Džiulianas Keri
Kombinacija "Galvosūkis"

Lemmi vėlavo, ragelyje gaudė šerifo balsas, kieme prie laužo krūvos tąsėsi kažkokių įtartinų vaikinų grupelė – vienu žodžiu, negalėjau skirti daug laiko senukui Dženkinsui.

- Man reikia laidų, - pasakė jis. - Geros kokybės, viduriniųjų numerių ir skirtingų spalvų. – Ir sumišęs pridūrė. – Negalėsiu sumokėti, jei tai brangu...
- Eik ir pats paieškok, tada bus pigiau, - nenorėjau pražiopsoti įtartinų vaikinų. Dženkinsas, patrypčiojęs, patraukė į sandėlį.

Aš ranku pridengiau telefono ragelį:
- Šerifas? Čia Džo. Apgailestauju, kad priverčiau jus laukti. Kas nutiko?
- Nieko, - ramiai atsakė, - dėl mokesčių. Skaičiai rodo, kad jūsų senienų sandėlis paskutiniaisiais metais išsiplėtė, todėl esate truputį skolingi...
- Ei, palaukite minutėlę! Jei panaudojau užleistos dykynės kampą, tai ką, reikia man tris kailius dirti? O gal norite dėl to išsiplėtimo mane šantažuoti?
- Ramiau, Džo! Jei gali užginčyti mokesčių išaugimą, užvažiuok kitą savaitę, išsiaiškinsim.
- Gerai, - pažadėjau. – kaip šeimyna?
- Puikiai.
- O darbas? Su tekėlu nėra problemų?
- Ne, - atsiliepė švelniau. – Tačiau man reikia galingesnio variklio. Ar nepaieškosite ko nors tinkama?
- Gerai, pasižvalgysiu, - atsakiau ir padėjau ragelį.

Grupelė nedavė ramybės, ruošiausi prieiti prie jos, kai ant slenksčio pagaliau pasirodė Lemmi, mano pagalbininkas. Tylomis jam galva aprodžiau įtartiną grupelę ir patraukiau ieškoti senuko Dženkinso. Tas rausėsi visokių mažmožių krūvoje.

- Ar ką radai?
- Ne visai, - jis sunkiai pakėlė sunkaus laido juoda danga gniužulą. – Šitas tinka pagal kokybę ir diametrą, tačiau man reikia skirtingų spalvų laidų.
- Labai gaila, tačiau kitokių neturiu, - atsakiau, - o tai labai svarbu?
- Taip, mano išradimui.

Inglvude visi pažinojo senuką Dženkinsą ir girdėjo apie jo išradimą. Dauguma detalių buvo jo atrasta tarp senienų, tačiau, jei tikėsime paštininke, Kai kurias detales senukas atsisiuntė iš Niujorko. Vienintelis dalykas, kurio niekas iš tikro nežinojo – kas tai per išradimas?

Gūžtelėjau pečiais:
- Laidų reikia montavimui?
- Taip.
- Tada visai nebūtina, kad būtų skirtingų spalvų. Užtenka nudažyti galus. Kiek tau reikia?
- 13-os, maždaug po 6 pėdas kiekvienas.
- Aš jums supjaustysiu, - pasisiūliau. - O kaip laikosi jūsų išradimas?
- Beveik baigtas, - tarė su pasididžiavimu ir čia pat pridūrė prašančiai. – Ar galite tai duoti į skolą?
- Prašau, - kaina buvo menka, o aš smalsus.
- Pakviesiu jus, Džo, kai viskas bus baigta, - pažadėjo senukas Dženkinsas. - Turiu daug nemalonumų, o misi Merfi neduoda ramybės. Pranešiu, kai viskas bus paruošta demonstravimui.

Tuo metu pasirodė Lemmi su klausimais ir verslo reikalais, tad aš užmiršau apie senuką Dženkinsą.

Su reikalais tąsiausi kelias dienas. Iš MakKilvudo pagaliau pasiėmiau sudaužytą pianiną – pustonį surūdijusios geležies. Pas Pordju radau šerifui tinkamą variklį. Ir taip vienas reikalas po kito. Dženkinsas ir jo išradimas visai išlėkė man iš galvos, kai vieną dieną Lemmi pranešė, kad man skambino.

- Tai buvo Dženkinsas, pasakė jis, - prašė nedelsiant užeiti
- Ką nors dar sakė?
- Ne, atseit, kažką nori parodyti.
- Gerai, - tariau, užveši mane pakeliui į Fentono fermą. Fentonas turi kai kurių atliekų mums. Paimk viską ir pasakyk, kad dėl pinigų užsuksiu vėliau. Supratai?
- Žinoma, - tarė Lemmi ir mirktelėjo. Apsimečiau, kad nieko nepastebėjau.

