Charlanas Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių, 1972

Apie autorių   >>>>>

Poetas Hedonas Bruksas stovėjo paskutiniajame Žemės mieste, laukdamas, kol iš kosmoso atsklis žodis susidūrimas. Jį įrašinėjo. Viskas, ką jis matė ir jautė, visus garsus ir kvapus, subtiliausi šio pasaulio mirties potėpiai sklido link laivų, pradėjusių savo paskutinį skrydį į naujuosius savo namus būsiančius kažkur tarp žvaigždžių. Jo vitaliniai ženklai buvo stebimi, gumburo skaidulos siuntė jo mintis ir jį supančias spalvas, kad jos būtų įrašytos į kasetes laivuose. „Kažkas turi pranešti apie Žemės žūtį“ – toks buvo kvietimas ir dešimties tūkstančių savanorių buvo atrinktas jis.

10 tūkstančių mazochistų,  vojeristų, destrukcijos pranašų, potencialių savižudžių, psichų, bejausmių analitikų, fanatų, iš tikro tikinčių ir įsivaizduojančių esant objektyvais. Iš 10 tūkstančių parinko jį, nes jis buvo poetas, o galbūt tik tikrojo svajotojo akimis būsimiejį įvykiai gali išlaikyti savo magiją kartoms vaikų, gimsiančių kosmose arba tolimose planetose, besisukančiose aplink svetimas saules. Bruksas pasisiūlė savanoriu ne dėl savisaugos reflekso ar sveiko proto neturėjimo, o visai priešingai: nes jis turėjo ką prarasti. Jis turėjo mylimą žmoną, jį dievinančius vaikus, santarvę ir talantą, - ir jis mėgavosi tuo, ką jam skyrė likimas. Toks žmogus galėjo pajusti gimtosios planetos netekties skausmą. Jis pasisiūlė savanoriu suprasdamas, kad niekas kitas taip netinka tam vaidmeniui, ir jį pasirinko iš 10 tūkstančių, nes suprato, kad jis paskutines akimirkas sugebės aprašyti įkvėptai ir išraiškingai.

Miestas dar tebebuvo gyvas. Jį išsaugojo specialiai poetui. Visus kitus miestus išskaidė iki branduolinių dalelių. Miestai virto milžiniškais „Orion” flotilijos laivais po 3 mln. masės. Išoriškai jie panešėjo į garsiąją Cheopso piramidę su nedidelėmis kūgiškomis traukos lėkštėmis apačioje.

Vandenilinių bombų sprogimai po lėkštėmis, sproginėjantys kas sekundę 7 minučių laikotarpyje, išskraidino miestus į Žemės orbitą, kad kosmose pasėtų žmoniją. Miestai išskrido, o jų išskridimas užteršė Žemės atmosferą mirtina radiacija. Tačiau tai jau neturėjo reikšmės – po valandos Žemės vis tiek neliks.

Hedonas stovėjo menų rotondos centre. Paskutiniai Konstantino Ksenakio1) kūriniai spindėjo po kupolu – sidabriškos ir žydros gijos pynėsi ir išsipynė, per minutę sukurdamos šimtus naujų nėrinių. Poeto smegenyse nuskambėjo negarsus, tačiau labai šverus ir aiškus flotilijos flagmano laivo balsas:
- Jis artėja. Liko maždaug valanda.

Bruksas pastebėjo, kad atsakydamas žvelgia į viršų:
Susidūrimas - Ar priimate tai, ką perduodu?
- Atgaminame.
- Gerai, atleiskite. Aš būtent tai turėjau omenyje. Atgaminkite.

Balsas iš kosmoso atsileido:
- Ne, tai tu man atleisk. Įpratau prie techninio žargono. Tu esi laisvas rinktis žodžius savo nuožiūra, misteri Bruksai. Mes priimame absoliučiai viską. Labai aiškiai, tiesiog nuostabiai. Aš nesiruošiau jūsų pertraukti, tik norėjau pranešti, kad viskas be pasikeitimų.
- Dėkui.

Balsas ir vos girdimas zvimbimas pranyko ir poetas suprato, kad vėl liko vienas. Vienas – tačiau visi Žemės gyventojai klauso jo ir stebi jį.

Jis išėjo iš rotondos ir pakilo į oratorių tribūną, žvelgdamas į pastelinius sodus.
- Dangus žydras žydras, - ištarė jis. – Per gyvenimą nemačiau tokios žydrynės. Dangus susilieja su jūra. Tik štai paukščių jau nebėra.

Jo akys viską gėrė: medžių lingavimą, pagaujančių brizą ir perduodančiųjį vienas kitam, jų spalvas, švelniai pertekančias iš vienų į kitas.

- Štai eilėraštis visiems jums.

Jis kūrė ekspromtu: eilutės pačios gulė į vietą akimirką prieš jam jas ištariant:

Naikintojas, griovėjas iš ūkų,
Kosmoso tamsos siųstas iš rūkų -
Ryjantis laiką tūkstančių kilometrų
Per sekundę beprotišku greičiu.
Slepiamas Saulės akinančiu dangčiu
Alkanas nudumsi jos perimetru
Po 8 minučių numetęs savo puotos nuograužas.

Bruksas papurtė galvą. Eilėraštis nepavyko. Jis pabandė pasitaisyti:
- Pastatai tarsi saulės apšviesti javai. Saulės zuikučiai blyksi tarsi novos kryžminiuose šviesos filtruose. Nepaprastas vaizdas. Tik žmonių šurmulio nesigirdi. Miestas tarsi laukia jų sugrįžimo. Vargšas kvailelis, tarsi šuo, nežinantis, kad jo šeimininkas jau mirė. Jis lauks, kol pats mirs. Ar žinote, kad miestai gyvi tik tol, kol juose gyvena žmonės?

Bruksas paspaudė savo skraidyklės mygtuką ir lėtai nusklendė virš tribūnos. Miesto centriniai parkai nesibaigė staiga, o lėtai įsiterpė į svarbiausias transporto arterijas, išeinančias iš centro. Gatvės net dabar nebuvo tuščios. Bruksas nuskrido virš prekybos centro.

- Robotai tęsia darbus, - pasakojo jis. – Mažyliai iš metalo ir plastiko. Jie man visada patiko. Žinot kodėl? Jiems tereikia tiek nedaug, o padaro tiek daug. Jie tokie mieli, kad niekam į galvą nešaus mintis juos nuskriausti, todėl ir jų gyvavimas buvo malonus. Jie mėgsta savo darbą. Net dabar, kai žmonės pasitraukė, robotai tebesuka prekybos ratus. Kaip mums pasisekė, kad jie buvo greta mūsų!

Jis nusileido truputį žemiau, priskridęs prie naujienų kiosko Spaudos ir hologramų aveniu kampe. Kioskas perdavinėjo paskutines astronomų pranešimų naujienas. Bruksas pleveno ir klausėsi melodingo balso iš kiosko: tai buvo holografinės Tandros Melovės balsas.

„Planetos dydžio tarpžvaigždinis kosminis kūnas skriejantis per mūsų Saulės sistemą yra maždaug 325 kartus masyvesnis už Žemę, taigi kiek didesnis už Jupiterį, didžiausią Saulės sistemos planetą. Jo skersmuo – 91 000 mylių. Kadangi jis skrieja tiesiai į Saulę, jį pavadino Vastatoriumi, iš lotynų verčiant „Naikintoju“. Išankstiniai paskaičiavimai parodė, kad jis smogs tiesiai Saulei įsirėždamas į ją 30 laipsnių kampu. Kūnui artėjant buvo atlikti nauji paskaičiavimai, pagal kuriuos Vastatorius tik palies Saulę, atplėšdamas nemažą dalį jos karūnos. Deja, Žemei nuo to niekas nepasikeis. Radiacija, daugiausia aukštų energijų protonai ir helio atomai, smogs Žemei po to, kai Saulė neteks dalies savo karūnos. Visa, kas gyva, pradžioje bus sterilizuota, o netrukus ir išgaruos Saulės audroje. Dirva išsilydys ir virs lava, vandenynai užvirs. To, kas nutiks Saulėje, vaizdas Žemę pasieks apytiksliai po 8 minučių, tačiau to niekas jau neišvys. Niekas, išskyrus Hedoną Bruksą, žinomą poetą...“

Bruksas pakilo aukštyn ir nuskriejo tolyn.

Jis skrido virš šimtų ežerų, sujungtų kanalais ir šliuzais. Vandens paviršiumi tingiai slydo laiveliai ir katamaranai.

- Savaitgalio pasiplaukiojimas, - sumurmėjo Bruksas ir nieko nepastebėtas tęsė skrydį. – Dabar skrendu virš geto. Jo vaizdas man primena eilutes iš „Motušės Žąsies2) “. Tikriausiai gera būti mažumos nariu, žinoti iš kur esi kilęs, ir ką reiškia žodžiai, kurių neįmanoma tiksliai išversti. Čia niekas negali būti laimingu. Mirtina iliuzijų ložė. Neregimos sienos. Šiose olose vakarykšte diena gyveno vyrai ir moterys tam, kad galėtų užtikrinti rytojų savo vaikams. Tačiau negaliu dėl jų liūdėti. Jie žinojo meilę tokią, kokia mums jau neprieinama. Kur beįsikurtumėte, naujuosiuose pasauliuose palikite vietos tiems, kuriems reikia savo išskirtinumo pojūčio. Visi negalime būti vienodais, o to ir nereikia.

Bruksas nusklendė prie viršutinių gyvenamųjų kvartalų lygių, praskrisdamas virš šalutinių gatvelių ir nardydamas po skrajojančiais tiltais, slysdamas virš judančių kelių ir mesdamas šešėlį ant daugybės sienų akmeninių paviršių. Nuolaidūs šlaitai ir staigūs skardžiai. Daubos ir tuneliai, specialiai įrengti tiems, kam patinka vėsios vietos, kuriose dar tebesklinda gardenijų aromatas.

Jis sustojo nedidelėje nykštukinių medžių giraitėje ir pabandė sueiliuoti dar vieną eilėraštį, šįkart žmonai.

- Gal tai ir neteisinga, Kalija, tačiau nieko geriau sugalvoti man nepavyksta. Mano mintys išsilaksto. Noriu pasakyti tau ir vaikams kažką ypatinga, tačiau laikas spaudžia – ir tikriausiai tai užsitarnavau, jei per visą gyvenimą nesugebėjau tau išsakyti visos savo meilės ir pagarbos. Tu man – tik pačios geriausios akimirkos ir ryškiausios spalvos, giliausi atodūsiai ir visas neapsakomas būties grožis. Aš visad baiminausi, kad nevertas tavęs. Tačiau dabar aš patenkintas: aš buvau mylimas. Ach, velniai griebtų, mano meile, mano vienintele, aš nepajėgus dabar kurti eiles. Atleisk, tačiau visa, kas dabar ateina į galvą, - tai kito ištarti žodžiai. Tai Randelas Džarelas3), gyvenęs prieš šimtą metų ir niekas nežvelgė į žvaigždes nuo Marso ir niekada akimis neįsisiurbė į liepsnojančią Saulės širdį nuo žvilgančių Mėnulio kupolų. Užtat jis žinojo apie mano meilę tau ir parašė apie ją:

Leisk, kaip ir anksčiau, mano laime,
Man kasnakt užmigt greta tavęs,
Kad pabudus lyg pajutus nelaimę,
Tavasis „Myliu“ gražintų svajas;
O rytą padovanok Saulės zuikutį
Savo nuostabių pilkų akių kamputy.

Gaisras Ir tada atsklido balsas, pranešantis apie pabaigą:
- Misteri Bruksai, Susidūrimas!

Kvėpavimas įstrigo šnervėse. O balsas vėl suskambo, beveik raudodamas:
- O Dieve, kaip tai nuostabu, ir kaip baisu…

Bruksas suprato, kad jam teliko tik 8 minutės.

Keistas dilgčiojimas nubėgo kūnu ir jis sušuko, kreipdamasis į Kaliją, nuskrendančią tolyn „Oriono“ laivu:
- Viskas baigta!.. Aš daugiau neturėsiu vaikų…

Ir užsikirto. Jis žinojo, kad liko 480 sekundžių, net mažiau, ir reikia papasakoti apie kiekvieną jų, papasakoti taip, kad kad Žemės vaikai kasetėse pamatytų viską, ką jis matė, kad juos pasiektų jo žodžiai ir mintys.

Jis susiėmė, nusklendė žemyn ir išlipo and sidabriško šaligatvio, paskutinio šaligatvio jo gyvenime.

O tada Hedonas Bruksas prakalbo. Jis kalbėjo apie gyvybinę erdvę, galiausiai įkūnijusią visas slaptasias žmonių svajones. Jis kalbėjo apie olas po pulsuojančiu miestu, kuriose energija virsta šviesa, ir šilumą, ir lietutį iš dangaus, kai moterys prašė lietaus. Jis pasakojo apie trekus, kuriuose nuotykių mėgėjai galėjo išbandyti savo vikrumą, greičiu lenktyniaudami su garso bangomis. Jis kalbėjo apie geriausius žmones, apie tai, kaip žmonėms pavyko save pažinti tiek, kad mintis apie karus staiga jiems tapo juokinga.

Jis gimė šiame mieste, jame surado žodžius savo dainoms, čia sutiko Kaliją ir susijungė su ja, kur iš jų kūnų gimė ir užaugo vaikai; ir šiame mieste jis pavirs garais. Tokioje baigmėje buvo netgi kruopelytė poezijos, nors ir visai maža.

- Aš bijau, girdite! Aš bijau savo išdidumo, paskatinusio mane pasilikti. Kokią kvailystę padariau! Kaip noriu būti su jumis! Prašau, atleiskite man už mano baimę, tačiau man taip norisi gyventi...

Jei tik jis turėtų daugiau laiko!.. Jis supyko ant savęs, kad nepateisino jų vilčių, neatliko to, dėl ko liko Žemėje. Tačiau nusivylimas tetruko akimirką. Ir tada jis suprato, kad kiekvienas jo vietoje būtų pasakęs tą patį ir kad būtent tuos žodžius privalo išgirsti kosmoso vaikai, nors ir praeitų tūkstančiai metų, kol jie suras naujus namus.

Bruksas pajuto, kaip tirpsta sekundės. Jis žinojo, kad Saulės audra jau išdžiovino jį ir netrukus pavers garų debesėliu. Poetas pažvelgė į mėlyną tarsi jūra dangų, į akinančią Saulę, kuri staiga plykstelėjo ir prarijo dangų, ir sušuko:
- Aš visada būsiu su ju...

Tačiau frazė nutrūko žodžio viduryje, ir jo neliko. O po trupučio laiko ėmė virti jūros.


Pastabos

1) Konstantinas Ksenakis (Constantin Xenakis, g. 1931 m.) – Prancūzijoje apsistojęs dailininkas iš Egipto. Jo darbuose panaudojami rašmenys, ypač hebrajų abėcėlės, įvairūs simboliai įskaitant alcheminius, kelio ir žodiako ženklai, matematiniai ir cheminiai žymenys, Egipto hieroglifai ir pan.

2) Motušė Žąsis - menamas „Prancūzų pasakų“ ir angliškų lopšinių autorius. Terminas pasirodė 18 a. pradžioje, kai Ch. Perrault‘as išvertė prancūziškas pasakas pavadinimu „Motušės Žąsies pasakos“. Kai kurie siužetai iš jų paminimi knygose apie Alisą Stebuklų šalyje.

3) Rendalas Džarelas (Randall Jarrell, 1914-1965) – amerikiečių poetas, rašytojas. literatūros kritikas, eseistas, literatūros vaikams autorius. Žuvo autoavarijoje, nors prieš tai dėl depresijos buvo bandęs nusižudyti. Jo geriausiomis eilėmis laikomi eilėraščiai apie karą, apie vaikus ir vaikystę ir tokie kaip „Kitądien“, senstančios moters balsu. Įvertinimą įsitvirtino rinkiniu „Moteris Vašingtono zoologijos sode“ (1960), tačiau nuo pat literatūrinės karjeros pradžios buvo vertinamas kaip poezijos kritikas. Taip pat parašė satyrinį romaną „Vaizdai iš institucijos“ (1954) beiu keletą knygelių vaikams, pvz. „Šikšnosparnis-poetas“ (1964) ir „Gyvūnų šeima“ (1965). Taip pat vertė poezijos ir prozos kūrinių.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Bėgimas į kosmosą
Julija Zonis. Megido
Lino Aldani. Korokas
Prekiautojai skausmu
Laivai kelioms kartoms
Robertas Silverbergas. Musės
Igoris Proninas. Rusiška idėja
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
A. Azimovas. Paimkite degtuką...
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Pavelas Michnenko. Etiketas
Kosmoso musės ir musytės
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Baalis. Eksperimentas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis