(C)1993, Kristoferis Laurensas Maknamara
(C)1996, Vertimas į lietuvių kalbą. Vertėjas žinomas.
Vertimą draudžiama platinti ir naudoti bet kokiomis priemonėmis ir tikslais, išskyrus asmeninį pasiskaitymą.

Kalnietis
tęsinys

Galite pradėti skaityti nuo pradžios

Naujausia teksto dalis. 1997.03.15


5.

Nepakenčiami sirenų garsai pripildė gatvę - ir pirmoji juodai-balta mašina, žybsinti raudonai ir žydrai, išlėkė iš pavartės, atstatydama savąjį blizgantį ir papuoštą valstijos herbu šoną žviegiančio nuo stabdymo balto "poršė" bamperiui.

Raselas atsitrenkė į vairą ir pavargęs, dėdamas galvą ant rankų, pagalvojo: "Šiandien padangoms galas..." Prie pažeidėjo atskubėjo dar keturios juodai-baltos mašinos ir, staigiai pristabdę, apsupo jį glaudžiu žybčiojančiu ir kaukiančiu žiedu.

Jaunutis seržantas, atstatęs 53-io kalibro magnuso vamzdį, vos besitvardančiu balsu sušnypštė:
- Lysk iš mašinos! Greičiau! Kam sakau!...

- Dar ne pats blogiausias variantas, - pats sau sumurmėjo po nosimi Raselas, atsilošdamas prie sėdynės. - Šlovė aukščiausiajam, kad mūsų valstijoje nenukerta galvos už eismo taisyklių pažeidimą.

- Lysk, lysk! Rankas už galvos!

Du uniformuoti vaikinai išsidrėbė tiesiai ant balto kaip sniegas kapoto, per priekinį stiklą nukreipdami pisloletus į Raselą. Vaikiai buvo aiškiai labai rimtai nusiteikę ir, be to, labai nervinosi.

Raselą staiga pametėjo į viršų - ir stiprių rankų pora, išlupusi Raselą iš mašinos, toli gražu ne delikačiai mestelėjo prie policijos mašinos. Laikydami Raselą už pakarpos, tarsi nusikaltusį mokinuką, policininkai pradėjo monotoninį darbą, kurį kiekvienas daro šimtus kartų per dieną.

- Kojas, - kriokė gerklingasis seržantas, bato galu spirdamas į suimtojo blauzdas. - Kur dokumentai, bičiuli? Naaaa?!

Pistoleto vamzdis iš tikro daužėsi į pakaušio duobutę, - ir tai buvo gana nemalonu. Kažkieno rankos šliaužiojo aplink kūną, ieškodamos paslėpto ginklo. Priekinė striukės, pasivilktos po apsiaustu, kišenė nenoriai išsiskyrė su pinigine. Policininkas iš odinės kišenėlės ištraukė vairuotojo pažymėjimą ir, prikišęs prie ryškios mašinos lempos šviesos, prisimerkęs perskaitė:

- Raselas Nešas... - jo veide pasirodė niekinanti, tačiau laiminga šypsenėlė. - Na, ponas Nešai, kur mes taip skubėjome?

Įsikišdamas kortelę į kelnių kišenę, jis nuo juosmens atsegė plieno antrankius.

- Na, rankas! Greičiau, kalės vaike! - suurzgė jis, užlauždamas Raselui ranką ir užsegdamas pirmąjį žiedą.

- Bent teises primintum... Ką, gal tavęs nemokė, paršeli? - pro dantis iškošė prispaustas prie kapoto sunkiai kvėpuojantis Raselas.

- Kam tau teisės? Pats gi viską žinai!...

Nuo spiegiančio aštraus faraono balso vertė vemti. Raselas Nešas staigiai ištraukė laisvą kairę ranką ir žaibiškai vožė seržantui skambų antausį. Šis iš netikėtumo paleido sulaikytąjį ir, atlošęs galvą, išsidriebė ant šlapio asfalto.

- Velnias! - sucypė jis, įmerkdamas kaulėtą užpakalį į balą.

Du koltai lyg plėšrūnai prigludo prie Raselo smilkinių, tačiau jis nė nemanė priešintis. Vienas iš kampuotų vaikinų griebė jo ranką ir užlaužė už nugaros.

- Net ir negalvok, bičiuli, ir nekvėpuok! - šnibždėjo į ausį porininkas, pistoletu gręždamas smilkinį, - uh, šūdas...

- Šitam šunsnukiui ne apie teises reikia aiškinti, o ausis nurauti, - purtydamas purvus nuo striukės ir kelnių, staugė seržantas.

Už nugaros spragtelėjo antrankiai.

- Turi teisę neatsakinėti į klausimus... - giliai įkvėpęs pradėjo policininkas, patraukdamas pistoletą nuo Nešo galvos.

Niujorkas. Beveik du tūkstantoji vasara nuo Kristaus gimimo. Ir 400 su trupučiu metų, praėjusių nuo dviejų priešiškų škotų giminių kovos, neužrašytos nė viename istorijos vadovėlyje. Laikas - žiaurus dalykas...


Teismo ekspertė Brenda Vaita pakilo ir, nerūpestingai sviedusi žvilgsnį į begalvį kūną, su priekaištu pažvelgė į storulį žilstelėjusį vyriškį išpampusiu raukšlėtu veidu ir nemažomis plikėmis pakaušyje. Jam buvo apie 45-is.

- Ką gi dabar pasakysi? - pasidomėjo jisai ir, susikišęs į burną pusę storoko cigaro, spragtelėjo stambų žiebtuvėlį.

- Pirma reikėjo iškviesti teismo medicinos ekspertus, o ne bukapročius detektyvus, - ji pasitaisė rankinės dirželį ir nuėjo link mašinos.

Storulis komisaras sekė iš paskos. Žioplių minia susijaudinusi gaudė, tuo palaikydama sulamdytų mašinų savininkus, kurie kaip tik išgali visais žodžiais keikė policiją. Žiūrovai stumdė policininkš grandinę, tačiau ši atkakliai nieko neprileido prie begalvio kūno, gulinčio praėjime tarp keturračių luženų.

Apsisiautę tamsiais apsiaustais nužudymų tyrimš skyriaus policininkai spragsėjo fotoaparatais ir šį bei tą matavo. Išdidus Nešą sulaikęs seržantas, šlaistėsi be darbo ir prie visų kibo kvailais klausimais, užmiršdamas net subordinaciją.

- Komisare, nustatykite mirties priežastį! - susijaudinęs suriaumojo jis.

Tas už alkūnęs sulaikė greta einančią merginą ir švelniai atsakė:

- Tau linksma? Tada arba užsikimšk arba čiuošk į subinę.

Seržantas įsižeidęs užsičiaupė. Storulis, skleisdamas dūmų šleifą, nuėjo toliau.

- Supranti, mes beveik nieko neturime, - sunkiai kvėpuodamas jis kreipėsi į merginą.

- Kaip tai nieko? - Brenda sustojo, - O adresas? Pavardė?

- Aš ne apie tai... Mes dabar apklausiame vieną žmogų, pavarde Nešas. Jis prekiauja antikvariatiniais daiktais. Jį sulaikė išvažiuojant iš garažo.

- Įtariate nužudymu?

- Na-aaa, ne tai, kad labai... Tiesiog tai vienintelis, per paskutinį pusvalandį palikęs garažą.

Nuo policininkų grupės atsiskyrė liesas plikas tipas, rankoje laikantis storą bloknotą, kurį ištiesė storuliui komisarui ir, kol tas vartė užrašus, kreipėsi į merginą:

- Labutis, Brenda! Neblogai šiandien atrodai!

Mergina koketiškai nusišypsojo. Komisaras priėjo prie šalia policijos mašinų stovinčio leitenanto ir, bakstelėjęs rūkstančio cigaro galu link lavono, kimiai pratarė:

- Ma, ir kada gi jis mirė? Išsiaiškinkit!

Policininkas linktelėjo ir nuskupėjo prie netoliese besišnabždančių ekspertų. Pakalbėjęs su vienu iš jų, jis grįžo ir atraportavo:

- Kažkur tarp 9.50 ir 10.10. Vaikinai sako, kad ginklas buvo aštrus kaip skustuvas ir galvą nuskynė vienu kirčiu.

Brenda priėjo prie mašinos, ir tada jos žvilgsnis kažką pastebėjo tarp suniokotų limuzinų. Ji sustingo ir pabalo.

Plikis paėmė iš komisaro bloknotą ir, jame pakeverzojęs, įsikišo į apsiausto kišenę.

- Netipiška žmogžudystė, ar ne, šefe? - pakėlė akis į komisarą. - Atsimenate, neseniai jau buvo viena tokia žmogžudystė. Berods, Niu-Džersi. Reikia gi...

Brendos klyksmas neleido jam baigti. Atsisukęs jis išvydo, kaip Brenda išnyksta po viena iš sukiužintų mašinų. Po sekundės Brenda Vaita suklykė dar kartą.

- Dieve mano, Frenkai! - mergina sunkiai iš už nugaros prisitraukė rankinę ir užsimovė ant drebančių rankų gumines pirštines. - Frenkai, prieik! Greičiau!

Ji lėtai išlindo iš po mašinos rankose laikydama žvilgantį kalaviją puošnia inkrustuota brangakmeniais rankena. Storulis komisaras vargiai prasibrovė prie Brendos, sutepdamas apsiaustą į suniokotas mašinas.

- Na, na... Duok ir man žvilgtelėti... - jis nusviedė cigaro nuorūką ir švelniai palietė neryškioje dienos šviesos lempų fone žvilgančią dvipusę geležtę. - Kas tai? Nužudymo įrankis?

- Tai toledo-salamanka, - pagarbiai ir įkvėptai ištarė Brenda.

- Kaaas? - Frenkas kyštelėjo rnką prie ašmenų ir nustebęs atšoko. - Po velnių! - ant jo dešinės rankos didžiojo piršto atsivėrė gilus pjūvis. - Motina tavo! Na ir aštrus! Taigi, ar tai žmogžudystės įrankis?

- Tai labai retas ispaniškas kalavijas, - susimasčiusi tesė Brenda, gėrėdamasi retu radiniu.

- Ir, ko gero, daug kainuoja? - lyg tarp kitko smalsavo komisaras, aprišdamas perrėžtą pirštą didele nosine.

- Na manau, - mergina prisimerkė mintyse primesdama apytikrią jo kainą, - kažkur apie ... milijoną dolerių...

- Oho!.. - už Frenko nugaros išdygęs plikas bloknoto savininkas nustebęs švilptelėjo.

- Na-aaa, tai apytikslė kaina, - Brenda šyptelėjo. - Iš esmės tokį daiktą jums įvertins bet kuris antikvariatas, - net ir pradedantis..

- Nebloga mintelė, kolega! Gudruolė! Tu visad greitai viską supranti! - linktelėjo Frenkas.

- Taigi taip, ... bet ant jo juk vistiek nėra kraujo...

- O tai mes dar pažiūrėsim. Stivai! - komisaras atsisuko į plikį, - būk toks malonus ir nunešk kalaviją ekspertams. Tegu paima pirštų atspaudus. Ir tegu paieško kraujo ant ašmenų. Tik neužmiršk, - jis iš kišenės ištraukė apmūturiuotą ranką, - ten gali būti ir mano kraujo...

- Supratau, šefe!

- Taigi, ir pasakyk seržantui, kad baigtų tą turgų, o pora mašinų pasiimk su savimi. Tegu nustato, nuo ko jos susprogo. Po valandos pašnekėsim... Brenda, nieloji, pavešk senelį.

* * *

Raselas sėdėjo apklausos kambaryje už stalo ir atidžiai, nenuleisdamas žvilgsnio, žvelgė į seržantą, stovintį prie nuleistų metalinių lango žaliuzi. Seržantui buvo nejauku, nepaisant, kad jis jau seniai persimovė šlapias kelnes, permirkusias nudribus į balą. Šaunus policininkas palietė maudžiantį skruostą, ant kurio tebebuvo žymi neseniai gauto antausio mėlynė, ir piktai peržvelgė skriaudėją.

- Tikiuosi nelabai skauda? - išsišiepęs užjaučiančiai pasidomėjo Nešas, krumpliais pastuksendamas sau į smakrą.

- Ne! Viskas tvarkoj! - valdiškas mandagumas seržantui lindo per gerklę.

Durys atsidarė ir įėjo Frenkas su Stivu. Jie atrodė išvargę ir nusikamavę. Frenkas ant stalo pasistatė karštos kavos puodelį ir padėjo ilgą ryšulėlį su garaže rastu kalaviju. Stivas rankose laikė didelį aplanką, kurį atskleidė prieš šefą, kai šis atsisėdo į krėslą.

- Labas. Aš komisaras Frenkas Moranas.

Raselas pažvairavo į komisarą ir burbtelėjo:

- Nelabai malonu pamatyti jus tokį vėlų vakarą, tačiau vis vien, - sveiki.

Moranas atsainiai gūžtelėjo pečiais ir iš aplanko ištraukė nuotrauką. Žvilgtelėjęs į ją, jis padėjo ant stalo prieš Raselą:

- Ar tu jo anksčiau nematei?

Raselas patraukė nuotrauką arčiau ir, trumpai į ją žvilgtelėjęs, grąžino Frenkui:

- Ne, nepažįstu.

- Jį vadino Veseleku, - komisaras nuotrauką vėl įdėjo į aplanką. - Tai, žinai, koks liūdnas reikaliukas... Jam Niu-Džersi neseniai nukirto galvą.

- Gaila, - Raselas su gailesčiu palinhavo galva. - Dar jaunas buvo vaikinas...

- Jaunas. O tu Niu-Džersi buvai?

- Kartais užsukdavau.

Jaunasis seržantas nesusilaikė ir taipogi paklausė:

- O pats iš kur esi kilęs, Nešai?

- Ar mažai iš kur, - piktai atrėžė Raselas. - Iš visur!

- Na, gerai, gerai, - juos apramino komisaras ir tesė apklausą. - Prekiauji antikvariatiniais daiktais?

- Taip, - linktelėjo Raselas, - tačiau prie ko tai susiję su policija?

- Susiję, jei klausiame. Kas čia? - Frenkas parodė paketą su kalaviju.

Raselas pasilenkė virš stalo ir minutėlę pamąstęs, išdidžiai ir susikaupęs, tarsi apie tai būtų mąstęs visą amžinybę, ištarė:

- Kalavijas.

Seržantas net persikreipė ir jis sprogo, tarsi šventinė petarda:

- Tu, kalės vaike, bajeriste-savamoksli, jei tu....

Komisaras jį nutraukė:

- Ramiau, seržante, - ir tęsė, - tai Toledo-Salamanka. Taip sako mūsų ekspertai.

- Na ir kas, - šaltai pasidomėjo Raselas.

- O tas, pone Nešai, kad, tikriausiai, ir pats žinote, kad toks kalavijas kainuoja milijoną dolerių. O pardavus nelegaliame aukcione galima gauti ir daugiau. Tuo labiau, kad dabar japaškės labai domisi tokiais daikčiukais. Tačiau mane domina kas kita.

- Nejaugi? Juk jūs taip detaliai išnagrinėjote šį klausimėlį.

- Ir vis tiek, - su plačia šypsena atsiliepė Frenkas. - Turiu, žinai, vieną tokią versiją. Tokią nedidelę, tačiau labai įdomią teoriją. Ar pasidalinti?

Frenkas lengvai šokinėjo nuo 'jūs' prie "tu" ir tai erzino Nešą.

- Kur dingsi nuo jūsų? - kaip pasmerktas atsiduso Raselas, parodydamas, kad pasiruošė atidžiai klausyti.

- Dėkui. Tai va, tu buvai ten, - garaže. Norėjai iš to vaikino pirkti šį retą kalaviją. Tarp kitko, kaip jis vadinasi? - komisaras susidomėjęs prisimerkė.

- Oi, - nuliūdo Raselas, - o aš maniau, kan jūs man pasakysite! Ir tarp kitko, kas vadinasi - kalavijas? Ar vis dėlto tas vaikinas?

Frenkas net nesuvirpėjęs tęsė pasakojimą:

- Trumpai kalbant, nesusitarėt dėl kainos, susipykot ir tu jam nukirtai galvą.

- O norite, komisare, aš jums papasakosiu kitą istoriją. Ji taip pat pakankamai įdomi ir taip pat reali, - pasiūlė Raselas.

Jis pabandė atsistoti, tačiau seržantas iškart puolė prie jo ir pasodinęs atsistojo šalia. Nešas jį gestu nuramino ir tebesėdėdamas tęsė:

- Aš norėjau papasakoti štai ką. Dėl to tipo, na, ... kuris be galvos... Reikalas tame, kad jis sušiktas reslingas jį pernelyg paveikė. Suprantate? Taigi, žinote, taip paveikė, kad jis nusileido į garažą ir pats sau nurėžė galvą!

Plikis Stivas, lig šiol tylėjęs, prunkštelėjo.

- Visai nejuokinga, - jam riktelėjo Frenkas.

- Tu pedikas? - vėl į pokalbį įsikišo seržantas.

- O tau ką, prireikė partnerio? - atrėžė Raselas.

- Ne, Tiesiog galiu papasakoti, kas įvyko, - seržantas pasilemkė prie Nešo ir ir sušnibždėjo į ausį. - Ten, į tą garažą, nusileidai, kad greitai su juo pabendrautum...

- Tu arba nesveikas arba žydras, - Raselas pagailėjo seržanto. - Arba ir tas ir kitas.

Seržantas sužvėrėjo ir puolė suimtąjį, kuris, nelikdamas skolingas, sukalė kumščiu tiesiai seržantui į fizionomiją.

- Užteks! Pasiutot, ar ką? - rėkė Frenkas, pašokės krėsle ir puolęs skirti mušeikų. - Velniai jus griebtų!

Į kambarį įbėgo trys policinkai su paruoštais šauti revolveriais. Raselas paleido seržanto apykaklę ir pasitraukė prie stalo, pasitaisydamas sutaršytą šukuoseną.

- Ar aš areštuotas? - griežtai paklausė Raselas.

- Ne, - atsakė komisaras, - tačiau... Kol kas ne.

Nešas ištiesė ranką seržantui. Tas, nieko netardamas, iš kelnių kišenės ištraukė Raselo piniginę ir vairuotojo teises.

- Ačiū, - linktelėjo Nešas. - Na, aš einu.

Jis įsidėjo teises į piniginę, o piniginę į striukės kišenę ir pasuko link durų.

- Nešai! - šūktelėjo Frenkas.

Raselas atsisuko.

- Mes dar tik pradėjom pokalbį. Tęskim toliau.

- Prašau, bet ne šiandien. Mano adresą rasite telefonų knygoje.

- Po velnių! - sušnypštė seržantas, šluostydamasis iš nosies tekantį kraują. - Kalės vaikas!...

Raselas šyptelėjo, linktelėjo visiems ir išėjo.

7.

Sidabrinis "kadilakas" iščiuožė iš požeminio garažo, kuriame nuomojo mašinas, ir greitėdamas nušvilpė jau tuštėjančiomis gatvėmis link Bruklino tilto. Ranka su odiniais ir metaliniais papuošimais ant riešo ir stambiais žiedais ant pirštų nuspaudė radijo imtuvo mygtuką. Skambus moteriškas balsas skaitė naujausių žinių suvestinę:

- Požeminiame Medisono skvero garaže surastas lavonas be galvos. Nukentėjęs nėra atpažintas. Jokių asmens dokumentų...

- Užsičiaupk! Ir be tavęs žinau jo vardą! - griaustinio balsas panašus į įsiutinto buivolo riaumojimą užgožė radijo balsą.

Ranka, nukabinėta viskuo, kuo tik įmanoma, vožė per mygtuką nutildydama imtuvą ir į magnetofoną sugrūdo juostelę.

Nuo plačios autostrados mašina įsuko į siaurą tamsią gatvikę rajone, kurį buvo pamėgę įvairūs valkatos, narkomanai, rokeriai ir kita rėksminga Niujorko publika.

... Mažame prirūkytame kambarėlyje už nutriušusios pertvaros sėdėjo liesas vaikinas su marškinėliais, išpaišytais kaip tigro kailis, senomis sutrintomis kelnėmis, aptaškytomis dažais ir nusėtomis dar kažkokiomis dėmemis. Apie ploną nenuskustą kaklą kabaldavo grandinėlės su pigiais pakabukais - kryželiais, kaukolėmis, žaibais ir dar pats velnias žino su kuo. Sudėjęs kojas, apautas nudriskusiais kareiviškais batais, ant pertvaros, jis bukai žvelgė į mažo pusiau subyrėjusio televizoriaus ekraną, rakinėdamas retus pageltusius dantis didele batsiuvio adata.

Girgždančios durys atsivėrė, palubėje liūdnai skambtelėjo varpelis, ir į prirūkytą patalpą įėjo dvimetrinis milžinas odine striuke, kurios viena rankovė buvo rūpestingai nukirpta, bei odinimėmis juodomis kelnėmis, apklijuotomis visokiausiomis metalinėmis emblemomis ir sagėmis. Ant peties kabojo nedidelis tvarkingas krepšys, o stiprioje raumeningoje rankoje nešėsi pailgą lagaminą, panašų į dėžutę instrumentams. Tankūs juodi plaukai užpakalyje surinkti į ilgą uodegą, giliai įdubę tamsios akys su nesveikai melsvais ratilais aplink tarsi dvi bedugnės žiojėjo blyškiame veide. Dešinė akis, pabraukta ilgu siauru randu, prasidedančiu prie pat antakio ir pasibaigiančiu beveik ant skruosto, šiek tiek žvairavo. Tačiau pats labiausiai įsimintina svečio žymė - milžiniškas randas per visą kaklą. Nežinia, kaip galima likti gyvam su tokia žaizda, tačiau faktas - baisus nelygus pjūvis juosė stambų ateivio kaklą tarsi koks vėrinys.

Pastatęs lagaminą ant apspjaudytos emalės prie pertvaros, žmogėnas sviedė žvilgsnį į girtą vienakojį negrą, sėdintį po laikraščių skydu su pernykščiu "Washington Post" numeriu. Juodaodis, paskendęs į pigaus komikso skaitymą, į nieką nekreipė dėmesio.

- Man reikia kambario.

Griaudžiantis kimus balsas jaunuoliui anapus pertvaros atgaivino jausmus primindamas apie portjė pareigas. Jis lėtai nuleido kojas ir, pakilęs iš girgždančio krėslo, ištiesė atvykėliui žurnalą. Tas atsivertė ir tuščioje eilutėje kreiva vaikiška rašysena pakeverzojo savo pavardę. Vaikinas paėmė žurnalą ir, akimis perbėgęs, kas ten parašyta, tingiai pratarė:

- Gerai, ponas Kriugeri. Prašau sumokėti į priekį 20 baksų, jei tik, žinoma, tai jūsų neapsunkins ir ...

Kriugeris iš po plataus diržo su aštriais metaliniais dygliais išsitraukė storą įvairių banknotų pluoštą ir numetė ant nubrozdinto pertvaros plastiko braškančią dvidešimtinę.

Vaikinas aiškiai nesitikėjo išvysti grynus po pirmo prašymo. Jo siaurame veide, primenančiame veislinio skaliko snukį, pasirodė šypsena, apnuoginusi retus žiurkės dantis.

- Žavu! - Pinigai dingo anapus pertvaros, - Ačiū! - vaikinas ištiesė raktus su dideliu numerio svareliu. - Jei ko nors prireiks... - portje kreivai mirktelėjo milžinui, - Na, ten bobos ar šiaip ko nors...

Kriugeris akmeniniu veidu netaręs nė žodžio pakilo kreivais nešvariais laiptais į antrą taip vadinamo viešbučio aukštą. Negras staiga padėjo žurnalą ir, ant akių užsimaukšlinęs suglamžytą skrybėlę, skeptiškai pastebėjo:

- Na, ko ten lankstaisi... Koks dar prietranka išvis gali apsistoti šioje dvokiančioje prakeiktoje skylėje?

Vaikinas persisvėrė per pertvarą ir pagrąsino vienakojui kaulėtu kumščiu. Negras nusikvatojo. Skambus lojantis juokas staiga pavirto trūkčiojančiu chronišku kosuliu.

... Net keista, kad kambarys atrodė visai neblogai. Prie vienos iš sienų stovėjo plati nugulėta sofa, o prie sienos priešais - perdžiūvus spinta. Tarp jų ant grindų - nušiuręs kilimėlis. Šalia per amžius neplauto lango ant neaukštos spintutės stovėjo nedidelis televizorius - juodai balta iškasena, nežinia kokiu būdu išlikusi iki šių dienų. Ir viskas. Patogu, lakoniška, paprasta. Kam nepatinka, gali važiuoti į "Chiltoną".

Į kampą numetęs krepšį, Kriugeris padėjo lagaminą ant sofos ir, spagtelėjęs užraktais, pakėlę viršų. Viduje juodu aksomu aptrauktame fiutliare buvo didelis, išrinktas dalimis dvirankis kalavijas-espadonas. Metalas silpnai švytėjo juodos medžiagos fone atspindėdamas vienintelės murzinos lemputės, esančios palubėje, šviesą. Zuikutis nubėgo Kriugerio veidu ir atsispindėjo tamsių akių lęšiukuose.

Pirštai paglostė iššardytą ginklą ir, sekundę pamąstę, iš dėklo ištraukė ilgą rankeną. Ant jos užsidėjo tiesi ilga kryžmė - rankos lėtai judėjo, glostydamos blizgantį metalą. Į rankeną lengvai trakštelėjusi įėjo ašmenų pusikė. Prijungdamas kiekvieną naują detalę, kalavijas sunkėjo. Dabar jau reikėjo jo neišleidžiant tvirtai laikyti ranka. Metalas tliai sudejavo prijungdamas antrą ašmenų pusę.

Kriugeris, suspausdamas rankeną, lėtai pakėlė surinktą espadoną. Tarsi susikibę rankomis, žmogus ir kalavijas sustingo pusėtino viešbutėlio numeryje. Vyriškis prisimerkė, o kalavijas, žybtelėjęs, iš kryžmės išleido aštrias ausytes.

- Mes susirinksime kartu...

Sunkūs ašmenys, nubrėžęs pusę apskritimo, perskrodė kambario erdvę. Jie žvilgėjo, kviesdami šiam beprotiškam šokiui Kriugerį. Iš štai žmogus bei kalavijas virto viena būtybe, savimi užpildžiusia visą erdvę ir išstūmusia užsistovėjusį orą.

Netikėtai durys už Kriugerio nugaros sugirgždėjo ir tamsiame tarpduryje pasirodė grakšti rudaplaukė gražuolė trumpa odine suknyte ir apgludusia puikią nuostabiai apvalią krūtinę palaidinuke. Iš tolo jos aprangą buvo galima palaikyti moterišku hidrokostiumu. Trypčiodama ant aštrių kulniukų, ji permetė akimis stovintį nugara į ją svečią ilgu įvertinančiu žvilgsniu ir bejausmiu įprastiniu balsu tarė, žandikauliais tebemaldama "kramtoškę":

- Sveikas. Mano vardas Kendi.

Daug patyrusiai Kendi teko visko išvysti ir ji jau seniai nustojo kuo nors stebėtis.

- Taip, - Kriugeris lėtai prie jos veido pakėlė ašmenis ir sustingo, peržvelgdamas nekviestą svečią poliruoto plieno atspindžiuose.

Jo siaurose lūpose atsirado keista šypsenėlė, panaši į piktą išsišiepimą. Atsispindėjęs nuo plio zuikutis vėl perbėgo Kriugerio veidu lyg šaltas žaibas:

- Žinoma, tai tavo vardas! Kaip kitaip!...

Rankena pasisuko plačiuose delnuose ir geležtės smaigalys švelniai barkštelėjęs įsmigo į betoninę plytą gerus pora colių. Durys užsitrenkė už merginos nugaros.


* * *

Brenda savo laboratorijoje sėdėjo palinkusi ties mikroskopu. Pro nuleistas žaliuzi iš padalinio prasiskverbdavo prislopinti policininkų balsai. Durys atsidarė ir į vidų įžengė komisaro Morano pagalbininkas plikis Stivas.

- Sveikutė, - nusišypsojęs jis pasisveikino nuo pat slenksčio.

Greitai priėjęs prie Brendos, jis pasilenkė prie jos ir ant stalo padėjo nedidelę plastmasinę dėžutę. Mergina nenoriai atitraukė akis nuo okuliaro ir iš padilbų pažvelgė į svečią:

- Kažko labai jau susijaudinęs, Stivai...

- Gera šiandien dienelė. Ar tau neatrodo?

Ji nustebusi kilstelėjo antakius:
- Ar atėjai tik kad praneštum tai? Ar turi dar kokių nors reikalų?

- Supratau. Šiandien tau ne tokia jau puiki diena, bet...

- Klausyk, Stivai, jei tu ...

- Štai, - jis nustojo durniuoti ir parodė atneštą dėžutę, - tau nuo šefo. O jam tai davė medicinos ekspertas.

- Na ir kas tai?

- Jie ne pro šalį būtų, jei sužinotų. Šį niekalą rado pas vaikiną, kuriam, atsimeni?, garaže nurėžė galvą.

- Ar tai skubu?

- Na, Moranui, žinoma, norėtųsi greičiau apsisukti su šiuo reikalu...

- Gerai, - linktelėjo Brenda.

- Tada bėgu. Iki, - jis jai pamojavo ranka ir skubiai išėjo iš kambario.

Mergina palydėjo jį žvilgsniu ir, kai už jo nugaros užsitrenkė durys, su rūškana mina paėmė dėžutę. Ant skiautelės medvilninio audinio gulėjo kažkokio žvilgančio metalo dulkelės. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė kaip baisaus smūgio suskaldyto skustuvo ašmenų skeveldrytės.

Prie dėžutės dangtelio limpančios juostelės gabalėliu buvo priklijuota nedidelis, sulankstytas į keturias dalis lapelis. Plačia Frenko rašysena buvo parašyta: "Vaikeliuk, būk gerutė, nustatyk, kas čia yra. Ekspertai mane kaltina burtais. Šie metalo gabaliukai rasti stuburo pjūvio vietoje ir, tikėtina, turi ryšį su ginklu, kuriuo padarytas tas mirtinas kirtis. Neapvilk senelio, pažiūrėk greičiau, kas tai yra".

Brenda priėjo prie didelio stalo nustatyto įvairiais prietaisais ir įjungė elementų atpažinimo įrenginį, primenantį mikrobangų krosnelę. Mažu pincetu paėmusi pavyzdžius, padėjo juos ant plokščio stikliuko, kurį įdėjo ant staliuko analizatoriaus kameroje.

Alyviniai lazerio spinduliai krito į šias paslaptingas dulkeles. Žydras displėjaus ekranas sušnypštė ir paskui bėgančią ekranu veržlią žvaigždutę bėgo tvarkingi skaičių ir raidžių stulpeliai.

- Cheminė sudėtis, - po nosimi murmėjo Brenda.

Greta žinomų elementų, esančių kiekvieno gero plieno sudėtyje, kompiuteris vardijo elementus, aiškiai išeinančius iš įprastinės sampratos apie metalurgiją. O šalia trijų punktų, mirkčiojančių ekrane, išvis degė raudonos raidės: "Elementai neatpažinti".

Aparatas aiškiai kliedėjo, todėl Brenda paspaudė mygtuką analizei pakartoti. Lazerio spinduliai plonomis gijomis jungė dulkeles su kompiuteriu. Vaizdas sudrebėjo: informacija buvo apdorojama iš naujo. Simbolių eilėmis prabėgo bangelė, tačiau duomenys nepasikeitė.

- Na atspausdinkim rezultatus, - pasiūlė ji mašinai ir paspaudė klavišą, - Galų gale, tai juk ne skraidanti lėkštė, o tiesiog dulkės, todėl nereikia išgalvoti kažin kokių marsietiškų Hefaistų.

Spausdintuvas sutarškėjo. Brenda, šiek tiek palaukusi, išplėšė lapą iš plyšio ir, numetusi ant stalo, įsisiurbė į jį akimis.

Ranka automatiškai tiesėsi prie klaviatūros. Po akimirksnio spausdintuvas išspjovė dar vieną lapą su Brendos rasto kalavijo struktūrine analize. Abu skaičių stulpeliai sutapo pagrindinėmis reikšmėmis, tačiau.... Toledo-salamankoje nebuvo nieko stulbinančio. Plienas visada plienas, net jei jis senas ir retas... O štai nežinomo metalo skeveldrytės...

Perlenkusi pusiau abu lapus, Brenda įkišo juos į ploną plastmasinį aplanką. Atsegusi rankinę, ji iš jos ištraukė didelį celofaninį paketą, į kurį sudėjo švarių stiklinių mėgintuvėlių rinkinį, pora replyčių, pincetą, miniatūrinį programuojamą metalo ieškiklį ir chirurginį siaurą žibintuvėlį su lanksčiu šviesolaidžiu.

Vienu judesiu nusimetusi baltą chalatą, Brenda pačiupo lengvą krepšelį ir greitai nuėjo link išėjimo. Staigiu judesiu atvėrusi duris, ji vos nenutrenkė ėjusio pro šalį komisaro Morano. Jis švokšdamas atšoko į šalį, paglostydamas sutrenktą ranką:

- Brenda, brangute, ko taip leki? Tu ką, pamiršai namuose įjungtą skrebučių krosnelę?

- Beveik atspėjai, - mergina nejaukiai šyptelėjo. - Atrodo, Frenkai, aš ant didelio atradimo slenksčio.

Jos akys gyvai bėgiojo nepatikliu komisaro veidu.

- Kas nors naujo mylimų peiliukų, skirtų pieštukams drožti, gyvenime? - pasišaipydamas, tarė Moranas.

- Oi, patylėk...

- Na gerai, gerai... bet, prašau, neužmiršk rytoj iki dešimtos man pateikti ataskaitą apie tuos mėšlo gabaliukus, kuriuos tau pasiunčiau. Sutarta?

- Žinoma, Frenkai.

Mergina pasitaisė amžinai nuo peties slystantį dirželį ir nubėgo siauru koridoriumi.



Galite pradėti skaityti nuo pradžios
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Noutbukas planetininkui Bykovui
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Apie taiką nešantį ginklą
Kosminės operos bangomis
Fantastikos skyrius
Skaitinių skiltis
Vartiklis