Tikroji išvarymo priežastis    

3012 m. vasario 21 d., pirmadienis

- Tėt, a, tėt!
- Na, ko tau? – pasisuko demiurgas į žmogų.
- Tėt, žiūrėk, kokie vaisiai gražūs. Pats suradau!
- Taip, puikūs vaisiai, - išsiblaškęs linktelėjo demiurgas ir grįžo prie pertraukto darbo.
- Tėt! Na, tė-ė-ėt!
- Na, kas dar?
- Tėt, o juos valgyti galima?
- Ką? A, na, taip. Valgyk į sveikatą.

Žmogus nubėgo. Demiurgas susimąstęs atsuktuvu pastukseno kažkokią pasaulio sandaros detalę.
- Tėt!
Demiurgas krūptelėjo ir išmetė atsuktuvą.
- Kas dabar?
- Tėt, o galima, aš ir moteriai duosiu paragauti?
- Aha. Gero apetito. - Tėt?
- Na, ko tau?
- O nori, aš ir tau priskinsiu?
- Daryk ką nori! Atstok, matai, kad aš užsiėmęs!

Demiurgas pakėlė atsuktuvą ir atsargiai kilstelėjo trapų liežuvėlį po pasaulio pagrindais.
Žmogus jį truktelėjo už peties:
- Tė-ėt, aš sugalvojau, kaip pavadinti tą medį! Obelis! Puikiai, ar ne?
- Atsi<...pypt...> - prakošė demiurgas.` Adomas ir Ieva skina obuolius - Kuria prasme atsi<...pypt...>? – sukluso žmogus. A, tu apie tai, kad eičiau apvaisinti ir daugintis?
- Taip, - greitosiomis linktelėjo demiurgas sekundę patylėjęs. – Būtent taip. Eik .. ir dauginkis.

Žmogus nuėjo, demiurgas pakeitė sugedusią detalę ir į rankas paėmė keičiamą raktą.
- Tėt!

Demiurgas lėtai ir tvarkingai užsuko veržlę, padėjo raktą į šalį. Giliai atsiduso ir atsigręžė į žmogų:
- Taip, sūneli? Klausau
- Tėt, o žaltys sakė, kad nepajėgsiu 3 kg obuolių suvalgyti, o aš sakiau, kad pajėgsiu, o moteris manimi irgi netikėjo, o aš net daugiau suvalgiau, o jie sako, kad ne, o aš daugiau nenoriu, o jie juokiasi, o aš vis tiek laimėjau, tėt, nueik ir jiem pasakyk!
- Atsi<...pypt...> - tarstelėjo demiurgas.
- Ką, vėl? – nustebo žmogus.
- Taip. Varyk!
- Na, bendrai paėmus, aš...
- Nepajėgsi, taip? – suraukė kaktą demiurgas.
- Ir visai pajėgsiu! – įsižeidė – įsižeidė žmogus. – Štai nueisiu ir bent pora kartų <...pypt...>! Ar net tris kartus!
- Eik, eik.

Demiurgas vėl užsiėmė pasauliu. Atrado kažkokius palaidus laidus, nuvalė kontaktus, ištiesė ranką prie lituoklio...
- Tė-ė-ėt! Aš dar vieną obuolį nusiskyniau, o jis sukirmijęs. Tėt, ar galiu jį valgyti?
- Negalima! - krioktelėjo demiurgas. - LAUK!!! – sustaugė demiurgas.
- Ką?...
- Nešdinkis! Išeik, atsiknisk! Nešdinkis! Palik mane ramybėje! Švilpk iš čia!
- Na, gerai, gerai, aš jau supratau... – žmogus išsigandęs pasitraukė atatupstas. – Viskas, laikyk, kad manęs čia jau nėra... e-e-e ... viso gero.


Išeinant iš Rojaus žmogus smarkiai papurtė galvą ir tarė moteriai:
- Štai jisai, visuotinis teisingumas! Ir svarbiausia, už ką? Už kažkokį vieną suknistą obuolį!..


Naujasis gerasis pasaulis      

3017 m. kovo 9 d., sekmadienis

- Kūrėjau, - kreipėsi žmogus į demiurgą Šambambukli, - tu nepatikėsi, tačiau atėjau su pretenzija.
- Na, kodėl gi, patikėsiu, - paskubėjo nuraminti demiurgas. – O koks, tiesą sakant, reikalas?
- Į mane pataikė žaibas, - pasiskundė žmogus.
- Nutrenkė? – pasitikslino demiurgas.
- Aha, - patvirtino žmogus. – Tai va, tai neteisinga! Trenkia žaibas
- Negali būti!
- Aš gi sakiau, kad tu nepatikėsi... – atsiduso žmogus.
- Klok viską iš eilės. Kaip tau nutiko ir kame glūdi neteisybė?
- Tiesiog vaikštinėjau po pievą, - aiškino žmogus. – O tada staiga ėmė lyti. O tikslaiu, prasidėjo audra. Sušlapti nesinorėjo, tai štai ir pasislėpiau po medžiu. O toliau nieko neprisimenu, tik žybsnį ir trenksmą, net išsigąsti nespėjau... Štai, tiesą sakant, ir viskas.
- O kur čia neteisingumas? – nesusivokė Šambambukli.
- Kodėl tai nutiko man?! – sušuko žmogus. – Tūkstančiai žmonių slepiasi nuo lietaus po medžiais, ir jiems nieko nenutinka. O kodėl tu nubaudei būtent mane? Žinau, kad pasielgiau bjauriai, nepaklausiau tavo priesako...
- Tai ne priesaikas, - negriežtai pertraukė demiurgas. – Tai tik draugiškas patarimas – nestovėti griaudžiant po medžiais, o tai trenks žaibas. Apie jus rūpintasi, tarp kitko.
- Tačiau žaibas trenkė būtent į mane! Ne į kitą, pažeidusį priesaką, ne visus, nepaklausiusius...
- Ne priesaką, o patarimą, - vėl pataise demiurgas.
- Na gerai, ne visus, nepaklausiusius tavo patarimo, net ne kas antrą, o pasirinktinai, konkrečiai į mane! Vieną iš visų! Kuo aš nusikaltau tau? Kitų tai pasigailėjai, o mane...
- Man ir tavęs gaila, - užtikrino žmogų demiurgas. – Bet ir tu pats kaltas, o aš čia ne prie ko. Aš nieko nebaudžiu.
- Na taip, „ne prie ko“! – nepatikėjo žmogus. – Žaibas gi tavo.
- Taip, mano, - didžiuodamasis patvirtino demiurgas. - Kaip ir visas šis pasaulis, beje. Aš jį savo paties rankomis surinkau ir puikiai žinau, kaip viskas sutvarkyta. Štai ir su jumis pasidalinau ta svarbia informacija, kad nors truputį susigaudytumėte, kas prie ko. Ir nedarytumėte aiškių kvailysčių!
- Tačiau taip juk daro visi! – paprieštaravo žmogus. – Ir nieko baisaus niekam nenutinka.
- Žinoma, - solidžiai linktelėjo Šambambukli. – Kokiu būčiau, jei nepasirūpinčiau keliais apsaugos lygiais! Tačiau kartais, supranti, nemalonumai vis tiek nutinka. Būtent tam numatytos saugumo taisyklės.
- Kieno?
- Va to! Namie mėsmalęturėjai?
- Nu, turėjau...
- O pirštus į ją kišai?
- Tu ką, negi aš psichas, ar ką?
- Kodėl taip iškart ir psichas?! Tūkstančiai žmonių kiša pirštus ir nieko jiems nenutinka. Nors, šiaip, tai daryti nereikėtų.
- Na ir kas?
- Tu galvoji, kad šis pasaulis – ne toks sudėtingas ir ne toks pavojingas, nei tavo mėsmalė? Ar žinai, kiek jame detalių?

Žmogus susimąstė:
- Nežinau. Daug, tikriausiai.
- Tu ir neįsivaizduoji, kiek daug! – patikino demiurgas. – Jūs net tokių skaičių neturite. Pasaulis... eeee... na, labai sudėtingas dalykėlis.

Šambambukli patrynė pirštais nosį ir kiek sumišęs tęsė:
- Tai net man sudėtinga. Aš, tarp kitko, taip ir nesugebėjau jį padaryti absoliučiai saugia vieta. Įtariu, kad tai niekieno jėgoms, juk visko nenumatysi. O juk aš, kaip bet kuris kūrėjas, esu atsakingas už savo dirbinį. Jūs, žmonės, visą gyvenimą juo naudositės, bus ne kas, jei ką nors srovė nutrenks ar pirštus nurėš. Todėl jums ir įteikiau nuodugnias instrukcijas eksploatacijai. O ir pasistengiau jas išdėstyti suprantama kalba, kad ir vaikai suprastų...
- Aha, - prunkštelėjo žmogus, - skaičiau tavo vadovą. Gera pasakėlė vaikams! Ten tokie kalbos išsireiškimai, kad profesoriai po dvidešimt metų aiškinasi, ką tu, tiesą sakant, pasakyti norėjai.
- Na taip, rašytojas aš ne per geriausias, - susigėdęs prisipažino Šambambukli. – Aš ne humanitaras, o greičiau jau amatininkas. Tačiau bent jau pagrindines naudojimosi taisykles išdėščiau aiškiai, be dviprasmybių. „Nežaisk su ugnimi, nes gali nudegti“, „Nekišk pirštų į rozetę“, „Netampyk miegančio liūto už ūsų“, „Nevalgyk visokio mėšlo“, „Nerink valstiečių į Seimą“ ir pan. Kas neklauso tų patarimų, turi žaibaturis suprasti, kad stipriai rizikuoja. Tačiau aš jį sąžiningai perspėjau apie pasekmes. Jei instrukcijoje parašyta „Neužgerk silkės pienu“, tai jei kas taip padarys, greičiausiai subloguos. Nor gal ir ... na taip, subloguos. Žaidimai su degtukais ne visada baigiasi gaisru, tačiau atmesti tokios galimybės negalima.

Žmogus susimąstė:
- Tai yra, pats tu nieko nebaudi? Visa tai tik aklos gamtos jėgos?
- Na, bendrai paėjus, tai taip.
- O pats tu niekas neįsikiši į įvykių vyksmą?
- Labai retai, - užtikrino demiurgas. – Užtikrinu techninę priežiūrą, profilaktinė remontą ir t.t. Aš gi sakiau, kad atsakingas už savo kūrinį.
- O kaip dėl būsimos Pasaulio pabaigos? – nepasidavė žmogis. – kai praeis 6 tūkst. m., pasaulis bus sunaikintas ir žmonės stos prieš tavo Paskutinė teismą – tad airgi ruošiesi nieko nebausti ir visiems atleisti?
- Kokias baisybes čia pasakoji? – nustebo Šambambukli. – Kam man reikia naikinti savo pasaulį? Ar bent įsivaizduoji, kiek į jį darbo įdėjau? Tiesiog praėjus 6 tūkst. m. pasibaigs jo garantinis laikotarpis ir visa atsakomybė už pasaulį teks jums. Kam nors, aišku, tai bus Pasaulio pabaga. Tačiau aš tikiuos, kad iki to laiko įsisavinsite nesudėtingą pasaulio tvarkymo mokslą, tad nieko baisaus nenutiks. Aš neatsiimu dovanų. Šis pasaulis – jūsų, gyvenkite jame į sveikatą.
- Palauk! Ką reiškia „gyvenkite“? Tu gi sakei, kad teisieji pateks į geresnį pasaulį, būsimąjį pasaulį!
- Aš neatsiimu savo žodžių, - gūžtelėjo pečiais Šambambukli. – Tačiau nė vieno prievarta netempsiu. Kas nori – tegu keliasi, aš ne prieš. Žinai, kaskart pasauliau man pavyksta vis geriau ir geriau. Būsimas jau beveik baigtas, ir jis, patikėk, net dabar jūsiškį lenkia šimtu mylių! Beliko tik truputis apdailos. Na, aišku, man nesinori įsileisti visokių nevėkšlų, kurie su ankstesniu modeliu elgėsi netikusiai ir taip ir neišmoko elementarių elgesio pasaulyje taisyklių. Bus skaudu, jei jie ir sekantį sugadins. Tad štai, visai įmanoma, kad įvyks tam tikra atranka.
- Ir kas nutiks jos nepraėjusiems? – kandžiai perklausė žmogus.

Demiurgas Šambambukli plačiu gestu pravedė Visatos ribomis:
- Kaip sakiau, savo dovanų atgal neatsiimu. Kas nebus pasirengęs gyventi naujame pasaulyje, teks tenkintis senuoju. Ir žinai, jei jie ir toliau neklausys sutvėrėjo patarimų, jų namai labai greitai gali tapti velnišku pragaru.


Kitas istorijas skaitykite Demiurgai tveria pasaulį

Žmogaus trūkumai
Teologo košmaras
Mazgeliai atminčiai
Aptarimų puslapis
Pasaulio sukūrimas
Žemė yra plokščia!
Nuo nihilizmo į Kristų
Slėpiningieji Edeno sodai
Dvasininkų smaginimosi istorija
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Demonologija ir anglų folkloras
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Ar Žemė tikrai yra plokščia?
Paslaptingoji Žemė - GYVA!
Lilita: bjaurumų motina
Dingusi Sandoros skrynia
Vilkolakiai Viduramžiais
Apipjaustymo ištakos
Religiniai anekdotai
Raselo arbatinukas
Religijos samprata
Pasaulio sutvėrimas
Filosofijos skiltis
Biblijos sritis