Būtent didelio seno namo, kuriame ponia Merfi turėjo pansioną, rūsyje gyveno Dženkinsas. Jis atsiliepė iškart, vos tik paliečiau skambutį, ir nuvedė mane žemyn laiptais, tarsi baimindamasis, kad kažkas ant jo užšoks.

- Visa tai dėl ponios Merfi, - paaiškino, uždaręs duris. – ji labai nervinga. Aš ją labai erzinu, nes stumdau baldus ir perdeginu saugiklius.

Dženkinsas susimąstęs spoksojo į savo batų galiukus.
- Bendrai paėmus, ji liepė man išsikraustyti savaitės pabaigoje.
- M-taip, - pareiškiau užuojautą, - o turi kur persikraustyti?
- Tai labai be koks dalykas, - senukas papurtė galvą. – Tačiau greitai niekas nerūpės...
- Negali to daryti! – Kažkas jo pasitikinčiame tone mane sutrikdė. – Tu dar ne toks senas, geriausias gyvenimas dar priekyje. Padarysite nusikaltimą, jei taip padarysite!
- Tu apie ką? – nustebo Dženkinsas. Ir netikėtai nusijuokė. – Aaaa! Suprantu, apie ką galvojate. Nesijaudink, Džo, nesiruošiu žudytis. Aš apie visai ką kita, - jis stumtelėjo mane į kitą kambarį, - Aš apie tai! – ir parodė savo išradimą.

Tai buvo keisčiausias dalykas, kokį tik teko matyti. Pagrindinė dalis priminė lovos rėmą. Greta riogsojo daugybė elektrinių prietaisų, sujungtų su rėmu daugybe laidų. Jie išėjo iš kažkokio įrenginio, primenančio paskirstytoją.

- Aš skolingas už šiuos laidus, - susigėdęs tarstelėjo Dženkinsas.
- Užmiršk tai, - buvau pernelyg susidomėjęs, kad man rūpėtų menka tų laidų vertė. – Tai veikia?
- Taip, - Dženkinsas palietė savo įrenginį taip atsargiai, tarsi naujagimį. – Tai mano viso gyvenimo darbas; ir jis dabar jau užbaigtas, - tarė didžiuodamasis.
- O ką tai daro?

Dženkinsas nusišypsojo:
- Net nežinau, kaip tau paaiškinti, Džo. Jei pasakysiu, kad tai durys tarp fizikinių matavimų, ar suprasite, apie ką kalbu?
- Lankiau mokyklą, - tarstelėjau tęsiamai, - ir moku skaityti.

Dženkinsas patylėjo, o tada tarė:
- Šiaip, nenorėčiau rodyti, tačiau pažadėjau. Be to, jūs man padėjote su tais laidais, o ir aplamai...

Jis vėl nutilo, tada tęsė:
- Žinote, Džo, visa materija sudaryta iš atomų. Elektronai, pozitronai, protonai ir kitos dalelės – skrieja tuštumoje. Ir tuštumos gerokai daugiau nei dalelių joje – gerokai daugiau. Kiekvienas atomas tarsi miniatiūrinė Saulės sistema su milžiniškais atstumais tarp planetų. Suprantate?
- Žinoma. Apie tai skaičiau "Savaitgalio priede".
- Gerai, - kalbėjo Dženkinsas. – prieš daug metų pagalvojau, kad gali egzistuoti ir kiti pasauliai, panašūs į mūsų, tačiau tarsi vibruojantys kitu dažniu. Tai reiškia, kad toji tarsi tuštuma visai nėra tuštuma, o turi savyje kitokio tipo materijos atomus. Tad ir nusprendžiau sukurti kažką, leidžiantį daiktus perkelti iš vieno matavimo į kitą.
- Įdomu. Ir tai pavyko?

Dženkinsas vėl ranka palietė įrenginį:
- Pasiekiau savo. Tam prireikė daugybės metų ir pinigų, tačiau dabar užbaigiau. Išbandžiau įrenginį – jis veikia.

Vėl žvilgtelėjau į įrenginį. Na tikrai, jis yra netikėtiniausias senienų rinkinys. Dauguma tos konstrukcijos detalių buvo man žinomos, tačiau kai kurios, matyt, buvo pagamintos specialiai, pagal užsakymą. Tarkim tinklas, apnarpliojantis rėmą, priminė stiklinius nėrinius.

- Tai kvarcas, - paaiškino Dženkinsas, pastebėjęs mano nuostabą. – Sugaišau 5 m., kol radau būdą, kaip gauti ilgus poliarizuotus kristalus, būtinus reikiamai vibracijai gauti.
- Kvarcas? – nelaikiau Dženkinso melagiu, tačiau, kiek žinau, kvarcas atrodo ne taip. Priėjau arčiau, kad apžiūrėčiau atidžiau.
- Ji sukuria vibracijos zoną, - aiškino Dženkinsas. – Kai mašina veikia,atskiros tinklelio dalys būna abiejuose matavimuose vienu metu, todėl per ją gali galima pereiti iš vieno pasaulio į kitą.
- Iš tikro? – dar nebuvau įtikintas. – O kaip su demonstracija?
- Gerai, - jis kiek abejojo, - tačiau dalykas tame, kad turiu nemalonumų su ponia Merfi dėl uždelstų sąskaitų už elektrą, o be to ir saugikliai nelabai patikimi...
- Tačiau mums gi nereikia daug laiko, - toliau spaudžiau.
- Ko gero, - Dženkinsas jautė įsipareigojimą parodyti man mašinos veikimą; ir aš tai žinojau.

Jis spragtelėjo kelis jungiklius; ėmėme laukti. Kai tik tinklu prabėgo elektros srovė, netvarkinga elektronikos krūva sugaudė. Kvarco nėrinys akimirksniu įkaito, vos juntamai suvirpėjo, pasidengė ploniausiu pūkeliu; ir staiga pro jį ėmė ryškėti vaizdas...

Pradžioje nepatikėjau. Priėjau prie įrenginio iš šono ir įsispoksojau į sieną už rėmo. Tai buvo paprasčiausia siena. Ir vis tik aš žvilgtelėjau iš mūsų pasaulio į kažkur. Tuo teko įsitikinti, vos tik grįžau į savo vietą prie tinklo. Jokios sienoa už įrenginio nebuvo, o matėsi medžiai ir kalvota lyguma, o horizonte – miestas. Dangimi plaukė kažkokie daiktai, aš pagalvojau, kad tai gali būti skraidymo aparatai, tačiau iškart juos pamiršau, kai išvydau žmones.

Jie buvo aštuoni: trys vyrai ir penkios žavios moterys. Jos sėdėjo žolėje ir elgėsi tarsi per pikniką.

- Ar jie gali mus matyti? – paklausiau Dženkinso.
- Jei tik žiūrės tiesiai į įrenginį.
- O galime pereiti pas juos?
- Žinoma.

Atrodė, kad pamatyto užtenka, tačiau kažkas vertė abejoti net ir dabar. Pagriebiau pirmą papuolusį daiktą po ranka, aplanką popieriams, sulenkiau ir įkišau į kvarco tinklą. Tą pačią akimirką aplankas tarsi ištirpo, o sekančią akimirką užgeso šviesa. Užtat kažkur nuo laiptų pasigirdo rinktiniai ponios Merfi keiksmai.

- Saugikliai perdegė, - šnibžtelėjo Dženkinsas, - norint perduoti daiktą per įrenginį reikia daugiau energijos.

Jis atrodė gerokai išsigandęs:
- Žinai, Džo, bus geriau, jei ji tavęs čia neras.

Nepakenčiu skandalų, o ponios Merfi balse girdėjosi gaidelės, kurios įtikino, kad ponia Merfi man linki ne vien tik gera. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į mašiną (jokių dingusio aplanko pėdsakų), paskubomis išėjau.

Sandėlyje laukė nemalonumai. Fentonas nusprendė, kad aš jį apiplėšiau. Prireikė daugybės laiko, kol paaiškinau, kodėl nukrito atliekų kainos. Kitos dienos prabėgo ginčijantis su mokesčių inspektoriumi. Kaip kartas daviau nurodymus Lemmi, kai pasirodė ponia Merfi. Laukti ji nesiruošė.

- Noriu, kad surinktumėte visą šlamštą iš tų prakeiktų kambarių, - iššaukiančiai pareiškė.
- Dženkinso?
- O kieno dar?
- Tačiau maniau, kad jis liks pas jus iki savaitės galo.
- Daugiau to nenutiks, - niūriai tarė. – Turėjau tvirtą ketinimą įskųsti jį šerifui. Ar žinote, ką iškrėtė tas žmogus? Būrė su saugikliais tol, kol nesudegino visų laidų name! Dar gerai, kad nesupleškėjo namas! Kiek duosite už tą šlamštą?
- Palaukite minutėlę!

Pasiūliau jai atsisėsti, o pats karštligiškai svarsčiau pasiūlymą. Matyt, Dženkinsas su saugikliais užsiėmė ne veltui. Aš numaniau, kas sukėlė tinklo perkrovą.

- Negalite taip laisvai elgtis su jo nuosavybe, - atsargiai tarstelėjau. – Kaip jis į tai reaguos?
- Manęs tai nejaudina. Jis pradingo.
- Pradingo? – mano spėjimas virto įsitikinimu. – Tačiau kur?
- Ką aš žinau? Jis buvo namuose vakar vakare, kai išėjau į svečius pas seserį. Grįžusi jo jau neradau, - ponia Merfi kietai sučiaupė plonas lūpas. - Jei jis panorės mane paduoti į teismą, aš sutinku, tačiau jam bus blogiau, sakau tau. Aš ketinu iškraustyti jo kambarį ir padaryti tai nedelsiant. Taigi, kiek duosite už tą šlamštą?
- Sunku pasakyti, - bandžiau laimėti laiko. – Gal geriau viską pervežti čia ir kiek palaukti, ar negrįš jis kartais. Jei grįš, pats sumokės jums skolą, o jei ne, aš viską parduosiu komisiniais pagrindais. Taip išvengsite teismo ir gausite daugiau pinigų.

Ji minutėlę pamąstė, o tada linktelėjo galva:
- Gerai, tik paimkite tą šlamštą nedelsdami, kitaip aš kreipsiuos į ką nors kitą.
- Bus padaryta, - paskubomis atsakiau, o tada susigriebiau. Mokesčių inspektorius galėjo mane iškviesti bet kurią akimirką, tačiau, iš kitos pusės, labai norėjosi gauti Dženkinso išradimą. Pašaukiau Lemmi ir paliepiau. – Važiuok kartu su ponia Merfi. Paimk įrenginį, kurį rasi rūsyje ir atvežk čia.
- Gerai, - jis linktelėjo. – Galima jį iškart sulaužyti?
- Dėl Dievo! – šūktelėjau ir iškart pažeminau balsą. – Jokiu būdu nieko nesugadink. Elkis atsargiai su juo. Tiesiog atvežk jį čia. Supratai?
- Nėr ko čia nesuprast! – jis apsisuko ir išėjo paskui ponią Merfi.

Visą rytą tik apie tai ir galvojau. Todėl mokesčių inspektorius lengvai patvarkė mane. Aš, žinoma, prieštaravau, tačiau jis vis dėlto pakėlė mokesčius 10%. Suirzęs nuėjau į sandėlį. Buvo aišku, kas nutiko senukui Dženkinsui. Jis perkrovė tinklą, kad galėtų įžengti į kitą pasaulį. Jis jau negalėjo grįžti atgal ir tvarkyti savo įrenginio reikalus. Tad, kai truputį sumokėsiu poniai Merfi, jis priklausys man, tik man!

Pagaliau grįžo Lemmi. Stovą, atjungtą nuo kitų prietaisų, jis pastatė ofise, o greta suvertė įvairios elektros įrangos krūvą. Aš pagriebiau gniūžtę laidų ir... bukai įsispoksojau į trylika jų galų. Žiūrėjau į laidus. Žiūrėjau į kontaktus. Žiūrėjau į Lemmi.

- Taip, šeimininke? Aš viską padariau tvarkingai ir atsargiai, kaip ir liepėte.
- Taip, taip, o dabar pasakyk man, kaip šitie laidai buvo sujungti?
- Ką?
- Tu, kvaila galva! – sudejavau. – Tu viską atjungei! Kokių velnių!
- Negalėjau visko išvežti vienoje dėžėje, - nesuprasdamas murmėjo Lemmi, - aš nieko nesulaužiau, nesudaužiau, o tik atjungiau laidus...
- Kodėl jų nesužymėjai?! Kaip aš dabar viską sujungsiu?
- Aš nežinau, šeimininke, - Lemmi pasitraukė vieną žingsnį, - nepagalvojau apie tai. O argi nežinote?

Aš nežinojau...
Štai jis, genialiausias iš atradimų nuo rato atradimo laikų. Durys į kitą pasaulį, galėjusios padaryti mane turtingiausiu pasaulyje. Viskas, ko tam reikia – sujungti 13 laidų. Juk paprasta, ar ne?

Ne visai. 13 laidų galima sujungti 6 milijonais įvairiausių variantų; ir tik vienas jų teisingas! Triūsiant be pertraukso, tam prireiks 200 m. Tačiau juk turiu dar ir pamiegoti, pavalgyti, užsidirbti pragyvenimui! Optimistiškiausiu atveju, prireiktų ištiso tūkstantmečio. Nemanau, kad tiek gyvensiu.

Negi Dženkinsas negalėjo apsieiti su mažesniu laidų kiekiu?

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
V. Lobovas. Įsimylėję
Lino Aldani. Onirofilmas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Žemė: pirmasis kraujas
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Janušas A. Zaidelis. Riba
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Šiluminė Visatos mirtis
Anatolijus Šalinas. Futurija
Ch. Anvil. Euristika
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė