Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis

  1 dalis  2 dalis  3 dalis   

BIRŽELIO 11-OJI, VIDURNAKTIS. Hermiona norėjo, kad šią dieną praleisčiau lovoje, tačiau aš nepaklausiau ir gerai padariau. Vidurdienį pasijutau pakankamai gerai ir iškart nusprendžiau išeiti į miestą. Žmogus yra silpnas. Neslėpsiu, man labai knietėjo papasakoti mūsiškiams apie baisius ir tragiškus nutikimus, kurių liudininku vakar turėjau nelaimę būti. Tiesa, prieš pietus man tie įvykiai jau atrodė ne tiek tragiški, kiek romantiški. Mano pasakojimas „taške“ sulaukė didelės sėkmės, mane apipylė klausimais ir mano mažytė savigarbė buvo visiškai patenkinta. Įdomu buvo stebėti Polifemą (jis, beje, dabar vienintelis antimarsietiškos draugovės narys, kuris vis dar tampo nupjautvamzdį). Kai perpasakojau savo pokalbį su karininku-maištininku, jis iškart pasikėlė, save priskaitęs prie beviltiškos ir pavojingos insurgentų veiklos. Jis net pasiekė tai, kad insurgentus pavadino drąsiais vaikinais, nors ir veikiančiais prieš įstatymą. Ką jis norėjo tuo pasakyti – nesupratau, o ir niekas nesuprato. Jis taip pat pareiškė, kad insurgentų vietoje jis būtų parodęs „tam mužikėliui“ po kiek svaras dūmų, dėl ko vos nekilo muštynės, nes Mirtilo brolis buvo fermeriu ir pats Mirtilas buvo kilęs iš kaimiečių. Nemėgstu peštynių, nepakeliu jų, ir kol mušeikas skyrė, nuėjau į meriją.

Ponas Nikostratas buvo su manimi nepaprastai malonus, pasidomėjo sveikata ir su didele užuojauta išklausė mano pasakojimą apie vakarykštį įvykį. O ir ne tik jis – visi tarnautojai metė darbus ir susibūrė aplink mane, tad ir čia pasisekimas buvo visiškas. Visi sutiko, kad elgiausi drąsiai ir mano poelgis man daro garbę. Teko paspausti daugybę rankų, o gražuolė Tiona netgi paprašė leidimo mane pabučiuoti, ką leidau su dideliu malonumu (po velnių, jau senai manęs nebučiavo jaunutės merginos! Prisipažinsiu, netgi buvau užmiršęs, kaip tai malonu). Dėl pensijos Nikostratas mane užtikrino, kad viskas, greičiausia, bus gerai ir kaip didelę paslaptį pranešė, kad klausimas apie mokesčius, atrodo, galutinai nuspręstas: nuo liepos mėnesio mokesčius ims skrandžio sultimis.

Šį mūsų pokalbį, gaila, pertraukė tikras skandalas. Mero kabineto durys staiga atsidarė, tarpduryje pasirodė ponas Koribantas ir, stovėdamas nugara į mus, ėmė rėkti ant pono mero, kad jis to taip nepaliks, kad tai žodžio laisvės suvaržymas, kad tai korupcija, kad ponui merui reiktų prisiminti apie liūdną pono Laomedonto likimą ir taip toliau. Ponas meras irgi kalbėjo pakeltu balsu, tačiau jo balsas buvo tylesnis nei Koribanto, tad aš taip ir nesupratau, ką jis sakė. Ponas Koribantas pagaliau pasišalino, stipriai trinktelėjęs durimis, ir tada ponas Nikostratas man paaiškino, kas čia per reikalas. Pasirodo, ponas meras praeitą savaitę uždėjo baudą ir uždarė mūsų laikraštį, nes ponas Koribandas užpraeitame numerį išspausdino eilėraščius, kuriuos pasirašė kažkoks „x-y-z“, kuriuose buvo eilutė: „O tolimame horizonte žiaurusis Marsas liepsnoja gaisruose“. Ponas Koribantas atsisakė paklusti mero sprendimui – ir štai jau antra diena jiedu plūstasi: tai telefonu, tai asmeniškai. Aptarę tą nutikimą, mes su Nikostratu priėjome vieningos nuomonės, kad abi pusės savaip teisios ir savaip neteisios. Iš vienos pusės, mero nuobauda laikraščiui pernelyg griežta, tuo labiau, kad eilėraštis šiaip visai nekaltas, nes yra tik apie autoriaus meilę nakties fėjai. Iš kitos pusės, situacija tokia, kad nereikia tampyti liūto už ūsų – ponas meras ir taip turi nemalonumų nors vežimu vežk, kad ir su tuo Minotauru, kuris užvakar vėl prisigėrė ir savo dvokiančia cisterna apgadino marsiečių mašiną.

Grįžęs į „tašką“, prisijungiau prie saviškių. Polifemo ir Mirtilo barnis jau buvo sutvarkytas, - ir pokalbis vyko įprastoje ramioje atmosferoje. Su malonumu pastebėjau, kad mano pasakojimas, matyt, pasuko susirinkusiųjų protus tam tikra vaga. Kalbėjo apie insurgentus, kovos priemones, kurias turi marsiečiai ir kitus panašius dalykus. Band

Morfėjas pasakojo, kad, tarytum, netoli Mileso marsiečių skraidanti mašina buvo priversta nusileisti dėl piloto neįpratimo prie didesnės svorio jėgos, ją užpuolė piktadarių grupė, tačiau juos visus iššaudė ypatingais elektros užtaisais, o tada ji pati susprogo, palikusi milžinišką duobę stiklinėmis sienomis. Dabar, atseit, visas Milesas eina pažiūrėti į tą duobę.

Mirtilas, anot savo brolio-fermerio, papasakojo apie baisią amazonių gaują, užpuldinėjančią marsiečius, siekiant susilaukti jų palikuonių. Vienakojis Polifemas, savo ruožtu, štai ką papasakojo. Vakar naktį, kai jis patruliavo Parko gatvėje, prie jo be garso prisliūkino keturios marsiečių mašinos. Nepažįstamas balsas laužyta kalba su nemaloniu šnypštimu pasidomėjo, kaip nuvažiuoti į užkandinę, ir nors užkandinė nėra vyriausybinės svarbos objektas, Polifemas tiesiog iš puikybės ir paniekos užkariautojams atsisakė pasakyti, tad marsiečiai nuvažiavo it šiaudą kandę. Polifemas mus tikino, kad dėl to jo gyvybė kabojo ant plaukelio, jis, atseit, netgi pastebėjo keturis juodus vamzdžius, nukreiptus tiesiai į jį, tačiau dėl savo užsispyrimo nė sekundę nesusvyravo.

„O tau ką, gaila buvo pasakyti? – paklausė Mirtilas, dar neužmiršęs nuoskaudos jam ir jo broliui. – Žinau tokius niekšus. Būna, atvažiuoji į nežinomą vietą, norisi tau išgerti. Tai niekaip nepasakys, kur užkandinė“.

Vėl vos nekilo muštynės, bet čia priėjo Panderėjus ir, džiugiai besišypsodamas, pranešė, kad pagaliau iš miesto išvežė Minotaurą. Paėmė marsiečiai. Įtaria Minotauro ryšius su teroristais ir sabotažą. Visi mes pasipiktinome: karščiausiu metu miestas liko be asenizatoriaus – juk tai nusikaltimas!

„Užteks, - rėkė vienakojis Polifemas. – Užteks kentėti prakeiktą jungą! Patriotai, klausyt mano komandos! Į rikiuotę!“ Mes jau pradėjom rikiuotis, kai Panderėjus visus nuramino, pasakęs, kad marsiečiai artimiausią savaitę ketina pradėti tiesti kanalizaciją, o laikinai vietoje Minotauro dirbs jaunesnysis policininkas. Visi pasakė, kad tai kitas reikalas, ir vėl perėjo prie kalbų apie teroristus. Ir vis tik, kad tai tikra kiaulystė – rengti pasalas!

Dimantas, vartydamas akis, pasakojo baisią istoriją, kad po miestą jau trečia diena vaikšto kažkokie baisūs žmonės ir sutiktuosius vaišina saldainiais. „Suvalgai tokį saldainį ir – keberiokšt – gatavas“. Tikisi tokiu būdu išnuodyti visus marsiečius. Mes, aišku, tuo pasakojimu nepatikėjome, tačiau tapo kažkaip nejauku.

Tada Kalaidas, kuris jau senokai trūkčiojo ir prunkštė, staiga leptelėjo: „O š-š-tai Apolono žentas teroristas!“. Aš kažkaip iškart atšlijau, o Panderėjus atvipusiu žandikauliu svariai patvirtino: “Tai tikrai. Turim ir mes tokių duomenų”.

Labiausiai pasipiktinau ir visiems pareiškiau, kad, visų pirma, uošvis neatsako už žentą, antra, paties Panderėjaus giminaitis sėdo penkiems metais už nusikalstamus poelgius, trečia, su Charonu visada pykausi, ką kiekvienas patvirtins, o ketvirta, nieko apie Charoną nežinau – išvažiavo žmogus į komandiruotę ir dingo, nė garselio apie jį. Tai buvo nemalonios minutės, tačiau kaltinimo nepatikimumas buvo toks akivaizdus, kad viskas baigėsi sėkmingai – ir pokalbis pakrypo apie skrandžio sultis.

Pasirodė, kad mūsiškiai jau antra diena atiduoda skrandžio sultis ir gauna už jas grynais. Vienas aš nuošalyje. Visada kažkokiu nesuprantamu būdu atsiduriu nuošalyje nuo to, kas man naudinga. Yra pasaulyje tokių neprisitaikančių žmonių: kareivinėse jie nuolat valo išvietes, fronte patenka į „katilus“, visi nemalonumai užklumpa juos pirmuosius, visus gerus dalykus gauna paskutiniai. Tai štai aš vienas tokių. Na gerai. Visi mūsiškiai gyrėsi, kokie jie patenkinti. Na nebūtų jie patenkinti!

Tuo metu per aikštę pravažiavo marsiečių mašina ir vienakojis Polifemas mąsliai tarė: „O ką manote, seniokai, jei įsūdžius jai iš nupjautvamzdžio, pramuštų ar nepramuštų?“ „Jei, tarkim, kulka, tai, ko gero, pramuštų,“ – pasakė Silenas. „Čia į kur pataikysi, - paprieštaravo Mirtilas. – Štai jei į priekį ar galą, tai niekaip nepramuši“. „O jei į šoną?“ – klausė Polifemas. „Jei į šoną, tarkim, tai matyt pramuštų“, - sakė Mirtilas. Norėjau pasakyti, kad granata, ir ta, nepramuša, tačiau Panderėjus mane aplenkė, giliaprasmiškai pasakęs: „Ne, seniokai, veltui ginčijatės. Ji nepramušama“. „Ir į šoną nepramušama?“ – vėptelėjęs paklausė Mirtilas. „Visiškai“, - pasakė Panderėjus. „Ką, ir kulka?“ – klausinėjo Mirtilas. „Norš iš patrankos šauk“, - pasakė Panderėjus labai svariai. Čia visi ėmė kraipyti galvas ir plekšnoti jį per nugarą. „Taip, Panai, - kalbėjo. – Čia tu, Pandarėjau, tą aną. Čia tu, seni Pandorai, pro šalį davei. Nepagalvojai, seni, nusišnekėjai“, o tulžingasis Paralas nedelsiant paleido juoką, kad štai jei šautum Pamdarėjui iš patrankos į krūtinę, tai įdubimas gal ir liktų, o štai jei į kaktą, tai tiesiog atšoktų nuo jos. Na, Pandarėjus pasipūtė, užsisagstę milinę, išvertė savo vėžio akis ir krioktelėjo: „Pakalbėjote – viskas! Iš-šiskirstyt! Įstatymo vardu“.

Negaišdamas laiko nuėjai į donorystės punktą. Aišku, ten manęs vėl laukė nesėkmė. Jokių sulčių iš manęs neėmė ir jokių pinigų nedavė. Jų, sako, tokia tvarka, kad duoti reikia tik tuščiu skrandžiu, o aš prieš dvi valandas buvau pietus valgęs. Išdavė man donoro kortelę ir pakvietė ateiti rytoj iš ryto. Beje, reikia pasakyti, kad donorų punktas man padarė neblogą įspūdį. Įranga naujausia. Zondą sutepa geriausiomis vazelino rūšimis. Skrandžio sulčių paėmimas vyksta automatiškai, tačiau stebint patyrusiam gydytojui, o ne kokiam tai drimbai. Personalas ypatingai mandagus ir paslaugus, iškart matosi, kad jiems moka neblogai. Visur blizga švara, baldai nauji. Laukiant eilės galima pažiūrėti televizorių arba paskaityti naujus laikraščius. O ir kokia ten eilė! Gerokai trumpesnė ir sparčiau judanti nei užkandinėje. O pinigus sumoka iškart, tiesiai iš automato. Taip, visur jaučiama aukšta kultūra, humaniškumas, rūpestis donoru. Ir tik pagalvokit, kad prieš kokias tris dienas šias namas buvo tokio žmogaus kaip Laomedontas urvu!

Tačiau mintis apie žentą manęs nepaliko ir aš mačiau būtinybę šią apmaudžią problemą aptarti su Achilu. Jį radau, kaip visada, prie kasos apžiūrinėjantį savo „kosmosą“. Pasakojimas apie mano nuotykius jam padarė milžinišką įspūdį; ir aš pajutau, kad dabar jis į mane žvelgia visai kitomis akimis. Bet kai kalba prasidėjo apie Charoną, jis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad mano veiksmai ir pavojai, kuriuos patyriau, visiškai mane, o gal ir Charoną, reabilituoja. Be to, jis netgi abejoja, ar Charonas gali dalyvauti kokioje nors nusikalstamoje veikloje. Charonas, jis pareiškė, greičiausiai yra kur nors Marafinuose ir aktyviai padeda atstatyti tvarką, kartu stengdamasis padaryti ką nors naudinga gimtajam miestui, kaip ir priklauso kiekvienam kultūringam piliečiui, o vietiniai pavyduoliai, visi tie Pandarėjai ir Kalaidai, sugeba tik beprasmiškai plepėti, tik jį šmeižti.

Turėjau savų abejonių tuo klausimu, tačiau, aišku, nutylėjau ir tik nusistebėjau dėl savęs, kaip mes, nedidelio miestelio gyventojai, tiek mažai žinome vienas apie kitą. Supratau, kad be reikalo prakalbau su Achilu ta tema ir apsimetęs, kad jo samprotavimai mane visiškai įtikino, nukreipiau pokalbį apie pašto ženklus. Ir būtent tada nutiko tas nepaprastas įvykis.

Pamenu, pradžioje kalbėjau prisiverstinai, nes mano pagrindiniu tikslu buvo nukreipti Achilą nuo pokalbio apie Charoną. Tačiau įvyko taip, kad pokalbis prasidėjo apie tą sakramentinį apverstą litografinį užrašą. Savo laiku aš Achilui pateikiau visiškai nepaneigiamas įrodymus, kad tai padirbinys, ir klausimas, atrodė, buvo išspręstas. Tačiau išvakarėse Achilas perskaitė kažkokią knygiūkštę ir pasijuto galės iškelti savus argumentus. Mūsų santykiuose tai buvo kažkas nematyta. Aišku, išėjau iš savęs, supykau ir tiesiai pasakiau, kad Achilas nieko nesupranta filatelijoje, kad dar prieš metus nematė skirtumo tarp klimtašo ir kliasero, ir kad neatsitiktinai jo kolekcija prigrūsta brokuotų egzempliorių. Achilas irgi įsikarščiavo ir prasidėjo abipusis apsižodžiavimas, kuris galimas tik su Achilu ir tik pašto ženklų tema. Tarsi rūke ginčo metu pastebėjau, kad kažkas įėjo į vaistinę, per mano petį ištiesė Achilui kažkokį popierių ir Achilas sekundei nutilo, kuo nedelsdamas pasinaudojau, kad įsiterpčiau į jo nekompetentingus samprotavimus. Vėliau man prisiminė apmaudus trikdžio pojūtis, kad kažkas pašalinis atkakliai visąlaik lenda į sąmonę, trukdydamas mąstyti nuosekliai ir logiškai. Tačiau vėliau tai praėjo ir kitu psichologiniu požiūriu įdomiu nutikimo etapu buvo toji akimirka, kai mūsų ginčas baigėsi ir mes nutilome, pavargę ir kiek pyktelėję vienas ant kito.

Pamenu, kad būtent tuo momentu staiga pajutau neįveikiamą poreikį apžvelgti patalpą ir pajusti keistą nuostabą, nepastebėjus jokių ypatingų pokyčių. Tuo tarpu aiškiai suvokiau, kad kažkoks pasikeitimas mūsų pokalbio metu turėjo įvykti. Tada pastebėjau, kad Achilas irgi yra kažkokio dvasinio nepasitenkinimo būsenoje. Jis irgi dairėsi, o tada praėjo palei prekystalį, žvilgtelėjo po juo. Galiausiai jis paklausė: „Sakyk, prašau, Febai, ar čionai niekas nebuvo atėjęs?“ Aišku, jį kankino tai, kas ir mane. Jo klausimas sudėjo visus taškus ant „i“: supratau, kame buvo mano suglumimas.

Martian Hand „Mėlyna ranka!” – sušukau, nušviestai netikėtai aiškaus prisiminimo. Tarsi dabar prieš savo akis išvydau mėlynus pirštus, spaudžiančius popieriaus lapą. „Ne, ne ranka!, - susijaudinęs pasakė Achilas. – Čiuptuvas! Kaip aštuonkojo!” “Tačiau aiškiai prisimenu pirštus...“ „Čiuptuvas, kaip kalmaro!” – pakartojo Achilas, karštligiškai dairydamasis. Tada jis nuo prekystalio čiupo receptų knygą ir skubėdamas vartė ją. Man viskas aptemo nuo kankinančios nuojautos. Rankoje laikydamas popieriaus lapą, jis lėtai pakėlė į mane plačiai atmerktas akis, ir aš jau žinojau, ką jis pasakys.

„Febai, - ištarė jis prislopintu balsu, - tai buvo marsietis“. Abudu buvome sukrėsti; ir Achilas, kaip žmogus artimas medicinai, laikė būtina sustiprinti save ir mane konjaku, kurio butelį ištraukė iš didelės kartoninės dėžės su užrašu „Norsulfazolumas“. Taip, kol mes čia ginčijomės apie tą nelemtą užrašą, į vaistinę užsuko marsietis, įteikė Achilui raštišką nurodymą perduoti jo įteikėjui visus vaistinius preparatus, kuriuose yra narkotinių medžiagų, o tada marsietis pasišalino, mūsų atmintyje nepalikdamas nieko, išskyrus prisiminimų skeveldras ir miglotą vaizdinį, pastebėtą akies krašteliu.

Aiškiai prisimenu mėlyną ranką, padengtą plonais retais balkšvais plaukeliais ir mėsingus pirštus be nagų, ir stebėjausi, kaip toks vaizdas neišmušė man iš galvos bet kokį sugebėjimą ginčytis.

Achilas neprisiminė jokios rankos, tačiau prisiminė ilgą, nuolat pulsuojantį čiuptuvą, nutįsusį link jo tarytum iš tuštumos. Be to, jis prisiminė, kad šito čiuptuvo vaizdas jį stipriai suerzino, nes pasirodė tarsi niekam netikęs pokštas. Prisiminė ir tai, kaip nežiūrėdamas ant prekystalio numetė ryšulį su vaistais, tačiau visiškai neprisiminė, ar perskaitė nurodymą ir dėjo jį į registracijos knygą, nors buvo akivaizdu, kad skaitė (nes paruošė vaistus) ir dėjo (nes jis ten atsirado).

Išgėrėme dar po taurelę konjako ir Achilas prisiminė, kad marsietis stovėjo kairėje nuo manęs ir buvo apsivilkęs madingu megztiniu su iškarpomis, o aš prisiminiau, kad ant vieno mėlynų pirštų buvo blizgantis balto metalo žiedas su brangakmeniu. Be to, prisiminiau automobilio ūžesį. Achilas pasitrynė kaktą ir pareiškė, kad nurodymo pavidalas jam primena nepasitenkinimo jausmą, kurį sukėlė kažkieno bandymai, nepadoriai atkaklūs, įsiterpti į pokalbį su visai kvailu požiūriu į filateliją aplamai bei apverstus užrašus specialiu atveju.

Tada ir aš prisiminiau, kad tikrai, marsietis kalbėjo ir jo balsas buvo čaižus ir nemalonus. „Greičiau žemas ir nuolankus“, - paprieštaravo Achilas. Tačiau laikiausi savo ir Achilas, vėl įsikarščiavęs, pašaukė iš laboratorijos jaunesnįjį provizorių ir jo paklausė, kokius garsus girdėjo šios valandos bėgyje. Jaunesnysis provizorius sumirksėjo savo kvailomis akimis ir išlemeno, kad visą laiką girdėjo mūsų balsus, o kartą tarsi buvo įjungtas radijas, tačiau jis į tai neatkreipė dėmesio. Mes išsiuntėme provizorių ir išgėrėme dar po lašelį konjako. Mūsų atmintis praskaidrėjo visiškai, ir nors nesutarėme dėl išvaizdos detalių, galutinai sutarėme dėl įvykių sekos. Marsietis neabejotinai prie vaistinės privažiavo mašina ir, neišjungęs variklio, įėjo į patalpą, sustodamas kairiau ir kiek už manęs; kurį laiką stovėjo nejudėdamas, apžiūrinėdamas mus ir įsiklausydamas į mūsų pokalbį (šaltis nubėgo nugara, kai suvokiau visišką savo bejėgiškumą tos keistos minutės metu). Tada jis mums išsakė kelias pastabas, matyt, apie filateliją ir, matyt, visiškai nekompetentingas, o tada ištiesė Achilui nurodymą, kurį Achilas paėmė, greitai peržvelgė ir įdėjo į registracijos knygą. Tada Achilas, vis būdamas ne savyje dėl tų trikdžių, išdarė ryšulį su vaistais. Marsietis išėjo, supratęs, kad nenorime jo dalyvavimo pokalbyje. Tokiu būdu, abstrahuojantis nuo detalių, iškyla būtybės, nors ir blogai besigaudančios filatelijoje, tačiau bendrai imant teisingai išauklėtos ir tam tikru laipsniu humaniškos, jei prisiminsime, kad jis galėjo daryti su mumis ką nori. Išgėrėme dar po taurelę konjako ir pajutome, kad neturim jėgų daugiau čia likti ir laikyti mūsiškių nežinioje apie tokį svarbų įvykį. Achilas paslėpė butelį, perdavė budėjimą jaunesniajam provizoriui, ir mes sparčiu žingsniu nuėjome į užkandinę.

Pasakojimą apie marsietį sutiko skirtingai. Vienakojis Polifemas atvirai jį laikė melu. „Tik pauostykite, kuo nuo jų trenkia, - sakė jis. – prisilaižė iki mėlynų velnių“. Protaujantis Silenas spėjo, kad ten buvo vis tik ne marsietis, o koks nors negras – negrai kartais turi melsvą odos atspalvį. O Paralas liko Paralu. „Geras mūsų vaistininkas, - tulžingai tarė. – Ateina velniai žino kas, iš velniai žino kur, pakiša velniai žino kokį popiergalį, o tas nė žodelio netaręs jam atiduoda. Ne, su tokiais vaistininkais doros visuomenės nesukursime. Kas tai per vaistininkas, kuris dėl savo suknistų pašto ženklų nežino, ką daro?“ Tačiau visi likusieji buvo mūsų pusėje, aplink mus susibūrė visa užkandinė, net auksinis jaunimas kartu su ponu Nikostramu priekyje atsišliejo nuo baro mūsų paklausyti. Mus vertė kartoto vėl ir vėl, kur aš stovėjau ir kur stovėjo marsietis, kaip jis tiesė savo galūnę ir t.t. Netrukus pastebėjau, kad Achilas pradeda puošti pasakojimą naujomis detalėmis, kaip taisyklė, sukrečiančiomis (tarsi tai, kad kol marsietis tylėjo, pas jį žybsėjo tik dvi akys, viena raudona, o viena balta). Iškart padariau jam pastabą, tačiau jis paprieštaravo, kad konjakas ir brendis nuostabiai veikia žmogaus atmintį, kad tai, atseit, medicininis faktas. Nusprendžiau su juo nesiginčyti, paprašiau Japeto duoti pietus ir, viduje šypsodamasis, stebėjau, kaip Achilas sėkmingai save kompromituoja. Po kokių 10 min. visi suprato, kad Achilas visai apsimelavo, ir nuspojo į jį kreipti dėmesį. Auksinis jaunimas sugrįžo prie baro ir iš ten netrukus atsklido įprastas: „Nusibodo... kokia čia nuobodybė. Marsiečiai? Niekai, smulkmenos... Ką tokį atbubinti, ereliai?“ Prie mūsų staliuko atsinaujino senas ginčas apie skrandžio sultis. Kas tai, kam tinka, kam jis marsiečiams ir kam jis mums patiems. Achilas aiškino, kad skrandžio sultys reikalingos maisto virškinimui, be jų maistas nebūtų virškinimas. Tačiau jo autoritetas jau buvo supurvintas ir niekas juo nepatikėjo. „Užsičiauptum, sena klizma, - jam pasakė Polifemas. – ką ten – nebūtų. Trečią dieną duodu tas sultis ir nieko, virškinu. Kad tu taip virškintum!”

Iš nevilties kreipėsi į Kalaidą, tačiau tai, aišku, baigėsi niekaip. Kalaidas po ilgų traukulių, kuriuos skausmingam laukime stebėjo visa užeiga, išpleškino tik: „Ž-ž-žandarmas trisdešimties jau senis, jei nori žinoti“. Šie žodžiai buvo kažkokio pusiau užmiršto pokalbio, „taške“ vykusio dar iki pietų, atgarsis, - ir skirtas visai ne mums, o Panderėjui, kuris jau seniausiai nuėjo budėti. Palikom Kalaidą gimdyti atsakymą į mūsų klausimą, o patys ėmėmės spekuliuoti. Silenas spėjo, kad Marso civilizacija pateko į akligatvį fiziologine prasme, patys neišgali pasigaminti skrandžio sulčių ir tenka įsisavinti kitus šaltinius. Japetas atsiliepė iš už baro, pareiškęs, kad marsiečiai skrandžio sultis kaip brogą specialios energijos gamybai. „Tarsi atominės,“ – pridūrė jis, pagalvojęs. O kvailys Dimantas, niekada nepasižymėjęs drąsiu fantazijos polėkiu, pareiškė, kad skrandžio sultys marsiečiams kaip kad mums konjakas ar alus arba, tarkim, samanė – ir tuo pareiškimu visiems užkandžiaujantiems sugadino apetitą. Kažkas spėliojo, kad marsiečiai iš jų išgauna auksą ar retuosius metalus – ir šis visai netikęs spėjimas Morfėjų pastūmėjo prie labai teisingos minties. „Seniokai, - tarė jis. – O juk iš tikro, iš jo išgauna auksą arba energiją, tad, reiktų suprasti, mūsų skrandžio sultys yra labai svarbus dalykas marsiečiams. Ar mūsų neapkvailino, ką?“ Pradžioje jo niekas nesuprato, tačiau vėliau iki mūsų atėjo,, kad tikros kainos už skrandžio sultis niekas nežino ir kad nežinoma kaina, kurią už jas moka marsiečiai. Visai įmanoma, kad marsiečiai, reikia manyti, kad labai praktiškos būtybės, iš šito reikalo dėl mūsų nežinojimo gauna neproporcingai didelį pelną. „Superka papigiai, - įsijautė vienakojis Polifemas, - o tada, stervos, užmeta į kokią nors kometą kosmine kaina!“ Surizikavau jį patikslinti, kad vis tik ne į kometą, o į planetą, į ką jis jam būdingu grubumu pasiūlė man pirmiausia išsigydyti akis, o tik tada pradėti ginčytis. Tačiau esmė ne tame.

Visus mus Morfėjaus pareiškimas sudomino ir galėjo gimti labai turiningas ir naudingas pokalbis, tačiau tuo metu į užkandinę įvirto Mirtilas su savo broliu-fermeriu, abu absoliučiai girti. Paaiškėjo, kad Mirtilo brolis jau kelinta diena atlieka bandymus raugdami brogą iš mėlynųjų javų ir šiandien, pagaliau, tie bandymai baigėsi sėkmingai. Ant stalo buvo pastatytos dvi padorios gertuvės iš pirmojo mėlynojo varymo. Visi persijungė ir ėmėsi bandyti; ir reikia pasakyti, kad „mėlyniukė“ mums padarė didelį įspūdį. Mirtilas savo nelaimei prie staliuko pasikvietė Japetą, kad ir tas pabandytų. Japetas išgėrė du stikliukus, pastovėjo primerkęs kairę akį, tarsi mąstydamas, o tada netikėtai liepė: „Na varykit iš čia greičiau ir kad daugiau jūsų nematyčiau!“ pasakyta buvo tokiu tonu, kad Mirtilas, netaręs nė žodžio, pasičiupo pustuštes gertuves bei savo prisnūdusį brolėką ir paskubomis išėjo. Japetas peržvelgė mus sunkiu žvilgsniu ir taręs: „Atsirado maniera – į mano užeigą su savo svaigalais eiti“, grįžo prie baro. Taikos labui, mes visi užsisakėme išgerti, tačiau ankstesnis laisvumas pranyko. Pasėdėjęs dar pusvalandį, išėjau namo.

Svetainėje ponas Nikostratas, užėmęs Charono krėslą, sėdėjo priešais Artemidę ir gėrė arbatą su uogiene. Nesikišau į šį reikalą. Pirma, Charonas vis tik, matyt, atkirstas pagalys, ir nežinia, ar jis visai begrįš, o antra, kažkur netoliese randasi Hermiona, o nuo manęs taip trenkė spiritu, kad net pats jaučiau. Todėl buvau linkęs tyliai prasmukti į savo kambarį neatkreipdamas niekieno dėmesio. Persirengiau ir peržiūrėjau laikraščius. Tiesiog nuostabu! 16 skilčių, ir nieko svarbaus. Tarsi vatą kramtai. Paskelbta prezidento spaudos konferencija. Dukart ją perskaičiau ir nieko nesupratau – vien apie skrandžio sultis.

Einu, pažiūrėsiu, kaip ten Hermiona.

Blue Bread BIRŽELIO 12-OJI. Temperatūra +20o, debesuotumas 0 balų, vėjo nėra. Nuo tos mėlyniukės bjaurios pagirios. Įsisiautėjo migrena, visą dieną praleidau namie. Pasirodė gastronominė naujiena – mėlyna duona. Hermiona giria, Artemidei irgi patiko, o štai aš valgiau be jokio apetito. Duona kaip duona, tik mėlyna.

BIRŽELIO 13-OJI. Atrodo, kad pagaliau nusistovėjo vasariški orai. Temperatūra 22o, debesuota.

Na ir dalykėliai! Net nežinau, nuo ko pradėti. Apie pensiją nieko nežinoma, tačiau juk ir kalba ne apie tai.vos pradėjau šiandienos užrašus, kaip išgirdau, kad privažiuoja mašina. Jau pamaniau, kad Mirtilas iš fermos atvežė žadėtą ketvertuką mėlyniukės, ir išėjau pažiūrėti. Ir laiku išėjau. Pirmiausia pamačiau, kad prie žibinto stovi nematytas lengvasis automobilis, labai prabangus, o tada pastebėjau, kad per sodą tiesiai link suoliuko, kur nuo vakaro buvo įsitaisę Artemidė su ponu Nikostratu, ryžtingai eina Charonas. Nespėjau nė mirktelti, kaip ponas Nikostratas kūlversčiais nulėkė už tvoros. Pavymui Charonas nežmogiška jėga nusviedė lazdelę ir skrybėlę, tačiau ponas Nikostratas nestabtelėjo, kad juos paimtų, o tik paspartino bėgimą. Tada Charonas užsiėmė Artemide. Blogai mačiau, kas tarp jų vyko, tačiau toks įspūdis, kad pradžioje Artemidė pabandė suvaidinti nuomarį, tačiau kai Charonas jai vožė antausį, atsisakė savo ketinimo ir nusprendė pademonstruoti savo garsųjį charakterį. Ji paleido pratisą, ausiai nemalonų cypimą ir nagais perėjo per Charono fizionomiją. Kartoju, visko nemačiau. Tačiau, kai po kelių minučių pažvelgiau į svetainę, Charonas, tarsi tigras narve, vaikštinėjo iš kampo į kampą rankas sudėjęs už nugaros, o jam ant nosies raudoniu brinko šviežias įdrėskimas. Tuo tarpu Artemidė dalykiškai dengė stalą ir aš pastebėjau, kad jos veidas atrodo kiek asimetriškas. Nepakeliu šeimos scenų, man nuo jų darosi silpna viduje, norisi kažkur išeiti, nieko nematyti ir negirdėti. Tačiau Charonas mane pastebėjo anksčiau, nei spėjau dingti, ir visai nelauktai pasisveikino maloniai ir šiltai, tad palaikiau reikalinga įeiti į svetainę ir kalbėtis su juo.

Pirmiausia buvau maloniai nustebintas to, kad Charonas atrodė visai ne taip, kaip tikėjausi. Tai buvo visai ne apžėlęs ir apdriskęs valkata, kuris čia prieš savaitę keikėsi ir žvangino ginklu. Tiesą sakant, tikėjausi, kad jis bus labiau apsileidęs ir purvinas. Tačiau priešais mane sėdėjo ankstesnis Charonas, švariai nusiskutęs, tvarkingai susišukavęs, elegantiškai ir skoningai apsirengęs. Tik raudonuojantis įdrėskimas ant nosies kiek gadino bendrą vaizdą, o taip pat veido spalva, neįprastai įdegusi, liudijo, kad paskutines dienas ši kabinetinė žiurkė daug buvo saulėje.

Atėjo Hermiona su bigudi, atsiprašė už savo išvaizdą, prisėdo prie stalo – ir štai mes sėdim, kaip anksčiau, keturiese, viena bendra šeima. Tol, kol neišėjo moterys, nurinkdamos stalą, kalba sukosi bendromis temomis: apie orą, sveikatą, kaip kas atrodo. Tačiau kai likome vieni, Charonas prisidegė cigarą ir pasakė, keistai pažvelgęs į mane: „Na ką, tėtuk, praloštas jūsų reikalas?“ Atsakydamas tik gūžtelėjau pečiais, nors labai norėjosi pasakyti, kad jei kieno reikalais ir praloštas, tai tik ne mūsų. Beje, atrodo, kad Charonas ir nelaukė atsakymo. Prie moterų jis tvardėsi ir tik dabar pastebėjau, kad jis yra beveik ligoto susijaudinimo būsenoje, toje pačioje, kurioje žmogus gali pereiti nuo nervinio juoko prie nervinio raudojimo, kai viduje viskas verda ir jauti nenugalimą poreikį tą virimą išlieti žodžiais ir todėl kalbi, kalbi, kalbi. Ir Charonas išsiliejo.

Žmonės daugiau neturi ateities, kalbėjo jis. Žmogus liovėsi būti gamtos vainiku. Nuo šiol ir vėliau, ir per amžius žmogus bus paprastu gamtos reiškiniu, kaip medis ar arklys, ir ne daugiau. Kultūra ir aplamai visas progresas neteko prasmės. Žmonijai daugiau nėra poreikio pačiai vystytis, ją vystys iš išorės, o tam nereikalingos mokyklos, nereikalingi institutai bei laboratorijos, nereikalinga visuomeninė nuomonė, filosofija, literatūra, vienu žodžiu, nereikalinga visa, kas skyrė žmogų nuo gyvulio ir kas iki šiol vadinosi civilizacija. Kaip skrandžio sulčių fabrikas, pasakiau, Albertas Einšteinas niekuo ne geresnis nei Panderėjus ir net, tikriausiai, blogesnis, nes Panderėjus pasižymi pavydėtinu rajumu. Ne kosminės katastrofos trenksmu, ne branduolinio karo liepsnomis ir net žmonių priverstiniais perkėlimais, o sočia ramybe baigiasi, kaip matot, žmonijos istorija. „Tik pagalvok, - kalbėjo jis, padėjęs galvą ant rankų, - ne balistinės raketos, o viso labo sauja varinių už skrandžio sulčių stiklinaitę pražudė civilizaciją...“

Jis prikalbėjo, žinoma, gerokai daugiau ir efektingiau, tačiau man sunkiai lenda abstraktūs samprotavimai ir prisiminiau tik tai, ką prisiminiau. Prisipažinsiu, pradžioje jam pavyko man sukelti nuobodulį. Tačiau gana greitai suvokiau, kad tai tiesiog išsilavinusio žmogaus , išgyvenusio savo asmeninių idealų griūtį, istorinis žodžių nuliejimas. Ir pajutau poreikį jam paprieštarauti. Ne todėl, kad būčiau tikėjęsis jį įtikinti, o todėl, kad jo samprotavimai giliai mane užgavo, man pasirodė iš piršto laužti ir nekuklūs, ir, be to, man norėjusio atsikratyti slegiančio įspūdžio, kurį sukėlė jo lamentacijos.

„tavo gyvenimas buvo paprasčiausiai pernelyg lengvas, sūnau mano, - pasakiau tiesiai. – Tu persivalgei. Tu nieko nežinai apie gyvenimą. Iškart matosi, kad niekada negavai į dantis, nešalai apkasuose ir nekrovei rąstų, būdamas nelaisvėje. Visada turėjai, ką pavalgyti, ir juo susimokėti. Štai ir įpratai žvelgti į pasaulį dangaus gyventojo, tarytum antžmogio akimis. Koks gailestis – civilizaciją pardavė už saują varinių! Dar pasakykite ačiū, kad už ją duoda tuos varinius! Tau jie, aišku, ne prie ko. O našlei, kuri augina tris vaikus, kuri turi juos išmaitinti, išauginti, išmokslinti? O Polifemui, luošiui, gaunančiam apgailėtiną pensiją? O fermeriui? Ką pasiūlėte fermeriui? Abejotinas socialines idėjas? Knygeles-brošiūrėles? Savąją estetikos filosofiją? Tai fermeris į visa tai spjovė! Jam reikia drabužių, technikos, užtikrintumo ateičiai! Ar sugebėjote tai jam duoti? Jūs, su savo civilizacija! Taigi niekas per 10 tūkstančių metų nesugebėjo tai jam duoti, o marsiečiai davė! Kam tada dabar stebėtis, kad fermeriai jus gaudo tarsi laukinius žvėris? Niekam jūs nereikalingi su savo šnekomis, savo snobizmu, abstrakčiais pamokslavimais, lengvai virstančiais automatų papliūpomis. Jūs nereikalingi fermeriui, nereikalingi miestiečiui, nereikalingi marsiečiams. Netgi įsitikinęs, kad nereikalingi ir daugumai išsilavinusių žmonių. Save pateikiate civilizacijos žiedu, o iš tikro esate jos pelėsiu, užaugusiu jos sulčių dėka. Jūs susirūpinote savimi ir vaizduojate, kad jūsų žūtis – tai visos žmonijos žūtis“.

Man pasirodė, kad tiesiog jį užmušiau savo kalba. Jis sėdėjo, veidą uždengęs rankomis, visas virpėjo, buvo toks pasigailėtinas, kad man širdį užliejo kraujais.

„Charonai, - tariau kiek galėdamas švelniau, - mano berniuk! Pasistenk bent akimirkai iš debesų nusileisti į nuodėmingą žemę. Pabandyk suprasti, kad žmogui pasaulyje labiausiai reikia ramybės ir garantijų dėl rytdienos. Juk nieko baisaus nenutiko. Štai sakai, kad dabar žmogus virtų skrandžio sulčių fabriku. Tai skambūs žodžiai, Charonai! Iš tikro, tai įvyko kažkas visai atvirkščiai. Žmogus, patekęs į naujas egzistavimo sąlygas, rado puikų savo fiziologinių resursų panaudojimo būdą savo padėties užsitikrinimui. Jūs tai vadinate vergove, o bet kuris protingas žmogus tai laiko paprastu prekiniu sandoriu, kuris abipusiai naudingas. Apie kokią vergovę kalbėtina, jei protingas žmogus jau dabar primeta, ar jo neapgaudinėja, ir jei tikrai apgaudinėja, tai, galiu jus užtikrinti, jis sugebės pasiekti teisybę. Kalbate apie kultūros ir civilizacijos galą, tačiau tai juk visiškai netiesa! Net neaišku, apie ką kalbate. Kasdien išleidžiami laikraščiai, spausdinamos naujos knygos, statomi nauji telespektakliai, dirba pramonė... Charonai! Ko jums trūksta! Jums palikta viskas, kas buvo: žodžio laisvė, savivalda, konstitucija. Maža to, jus apgynė nuo pono Laomedonto! Ir jums, pagaliau, davė pastovų ir užtikrintą pajamų šaltinį, kuris visiškai nepriklauso nuo jokios konjunktūros“.

Čia sustojau, nes pamačiau, kad Charonas visai ne priblokštas ir nerauda, kaip man pasirodė, o visiškai nepadoriai kikena. Pajutau visiškai įžeistu, bet tada Charonas prakalbo:
„Atleisk ma, dėl dievo, nenorėjau tavęs įžeisti. Aš tik prisiminiau vieną juokingą istoriją“. Pasirodo, kad prieš dvi dienas Charonas, vadovaudamas penkių insurgentų grupei, užgrobė marsiečių mašiną. Kokia buvo jų nuostaba, kai iš mašinos priešais juos išsiripštė visiškai blaivus Minotauras su portatyviu skrandžio sulčių nusiurbimo aparatu. „Ką, vaikinai, išgert užsinorėjote? – paklausė jis. – Duokit, aš jums tuoj paruošiu. Kas pirmas?“ Insurgentai netgi susimėtė. Atsipeikėję, jie be jokio malonumo pribubino Minotaurą už išdavystę ir paleido jį kartu su mašina. O jie rengėsi užgrobti mašiną, įsisavinti jos valdymą, tada su ja prasmukti į marsiečių postą ir surengti ten skerdynes, tačiau tasai epizodas juos taip paveikė, kad jiems buvo į viską nusispjaut. Tos pačios dienos vakare du jų išėjo į namus, o kitą rytą likusius sučiupo fermeriai. Ne visai supratau, koks šios istorijos ryšys su mūsų pokalbio tema, tačiau mane sukrėtė mintis, kad Charonas, vadinasi, turėjo pabūti marsiečių nelaisvėje.

„Taip, - atsakė jis į mano klausimą, - todėl ir juokiausi. Marsiečiai man kalbėjo žodis žodin tą patį, ką ir tu. Tiesa, kiek sklandžiau. Ir ypač jie pabrėžė, kad aš – visuomenės elitas, kad jie labai gerbia mane ir nesupranta, kodėl aš ir į mane panašūs veliasi į teroristinius aktus vietoje to, kad įsteigtų protingą opoziciją. Jie musm siūlo su jais kovoti legaliomis priemonėmis, garantuodami visišką spaudos ir susirinkimų laisvę. Šaunūs vaikinai – tie marsiečiai, ar ne?“

Ką galėjau jam atsakyti? Ypač, kai paaiškėjo, kad su juo elgėsi puikiai, išmaudė, aprengė, pagydė, davė automobilį, konfiskuotą iš kažkokio opiumo prekeivio, ir paleido su taika.

„Neturiu žodžių,“ - skėstelėjau rankomis. „Ir aš, - atsiliepė Charonas vėl apniukdamas. – Aš, gaila, irgi neturiu žodžių, o juos reikia rasti. Grašio neverti, jei jų nerasime“.

Tada visai netikėtai jis man palinkėjo labos nakties ir nuėjo pas save, o aš likau sėdėti tarsi kvailys, apimtas nemalonių nuojautų. Oi, dar turėsim rūpesčių su Charonu! Oi bus. Ir kas per bjaurus įprotis išeiti nebaigus ginčo? Jau pirma valanda nakties, o miego nė vienoje akyje.

Tiesa, šiandien pirmą kartą daviau skrandžio sultis. Nieko baisaus, tik ryti nemalonu, bet kalba, kad prie to greitai pripranti. Jei kasdien duosi po 200 g, tai bus 150 per mėnesį. Oho!

BIRŽELIO 14-OJI. Temperatūra +22o, debesuotumas 0 balų, vėjo nėra. Pagaliau pasirodė nauji pašto ženklai. Dieve, koks grožis. Visą laidą nusipirkau ketvirtiniais blokais, o tada neištvėriau ir nusipirkai pilnais lapais. Užtenka taupyti! Dabar galiu sau kai ką leisti. Ėjome su Hermiona duoti skrandžio sulčių, o ateityje vaikščiosiu vienas. Vaikšto gandas, kad išėjo Mokymo ministerijos potvarkis, patvirtinantis ankstesnę pensijų tvarką, tačiau detaliau nieko sužinoti nepavyko. Ponas Nikostratas į darbą neatėjo – atsiuntė jaunesnįjį brolį pasakyti, kad persišaldė ir karščiuoja. Kalba, kad visai nekarščiuoja, o kažkur neatsargiai nugriuvo ir susižeidė vidaus organus. Ai tas Charonas! Artemidė vaikšto tylesnė už vandenį, žemesnė už žolę.

Taip, visai pamiršau. Užsukau šiandien į svetainę ir regiu: sėdi ten Charonas su kažkokiu maloniu ponu su akiniais. Pažinau jį ir suakmenėjau. Tai buvo tas pats insurgentas, kurį mano akyse pagavo fermeriai. Jis mane irgi pažino ir suakmenėjo. Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, tada atsipeikėjau ir linktelėjęs išėjau. Nežinau, ką jis ten apie mane papasakojo Charonui. Beje, jis netrukus išėjo. Tiesiai sakau: visa tai man nepatinka. Jei jie užsiims legalia kova, kaip jiems siūlė, visokiais ten mitingais, knygelėmis, laikraščiais – tada, prašom. Bet jei dar kartą savo namuose pamatysiu automatus ir kitokias geležėles, tada jau atsiprašau. Brangus žente. Čia jau mūsų keliai skirsis. Man jau užtenka.

Kad nusiraminčiau, perskaičiau vakarykštį pokalbį su Charonu. Pagal mane, mano logika buvo nepriekaištinga. Jis taip nieko ir nesugebėjo paprieštarauti. Gaila tik, kad surašiau viską sklandžiau ir įtikinamiau, nei kalbėjau. Kalbėti visai nemoku, tai mano silpnoji vieta.

Rytiniuose laikraščiuose buvo įdomus pranešimas apie visuotinę demobilizaciją ir visišką šalies demilitarizaciją. Ačiū dievui, pagaliau susiprato! Reikia manyti, kad marsiečiai gynybos reikalus paėmė į savo rankas ir mums tai daugiau nekainuos nė grašio, jei neskaičiuosime, aišku, skrandžio sulčių. prezidento kalboje tiesiai apie tai nepasakyta, tačiau perskaitoma tarp eilučių. Buvę karinės išlaidos, sakė jis, nukreipiamos gerovės pakėlimui ir laivų statymo vystymui; nusimato kai kurie sunkumai, susiję su karinės pramonės sustabdymu, tačiau tas reiškinys laikinas. Ir dar jis kelis kartus pabrėžė, kad nuo reorganizacijos niekas nenukentės. Aš tai supratau, kad karinės pramonės verslininkai ir generolai gaus po gerą kapšą. Turtingi tie marsiečiai! O demobilizacija jau prasidėjo. Paralas paskleidė gandus, kad bus paleista ir policija. Pandarėjus bandė jį nusodinti, bet mes neleidome. Gandai, aišku, tėra gandai, tačiau Pandarėjaus vietoje elgčiausi atsargiau.

Ne, šiandien nesinori man ką nors užrašinėti. Geriau jau paimsiu vakarykštę savo kalbą Charonui ir tvarkingiau perrašysiu. Gera kalba.

BIRŽELIO 15-OJI. rytas iškrito neįtikėtinai giedras ir geras (temperatūra +21o, debesuotumas 0 balų, vėjo nėra). Kaip puiku atsikelti ryte, kai saulė jau išvaikė ryto rūkus, tačiau oras dar grynas ir vėsus bei išlaikęs nakties aromatus. Smulkiausi rasos lašeliai miriadais vaivorykščių virpa ir mainosi tarsi brangakmeniai ant kiekvienos žolytės, lapelio, voratinklio, kurią rūpestingas voriukas ištiesė naktį nuo savo namelio iki linguojančios šakelės. Ne, su menine proza man pavyksta blogiau. Iš vienos pusės, tarytum viskas teisinga, vietoje, gražu, tačiau vis tik ne taip ... nežinau, kažkas ne taip. Na, gerai.

Antrą dieną mes visi turim gerą apetitą. Sako, kad tai dėl mėlynos duonos. Iš tikro, tai puikus produktas. Anksčiau niekada nevalgiau kitaip duonos, o tik su sumuštiniais, ir šiaip mažai valgiau duonos, o dabar tiesiog apsivalgau ja. Ji tirpsta burnoje tarsi pyragėlis ir visai neapsunkina skrandžio. Netgi Artemidė, kuri savo figūros palaikymu rūpinosi gerokai labiau nei šeimos išsaugojimu, negali susilaikyti ir valgo taip, kaip priklauso valgytai jaunai jos amžiaus moteriai. Charonas irgi valgo ir giria. Į mano užuominas su potekste jis tik atsako: „Vienas kitam netrukdo, tėtuk. Vienas kitam netrukdo“.

Po pusryčių patraukiau į meriją ir atėjo kaip tik į pradžią. „Taške“ mūsiškių dar nebuvo. Ponas Nikostratas atrodė nekaip. Su kiekvienu judesiu markstėsi, griebdavosi už šono ir laikas nuo laiko tyliai sudejuodavo. Kalbėjo liguistai šnabždėdamas, į nagus nekreipė jokio dėmesio. Per visą pokalbį nė karto nepažvelgė į mane, tačiau kalbėjo mandagiai, paslaugiai ir be jokios jam būdingos ironijos. Tikrai, gautas cirkuliaras, patvirtinantis ankstesnę pensijų tvarką. Mano dokumentai, matyt, jau pas ministrą. Reikia manyti, kad viskas bus gerai ir gausiu pirmą laipsnį, tačiau nepamaišytų paprašyti pono mero pasiųsti ministrui atskirą laišką, kuriame būtų patvirtintas mano asmeninis dalyvavimas ginkluotoje kovoje prieš insurgentus. Ta mintis man labai patiko ir su ponu Nikostratu susitarėme, kad laiško juodraštį parašysiu aš, o jis suredaguos ir pateiks merui patvirtinti.

Tuo metu „taške“ rinkosi mūsiškiai. Paskutinis atėjo Morfėjus ir mes jam skyrėme baudą. Užteks liberalizmo, paskutiniu metu visai apleidome klubo reikalus. Visus baisiai domino vienas klausimas: ar baigėsi Charono ir Nikostrato sandūris. Mane vertė kuo smulkiausiai pasakoti viską, ką mačiau, ir kurį laiką Polifemas su Silonu ginčijosi, kas galėtų būti pažeista Nikostratui. Kaip žmogus daug matęs ir unter- leitenantas, Polifemas tvirtino, kad per tokį susigrūmimą turėtų būti pakenkta vyriškumui, nes tik tiksliai nutaikytas spyris bato galu į atitinkamą vietą gali sukelti nupasakotą Nikostrato sprukimą iš muštynių vietos.

Manęs taip pat klausinėjo, ar Artemidė vis dar palanki ponui Nikostratui, o kai ryžtingai atsisakiau atsakinėti į tą netaktišką klausimą, beveik vienbalsiai sutarė, kad, žinoma, taip. „Moteris yra moteris, - sakė tulžingasis Paralas. – Moteriai visada maža vieno vyro, tai glūdi jos biologinėje prigimtyje“. Galutinai supykau ir pastebėjau, kad tokia moterų prigimtis greičiau glūdi tokių vyrų kaip Praralas biologinėje prigimtyje, ir visi mano pokštą palaikė labai vykusiu, kadangi visi truputį nemėgo Paralo už jo tulžingumą, o antra, prisiminė, kad savo laiku, dar prieš karą, nuo jo su komivojažeriu pabėgo jo jaunutė žmona. Susiklostė labai palanki situacija, kad tapo galima pastatyti Paralą su jo amžinomis kvazifilosofinėmis sentencijomis į savo vietą.

Jau Morfėjas, sumąstęs naują juoką, iš anksto springdamas iš juoko, visus graibė už rankų ir šūkavo: „Ne, tik paklausykit, ką pasakysiu!“, tačiau tada kaip visada ne laiku prikiūtino tas senas asilas Panderėjus ir, neįsikirtęs į pokalbio esmę, savo griausmingu balsu paskelbė, kad dabar iš užsienio pas mus atėjo nauja mada – gyventi trise, keturiese su viena moterimi, kaip tai įprasta pas kates. Na ką čia padarysi! Lieka tik rankomis skėstelėti. Paralas nedelsdamas pasigriebė tą pasakymą ir akimirksniu nukreipė pokalbį apie Panderėjaus asmenį. „Taip, Panai, - pasakė jis. – Tu šiandien aukštumoje, seni, to negirdėjau net iš savo jaunesniojo žento-majoro“. Antrąjį Paralo žentą žinojo toli už miesto ribų, susilaikyti buvo neįmanoma, ir mes visi raitėmės iš juoko, o Paralas dar pridūrė susirūpinusiu balsu: „Ne, seniokai, veltui vis tik mes demilitarizuojamės. Mums, seniokai, geriau būti depolitizuotis arba, bent jau blogiausiu atveju, depanderejuotis“. Panderėjus akimirksniu pasipūtė tarsi žuvis-kamuolys, užsisagstė milinę ir krioktelėjo: „Pakalbėjote – viskas!”

Eiti į donorų punktą buvo dar anksti, tad patraukiau pas Achilą. Jam perskaičiau perrašytą savo kalbą Charonui. Jis prausė praverta burna. Pasisekimas buvo visiškas. Štai tiksliai jo žodžiai, pasakyti baigus skaitymą: „Tai paraše tikras tribūnas, Febai! Iš kur juos paėmei?“ Truputį pasilaužiau dėl didesnio efekto, o tada paaiškinau, kaip viskas buvo. Tačiau jis nepatikėjo! Jis pareiškė, kad buvusiam astronomijos mokytojui ne pagal jėgas taip tiksliai formuluoti mintis ir žmonių viltis. Tai prieinama tik didiesiems rašytojams, sakė jsi, arba didiesiems politikams. O aš jų kažkaip nematau šalyje, kalbėjo jis, anei didžių rašytojų, anei politikų.

„Febai, tu tai pavogei iš marsiečių, - sakė jis. – Prisipažink, seni., niekam nesakysiu“. Buvau pasimetęs. Jo nepasitikėjimas ir glostė mano savimeilę, ir varė į neviltį. O čia jis dar ištraukia ir man parodo antspauduotą stipraus juodo popieriaus voką. „Kas tai?“ – klausiu pabrėžtinai nerūpestingai, tačiau mano širdis pajuto nelaimę ir suspaudė nuo blogų nuojautų. „Pašto ženklai, - sako tas išdiduolis. – tikri. Iš ten!“ Neprisimenu, kaip susitvardžiau. Tarsi miglose klausiau jo džiūgavimų, reiškiamų dalykiškai užjaučiančia gaida. O jsi vartė voką man po nosimi ir vis pasakojo, kokia tai retenybė, kaip jų neįmanoma niekur gauti, kokią neįsivaizduojamą kainą už jas jam siūlė pats Chtonijus ir kaip mitriai jis, Achilas, pasielgė, už išimtus vaistus pareikalavęs konpensacijos ne pinigais, o pašto ženklais. Jo minimos sumos mano galvoje kėlė sumaištį. Pasirodo, Marso pašto ženklų kainos rinkoje tokios didelės, kad nei pirmo laipsnio pensijos, nei skrandžio sulčių nepakaks, kad ką nors pakeistų šioje srityje. Tačiau galiausiai atsipeikėjau, man nušvito, ir paprašiau Achilo parodyti tuos pašto ženklus. Ir viskas paaiškėjo. Tas gudročius sumišo, pasimetė ir ėmė mekenti kažką apie tai, kad šie pašto ženklai, kadangi marsietiški, bijo šviesos tarsi fotopopierius, kad apžiūrėti juos galima tik esant specialiam apšvietimui, o čia, vaistinėje, jis specialios įrangos neturi. Aš atkutau ir pasiprašiau leidimo užsukti pas jį vakare į namus. Be jokio gyvumo jis mane pakvietė, taręs, kad, tiesą sakant, namie irgi neturi specialios įrangos, tačiau iki rytojaus vakaro ką nors sumąstys. Štai šituo aš tikiu. Jis tikrai ką nors sumąstys. Greičiausiai pasirodys, kad tie ženklai išsisklaido ore ar kad visai negalima į juos žiūrėti, o galima tik čiupinėti rankomis.

Per patį mūsų pokalbio įkarštį staiga pajutau kažkieno kvėpavimą už mano airės ausies ir akies kampeliu pagavau kažkokį judesį greta manęs. Iškart prisiminiau paslaptingą apsilankymą ir staigiai atsisukau, tačiau ten pasirodę esanti madam Parsefonės tarnaitė, atėjusi paprašyti ko nors tikresnio. Ieškodamas reikiamo preparato, kuris tiktų madam Parsefonei, Achilas nuėjo į laboratoriją ir, matyt, ketino negrįžti tol, kol neišeisiu. Išėjau neslėpdamas ironijos.

Donorų punkte manęs laukė malonus siurprizas: analizės parodė, kad dėl mano chroniškų susirgimų mano skrandžio sultis reikia priskirti pirmajai rūšiai, tad už 100 g man mokės 40% daugiau nei kitiems. Maža to, budintis felčeris davė užuominą, kad saikingai, bet ne po mažai vartojant „mėlyniukės“ galiu pasiekti ekstra rūšį ir už 100 g gauti 70-80% daugiau. Bijau nužiūrėjimo, tačiau, atrodo, pirmąkart gyvenime man truputį pasisekė.

Su geriausia nuotaika patraukiau į užkandinę ir ten prasėdėjau iki vėlaus vakaro. Buvo labai linksma. Pirma, Japetas jau pilnais apsisukimais prekiauja mėlyniuke, kurią jam didelėmis partijomis pristato aplinkiniai fermeriai. Po mėlyniukės nemalonios pagirios, tačiau ji pigi, geriasi lengvai ir suteikia malonų apsvaigimą. Mus labai pralinksmino vienas tų jaunų vyrų siaurais paltais, Taip ir neišmokau jų skirti ir iki šios dienos vakaro abiejų kiek privengiau, kaip ir daugelis mūsiškių. Dažniausiai šie grėsmingi pono Laomedonto nugalėtojai, kartu ar atskirai, užkandinėje leido visą laiką nuo pietų iki užsidarymo, sėdėdami prie baro, gėrė ir atkakliai tylėjo, tarsi nieko aplink nepastebėdami. Tačiau šiandien tasai jaunas vyras netikėtai pasitraukė nuo baro, priėjo prie mūsų staliuko ir kai visi atsargiai nutilo, pirmiausia visiems užsakė išgerti. Tada prisėdo tarp Polifemo ir Sileno ir negarsiai ištarė: „Eakas“. Visi pradžioje nusprendė, kad jis sumikčiojo ir Polifemas savaip paprastai jam pasakė: „Sveikas“. Tačiau jaunas vyras kiek įsižeidusiu balsu paaiškino, kad Eakas – jo vardas ir jį taip pavadino Dzeuso ir Eginos sūnaus, Telemono ir Pelėjos tėvo, Eanto Didžiojo senelio garbei. Polifemas iškart atsiprašė ir pasiūlė išgerti į Eako sveikatą, tad incidentas buvo visiškai užglaistytas. Mes visi prisistatėme – ir netrukus Eakas tarp mūsų buvo tarsi namie. Jis pasirodė esąs geras pasakorius, mums skrandžius sutraukė jo beklausant.

Ypač mums patiko, kaip jie išmuilindavo svetainės grindis, išrengdavo ponaites ir surengdavo jų gaudynes. Tai jie vadino „žaisti višteles“ – ir apie tai pasakojo iš koto verčiančiu stiliumi. Tiesą pasakius, mes vis tik jautėme kažkokią gėdą už mūsų nešmaikštumą, tad labai vietoje buvo jaunųjų pokštininkų iš Nikostrato kompanijos desantas.

Jie pasirodė aikštėje už virvutės vedini didelį raibai rausvą gaidį. Dieva, kaip tai buvo juokinga! Dainuodami „Niobę-Niobėją“ jie per visą aikštę praėjo link užkandinės. Čia apstojo barą ir sau pareikalavo Happy Life brendžio, o gaidžiui mėlyniukės. Tada visiems girdint paskelbė, kad švenčia gaidžio brandą ir kviečia sudalyvauti visus norinčius. Mes vos nesprogome iš juoko. Eakas taip kvatojo su mumis, kad mūsų miestas, kaip linksmybių vieta, buvo kiek reabilituotas šio sostinės svečio vietoje.

Dar buvo įdomu, kai atėjo Achilas ir pranešė, kad iš merijos salės pavogtos šešios pusminkštės kėdės. Panderėjus jau ištyrė nusikaltimo vietą it tvirtina, kad rado pėdsaką. Jis kalba, kad vagys buvo du, be to vienas jų nešioja veliūro skrybėlę, o kitas turi šešis pirštus ant dešinės kojos, tačiau visi buvo įsitikinę, kad kėdes vogė miesto iždininkas. Tulžingasis Paralas taip ir pasakė: „Štai ir vėl išsisuko. Dabar visi kalbės apie tas kvailas kėdes ir visai užmirs ankstesnius iššvaistymus“.

Kai grįžau namo, Charonas dar buvo redakcijoje – ir mes pavakarieniavome trise

Dabar pažvelgiau pro langą. Nuostabi vasariška naktis virš miesto išskleidė bedugnį dangų, nusėtą miriadais spindinčių žvaigždžių. Šiltas vėjelis neša stebuklingus kvapus ir glosto užmigusių medžių šakas. Ču! – pasigirdo tylus žolėje paklydusio jonvabalio, skubančio pas savo smaragdinę mylimąją, garsas. Miegas ir ramybė nusileido ant pavargusio nuo dienos darbų miestelio. Ne, kažkaip vis tiek ne taip. Na, gerai. Aš čia dėl to, kad buvo gražu, kaip virš miesto kaip taikos ir saugumo simboliai be garso aukštai, švytintys stebuklinga šviesa, praskriejo milžiniški laivai, - aiškiai, ne mūsiškiai.

Savo kalbą pavadinsiu „Ramybė ir tikrumas“ ir atiduosiu Charonui į laikraštį. Tik tegu pabando neatspausdinti! Kaip taip, visas miestas už, o vienas, matote, prieš! Neišdegs, brangus žente, neišdegs! Einu, pažiūrėsiu kaip ten Hermiona.

  1 dalis  2 dalis  3 dalis   

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Velso atominė bomba
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
Lino Aldani. Onirofilmas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Strugackiai. Ar mąsto žmogus?
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Haris Riuzas. Linksmasis Rodžeris
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Strugackiai. Smėlio karštinė
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Kosminė opera ir Marsas
Anatolijus Šalinas. Futurija
Sergejus Breinas. Anomalija
Mokslininkai fantastikai
Paslaptingosios zonos
Strugackiai. Narcizas
Raudonoji ... planeta
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė