ir priblokšto. Į Šaniną jis tiesiog ranka numojo: jį užhipnotizavo laikrodis.

- Gal Oksigenas iš tikro išrado laiko mašiną?

Binas neatsakė, numetė eilinį lapą. Iš arčiau neaiški mašina jau nepriminė laikrodžio. Nesukalbamos švytuoklės brėžė savo kreives varomos mažyčių radioaktyvių ampulių, įstatytų į stovą.

Trys kreivės kirsdavosi viename taške. Kiekviena švytuoklė, praeidama virš jo, užkabindavo beveik nepastebimą relės kontakto lapelį. Relė suveikdavo ir įjungdavo vieną iš trijų elektromechaninių rašomųjų mašinėlių – priklausomai nuo to, kuri švytuoklė tuo metu aktyvino. Raidės iš mašinėlės buvo pašalintos, išskyrus kelias raides, sulydytas į žodžius. Kiekviena mašinėlė spausdino savo žodį. Kiekviena švytuoklė turėjo savo žodį. Ir po kiekvieno žodžio pneumopašto konvejeris pasislinkdavo per vieno lapo atstumą. Tiksliai vieno lapo atstumu. Dabar konvejeris buvo tuščias, tačiau švytuoklės švytavo, tęsdamos nesuskaičiuojamą variantų virtinę, o ant amžinojo konvejerio juostos krito tuštumai skirti įsakymai... „Taip“. „Ne“. „Atidėti“. Įdomus žaisliukas. Kvaila mašina. Mokyklos kabinete ji galėjo demonstruoti tikimybių teoriją mokiniams. Tačiau kodėl ji čia, Didžiojo valdovo kabinete.

Binas pradėjo kvatoti.

Jis juokėsi, padėjęs galvą ant rankų, juokėsi iš grafiko, kur iš koordinačių susikirimo taško lenkėsi eksponentinė kreivė, - juokėsi, pūškuodamas, baisoku nemaloniu ir kartoku juoku, nesivalydamas sudrėkusio veido.

- Netikėliai... Mes visi netikšos su hipertrofuota savimone... Tik tiek... Visus mus, jaunus ir pagyvenusius, reikia surinkti, nuplėšti visas regalijas ir kostiumus... ir fizikus, ir filosofus, ir ekonomistus... su trumpikėmis... į pirmą klasę... mažylių grupę vaikų darželyje... į smėlio dėžę... varlinyką... Na ir Valdovas... Tikras šaunuolis... Nušluostė nosį visažiniams...

Jis pakėlė į Šaniną suglumusias akis:
- Na ką, žemieti, kaip tau patinka Svira? Košmariška naujojo amžiaus paslaptis, Ateivio gūžta, amžinasis rojus už įmanomumo slenksčio – kaip? Juk ir jūs pasirodėte ne aukštumoje – jūsų patirtis pasidavė prieš kortų triuką! Tai jums irgi pamoka, irgi priekaištas – pasirodėte nepajėgūs apginti tiesą. Jūsų humanizmas tapo pernelyg neveiksnus ir minkštakūnis, o tiesos apsauga visais laikais, praėjusiais ir būsimais, reikalauja ištikimybės ir kraujo. Taip ir kraujo, jei prireiks! Atminkite tai, žemiečiai...

Šaninas žinojo ekspansyvų Bino charakterį ir daug atleisdavo savo draugui pavojingo darbo metu. Tačiau atleisti nereiškia pritarti. Kai kalba eina apie Žemę ir jos moralę, Šaninas buvo nenuolaidus.

- Aš nelabai suprantu, kas sukėlė tavo monologą, Binai, tačiau bet kuriuo atveju tu neturi teisės taip kalbėti. Tu gali man priekaištauti – aš mažai panašus į supermeną žvalgą iš fantastikos knygų ir aplinkoje orientuojuos ne prasčiau už tave. Tavo staigesnė reakcija ir tvirtesnė ranka. Galiu pareikšti be jokio pataikavimo: tik tavo dėka mes aplamai sugebėjome patekti į Bokštą ir atskleisti jo paslaptis... Tačiau... Nespręsk apie Žemę, Binas. Ateis laikas ir tu suprasi, kad mūsų humanizmas ne minkštakūnis ir neveiklus, o tik teisingas žiaurumo nebuvimas. Ir mes mokam ginti tiesą. Ne tik žodžiu, bet ir darbais.
- Aš nenorėjau tavęs įžeisti...
- Ne mane, Binai, o Žemę!
- Aš nenorėjau įžeisti Žemės, brangus Šanai! Tačiau toks akių dūmimas... Mes pusantro šimto metų klūpėjome prieš tris primityvias švytuokles! Pusantro amžiaus! Ir pusantro šimto metų visa Didžioji Žemė, įsisavinusi ir apgyvendinusi galaktikos erdves, laužė galvą dėl savadarbio nemokšos fiziko įtaiso! Kaip tai pavadinti?
- Tu nori pasakyti.... kad šis primityvus hibridas...
- ... ir yra nepaprastos smegenys, neklystančiai valdančios Svirą! Štai, pats pažiūrėk: tavo akyse gimsta Didžiojo valdovo Žodis... Vienas iš sprendimų ilgame kasdieniniame sąraše...

Ant konvejerio pasirodė prirašytas lapas. Kažkoks projektas ar pasiūlymas – galbūt, įsakas pakeisti lankinius gatvės žibintus vaško žvakėmis, o galbūt dykumų drėkinimas – slinko link rašomųjų mašinėlių velenų.

- Kas iškris – „taip“, „ne“ ar „atidėti“?

Šanas užmetė akį į atstumą nuo lapo iki mašinėlių:
- Ko gero, „taip“.

Binas ilgokai įsižiūrėjo į švytuokles:
- Aš statau už „atidėti“.

Kai lapas ėjo po štampu „taip“, rutuliai įjungė „be“.

- Tu pralošei, Šanai.
- Bet ir tu nelaimėjai.
- Vargu ar „ne“ iškris antrąkart...

Rutuliai įjungė antrąjį „ne“. Užvizuotas lapas nuslinko kur priklauso, sprendimas pradėjo kelią kanceliarijos keliais.

- Ir tu pralaimėjai, Binai. Ruletė... Kažkoks kliedesys.
- Ne visai ruletė. Principas tas pats, tačiau įrenginys kitoks. Ruletės dvejetainis kodas: iškrito-neiškrito, „taip“-„ne“. Jei aparatas būtų įrengtas kaip ruletė, su dviem švytuoklėmis, jis veiktų su 50% tikimybe – pusė sprendimų būtų „taip“, o pusė – „ne“. Ir darbo grafiką galima būtų pavaizduoti tiese linija, - štai taip...
- Ir kokia tokio aparato nauda?
- Visai teisingai – jokios naudos. Tačiau pridėjus trečią švytuoklę – „atidėti“, t.y., kalbant matematikos terminais, įvedant priežastinio-pasekminio netolydumo laike konstantą, prasideda stebuklai. Paprasta tiesė virsta eksponente...
- Binai, aš matematikos mokiausi prieš dvi dešimtis metų...
- Na kaip čia paaiškinus paprasčiau... Vienu žodžiu, žala nuo neteisingo sprendimo gali sumažėti kitų teisingų sprendimų dėka, ar ne taip?
- Ko gero, taip.
- O teisingų sprendimų nauda vis auga, taip?
- Tarkim.
- Tad štai, į grafiką įvedus sąvoką „atidėti“... gauname .... eee... štai tokią kreivę, kuri vadinama eksponente. Matai, kaip ji išsilenkia?
- Matau.
- Čia vertikalė žymi teisingus sprendinius... o horizontalė – neteisingus... Ir ką dabar matai?
- Ką matau? Tarsi... pradžioje aparatas aplamai neša painiavą ... o tada... tada...
- Kas tada?
- Kreivė kasdien vis artės prie vertikalės, t.y. teisingų sprendimų procentas nuolat didės. Iki pat visiško genialumo...
- Arba atvirkščiai.
- Priklausomai nuo to, ką laikysim teisingu sprendimu, o ką neteisingu. Tu apie tai, Binai?
- Be abejo! Dabar tau aišku?
- Aišku, Binai. Valdytojas norėjo apgauti istoriją matematikos pagalba...
- O kartu išsivaduoti nuo nuobodaus rūpinimosi Sviros valdymu...
- Paskutinis dalykas jam, atrodo, pavyko... O štai su istorijos apgavimu... Apgauti istorijos taip pat neįmanoma kaip sukurti amžiną variklį... Laikas visada suras plyšį bet kokioje sienoje, ar ji būtų iš pirmapradžio akmens ar plastiko su gravilonu.... Laikas sustabdyti Oksigeno Ašo laikrodį. Sustabdyk jį, Binai. Tai tavo teisė.

Binas atitraukė skaidrų skydą ir įėjo į aparato vidų. Švytuoklių ašys, pablykčiodamos, tolygiai pjaustė erdvę tiesiai prieš jo veidą. Pakako ištiesti ranką, kad kartą ir visiems laikams sustabdytų jų išmoktą švytavimą, jų nenuspėjamus susitikimus ir išsiskyrimus.

- Prieš kelis metus tai būčiau atlikęs nesusimąstydamas. Būčiau į dulkes sumalęs šitą mašiną. Būčiau atvėręs visas Bokšto duris ir vartus, išėjęs pas žmones ir paskelbęs: „Džiūgaukite! Didžiojo valdovo nėra! Jis nuverstas! Aš jus išgelbėjau, Sviros gyventojai!“
- O dabar?
- O dabar žinau, kad laiko nesustabdysi ir neatsuksi. To mane išmokė Žemė. Mokslas privalo padėti Svirai grįžti prie žmogiškumo. Mokslas ir tautos valia, o ne šaunus sėkmės lydimo teroristo gestas, kuris greičiau jau atriš rankas tokiems kaip Tiras... Tu pats viską supranti, Šanai. Aš privalau likti čia. Iš čia aš galiu padėti naujajam: naudodamasis neribota valdytoja valdžia ir Žodžio neatšaukiamumu, pamažu sunaikinti pačią neribotos valdžios galimybę.
- Paklausyk, Binai... Atleisk, tačiau... o kas, jei šeimininko apsiausto... jei vienąkart tu nepanorėsi jo nusivilkti?

Bonas lėtai gražino į vietą skaidrų skydą ir vėl prisėdo prie stalo. Jis ilgai neatsakė, braukydamas ką tik nubrėžtą grafiką. Eksponentė gavo galvą su kapišonu, - ir matematinė abstrakcija įgavo ant uodegos atsistojusios kobros siluetą. Binas suglamžė piešinį.

- Aš apie tai galvojau, Šanai. Atvirai sakant, tame didžiausias pavojus. Pavienis žmogus gali nedaug. Reikia draugų. Nors vieno pradžioje. Tokio, į kurio petį galėtum remtis silpnumo akimirką. Tokio, kaip tu, Šanai.

Vėl skambtelėjo. Iš angos išslinkko laikraščių pundas. Jis virpėjo spyruoklės gniaužtuose, pasirengusi dingti į nebūtį. Tikriausiai todėl Binas paėmė viena egzempliorių.

Po pusės minutės jis neapibrėžtai numykė:
- Hm... Labai įdomu... Oi jai tas technikas. Skaitau pažodžiui: „Šiandien savo kabinete dviejų Išorinio pasaulio šnipų, pasikviestų nepribaigtų įžvalgiųjų, nužudytas mūsų brangus draugas ir draugas gailestingumo ministras Tiras Ufo. Visa Svira gedi dėl netekties ir dega troškimu...“ Pats supranti, kokiu troškimu dega Svira! Mūsų nuotraukos... Atrodo... Labai panašu... Šanai, tau nepavyks išeiti. Tave atpažins pirmasis sutiktas...

Binas vis dar nepakėlė akių. Jis nematė, kaip netikėtai išblyškęs Šaninas sunkiai atsirėmė į lentyną. Iš po raiščio ant kaktos nutekėjo kraujas.

- Tau reikia skristi į Zeidą ir pranešti Žemei, kad valdytojo daugiau nėra. Tavęs laukia draugai, tavo darbas, tavo fantazuotojai-menininkai… Tu puikiai atlikai užduotį. Aš… aš dėkoju tau… už pagalbą ir viską, vienu žodžiu… Kas tau, Šanai?
- Galva … svaigsta…

Vargu ar Binas nugirdo tuos žodžius – jie nugrimsdo giliame atodūsyje – taip atsidūsta pašautas šuoliuojantis elnias. Ir švytuoklių rutuliai dusliai susidūrė viename taške, kažkur pačiame smegenų centre, ir tarsi pabiro daužtas stiklas – tai su skambesiu dužo kabinetas, Bokštas, Amžinieji rūmai, Droma, visa Svira – dužo viskas, virsdamas nepakenčiamai duriančių ir nepakenčiamai blizgančių skeveldrų krūva, tol, kol neliko nieko, išskyrus tas skeveldras...

7. Epilogas

Tarsi skambiai sudužo storas stiklas, skyręs tvankią kamerą nuo išorinio pasaulio, ir Šaninas galėjo giliai įkvėpti iki dilgčiojimo išsilaisvinusiuose plaučiuose. Jis godžiai kvėpavo, jau suvokdamas ir jausdamas save, su kiekvienu įkvėpimu sunki galva vis lengvėjo, o tamsi tuštuma galvoje pildėsi slenkančiais vaizdais ir mintimis be žodžių. Jis dar nežinojo, kur jis, tačiau žinojo, kad jam niekas negresia ir galima ne iš karto atsimerkti. Jis dar tebebuvo ką tik susapnuoto sapno valdžioje, jo raumenys dar virpčiojo nuo žingsnių ir judesių, jo atliktų sapne, - tačiau jis jau žinojo, kad tai praėjęs sapnas ir kad iš tikro egzistuoja tik tikrovė, kuri dabar greta jo miegančio kūno. It tereikia atsimerkti...

Šaninas atsimerkė ir iš malonumo nusijuokė. Virš jo buvo jo „landos“ banguotos lubos – jis, Inokentijus Šaninas, inžinierius-psichologas, 8-ojo galaktikos rajono Saugumo tarnybos inspektorius, radosi Bazėje, savo kajutėje, išsimiegojęs po tris savaites trukusių konteinerių su aktyvuotu liuteniu gaudynių.... Visa kita – sapnas, sapnas, logiškas ir tikroviškas iki neįmanomumo, ir vis tik ne kas kita, kaip sudėtingas pervargusių vaizduotės centrų žaidimas. Kam nebuvo gaila skirtis su nakties fantasmagorija. Dviros atvaizdas buvo labiau baisus nei patrauklus. Buvo truputį liūdna, kad nutrūktagalvis ir ir naivus Binas tik išsigalvojimas ir jo neįmanoma vėl sutikti, sužinoti jo likimą. Ištikimas, nesukaalbamas Binas... Sapno apžavų logiškumą, bendrai imant, lengva paaiškinti. Rašytojai kartais pasinaudoja aktyvuotu liuteniu savo idėjų ir veikėjų materializacijai. Galbūt konteinerių apsauga ne tokia ir absoliuti, kaip apie tai rašo. Galbūt kažkoks neišmatuojamai žemas psichogeninio spinduliavimo galingumas vis tik prasiveržia pro užsklandas. Ir kokia nors prietaisų nepajaučiama dozė privertė besiilsinčius smegenis veikti aktyvesniu režimu nei paprastai miegant. Kas žino...

Vyriausiasis bus patenkintas. Iškart po rytinio dušo reikia jam paskambinti ir raportuoti pagal statutą. Vyriausiasis, aišku, žino įvykius be jokių ataskaitų, tačiau jam be proto patinka klausytis oficialių pranešimų. Reikia pamaloninti senioką. Jis nusipelnė... O štai Arnoldas Tesmanas... Taip, Arnoldas Tesmanas – jau iš sapno. Vargu ar jis egzistuoja iš tikro... Oho, kokie šeriai! Štai ką reiškia tris savaites skustis žygio elektriniu vibroskustuvu. Ant smakro, ant skruostų – nepraeinama Jenisiejaus taiga. Skustis! Nedelsiant!

Šaninas pašoko ir pabandė padaryti mankštą. Nepavyko – susmuko į krėslą užėmus kvapą. Ir nepaprastai nustebo: nejaugi jis taip pavargo per tris savaites ir prarado formą? Negali būti... Teks paprakaituoti autodiagnostikos kabinoje: organizme kažkas sutriko.

Vonioje jis norėjo iškart nerti į šnypščiantį tondušo debesį, tačiau nusprendė malonumą pasilikti desertui, o pradžioje imtis reikalingesnio darbo – nusiskusti. Šaninas neskubėdamas atidarė erdvinio veidrodžio pumpurą ir nurijo nežinia iš kur atsiradusias seiles. Ant kaklo aiškiai išryškėjo senas randas. Ir šeriai ant smakro buvo žili. Ir veidas buvo susiraukšlėjęs. Elektroniniame kalendoriuje, kabančiame virš veidrodžio, buvo ta pati diena ir tie patys metai – ne toks pat buvo tik paskutinis skaitmuo. Dešimčių buvo viena daugiau. Dešimt metų...

Šaninas prisiminė ir mėnesius po sunkios žaizdos, į kurią pateko infekcija; ir žinią apie tai, kad Možas eilinį kartą išskrido į Zeidą, nesulaukęs dingusių pakeleivių; ir apsisprendimą likti Sviroje; ir kovų metus; ir Biną, iš vidaus atidariusio visus Bokšto vartus ir duris; ir naujos respublikos Amžinuosiuose rūmuose paskelbimą...

Dešimt metų. Nenumatytas užlaikymas dešimčiai metų.

Kovose su bandomis, apsikasusiomis Silajaus taigoje, Šaniną kontūzijo. Jis išsikapstė gana greitai, tačiau pakartotina galvos trauma atsiliepė vėliau, po visiškos pergalės. Jį paralyžiavo. Binas pareikalavo skubiai išsiųsti Šaniną į Žemę arba Zeidą. Šaninas prieštaravo – jis tikėjosi, kad viskas praeis. O tada... Vėliau, matyt, pasidarė visai blogai...

Šaninas įsižiūrėjo į savo veidą – įprastą ir naują tuo pat metu. Jo nepaliko slaptas įsitikinimas, kad anksčiau ar vėliau šį veidą bus galima nusimauti kaip kaukę iš šilto minkšto latekso, nulipdytą pernelyg paskubomis...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Julija Zonis. Megido
V.Nazarovas. Pažeidėjas
Robertas Silverbergas. Musės
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
N.Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Sv.Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Dmitrijus Bilenkinas. Protingumo išbandymas
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Pavelas Michnenko. Etiketas
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė